Jungtinė Karalystė: Kaip pirmą kartą Londoną pamačiau…

Londonas. Ech, tas Londonas. Kiek lietuvaičių ten išdūmę, tūkstančiai jau ir namolei nebenori grįžti, verda sau savo sultyse ir smagu jiems tenais.

Noras aplankyti vis naujesnes idomesnes šalis vis dar kirba viduje, tačiau Londono vengiau porą metų. Ai, galvoju, čia jau visi buvę, ne tokie idomūs kelionės ispūdžiai bus. Nea, Londonas ne man. Nuobodu ir tiek…
Kol…kol ta garsioji KRIZĖ nepakoregavo planų. Norėjosi kažkur išdūmti, tačiau „papigiam prasisukti“. Nesuprantu koks velnias leido apie Londoną galvoti kaip apie pigų miestą, tačiau sausio viduryje kartu su drauge įsigyjome Rynair bilietukus Londonan ir nekantriai laukėme kelionės. Baisiai norėjosi ir draugę pamatyti, kuri Londone jau „svečiavosi“ porą metukų. Ačiū jai, kad nereikėjo rūpintis nakvyne, taigi dalį pinigėlių galėjome skirti garsiesiems „shopingams“…
Bet apie viską iš pradžių…
2009 m. vasario 12 d.
Keliuosi kaip niekada anksti, nors ir labai mėgstu pasivolioti lovoje, tačiau kelionės jaudulys neleidžia normaliai numigti, taigi nusprendžiu geriau sėsti prie kompo ir sulošti pokerio partiją. Sėkmė išties lydi mane, šiek tiek pasipildau sąskaitą ir nekantriai laukiu brolio, kuris nuveš iki Kauno oro uosto. Pakeliui prigriebiame draugę Eglę ir dūmiam Karmėlavos link. Gražus saulėtas rytas stebina, tuo pačiu ir draugė iš Londono rašo, kad rytas stebuklingas, kaip tyčia laukia mūsų pasirodymo. Ir kurgi tu nesišypsosi po tokių žodžių?
Lėktuvas atsiplėšia nuo lietuviškos žemės ir, prabėgus 2 valandoms, jau leidžiames Stansted oro uoste. Kažkaip nelabai jaučiames dar „užsienyje“, nes aplinkui būriuojasi „šventiniais trenigais“ pasipuošęs jaunimėlis bei vulgarokai apsirėdžiusios panos. Pagaliau sulaukusios lagaminų, lendame laukan ir mojame lietuvių dėdulei, kuris už atitinkamą mokestį pristato mus tiesiai prie draugės Sonatos namučių.
Apsiglėbiasčiavusios, atsibučiavusios paleidom Sonačiuką toliau darban, o pačios sumanėm pavaikštinėti po Greenfordo rajoną , kuriame ir apsistojome savaitei.
Šiek tiek pasivaikščiojusios užsukome į prekybos centrą. Ech, tos moterys, tik pamatėm užrašus „Sale“ ir tuoj pat seilę pradėjome varvinti. Tik sveikas protas dar vis kartojo: „Mergaitės, dar tik pirma diena, negalima iškart tiek ištaškyti“.Nesusilaikiusios tik ties keliomis gražiomis smulkmenomis, pagaliau išsinešdinome iš tų „velnio namų“ ir patraukėme namolei. Vakare visos šauniai pačiauškėjome, išsiaiškinome kaip važinėja Londono „undergroundai“ bei „busikai“ ir nekantriai laukėme naujos dienos, pasiruošusios išžvalgyti kuo daugiau Londono garsių viečiukių.
2009 m. vasario 13 d.
Tryliktosios dienos rytas išaušo saulėtas ir gražus. Rytinis pasisėdėjimas su kavos ir arbatos puodeliais ir dumiam laukan.
Šiandienos planuose aplankyti garsųjį vaškinių figūrų muziejų. Prieš kelionę teko girdėti visokiausių atsiliepimų apie jį, vieniems labai patiko, kiti raukė nosytes. Žodžiu, kol pats nepabandęs, tai ir sunku ką spresti.
Prie Greenfordo „undergroundo“ nusiperkame „Travelcardus“ savaitėlei, atsisveikiname su Sonata ir lekiam aiškintis kaip čia kas važinėja. Beje, labai naudingas daikčiukas tas „travelcardas“, mes pirkom 1-4 zonoms ( kaina apie 36 svarai ), be to, gali drąsiai po Londoną varinėti ir autobusais. Žodžiu, jokio galvos skausmo, ypač jei būna, kad ne į ten įsėdi. Nereikia papildomai jokių bilietėlių ir panašaus „brudo“…
Štai taip šiek tiek paklaidžiojusios atsidūrėme prie pat „Madam Tiuso“ muziejaus. Atvažiavom gan anksti, tai dar 15 minučių prastovėjome eilutėje, kuri tik tik pradėjo susidarinėti. Labai apsidžiaugėme, kad nereikės ilgai stoviniuoti. Įdėmiai stebėdamos gatve zujančius automobilius, pagaliau sulaukėme 10 valandos, kuomet atsidaro muziejus….
