Indonezija: BALIO SALA, JAVA…

BALIO SALA, JAVA…
2017 metų spalio – lapkričio mėnuo

Balio Kutoje viešbutį įsigijome prieš gerą pusmetį internetu už 360 eurų, tačiau mūsų akyse kambario vertė pakilo kai pamatėme jog liepos mėnesį jis čia kainuoja 1600. Prie viešbučio verandos kažkas buvo nupaveikslavęs varnėną. Laikyti paukščius narveliuose šituose kraštuose yra įprasta. Nelaisvėje gyvendami jie labai neliūdi ir greitai prisiriša prie šeimininko. Tačiau Balio varnėnas yra ne juodas kaip mūsų, o baltas. Jo paakiai mėlyni tarsi Kleopatros ir taip švariai paryškinti linija, jog tikslumo galėtų pavydėti net stileiva. Vytas pradėjo skaičiuoti kokiose šalyje ir kiek gi rūšių varnėnų mes esame matę, tačiau greitai pasimetė, mat kiek jų gyvena pasaulyje tiksliai nežino net ornitologai.

„Nei nuoga, nei apsirengusi“ – sekama vienoje pasakoje. Indonezijoje nei buvome, nei ne – galime atitarti mes. 2009 metais važiuodami iš Singapūro į Malaiziją apsistojome Melakoje. Čia sugalvojome, jog būtinai turime nukakti į Sumatrą, mat Vytas užsimanė ten pamatyti kažkokią retą smirdančią endemikę gėlę. Iš Melakos į  salą nukakti nesunku, sėdome į keltą ir nuplaukėme, bet pasirodė, kad Vyto gėlelė žydi tiktai tos salos gilumoje esančiame nacionaliniame parke. Jos žydėjimas yra labai retas, trumpas, stulbinančiai efektingas, ir jį medžioja tūkstančiai smalsuolių iš viso pasaulio, mat išvysti šitą retenybę pasipuošusią dviejų metrų pločio žiedu, reiškinys išskirtinis, prilygstantis ritualui. O mūsų laikas buvo ribotas. Taigi nieko nepešę truputėlį pasivaikščiojome po miestelį Dumai, ryte atsikėlėme ir sugrįžom atgal. Tiek to pirmojo buvimo Indonezijoj.

Šį kartą, likus mėnesiui iki išvykimo, pasaulio spaudoje pasirodė žinių jog Balyje laukiama išsiveržiant Agungo ugnikalnio. Tiksliau pasakius, jo išsiveržimo niekas nelaukia, tačiau išsiveržti jis ruošiasi pats, todėl pradėta artimiausių gyvenviečių evakuacija. Agungas pūpso 72 kilometrai nuo Denpasaro ir yra vienas iš 120 Indonezijoje veikiančių vulkanų. Jeigu žinios pasiteisins ir jis išsiverš, – šnekėjomės su Vytu,- sudie pinigėliams už bilietus, viešbučio rezervaciją, ir antrajam pasimatymui su šita šalimi „sudie“ taip pat.

Po savaitės pasirodė atnaujinta informacija jog įvykus nelaimei, Indonezijos pareigūnai lėktuvams suras kitus miestus ir oro uostus. Žodžiu, ilgai ruošėmės į Denpasarą, o atsidurti galime Lamboke ar net Džakartoje. Ir tai – geriausiu atveju. Blogiausio tikėtis nenorėjome.

Vis vartėme laikraščius, vis žiūrinėjome „kaip gyvena“ Indonezijos Agungas, o jis „rūkė pypkę“ ir dėl savo planų niekam nė šnibžt. Taip ir atėjo išvykimo diena.

