Maltos terapija

Nors orų prognozės kuo toliau, tuo labiau nenuspėjamos, bet aš vistiek turiu telefone šalia Vilniaus, gal 20 Europos miestų, kurių orus seku, kad žinočiau, kur kokį mėnesį palankiausia keliauti, kada mažiau lietaus ir daugiau saulės. Su vasara viskas aišku – visur šilta ir gražu, daug kur karšta. Bet man reikia tada, kai pas mus vasara jau net nekvepia. Šį kartą vasariui.

 Ir nors žiemą daugumoje pietų Europos šalių, net iki sausio galo buvo apie 18C šilumos, tačiau vasarį visur labai atšalo ir siekė vos 11-12C, todėl, manau, kad šį mėnesį, visgi, geriausia vykti slidinėti – saulė kalnuose garantuota, o jei krituliai – tai bent jau ne lietus. Aišku, visada galima rinktis Kanarus arba dar tolimesnius kraštus, bet jei turi tik 3-4 dienas, belieka skristi ten kur bent jau ne minusas ir yra tiesioginis skrydis. Todėl sąrašas susitraukia iki Barselonos, Nicos ir Maltos. Skrydžių laikas ir kaina ( 70 eur.) nulemia rinktis Maltą.

Skrendame dvi draugės, kurių anglų žinios labai minimalios, bet nutariam, kad bus papildoma atrakcija ir mankšta smegenims – neprapulsim. Kadangi turime tik 3 pilnas dienas, ieškome nakvynės Valetos pusėje, netoli nuo oro uosto, nes atskrendame vakare, išskrendam ryte – bus mažiau streso. Randu viešbutuką, man pačiame gražiausiame Maltos miese Marsašloke(Marsaxlokk),

kuris siūlo nemokamą pervežimų iš oro uosto paslaugą, kas irgi labai pasiteisino, nes transportas, ten toks…savotiškas, švelniai tariant. Jis, beje suryja didžiausią dalį laiko, nes nors sala tik 27 km ilgio, tą atstumą autobusu pavyks įveikti maždaug per 2 valandas.

Apie transporto ypatumus jau daug kur rašyta – jei autobuso nestabdysi – jis nesustos, jei pilnas taip pat nestos, o dauguma jų kursuoja kas valandą. Aišku, taip keliaujant pamatai praktiškai visą salą, kadangi mes buvome patį viduržiemį, tai visada gaudavome vietas atsisėsti, matėm tik vieną autobusą, kuris pilnas nestojo.  Bet jei sezono metu, vos įsigrūdus, prieš tai dar valandėlę palaukus, nes netilpai, dar autobuse pusvalandį pastovėti, nes pilnas, o jei dar su vaikais…Taip, kad jei negąsdina vairavimas kita puse, aš visgi būčiau už mašinos nuomą.

Beje savaitinė transporto kortelė dabar kainuoja 21 eur., vienkartinis 2 val bilietas – 1,5 eur žiemą, 2 eur. vasarą. Bet jei ruošiatės keltis į kurią nors salą ir būsite Maltoje daugiau negu 3 dienas – gaite drąsiai pirkti tą savaitinę kortelę – mes beveik tą sumą išvažinėjome. Ten dar apžvalginis turas įeina ir keltai.

Beje, labai keista, bet tokioje vasariškoje saloje visiškai nematėme nei motorolerių, nei dviračių.

Taigi, pasitinka mus paslaugūs viešbučio darbuotojai, apgyvendina viešbutyje „Harbour Lodge“  kuris labai geroje vietoje – prie pat gražiosios krantinės, šalia autobusų stotelė į Valetą ir oro uostą, tik tas  4 žvaigždutes gal jie šiaip prie pavadinimo pripiešę – dvi galima drąsiai nubraukti. Kadangi iš oro uosto nereikėjo važiuoti ,,greituoju” autobusu, kuris kursuoja kas valandą ir 8 km nuvažiuoja per pusvalandį, tai spėjame dar vakariniu Marsašloku pasigrožėti ir restorane pasėdėti, bei suvalgyti šio miestelio tradicinės žuvies sriubos – Aljotta, bei kalmarų užkandžių prie maltietiško vyno. Mus aptarnauja padavėjas iš Gruzijos, kurį kolega atsiuntė – sako aptarnauk tu, man atrodo jos rusės :)) Aš jau seniai nebesistebiu dėl to – kažkada Ispanijoj mums aiškino, kad mus rusais laiko dėl raudono aukso, nes daugiau niekas tokio nenešiodavo, o dabar jau nebežinau…ir kalba nepanaši, ir elgiamės mes santūriau negu mūsų rytiniai kaimynai, ir auksas visoks, bet matyt vistiek panašūs.

Beje, vynas mums labai patiko, o kadangi jis nėra importuojamas, tai tuo labiau reikėjo paragauti.