Apsauga kruopščiai patikrino rankines ir pagaliau mes viduje. Bilietukai vienam žmogui kainuoja 25 svarus. Žodžiu, nepigiai. Prieš įeidama tikėjausi, kad nebus gaila tokių pinigėlių…
Į salę, pilną garsių aktorių ir dainininkų, sugūžėjome visa minia. Įdėmiai tyrinėjau Brado Pito, Angelinos Jolie bei kitų „star“ veidukus ir likau šiek tiek nusivylusi – neatrodė man jie tokie žavūs kaip TV ekranuose. Gal sakau tas vaškinis blizgesys atstūmiamai atrodė? Šiek tiek pablizginusios fotoaparatu, toliau patraukėm į siaubo kambarį. Įtariu, kad baisiausia buvo tiems, kurie ėjo pačiame priekyje. Mačiau kaip keletas paklykavo, o viena moteriškaitė ir žvygtelėti spėjo. Tačiau tie, kurie ėjo ties viduriu, t.y. mes, jokio ypatingo siaubingo efekto nepajutome. O taip norėjosi kažin kokio adrenalino bangelės. Pavėpsojusios į maniakus, kalinius, bele kaip suverstus kraujuotus lavonus, sėdome i traukinuką, pavėžinusį po Londono miesto istoriją.
Muziejų perėjome greitai, prisipažinsiu, tikėjausi kažko grandioziško, tačiau išėjau nusivylusi. Tikrai žinau, kad antrą kartą aš čia apsilankysiu tik po daugelio daugelio metų, arba niekada…
Išlindusios lauk į gatvę, dairomės kur dar galėtume nulėkti pasižvalgyti. Juk dar nė dienos pirmos valandos nėra. „Map‘e“ susirandu Wesminsterio tiltą ir baksteliu į jį: „O davai varom pavėpsoti į tą garsųjį Big Beną?“. Jau po gero pusvalanduko stovime priešais jį ir aktyviai dairomės aplinkui. Rodos, kad kas būtų per galvelę užvožęs: aplinkui masės įvairiausio plauko žmonių, kalbų įvairovė, tačiau smagus jausmas įsilieti į tą judančią masę ir kartu su ja traukti link Parlamento rūmų. Juos ir netoliese stūksančią Vestminsterio abatiją apžvelgiame tik iš išorės. Beje, šioje abatijoje nuo pat XI a. vyksta Britanijos karalių laidotuvės, karūnavimai bei jungtuvės. Šio vienuolyno ( arba abatijos ) bažnyčia – seniausia ir svarbiausia Londone.
Šiek tiek pasivaikščiojusios aplink, sėdame į metro ir lekiam į South Kensingtono rajoną, kuriame įsikūrę net keli muziejai. Šiandien aplankome Natural History ( Gamtos istorijos) muziejų. Per Žemės įėjimą, iš Exhibition gatvės, lendame į muziejų ir iškart netenkame žado. Mus pasitinka didžiulis rutulys, vaizduojantis Žemę, į kurį aukštyn kyla laiptai. Toliau seka įvairiausios salytės, pritemdytos, ryškiai apšviestos. Kiekvienoje iš jų pasakojama Žemės gimimo istorija. Galima iš arti susipažinti su žemės drebėjimu. Taip taip, įeini į tokį kambariuką, ale parduotuvės kopija, ir staiga prasideda drebėjimas. Visai smagi atrakcija, tikrai niekada nesu išgyvenusi žemės drebėjimo ( grynakraujė lietuvė ), o čia savo kūnu gali jausti kaip iš tikro ta mūsų žemelė siūbuoja.
Klaidžiojau po sales tikrai susižavėjusi. Muziejus nemokamas, o labiau pakerėjo nei tos Tiuso vaškinės figūros. Ir žinot, kaip smagu buvo regėti aplink daugybę tėvelių su vaikučiais, kuriuos vesdavosi prie tam tikrų „aparačiukų“, kur galėjai mygtuko paspaudimu padaryti kaip ir bandymą. Argi ne nuostabu? Įtariu, kad visų salių ir nespėjome įdėmiau apžiūrėti, nes ir kojeles nuo viso to šiek tiek maudė. Galiu tik drąsiai teigti, kad ten rasite visko, tikrai tikrai, visko idomaus. Patinka dinozaurai? Prašau, didžiausios salės su jų figūromis, judančiomis galvomis, natūraliu dydžiu, o garsųjį muziejaus fasadą puošia pterodaktilis – gigantiškas ir gan grėsmingai atrodantis dinozauras. Jaučiate silnybę akmenukams, kristalams? Nežinau ar užteks savaitės kiekvieną jų apžiūrėti, čia ir tikrą sustingusią lavą gali paliesti, ir akimis tyrinėti prabangiausius akmenukus, jais inkrustuotus papuošalus, o viena didžiulė salė skirta vien tik Nuostabiajam akmeniui, salės gale kambarys, kuriame galima išvysti garsiausius Britanijos brangakmenius ir pagarbiai tyrinėti jų dydį bei spindesį. Aišku dar pamiršau paminėti ir atskirą galeriją, skirtą Žmogui pažinti. Labirintais landai po kambariukus, kai kur prisėsdamas ir bandydamas pažaisti keletą žaidimukų, stebėdamas didžiuliuose ekranuose vykstantį apvaisinimą, o kitame kaip vystosi kūdikis motinos viduje. Visa tai įdėmiai stebi anglų mažosios atžalos, žaidžia loginius žaidimus, dėlioja didžiulius „puzlius“ ir mokosi. Gaila, kad mūsiškiams muziejams dar toli iki to…
Užtrukusios gerą valandą važiuodamos, šiek tiek paklaidžiojusios metro, bet greitai perkandusios sistemą, skubame į svetingus namučius.
Draugė vedasi į pub‘ą, kur susipažįstame su jos vaikinu ir šio draugais brazilais. Žinot, man patinka angliški pub‘ai. Linksmybės ir super skanus alus…
2009 m. vasario 14 d.
Šian šeštadienis, taigi Sonačiukas laisva ir mes visos trys traukiame toliau „žmonėtis“. Planuojame aplankyti Greenvich‘ą, o prieš tai užsukti į Kanarus.
