…taigi, tinginiadienis. Po tingių pusryčių išsiruošiame paslankioti vandenyno pakrante. Nors vėjuota, daug kas gulinėja prie baseino. Baseinas taip pat gerai, bet mes tokie, na tokie nelabai gulinėtojai, geriau jau pakrantė, nors ten vėjas daug stipresnis.
Promenadoje mus sustabdo vyrukas, sako reklamuojąs viešbučių tinklą, gal norim apžiūrėti va šitą viešbutį ant vandenyno kranto. O be to! O be to! Mes jau laimėjom marškinėlius, ir bilietą laivu iki Puerto Mogan ir netgi savaitę atostogų! Va taip va, tiesiog gatvėje. Abu laikom šypsenas už dantų. Maniškis sako, apžiūrėti galim, bet nieko spontaniškai nepasirašinėsim. Oi ne ne, nieko nereikia, čia tik reklama. O mums kas? Tinginiadienis. O ir į tą viešbutį įkišti nosis smalsu. Ir kokia taktika plaunamos smegenys – smalsu. Kavinukėje mus vaišina sultimis ir kava. Apsidairau, tokių „aukų“ kaip mes pilna kvinukė – visokiomis pasaulio kalbomis. Parodo mums apartamentus. Gražu, žinoma. Ir kaina labai pigi. Labai! Beeeet tik nuolatiniams klientams. Kad tokiu tapti reikia (nepamenu, bet berods) 6 savaites moketi brangiai, o paskui jau gauni pigiai. Tas 6 savaites gali išnaudoti per 3 metus. Mes vėl laikom šypsenas už dantų, sakom pagalvosim. O ką čia galvoti? Toks pasiūlymas? Sakom, pasvarstysim, ateisim rytoj. O tas sako, kas iš karto neima, nebeateina. O tai kodėl, jei toks geras pasiūlymas? – pagalvoju.
„Laimim“, žinoma, ir tą savaitę atostogų, bet visai kitame viešbutyje ir visai kitos kompanijos. Gaudami čekį turime pasirašyti, KAD garantuojame kažkokias nuolatines pajamas savo kreditinėse kortelėse. Ačiū, sakom, apseisim. Jų veidai kiek ištįsta, o mes jau pradedam kvatotis balsu. O ir grįžti atostogaujant trumpai, ne taip paptasta. Tie reklamininkai pasirodo kartą per saveitę, o paskui viskas uždaryta. Po savaitės, kitoje vietoje ir kiti žmonės vėl „reklamavo“.
Bet visas tas reikalas mums išėjo į gerą. Visai šalia to viešbučio aptikome piceriją. Picos vertos nuodėmės! Makaronai su jūros gėrybėmis ir kepta vištienos krūtinėlė taip pat buvo labai skanūs (na, tik nepamanykit, kad iš karto čia viską ir sukirtom :-)).
Tinginiadienis vienas, tinginiadienis kitas… Antrą kartą Gran Kanarijoje, tiek jau visko apvažinėjom, o Gran Kanarijos simboliu laikomo Roque Nublo nematėme. Na, kaip šitaip? Orų prognozė rytdienai žada saulėtą orą. Planų mano popieriuose dar yra. Taigi dar dienai nuomojamės mašiną.
Planas: Playa del Ingles – Roque Nublo – Mirador Pico de las Nieves (šį paskui išmetėm dėl laiko stokos) – Tejeda – Cruz de Tejeda – Artenara – Playa del Ingles.
Ryte saulė, ir nė vieno debelėlio. Sėdam į mašiną ir pirmyn. Link Roque Nublo važiuojam GC-60 keliu. Jau, turbūt, nuobodu skaityti pasakymus, kad kelias vaizdingas. Bet, taip! Visi tie keliai gražūs.
Pravažiuojame muziejų Mundo Aborigen. Jis kažkur taip pat nugulęs mano lapuose, bet gal kitą kartą. Tai esąs muziejus po atviru dangumi apie taip, kaip gyveno pirmieji salų gyventojai. Stojame prie apžvalgos aikštelės Mirador Degollada De Las Yeguas. Labai gražu. Rodos galėčiau čia ir pasilikti. Ką jau ten labai mandriau pamatysi prie Roque Nublo.