Kadangi sala nedidelė, visi lankosi tose pačiose, daugybę kartų aprašytose vietose, tačiau porą mažiau žinomų perliukų visgi pavyko atrasti.

Pirmai dienai planavau apžiūrėti savo miestelį, papietauti ir suvaikščioti iki įspūdingos už kelių km esančios pakrantės.Bet žada lyg lietučio, tai kol saulė šviečia, einame pirma į pėsčiųjų žygį iki St.Peter’s Pool. Gal todėl, kad iki jos nėra normalaus privažiavimo, ji mažiau lankoma, negu kitos Maltos pakrantės, bet vieta tikrai verta to pasivaikščiojimo. Kadangi keliukas vingiuoja į kalną, tai poilsiui vis atsigręžiam pasigrožėti Marsašloko panorama.

Pakeliui keli ženklai su nuorodomis kabėjo, bet visgi ėjome pagal gps nurodymus, kol pasirodė pirmieji vaizdai.

Ir nors norėjosi eiti link tų atsivėrusių uolų, visgi pasukome iki navigacijoj užstatyto taško už to vėjo malūno.

 ir priėjome iki buvusios druskos gavybos vietos, dabar jau nebenauojamos, bet su išlikusiais druskos garinimo baseinėliais. Šalia daugybė šulinio dydžio duobių, kur karštą dieną galima būtų ir atsigaivinti. Bet labiausiai sužavėjo gražuolė uola, kur susėdę gerą valandėlę ,,prarelaksavom” ant saulutės visiškai vienos.

Grįžę dar išgeriame kavos lauko kavinėje, dar kartą pasigrožime Marsašloko spalvomis, pasidairome vietos turgelyje ir pažiūrėję į laikrodį nustembame, kad dar tik 12 val., o mes jau visos dienos planus įvykdėme.

Grįžtame į viešbutį ir persirengę važiuojame į Valetą. O apie ją nėra ką daug pasakoti – gražu, smagu pasivaikščioti, senamiestis nedidelis, su spalvotų balkonėlių eilėmis virš galvų, bei miesto pakraščiuose atsiveriančiomis nuostabiomis panoramomis.

Aplankėme labai įspūdingą Šv. Jono(St.John) katedrą. Bilietas su audiogidu 10 eur. Brangu, bet labai gražu, papultų į mano matytų bažnyčių top 5 🙂

Pietums pica

Vakarėja, sukam link namų – draugės žingsniamatis telefone pypsi – sveikina su rekordu – 22 000 žingsnių. Ryt nepaeisiu :))

Su baime keliuosi – kojas skauda, bet netragiškai. Važiuojam link Mdinos, pakeliui užsukame į San Anton Gardens parką. Lankymas nemokamas, gera pasivaikščioti po gražiai sutvarkytą teritoriją su gėlynais, retais medžiais, fontane besimaudančiais vėžliukais, papūgomis, bei povais. Net žiemą čia netrūksta gėlių. Graži vieta.

Tik pagalvoju, kad beveik visa Malta galėtų būti kaip šitas sodas, nes kiek gi tos terirorijos yra. O dabar akis visur badė pakelėse visokie šabakštynai, išvirtusios tvoros, kažkokios švendrės. O juk galėtų augti palmės, apelsinai, na nors kaktusai. Reikėtų tik visiems maltiečiams išeiti į kasmetinę talką arba bent prie savo namo susitvarkyti – juk kasdien pro langą matai tuos šiukšlynus. Pirmas minusas Maltai.

Gal todėl tai ne mano šalis, pasisvečiuoti įdomu, bet negalėčiau ten gyventi. Nors žmonės labai geri, malonūs, paslaugūs kaip niekur – tik paklausk ko nors, tai net nuves, jei nesupranti ką pasakė.

Parko tritorijoje išgeriame kavos ir paragaujame jų nacionalinės virtuvės saldėsio – pasticijų su skirtingais įdarais – rikotos ir lyg žirnių – labai skanu, nors kava Maltoje tai labai nekokia…Antras minusas…

Toliau – Mdina. Pradeda lynoti, bet miesto grožio joks lietus negali užgožti. Labai gražu.

Slepiamės nuo lietaus kelionių vadove rekomenduojamoj užeigoj Fontanella Tea Garden- ragaujame nesaldžių pyragų su rikota/špinatais ir jautienos ragu. Nors pagrindiniai patiekalai čia – picos ir daugybė desertų, bet picą mes valgėme vakar. Kavinė labai gražioje vietoje – iš šiuo metu įstiklintos terasos atsiveria neaprėpiamų Maltos tolių vaizdai.

Lietus baigiasi ir mes toliau vingiuojame siaurutėmis gatvelėmis, vis užsukdamos į parduotuvėles su stiklo dirbiniais. Gal be reikalo pabijojau nedavežti iki namų ir nenusipirkau kokio balionėlio – kabėtų dabar namie ir primintų kelionę 🙂 Nors jau dėl lietaus buvome nusprendę nebevažiuoti iki Dingli uolų, šiam aprimus visgi nutariame vykti. Iki autobuso ,,tradiciškai” reikia laukti valandą, todėl einame pasivaikščioti dar po Rabatą, kuris netikėtai palieka labai gerą įspūdį – norėjau dar ten pabūti, bet tada jau uolas tektų pamiršti.