Paminėti Kanarai – tai tikrai ne garsiosios egzotiškos salos, o klestintis Londono rajonas, kuriame susitelkusios garsios parduotuvės,kavinės bei stambūs verslo centrai. Angliškai visas šis rajonas rašomas štai taip: „Canary Wharf“.
Lietuviai pasakojo, kad šis rajonas tarsi įsikūręs ant vandens. Ir tikrai, vos išlindusios iš metro stoties, pajutome vėsumą, sklindantį nuo čia pat tyvuliuojančio kanalo. Virš galvų sūpasi įspūdingi pastatai. Kad ir kaip stengiuosi nufotografuoti juos, kad matytusi visas dydis, tačiau pastangos bergždžios – mano „Olympas“ nepritaikytas tam.
Šiek tiek apsižvalgiusios ieškome kitos metro linijos, kuri padėtų nusigauti iki Greenvich‘o. „Kanarai“ man palieka šalto miesto įvaizdį, todėl nesinori ilgiau čia užtrūkti. Sėdame į traukinuką ir riedame toliau. Per langus slenka dangoraižių vaizdai, veidrodiniai bokštai ir savotiškai žavios kavinukės, įsikūrusios tiesiai virš kanalo.
Mums lietuviams čia pats vasario vidurys, o londoniečiai džiaugiasi pavasarine saulute. Išties šilta ir smagu šiek tiek pasivaikščioti. Vietinės merginos paklausiame kurioje pusėje dairytis Greenvich‘o parko ir pasivaikščiodamos traukiame link jo. Kitoje gatvės pusėje matome nediduką sendaikčių turgų. Iš džiaugsmo pliaukšteliu delnais, visuomet svajojau nukakti į tokį „blusininką“. Dairomės po prekystalius, ant kurių senovinės rankinės, įdomūs papuošalai, „posteriai“, skrybėlaitės, knygos, paveikslai. Nesusilaikau šiek tiek pasiraususi po „kompaktų“ dėžutes. Vos po 1 svarą suplojusi džiaugiuosi pirkiniu. Čia jau kaip kam, bet man muzika visuomet pirmose vietose karaliauja. Prieš CD ir knygas niekuomet negaliu atsilaikyti.
Pakeliui stabtelime nusipirkti bandelių, kuriomis ruošiamės pamaitinti visus parko gyventojus. Jaukioje kavinukėje neatsispyrėme pardavėjo galantiškumui ir nusipirkome nuostabaus skonio Latte kavos. Ją jau po kelių minučių gurkšnojame parke. Aplinkui žaliuoja ką tik prasikalusi žolytė. Parkas tarsi mirguliuoja, kviesdamas visus prisijungti pakvėpuoti grynu oru. Ir žmonės plūsta, būriuojasi, skambiai kvatoja. Idiliškas vaizdelis. Prie suoliuko prišuoliuoja voveraitė su išpūstyta uodega. Įdėmiai stebi mus, kol susiprantame smaližei numesti sausainukų. Ši sau ramiai juos triauškina ir duodasi fotografuojama. Matosi, kad pripratusi pozuoti. Šalia nusileidžia pora balandžių, draugė vypteli ir nusipurto, ji baisiai jų nemėgsta. Specialiai paerzinu ją ir bandelės trupiniais prikviečiu dar penketą jų.
Pasidžiaugusios šilta pavasarine saulute, lendame į Nacionalinį jūrų muziejų ( National Maritime Museum ). Jo lankymas irgi nieko nekainuoja, taigi aktyviai pasineriame į tyrinėjimus. Čia eksponatai įvairuoja nuo primityvių kanojų ir karalienės Elžbietos epochos galeonų iki naujausių laivų. Galima iš arti apžiūrėti kaip atrodo didieji kruiziniai laivai, kas įsikūrę jų viduje. Beje, man patiko netgi vienas simuliatorius – gali pats valdyti didžiulį laivą, kuris plaukia per Sidnėjų. Laivo denis atitinkamai siūbuoja, o pro langus vaizdai slenka lyg iš tikrųjų taip ir turėtų būti. Laivui sukantis, rodosi, jog tuoj tuoj išvirsi. Žodžiu, tikrai smagus potyris. Galbūt, mano nuomone, muziejus turėtų labiau patikti vyriškąjai auditorijai – čia apstu įvairių modeliukų, variklių ir pan. Nepamirškite vėlgi paspaudinėti „magiškuosius mygtukus“ – sukelsite tsunamį, tornadą ir leisite ramiam vandenėliui pabanguoti.
Visai šalia įsikūrusi ir Karališkoji Grinvičo observatorija. Mums neteko į ją užsukti, įėjimas mokamas, taigi iš savų įspūdžių ne ką galėčiau apie ją papasakoti. Tačiau negaliu nepaminėti, kad čia yra ir garsusis dienovidis, dalijantis Žemę į Rytų ir Vakarų pusrutulius. Tai turbūt viena mėgstamiausių vietų, kurioje trokšta nusifotografuoti kievienas turistas, kai tarsi stovi skirtinguose pusrutuliuose.
Trumpam užsukome ir į restauruotą Karalienės namą. Jame pilna karalių, grafų, lordų ir kitų kilmingųjų paveikslų. O viena įdomesnių įžymybių – tai neįprastos formos pagrindinė salė ir tulpę primenantys sraigtiniai laiptai.
Štai taip „pasižmonėjusios“ pasivaikščiodamos grįžtame prie traukinuko. Greenvich‘o gatvelės darosi šiek tiek judresnės. Šiek tiek žvilgtelėjome į dar vieną „blusiną“ bei pašniukštinėjome po baldų išparduotuvę.