Taigi – prieš akis nusidriekė pirmosios kelionės valandos; keturios iki Vilniaus, neilgas miegas Dainos namuose ir pirmasis skrydis – iki Amsterdamo. Pusės paros laukimą čia paįvairino Nacionalinio muziejaus ir Šiuolaikinio meno centro aplankymas, bei žvilgsnis į raudonųjų žibintų rajono pakraščius. Sėdėdami „pažibinčių“ kavinėje ir gurkšnodami kavutę supratome, kad mūsų verslininkai dar gali gerai „pasidarbuoti“, kol pasieksime tikrąsias vakarų kainas. Stengtis, pasirodo, dar yra ir dėl ko, ir kur. Kavinėje stebėjome kiek neįprastą ir sakyčiau net mūsuose retą vaizdelį – šeimininkas atsinešė padėklą kotletų pusfabrikačių, ir nekreipdamas dėmesio jog mes jį matom, pradėjo tuos kotletukus „mažinti“ nuo kiekvieno nugnybdamas po gabalą. Tikriausiai žydelis nusprendė, kad nėra reikalo atsibeldėlius šerti tokiomis didelėmis maisto porcijomis.

Paskui tiksėjo 12 valandų skrydis į Singapūrą. Lėtai tiksėjo, bet vis vien tam tiksėjimui atėjo galas. Singapūro oro uoste visada jaučiuosi nuostabiai. Tarsi priartėjus prie dievo. Gaila, tačiau persėdimo laikas čia buvo vos pusantros valandos. Ir tada  liko paskutinis, neilgas nevarginantis kelio gabalas iki Denpasaro. Už nugaros įsitaisė ne pirmą kartą į Balio salą skrendančios lietuvaitės, ir visokiais būdais stengėsi apie tai pranešti pasauliui. Nekreipėme dėmesio, keliaudami visada mielai bendraujame su savaisiais, tačiau – su šiek tiek ramesniais. O tokių buvo taip pat, ir sėdėjo jie eilėje priešais. Taigi truputį pasikalbėjome, sužinojau, kad jie po salą ruošiasi judėti privačiomis mašinomis ir patarė panašiai elgtis ir mums. Tai – ekonomiškiausia. Ir išmintingiausia,- sakė. Įsidėmėjome jų patarimą.

Vos tik atsidarė lėktuvo iliuminatorius, į saloną plūstelėjo karšto drėgno oro banga – kaip visada atskridus į Tailando, Vietnamo, Mianmaro ar Kambodžos oro uostus.

Kai jau pasiekėme palmyne paskendusį savo viešbutį, tai jėgų užteko vieninteliam dalykui – išsivirti kavai ir įlipti į lovą. Tiesa – dar suspėjau žvilgtelėti pro langą ir pamatyti kedenantį palmių šakas mėnulį ir mirguliuojančius jo šviesoje baseinų vandenis. Ir tai buvo viskas.

PIRMIEJI PASIVAIKŠČIOJIMAI

Nusileidome laiptais žemyn ir atsidūrėme dideliame kieme pilname tropikų žalumos. Prie stačiakampės šiaudais dengtos pavėsinės, kurioje buvo restoranas, telkšojo didžiulis žydro vandens keturkampis – pagrindinis viešbučio baseinas. Kol perėjau kiemą supratau, kad mano net ir labai lengva apranga, yra per daug šilta spalio mėnesio Balio salos orui.

Apžvelgiau poilsiautojus ir buvau nemaloniai nustebintas jų amžiumi – beveik visi – pensininkai. Tačiau įdėmiau į juos pažiūrėjęs supratau, kad patys apie save jie taip negalvoja: didžiulės senučių dekoltės, berankovės suknutės, mini, milžiniški papuošalai, modernios rankinės, iššaukiantys bateliai, kuriais jos irklavo gremėzdišku kiemu – viskas turėjo byloti apie ką tik nori, tiktai ne apie senatvę. Tikriausiai peržengiau kažkokią ribą, po kurios atsirandi štai tokiuose senelių namuose,- pagalvojau. O rinkausi, viso labo, tiktai gerą viešbutį miestelio centre, ir kad jis būtų netoli oro uosto.