Norint pamatyti Dingli pakrantę, galima išlipti keliose stotelėse, galima ten ir beveik visą dieną eiti nuo vienos panoramos iki kitos. Kadangi oras tą dieną mūsų nelepino – buvo drėgna, vėjuota ir pakankamai šalta, tai mes išlipome Zuta stotelėje, nuo kurios nereikia toli eiti, atsirandi ant kyšulio ir gali dairytis į abi puses.

Labai gražu, tik labai vėjuota ir šalta. O autobusas už valandos 🙂 Tokiu atveju ir praverstų automobilis, nes pakeliui ten daug kur galėtum išlipti, bet jei išlipsi iš autobuso – tai vėl valandai.

Per pusvalandį iki soties pasigrožėję, sulaukę savo išsvajoto transporto, važiuojame namo su persėdimu oro uoste. Ten pamatėme, kad autobusas į mūsų miestelį neseniai išvažiavo, o sekantis – jau žinom kada – už valandos. Praslankiojam oro uoste ir nors tai pirminė stotelė, ateiname prieš 10 min. Deja, išvažiuojam pavėlavę 15 min, sušalę ir piktos – vairuotojas tiesiog ilsėjosi išsijungęs švieslentę už kelių metrų nuo stotelės. Trečias ir paskutinis minusas 🙂

Einame į savo restoraną pas gruziną pavalgyt ir išgerti vyno, kad nesusirgtumėm, nors šiandien jau reiktų ne vyno, bet net nežinau kokie čia stiprūs gėrimai vartojami. Makarona su jūros gėrybėmis buvo skanūs ir nuotaika greit pasitaisė.

 Kadangi sutaupėm vieną dieną, neplanuotai važiuojame į Goco(Gozo) salą. Diena šilta ir saulėta, nors vakar prognozė rodė lietų, gaila tik, kad didžiąją dalį jos praleidome autobusuose – gal 5 valandas.

Visi, kas apsilanko Goze sako, kad reikia ten pabūti ilgiau, apsigyventi, nes yra  ką pamatyti, o per vieną dieną nedaug spėji ir aš tam pritarčiau. Ten lyg viskas taip pat, bet kažkaip kitaip.

 Važuojam iš karto į Dwejra, prie Azure Window. Nuostabu.

Ir nesvarbu, kad garsiosios arkos jau nebėra, ten vistiek labai gražu, ypač šitam užuteky – ilgai sėdėjom  ant saulutės, suvalgėm ledų – visai kaip vasarą. Negalėjau atsižiūrėti į tuos valčių garažų vartus. Penki pliusai 🙂

Nesinori išvažiuoti, bet gi autobusų grafikas, o ir žmonių būriuojasi nemažai, galim ir netilpti.

Grįžtam į Viktoriją – užlipam į citadele, išnaršom senamiestį – dar vienas gražus, vertas aplankymo miestas.

 Pietums pasirenkame dar vieną tradicinį maltiečių patiekalą – triušį. Labai buvo skanu, bet jau tiek daug, kad vienos porcijos dviem būtų per akis.

Paskutinis persėdimas Valetoje. Stovi mūsų autobusas, bet išvyksta po 40 min. Durys atidarytos, vairuotojas emocingai bendrauja per skipe su vaiku, gal anūke. Nenorim trukdyt, sakom gal dar pasivaikštom pusvalanduką, ale kad pavargę jau. Prasieinam iki šalia esančio fontano ir greit grįžtam, nes darosi šalta, todėl nutariam palaukti autobuse. Įlipa dar keli keleiviai, o vairuotojas uždaro duris ir išvažiuoja – 20 min anksčiau. Cirkas 🙂

Grįždamos namo, pasišnekam, kad net nesitiki, jog mes čia tik tris dienas – kelionėse tiek daug visko vyksta, todėl diena atrodo labai ilga. Sakau draugei – pagalvok, ką namie per tą savaitgalį būtum nuveikus? Ogi nieko, porą kartų padarius valgyt ir prasėdėjus prie televizoriaus ar su knyga…juk tamsu, šalta, ką čia veiksi. Ji neperneša nei žiemos, nei šalčio ir aš ją čia išsitempiau ,,pasigydyt” nuo depresinės nuotaikos. Šita terapija mums kainavo po 300 eur. Manau keturiom nakvynėm, kokioj Palangos ar Druskininkų spa kainuotų panašiai – nežinau, nebuvau – aš renkuosi kitokius spa – saulę, palmes, jūrą, kalnus, nematytų vietų pažinimą ir naujus įspūdžius 🙂