Sonačiukas nusitempia į Oksfordo gatvę, kurioje plūstančios žmonių minios. Landžiojame po parduotuves, tačiau nieko doro neradusi pasiduodu ir pradedu mąstyti kaip čia reikės vakare puoštis.
7 vakare jau namie. Gaminame troškinį ir po truputėlį ruošiamės vakarui. Lėksime pasiausti į naktinį klubą. Vos vos spėjame į autobusą ir riedame „apšilti“ pas Sonatos draugą….
Namučiuose jau linksma, tokios nuotaikos traukiame į klubą. Autiku iki jo reikia pavažiuoti gerą pusvalandį, tačiau verta. Pirmas šokas išlipus iš autobuso, tai vietinės anglų panos su plonytėmis suknelėmis, plikomis kojomis ir basutėmis traukiančios į klubus. Mes pasijaučiame žiauriai kukliai apsirengusios.
Na, bet vakarėlis pasitaikė šaunus, trypėm beveik iki ryto, o paskui su autentišku juodu anglišku taksi varėm iki Sonatos Mindaugo namų. Čia ir priglaudėm galvas ant minkštų pagalvėlių, prieš tai prisiragavę lietuviškos trauktinės…
P.S. Šiek tiek apie tuos angliškus taksi. Lietuviai pasakojo, kad juos dažnai vairuoja senukai, o visą Londoną jie turi pažinoti kaip nuluptą. Ten jiems reikia išlaikyti labai sudėtingus testus, kad įsidarbinti tokiame autentiškame juodame automobiliuke. Beje, jie ir brangiau ima nei paprasti taksi. Tai tiek..
2009 m. vasario 15 d.
11 ryto prižadina į kambarį įslinkusi Sonata, šypteli ir vėl dingsta kitame kambaryje. Šaltoka keltis, tačiau lendu į vonia apsiprausti. Žandukai patinę, bet dar ne taip baisu. Šiek tiek atgavusios prekinę išvaizdą, traukiame autobuso link, žiauriai norisi greičiau atsidurti namučiuose, kad galėtume normaliai palisti po dušu.
Apsitvarkiusios, apsiruošusios ir pasipuošusios traukiame toliau „žmonėtis“. Šiandien Bekingemo rūmų diena, o kas bus toliau žiūrėsime.
Praslenkame per Green parką, kol priešais suboluoja pastatų kompleksas. Tai garsioji karalienės rezidencija. Ir kad ji labai populiari, įsitikiname pačios, aplinkui daugybė „fotikais“ spragsinčių turistų. Šiandien sekmadienis, turbūt tai ir lemia jų gausybę. Įtariu, kad ir patys londoniečiai, nepaisant purškiančio lietaus, dairosi aplink.
Buvau skaičiusi, kad kai monarchas yra rezidencijoje, virš šios iškeliama jo vėliava. Vėliavos nemačiau, taigi pamatyti karališkąją šeimyną irgi buvo tuščia viltis.
Priešais rūmus stūkso didžiulis fontantas, kurio viduryje Viktorijos paminklas.
Pamiklinusios kojytes traukiame per Šventojo Džeimso ( St. Jame‘s ) parką. Lietaus purškimas įsismarkuoja, tačiau nebėgame nuo jo slėptis. Jei jau anglai su juo susitaikė, ko gi mums nepakentėjus? Lietus tai aprimsta, tai vėl įsismarkuoja, žodžiu tipiškas londonietiškas orelis.
Perėję parką atsidūrėme tiesiai priešais didžiulę aikštę. Niekur neradau jos pavadinimo, tačiau ji šliejasi prie pat Horse Guard gatvės. Po kairei gan grėsmingai atrodė žolėmis apaugusi kaip ir tvirtovės siena. Radau keletą lentelių, kad čia kaip ir kavalieristų muziejus. Pro siaurą įšėjimą prasibrovėme į mažytę aptvertą aikštelę, kurioje prie sienų būriavosi žmonės, o pačiame viduryje stovėjo pora žirgų su atitinkamai pasipuošusiais raiteliais. Supratusios, kad visi žmonės kažko laukia, mes irgi stabtelėjome. Vos po kelių minučių mums buvo garbė stebėti trumpą kavalieristų pasirodymą, manau, kad tai buvo savotiškas sargybos pasikeitimas. Tą dieną mums neteko pamatyti Karalienės sargybos, tačiau pamatėme štai tokį renginuką.
Po renginuko nuskubėjome į Trafalgaro aikštę, kur susitikome su berniukais ir, įkalbinusios būtinai „pasižiūrėti meno“, patraukėme į garsiąją Nacionalinę Galeriją. Tai svarbiausias Londono meno muziejus, kuriame sukaupta per 2300 paveikslų, kurie daugiausia eksponuojami laikinose parodose. Šiaip galerijos lankymas nemokamas, paprastai reikia susimokėti norint aplankyti kokią parodą.
Neįsivaizduojamas jausmas kai pamatai garsius paveikslus, kuriuos matei tik vartant knygas. Didžiausią įspūdį paliko Botičeli „Venera ir Marsas“, Leonardo da Vinči „The Virgin of the rocks“, Mikelandželo „The entombment“, Rafaelo „The Madonna of the Pinks“, Rembranto „Autoportretas“, Moneto „Bathers at la Grenouillere“ ir garsusis Van Gogo paveikslas „Saulėgrąžos“. Tiems, kurie menui neabejingi, galerija turėtų palikti didžiulį įspūdį. Manau, kad ir mano apsilankymas ten tebuvo trumputė apžvalga, tam reikėtų skirti daugiau laiko, keletos pasivaikščiojimų ir, be abejonės, atskiro dailės istorijos studijavimo, kad suvoktum kiekvieno dailininko norimus perteikti subjektus.