Valgis buvo įvairus: šis bei tas pakepto, šis bei tas sutepto, kelios rūšys ryžių, vištienos kepsniukai, jautienos guliašiukas ar kažkas panašaus į jį, miltiniai blyneliai su padažiukais, vaisiai, sultys. Prie atskiro stalo galėjai užsisakyti vienokiu ar kitokiu būdu iškeptos kiaušinienės, pasiimti visokiausių traškučių, riešutų. Valgėme. Pasirodė jauna panelė, gal skandinavė, iš drabužėlių pasipuošusi vien „voratinkline“ palaidinuke. Supratome, kad po ja turėjo būti dar šis bei tas, bet – tarsi tas „šis bei tas“ tenai buvo, o tarsi – ne. Pajuokavau, jog norėčiau prieiti prie jos ir pasakyti į ausį, jog kambaryje ji pamiršo pagrindinį dalyką – drabužius. Vytas atitarė, kad tokiu aprangos kodu jaunoji poilsiautoja galėtų lengvai prisišaukti ne vienos šalies moralės sergėtojus. Na, nesvarbu pagaliau kaip ta panelė atrodė, svarbu kad ji buvo jauna. Ir tai jau šis tas šitoje liūdesiu alsuojančioje pensininkų karalystėje.

Kildamas į savo kambarį galvojau kaip pasibaisėtinai kapitalizmas surūšiuoja žmones į paauglių kaimenes, šešiolikmečių  sambūrius, abejotino proto super mamyčių grupes ar senelių rezervatus. Ačiū dievui, bent jau anksčiau taip nebūdavo. Noriu pasakyti, kad tarybiniais laikais mūsų namuose prie pietų stalo sėsdavomės visi kartu – prosenelė, seneliai, mama, tėtė ir mes – keturios šeimos atžalos. Nesurikiuoti pagal amžių, pomėgius ar ligas.

Ach, kaip aš vis dėlto mėgstu erdvius Azijos viešbučius,- galvojau po pusryčių prigulęs ant lovos,- didelius, aukštus, su verandomis ir didžiuliais vonių kambariais. Net musulmonų apsiprausimo „šlangos“ manęs čia neglumina, imu kartais ir pasinaudoju nebūtinai pagal paskirtį – tai kojas vandeniu apsipilu, tai šiaip atsuku į save stiprią čiurkšlę, terapijai. Protas yra labai keistas reiškinys,- galvojau toliau gerdamas stiprią savadarbę kavą,- jauni kvailėja vienaip, pasenę – visiškai kitaip. Tačiau ir tie ir anie dažnai dėl tos pačios priežasties, nes kiekvienas nori apie save ištarti kažką įdomaus, įsimintino, kaip šiandien sakoma, išsitransliuoti pasauliui. Tačiau išmintis aplanko tikrai ne visus. Dažniausiai ji pasiklysta tarp pirmųjų neišmanymo, ar antrųjų – per daug didelio noro viską išrėkti vienu įkvėpimu.

Išėjome į gatves ir pasukome oro uosto link. Mūsų didelei nuostabai jį pasiekėme po dešimties minučių. Iki jo čia buvo ne toliau nei Klaipėdoje nuo mano namų iki darbo. Tai už ką taksistas vakar iš mūsų nuglemžė dvidešimt dolerių? Gatvelės visur labai siauros, arba nebuvo iš vis. Tokiomis susikibus už rankelių nepašpacieruosi. Mano jaunystėje vyras vesdavo moterį paėmęs ją už parankės, šiandien klesti Amerikos feminisčių paskleistos mados, turinčios miestuose demonstruoti lyčių lygybę. Ir vaikšto visi susikabinę už plaštakų, tarsi tarybinių psichiatrinių ligoninių pacientai.  Bet  tai jau ne naujiena. Nei šitokios mados, nei gatvės be šaligatvių. Daugelyje Azijos miestelių šaligatviams vietos tiesiog nepaliekama taupant vietą asfaltui, kuriuo  netvarkingais šuorais, beveik liesdami namų sienas, juda automobiliai.

Užsinorėjome į oro uosto vidų. Nuėjome. O paskui jau kitomis gatvelėmis grįžome atgalios.

Pirmasis įspūdis? Nenustebino. Tokia pati vieta, kokių Azijoje yra šimtai. Tas pats karštis, tas pats pirties oras, limpantys prie kūno drabužiai ir tekantis prakaitas. Visos alei vienos moterys – ant motorolerių, visi alei vieno vyrai – ant motorolerių taip pat. Kiekvienas salietis čia turi mažiausiai po vieną tokį motociklietą. Ir kiekviena šeima gali pasigirti atskiru automobiliu. Šiek tiek panaši į Tailando, ir labai panaši į kai kurių Indijos miestelių architektūra. Nereikia žiūrėti į specialias knygas norint suprasti, kad saloje vyrauja indusų bei budistų architektūros formos. Panašių formų namų mes jau daugybę matėme Laose, Kambodžoje, Malaizijoje ar Mianmare. Ir žinoma, Indijoje. Ir Šri Lankoje. Didelio grožio šventyklų sala, labai įspūdingų namų sala, architektūra apdainuota turistiniuose leidiniuose ir naujojo gyvenimo būdo knygose. Sala kai kurių vadinama dieviškąja, kitų gi – pačio pono Dievo sala.