Bet važiuojam toliau, pakelėje jau kur ne kur ima žydėti migdolai. Pravažiuojam kupranugarių parką – ten siūlomi visokie pasijodinėjimai. Dabar guli jie ten su tais krepšais ant nugarų…
Taip pasiekiam stovėjimo aikštelę, nuo kurios galima kulniuoti link Roque Nublo. Aikštelė nedidelė, o mašinų daug. Net kelkrašty nusitiesusi didžiulė mašinų virtinė. Na, bet mes su savo Panda įsilendam tarp kažkokių akmenų ir keliaujam atrasti Gran Kanarijos simbolio. Jei paklausit ar verta – atsakysiu: žinoma!
Paskui lekiam į Tejedą.
Čia kažkaip apie savo egzistavimą mums primena pilvai. Vienoj užeigoje maniškis pamatęs išdėliotas mėsytes, iš kurių (turbūt, ar galbūt) gaminami patiekalai, pareiškė: aš lieku čia. Nieko prieš ir aš, mačiau valgiaraštyje bulves. Klestelim lauko terasoje, aplink nuostabūs vaizdai. O alų padavėjai atneša (beveik visada) storu ledo sluoksniu padengtame bokale. Lydosi tas ledas ant staltiesių, bėga upeliais… Aš imu bulves, o kai kas susigundo paragauti ožkos.
Pavogiau ir aš gabaliuką paragauti, tai to gabaliuko skonis buvo kažkas tarp kiaulės karkos ir vištienos. Bet savotiškai skanu. Ir dar kažkokio deresto ragaujam.
Pilnais pilvais sukame link Cruz de Tejeda – aukščiausios kalnų perėjos. Kiekvienas kelio metras vertas važiavimo, nes gražu. Pats aukščiausias taškas (pastatę mašiną aikštelėje ėjom pasidairyti) – nesakau, kad nuvylė. Gražu čia, bet žandikaulis neatvipo. Prie kryžiaus parkritęs nuotraukų personažas su savo asiliuku vis šaukė: foto foto, kai kas siūlė pirkti pončą, skrybėlę. Na šiek tiek pasisukiojame ir važiuojame toliau.
Į Artenarą. Aukščiausiai įsikūrusi gyvenvietė Gran Kanarijoje. Kažkodėl pradedu savo mantrą: jei bus toks kelias, kaip link Mirador El Mulato, sukim atgal. Bet kelias buvo geras. Vaizdingas. Miestelis mažutis, rodos galintis tilpti į vieną nuotrauką,
tačiau turintis kelias apžvalgos aikšteles ir muziejų. Šis man labai rūpėjo.
Tai etnografinis muziejus įrengtas urvuose. Baisiai man knietėjo pažvelgti į tuos kambarius. Įsivaizdavau, kad ten drėgna ir tamsu, ir be galo nejauku. Bet, nieko panašaus! Mielai apsigyvenčiau. Muziejus nedidelis, tačiau informatyvus (prie kiekvieno urvo (ar kambario) yra aprašas), muziejaus lankymas nemokamas. O jei patiko, galima įmesti pinigą į dėžutę prie įėjimo. Lindau į tuos pačius urvus po keletą kartų.
Apžiūrėję muziejų traukiam link mašinos. Stebime kates. Na negi galima sudrumsti šią ramybę?
Parvažiavę namo atiduodam mašiną ir jau niekur nebevaikštom, susėdam balkone pasimėgauti šiltu vakaru, o vakarienė – tai ką randam šaldytuve. O ryt vėl tinginiadienis.
Na, gal šiek tiek apie tuos tinginiadienius:
vakarais dažnai eidavom į vieną barą, kuriame grojo toks Jimis (https://www.youtube.com/watch?v=5s1Ejnp-ISk), būdavo įdomu stebėti ne tik dainuojantįjį, bet ir labai spalvingą publiką.
O maniškio visų atostogų atradimas, žinoma, kas liečia maistą! Buvo Culumbus užeiga (promenadoje pakrantėje). Apie šį steiką jis dar pasakos ilgai :-). Suvalgęs jį pareiškė: rytoj vėl čia ateisim. Ir paskutinę atostogų dieną čia eisim :-). Gerai, nusišypsau, nes mano makaronai su jūros gėrybėmis čia buvo skaniausi (na, Grado Italijoje gal vis dar pirmauja, bet… turi rimtą konkurentą).
Kartą vieną tinginiadienį paplūdimiu nupėdinome iki Sankt Augustin. Nusprendėme, kad Playa del Ingles turi gražesnį paplūdimį, ne tokį akmenuotą. Nors gal ir yra kur nors vietelių ir Sankt Augustine, kurių mes neatradom, gal…
Ir ką… atostogos baigiasi… mano segtuve dar guli keletas lapų su vietomis, kur neužsukom – tikiuosi, čia dar sugrįšim!
pirmas 
79tieji 
ipvoisas