Šiek tiek užtrukę galerijoje, leidžiamės nuo pagrindinio fasado link dviejų įspūdingų fontanų. Nesusilaikome draugiškai „pasifotkinę“. Miestas akivaizdžiai prabudęs, mirguliuoja, ūžia. Londoniečiai pradeda savo vakarinį judėjimą, miestas siurbia į savo urbanistinį judėjimą.
Lendam į vieną kavinukę gerti kavos, o paskui traukiame pamatyti dar vieną Londono įžymybę – Pikadili aikštę su garsiuoju reklamų pastatu.
Dievinu tokį miesto gaudesį, Pikadili aikštėje žmonių dar daugiau. Būriuojasi, fotografuojasi, juokiasi. Mes irgi prisijungiame prie jų. Kartu su mase slenkame gatve toliau, kol nestabtelime prie juokingai atrodančio pripūsto žmogučio. Šis stryksi, šoka pagal melodiją, išgąsdina Mindaugą, palinksmina mus, mergaites. Nerealus „bičas“, užvedė publiką ir žiauriai pakėlė nuotaiką, jau gerokai nutolę nuo jo negalėjome nustoti šypsotis ir juoktis. Pakeliui užsukame į didžiulę žaislų parduotuvę, akimirką pasijuntame kaip džiunglėse, aplink loja, kaukia, suokia, ūkia, riaumoja. Būčiau vaikas, tai mane sunkiai iš čia išvestum…
Vėliau mus vedasi į Kinų miestelį. Jame neįprastai atrodančios kavinukės, su ant langų pakabintomis keptomis antimis. Neįprastai daug kinų, bet tai natūralus dalykas… Apsidairome po vietines krautuvėles, nusiperku porą vėduoklių ir mažą stiklinį kačiuką (mano talismanas). Norėtusi dar keletos dalykų, tačiau stabdau save, pigu, bet geriau neapsikrauti nereikalingais daiktais.
Toliau lendam į garsųjį Soho rajoną. Tiksliau vos vos įeiname į prostitučių kvartalą, noriu nufotorafuoti gatvę, tačiau viena „mergaitė“, pamačiusi mano „fotiką“, slepiasi. Bendražygiai sako, kad visai netoliese yra ir gėjų kvartalas. Ši kartą jo nelankysime. Lendame dar į vieną gatvelę ir užeiname pasidairyti į parduotuvėles. Beje, čia yra visai smagių niekučių pirkti: „žolės imitatoriai“, „apsirūkymo daiktai“, smagūs marškinėliai, įvairių įvairiausių „posterių“ ( viena iš silpnybių ), muzikos bei filmų „kompaktų“. Užsukame ir į „seksšopą“, tačiau ilgai neužtrunkame, nieko pernelyg įdomaus, tik vienam senukui akivaizdžiai trukdome išsirinkti filmą….
Neatsimenu kuris pasiūlo aplankyti Camden Town‘ą, tačiau visi entuziastingai sutinkame. Giliai širdyje turbūt džiūgauju daugiausiai, prieš tai jau esu girdėjusi, kad šis rajonėlis garsėja pankais, metalistais ir šiaip įvairiausiais menininkais.
Miestukas beveik apytuštis, palygint su Oksfordo gatve bei Pikadilio aikšte. Tačiau žvilgsnius prikausto neįprastai puošti pastatai. Dauguma parduotuvių ir „marketų“ tokiu metu jau nebedirba, tačiau tatuiruočių ir „pirsingo“ salonuose dar būriuojasi klientai. Tamsa dar labiau paryškina šviesomis puoštus pastatų fasadus – liepsnomis plūstantį drakoną, žybčiojančią Rotušę, meniškais grafiti išmargintas parduotuves.
Praeidami pro vieną pub‘ą, įsikūrusį visai šalia kanalo, girdime kaip kažkas viduje gyvai dainuoja. „Turbūt gitarų vakaras“ – pavydžiai nužvelgiu prie durų besibūriuojančią bohemiją.
Pasivaikščiodami nusileidžiame prie kanalo ir leidžiamės į nepaprastai stebuklingą kelionę. Kaip minėjau anksčiau, miestukas nekunkuliuoja, aplinkui ramybė, tik kartais kokį triukšmingesnį bariuką praeiname. Netoliese ant cementinio kranto įsitaisiusi pankų trijulė, mandagiai pasisveikina ir toliau „doroja“ vyno butelį. Praeiname keletą vis kitaip apšviestus tiltus, akyse žaižaruoja tai violetinės, tai raudonos spalvos. „Parelaksavę“ gręžiamės ir tuo pačiu keliu keliaujame atgal. Turbūt pasigailėję mano liūdno žvilgsnio, bendrakeleiviai stabteli šalia anksčiau minėto pub‘o. Šalio jo stovintis vaikinukas pakviečia užeiti ir mes neatsilaikome. Viduje prietema, prie staliukų būriuojasi klausytojai, o scenoje liesa mergina groja gitara ir dainuoja savo kūrybos dainas. Vaikinukas vedasi mus prie kampinio staliuko, įsitaisome šalia susenusio hipio, kuris šypteli mums ir kilsteli alaus butelį. Negaliu sulaikyti šypsenos prisiminusi jo praplikusį pakaušį ir ilgus dredus, tiesiog nerealus ir žavus kontrastas.