Kažkuo čia man panašūs ir žmonės į kitose Azijos šalyse matytus: nedideli, smulkučiai, juodbruviai, ir vyrai ir moterys – su nacionaliniais sijonais – sarongais. Vietiniai tikėjimai šiek tiek atskiesti musulmonais. O ir nenuostabu, juk Indonezija yra didžiausia musulmonų valstybė pasaulyje. Balio sala, žinoma, išimtis. Čia, kaip sakiau, induizmo oazė griežtai musulmoniškame pasaulyje.

Taigi. Čia tokios pačios kaip kitur tvoros, dangus panašus ir jame  – tiesiai virš jūsų galvų milijardai metrų elektros laidų. Panašu ir tai, jog kaip ir kitose Azijos šalyse, čia kiekviename žingsnyje atrasi kepančius, verdančius, šutinančius, plakančius, grilinančius įvairiausią maistą, smirdinančius gatves jūros gėrybėmis, kurios prieš tampant skaniu patiekalu, turi įprotį paskleisti apie save nepamirštamą smarvę. Kaip ir kitose Azijos šalyse, čia tave kiekviename žingsnyje kviečia užbėgti į kavinę, pritūpti, prisėsti, pristoti, pasotinti savo turistinį skrandį vietiniais gardalais, jūros dovanomis, kurios „kvepia“ ant kiekvieno kampo, gaiviaisiais gėralais, sultimis, kava. Ir kviečia masažui – kojų, padų, nugaros, viso kūno, kviečia susišukuoti, prisipinti dredus, pasidaryti tatuiruotę.

Tatuiruotės čia daromos kiekviename žingsnyje. O kaipgi be jų, juk Balio salos miesteliai – serfingiečių rojus, o serfingą propoguojantis vyras gyventi be tatuiruotės negali. Kaip baikeris be panelės ant motociklo sėdynės, ar šuo be blusų.

Tai kuo gi Balio sala skiriasi nuo kitų Azijos vietų?

Tikriausiai žemės ir paplūdimių spalva. Ji čia tokia plieniniai pilka. Juk Indonezija – ugnikalnių kraštas, 120 veikiančių vulkanų ne juokai. Laikas nuo laiko visi jie mėgsta pasispjaudyti pelenais ir pagardinti orą sieros smarve. Taigi ta spalva čia vyrauja dirvoje, pakelėse, daržų lysvėse, paplūdimių smėlyje ir žmonių veiduose Netgi atvežtas ir kruopščiai išvalytas smėliukas, po savaitės kitos čia įgyja salėnams gerai žinomą juosvos pilkumos spalvą. Amžinybės spalvą…

Ir dar vienas pirmojo pasivaikščiojimo pojūtis. Degalų, tepalų, viokiausių salerkų ir kitokių automobilinių atliekų smarvė. Aš ją pajutau vos stabtelėjęs skverelyje atsipūsti. Oras buvo ramus, nosis suspėjusi prisitraukti į save visko. Tačiau agresyvus degalų kvapas permušė visus kitus. Dar kartą įkvėpęs identifikavau: šitą smarvę esu daugybę kartų uodęs vaikystėje, socializme, gamyklų garažuose, kuriuose stovėdavo dešimtys „gruzovikų“, telkšodavo balos benzino, žibalo, klanai tepalų, o šitų garažų šoferiai dvokdavo tuo šlykščiu kvapu net po pirties. Tikriausiai ta smarvė buvo neatprausiama, ir žmogus su ja iškeliaudavo net ir į kitą pasaulį.