Kurį laiką pasėdime pub‘e gurkšnodami kas arbatą, kas alų bei klausydamiesi dainų. Šiek tiek nostalgiškąją mergaitę pakeičia linksmas vaikinukas, kurio pirmasis „gabalas“ sunervina hipį, šis atsistoja ir trumpam mus palieka. Tačiau jau antroji daina šiek tiek idomesnė.
Beje, sėdėdama tokioje bohemiškoje kavinukėje, klausydamasi dainų ir nerealaus gitarų skambesio, jaučiausi tiesiog nuostabiai. Akies krašteliu stebėjau įvairiausiomis šukuosenomis pasipuošusius pankus, idomiai apsirengusias merginas ir ne pirmos jaunystės vyrukus, kažką rašinėjančius savo aptrintose užrašų knygutėse. Visas šis kontingentas tiesiog idealiai derinosi vienas prie kito ir labiausiai atspindėjo vakarinę Camden Town‘o dvasią. Prižadėjau sau, kad būtinai užsuksiu čia ir dieną…
2009 m. vasario 16 d.
Taip norisi ilgiau pasivartyti lovoje, tačiau žinau, kad reikia kuo daugiau pamatyti, nes lieka vis mažiau laiko Londone.
Po rytinio arbatos puodelio ir lengvų pusryčių, lekiam į lauką, kur visai neprastas pavasarinis oras. Po dvidešimties minučių pasivaikščiojimo sėdam į „underground‘ą“ ir riedam į jau pažįstamą South Kensington‘o rajoną, kur prie jau aplankyto Gamtos Istorijos muziejaus yra ir Mokslo muziejus, prie kurio jau būriuojasi nemaža eilutė žmonių, daugiausiai tėvelių su vaikais. Kas keisčiausia, kad ir kokia didelė ta eilė pasirodė mums iš pradžių, tačiau atsistojusios į jos galą, rodos jau po kelių minučių stovėjome muziejaus viduje. Ech, kokie tvarkingi ir mandagūs tie anglai…
Pirmiausia sumąstome pažiūrėti 3D filmą. Artimiausias seansas: „Kelionė į Marsą“. Susigundome ir valandžiukei pradingstame kino salėje. Įspūdžiai pusėtini, tačiau jau galim pasigirti, kad matėme. Aišku, nėr ko lyginti su 4D filmukais, kuriuos žiūrėjau Rygoje, tačiau vis tiek buvo šiokia tokia atrakcija.
Toliau leidžiamės vaikštinėti po muziejų. Mūsų, mergaičių, susidomėjimas varikliais ir visokiais modeliais nėra toks didelis koks būtų vyrukų, tačiau sąžiningai praeiname sales. Viršutiniame aukšte būriuojasi daugybė žmonių. Priėjusi arčiau suprantu kodėl – čia keletas simuliatorių, savotiški atrakcionai, o laukiančiųjų irgi didokos eilės. Atmetam galimybę juos išbandyti ir leidžiamės toliau į žygį.
Muziejaus pirmąjame aukšte nerealių daikčiukų parduotuvė. Niekur kitur nemačiau tokių „einšteiniškų“ dalykėlių pirkti. Nusipirkau tokį įdomų daikčiuką – guminis rutulys, o kai stipriai suspaudi ištrykšta gelsvi maži burbuliukai. Atleidi ir vėlei tas pats melsvas kamuolys. Žodžiu, toks stebuklingas „relaksuojantis“ daikčiukas, norėjau pasilikti sau, tačiau tėčiui žiauriai patiko, tai padovanojau. Gal greitai vėl ten būsiu, tai tokį patį parsivešiu. Kaip tik tuo metu reklamavo kartoninius lėktuviukus, kurie skrisdavo idealiai ratu, tiesiog išmeti, o jis, apsukęs ratą, grįžta pas tave į ranką.
Savotiškai „apsišopinusios“, traukiame toliau „šopintis“ į aprangos parduotuves. Šia tema tikrai labai nesiplėsiu.. 
Vakare skrandukus šildėme troškinuku ir dalijomės įspūdžiais.
2009 m. vasario 17 d.
Gražus rytas, kaip tik dar vienam muziejui aplankyti. Šiandienos planuose – Britų muziejus.
Šis muziejus – pats seniausias pasaulyje, įkurtas sero Hanso Sloane kolekcijų pagrindu. Architektūriniu požiūriu didžiausia įžymybė yra milžiniškas dengtas kiemas su pasaulinio garso skaitykla pačiame viduryje. Salėse, kurių bendras ilgis apie 4 km, galima išvysti įvairiausių eksponatų, suvežtų iš viso pasaulio.
Vos įėjus į muziejaus pastatą, užverčiame galvas aukštyn, kur didžiulis stiklinis ornamentuotas stogas, per kurį skverbiasi saulės spinduliai. Pagriebusios nemokamai dalinamus planelius su puikiomis nuorodomis kur ką rasti, traukiame apžiūrinėti eksponatų.
Radusi parašyta, kad šiame pastate yra ir garsusis Rozetės akmuo, tuoj pat einu prie jo. Liečiu juodą akmenį, kurio pagalba J.F.Champollionas sukūrė egiptiečių hieroglifų dešifravimo principus. Ant jo tūkstančiais ženklų, išgraviruotų prieš daugybę amžių.
Toliau lendu į salę, kurioje vyksta paroda „Lobiai iš Šanchajaus“.Susidomėjusi dairausi po vitrinas, kuriose specialiai apšviesti graviruoti indai bei statulos.
Toliau traukiu apsidairyti po Pietų Amerikos, Meksikos, Indijos, Kinijos, Korėjos sales. Jose nesuskaičiuojama įdomių daikčiukų, tiesiog nėra laiko prie kiekvieno jo sustoti, įdėmiau patyrinėti. Taip spaudžiama laiko praleidžiu egiptietiškas sales, kuriose žmonių daug daugiau nei kitur. Dar praeitais metais pati lankiausi kai kuriose Egipto šventovėse bei pačiame Kairo egiptietiškame muziejuje, taigi tikiuosi, kad per daug nieko nepraradau.
Už nugaros palieku graikų ir romėnų sales, nes atmintyje dar gyvi prisiminimai iš kelionės po Italiją bei vizito po Vatikano muziejų. Ilgėliau stabteliu prie Afrikos, Arabijos, Irano, Mesopotamijos eksponatų. Neįprastos detalės, gyvos spalvos ir keisčiausios figūrėlės.
Apsidairiusios lekiam pietauti į kinietišką užeigėlę. Žiauriai skanūs ryžiai su įvairiai ruošta vištiena. Siūlau išbandyti. Kainos tokios pačios kaip „macdakuose“, tačiau maistas tikrai geresnis.
Pasistiprinusios lekiam į Camden Town‘ą. Šį kartą, išlindus iš „undergroundo“, į mus plūsteli garsų lavina. Gatvelės kunkuliuoja, aplinkui klesti prekyba. O įsigyti galima pačių įvairiausių dalykėlių. Tiems, kurie prijaučia pankiškam stiliukui – čia Rojus. „Kreiziškiausios“ diržo sagtys, pūsti rausvi sijonėliai, odinės kelnės su kutais, kaubojiški batai, apie kepures ir šalikėlius išvis patyliu – spalvų ir raštų margumynas, tik spėk rinktis. Kainos nesikandžiojančios, o jei paėjus toliau už kanalo, pasuksit į kairėje stūksinčias prekyvietes, tai netikėčiausių kvapų pasaulis iškart apsvaigins. Čia pat, rodos visai nekonkuruodami, įsikūrę arabiškos, kiniškos, tailandietiškos lauko kavinukės. Jose bohemiškai apsirėdę žmogeliukai gurkšnoja alų, ragauja egzotiškus patiekalus ir traukia kaljaną. Tiems, kas prijaučia kokybiškam rokeliui, tai šis rajonėlis – pasaka. Kiekvienoje parduotuvėlėje „skaldo“ rokas, taip ir norisi čia pat pradėti trepsėti ir galvą papurtyti.
Visai netoliese atradome tokį „Horse tunnel market“, kuriame įsikūrę sendaikčių prekystaliai. „Vintage“ stiliaus rūbeliai, įvairiausi batai, „kreizi“ kepurės, atradome ir garsių vardinių prekių, gražiausių rankinių, paltukų. Žodžiu, tik netingėk ieškotis.
Tolimesnis vakaras ramus, turbūt tam įtakos turi gausūs pasivaikščiojimai…
2009 m. vasario 18 d.
Iš pačio ryto lekiame į daugumai lietuvių jau žinomą „Primarkt‘ą“, kur pasipildome nebrangiomis smulkmenomis. Čia pat dar apsukame ratą aplink išsidėsčiusias parduotuves…
Jau prie pat namų, užšokame žvigtelėti į šalia esančią vaistinę ( lietuviai buvo minėję, kad čia būna gerų kvepalų išpardavimų ). Apsiuostome ir prižadame ryt dar sugrįžti.
Jau po geros valandos vėlgi klaidžiojame po man žiauriai patinkantį Camden Town‘ą. Maišiuke atsidūria keletas įdomesnių kompaktų, metalinis ženklas ir dar keletas smulkmenėlių…
Važiuojant iš „menininkų gūžtos“, sugalvojame aplankyti tą garsųjį Tower tiltą. Išlipame šalia Londono tilto, taigi pakrante pasivaikščiodamos traukiame link tolumoje apšviesto Londono simbolio. Tamsoje miesto apšvietimai atrodo įspūdingai. Temzės vandenyje atsispindi įvairiausios spalvos, o vis artėjantis Tower‘is užgniaužia kvapą. Dviejuose jo gotikiniuose bokštuose yra įrengti mechanizmai, kurie pakelia tiltą, kad upe galėtų praplaukti dideli laivai. Anksčiau tiltas būdavo pakeliamas ir nuleidžiamas penkis kartus per dieną. Dabar ant tilto veikia su jo istorija susijusių eksponatų paroda, norintis gali žvilgtelėti ir į patalpą, kurioje yra garo variklis.
Nerealiai atrodo stiklinis „City hall“ ( administracijos pastatas ). Pasidžiaugusios tokiu vakariniu pasivaikščiojimu, traukiame namolei…
2009 m. vasario 19 d.
Paskutinė diena atsidžiaugti Londonu, taigi iš pačio ryto paišlaidavusios vaistinėje, lekiam atsiduoti „meno dvasiai“.
Pirmiausia norisi pavėpsoti į pasaulyje antrą pagal didumą kupolą. Jis priklauso Šv. Pauliaus katedrai ( St. Paul‘s Cathedral ) ir siekia net 110 m. Jį lenkia tik Šv. Petro bazilikos kupolas Romoje, kurį beje irgi teko matyti prieš keletą metų. Iš išorės katedra tikrai atrodo įspūdingai, žaižaruoja savo baltumu, apšviesta pavasarinės saulutės – net kvapą užgniaužia.
Čia pat lendame į „Starbucks“, kurioje verda nuostabaus skonio „Latte“ kavą, ir jau po kelių minučių šildomės ant saulutės šalia Ikaruso paminklo.
Visai šalia Millenium pėsčiųjų tiltas, kurį kirtus išvystame ir šios dienos tikslą – Tate Modern – Moderniojo meno galeriją. Priešais esantis pastatas – buvusi elektrinė, kurioje gausu didžiulių, katedroms būdingų erdvių. Beje, ši galerija savo duris atvėrė palygint visai neseniai – 2000 metais. Ekspozicijos suskirstytos temomis: poezija ir vizijos, idėjos ir objektai, kitimas ir gestai. Ši galerija – puikus būdas vienoje vietoje išvysti siurrealizmo, abstraktaus ekspresionizmo, poparto, minimalizmo ir konceptualiojo meno darbus. Garsiausi darbai – Pikaso „Trys šokėjos“, Dali „Narcizo metamorfozė“, Andžio Varholo „Merlin diptichas“. Nuolat rengiamos dar papildomos parodos, už jas jau reikia papildomai mokėti. Na, o pats Tate Modern lankymas yra nemokamas.
Mes galeriją pradėjome apžiūrinėti nuo viršaus. Septintame aukšte įsikūręs restoranas, čia pat per langus atsiveria nuostabus vaizdas į Temzę, kur kitoje upės pusėje iškilę Šv. Pauliaus katedros bokštai, nuostabiai atrodo pačią upę kertantis Milenium tiltas, tolumoje stūksantys dangoraižiai.
Nuo penktojo aukšto – kitimai ir gestai – prasideda įdomesnių objektų apžiūrinėjimas. Norisi paliesti Pikaso kurtą bronzinį moters veidą. Aktyviai vyksta kubistų, futuristų darbų stebėjimas. Įdėmiai skaitau autorių vardus prie meno darbų bei aprašymus, bandydama pastebėti autoriaus norimus pateikti bruožus, simbolius bei sąvokas. Labiausiai susidomiu Jono Meko kambariu, kuriame demonstruojamas jo filmas. Prieš akis slenka puikiai pažįstamos žiemos vaizdai, sustingstančios šypsenos, kvatojimas. Gaila, kad ir šiandien laikas spaudžia, taigi negaliu ilgiau pavėpsoti į tamsiame kambaryje stovintį didžiulį ekraną, bandydama paanalizuoti jame matomus vaizdus.
Įlendame į Pop salę, kurioje netgi didžiuliai komiksus primenantys piešiniai. Toliau dar vienas filmo kambarys. Jame demonstruojamas Susan Hiller filmas „Psi girls“. Atpažįstu keletą siaubo filmų herojų – iššsiplėtusios akys, praverta burna. Atitinkamai parinkta muzika bei šeši dideli ekranai sukūria atitinkamą nuotaiką, dar ir dabar prisiminus šiurpuliukas nukrečia.
Toliau įžengiame į juodaodžių tvirtovę – menininkas iš Vakarų Afrikos Seydou Keita paprasto Kodak fotoaparato pagalba sukūrė nuostabiausius afrikiečių paveikslus. Juodai baltos nuotraukos, tačiau ypač išraiškingi veidai. Žodžiu, dešimt balų.
Paskutiniame penktojo aukšto kambaryje mums jau pažįstami „akcentai“ – Sovietų Rusijos palikimas – idėjiniai plakatai, skrajutės, laikraščiai. Ilgai neužsibūname ir leidžiamės aukštu žemiau. Čia kaip tik vyksta nemokama paroda, supažindinanti su konstruktyvizmu, pagrindiniai autoriai – rusų menininkai A.Rodchenko ir L.Popova.
Nusileidžiame aukštu dar žemiau ir atsiduriame „Poezijos ir vizijų“ aukšte. Ekskursiją pradedame nuo jau anksčiau minėto Pikaso „Trijų šokėjų“, pasivaikščiodamos kertame sales, trumpam žvilgtelime į „sapnų“ filmą, sukurtą M.Deren ir A.Hammid. Toliau žvilgtelime į Dali „Pamirštą horizontą“, Maxo Ernsto „Visą miestą“, ilgiau žvalgausi į Pikaso „Bučinį“, „laižiakas“ pavaizduotas tobulai bei tuo pačiu labai paprastai. Toliau dar vieno menininko drastiškesni vaizdai, atspindintys nevaržomą seksualumą bei žiaurumą tuo pačiu. Rodos, mačiau ir kastravimo vaizdų. Daug kraujo, piktų veidų ir ritualinių šokių. Stebėjausi Dodo Prokterio, M.Guevara, M. Frampton realizmo darbais – lyg fotografijos, idealiai atkartojančios kiekvieną rūbų klostelę, veido mimiką, rankų judesius.
Pirmame aukšte didžiulė voro skulptūra, įspūdingai ir gan grėsmingai atrodanti, tačiau žmogeliukų tai, atrodo, nė kiek neišgąsdina, būriuojasi grupelėmis, būriais, poromis. Žodžiu, galerija turbūt snūsteli tik naktimis…
Pora valandžiuku pasitrynusios Regento gatvėje, lekiam į namučius krautis lagaminų. Trečią nakties atvažiuoja mūsų paimti, o iš Stanstedo kilsim 7 val. Nusprendžiam neiti miegoti ir išnaudoti paskutines valandas plepėdamos ir atsisveikindami. Ta proga dar lekiam į pub‘ą, kur vyksta kokteilių akcija. 
Tik lėktuvui atsiplėšus nuo žemės, suprantu, kad įsimylėjau Londoną. Vienoje vietoje tiek pramogų, tiek hobių, tiek veiklos. Įtariu, kad greitu metu vėl lėksim aplankyti dar daugiau įdomesnių viečiukių…