Tokiu kvapu kvepėjo sala tą vakarą. Ir visus kitus vakarus taip pat. Ir dienomis. Ir anksti rytais. Kartais šiek tiek silpniau, o kartais pykinančiai. Ir tada gatvėse pasirodydavo vis daugiau žmonių, prisidengusių burnas kaukėmis…Romantiški turistai iš viso pasaulio atvyksta į Balį ieškoti rojaus. Bet man pasirodė, kad jie greičiau čia atranda neužsklęstus vartus į pragarą. Balio sala – rojus prie pragaro vartų,- kažkas pajuokavo. Ir aš įsitikinau, jog šitas pastebėjimas yra velniškai tikslus šitam žemės gabalėliui apibūdinti. Balio sala tai rojus, kurį apsukrūs verteivos jau seniai pavertė paprasčiausiu pasilinksminimų ir atrakcionų parku…

AGUNGAS, KANTAMANI, RYŽIŲ TERASOS, BEZDŽIONYNAI…

Balio sala yra viena labiausiai lankomų Indonezijos vietų. Vos čia atvykęs pajunti atsidūręs kitame pasaulyje, kitoniškoje gamtoje su kitokiu gyvenimo būdu ir kultūra. Salos gamta, deja, ne nekalta, kaip dažnai apie tai mėgsta rašyti turistiniai leidiniai, tačiau labai patraukli ir įvairi: išvaizdžios ryžių laukų terasos, gojeliai palmių, bananų plantacijos ir paslaptingų atogrąžų girių likučiai, kuriuose veisiasi beždžionės ir egzotiški paukščiai. Negalima nepastebėti, kad visa sala orientuota vien tik turistams. Jos ilgis 153 kilometrai, plotis 112. Salos sostinė Denpasaras. Balio gyventojų kultūra nesistebėti beveik negali. Tai vienintelė sala musulmoniškoje Indonezijoje, kur glaudžiai persipynę induizmo ir budizmo pradmenys. Dėl labai paprastos priežasties ji iš tiesų panaši į milžinišką šventovę, mat iš seno gyvuoja tradicija kiekvienai giminei turėti savo maldos namus. Gyventojai čia meldžiasi tiktai savo namų arba savo giminės šventovėse, į svetimas neina. Šventyklų atmosferą sustiprina vietinių iki šiol nešiojami nacionaliniai kostiumai, į plaukus segamos orchidėjų puokštelės. Čia daugybė amatininkų ir menininkų, meno turgų ir krautuvių.
Malonu kelionėje sutikti šaunius savo žemiečius. Jau minėjau vyrą ir dvi moteris su kuriais truputį pasišnekėjome Singapūre, o paskui dar šiek tiek pabendravome Denpasare. Man pasirodė, kad tai tikrai išmintingas keliautojų trejetukas, žinantis kur ir kokiu tikslu važiuoja, įdomiai pasirenkantis maršrutą, turintis ką pasakyti kitiems. Vytui pasirodė, jog vyriškį mes matėme televizijos laidoje „protų mūšiai“ ar kažkas panašaus. Gali būti. Atsisveikindamas vyras dar kartą mums priminė, jog čia galima nebrangiai išsinuomoti mašiną ir važiuoti kur akys veda.
Taigi, pirmiausiai savo viešbutyje pailsėjome, pabaigėme salos „studijas“, ir penktąją kelionės dieną išvykome į ilgesnes žvalgytuves. Norėjome pradėti nuo vulkanų, ypač nuo besirąžančio, dūminančio, salos gyventojams ramybės neduodančio Agungo. Savo prabudimu saliečiams jis padarė daug blogo, į Balį atvykti atsisakė virš 70 000 tūkstančių turistų. (Ar galėtų įsigytos kelionės atsisakyti lietuviai?) Sužinoję mūsų norą jį pamatyti, vairuotojai pradėjo šaipytis, jog esame super vyrukai arba savižudžiai. Tokie nesam, suprantam, kad prie veikiančio ugnikalnio arčiau 15 kilometrų neprisiartinsi, tačiau kiek galima, tiek… Juk labai norėjosi jį pamatyti iš arčiau. Tai kiek leido pareigūnai ir sveikas protas, per tokį atstumą jį ir apžiūrėjome. Įdomi savijauta stebėti driokstelėti pasiruošusį vulkaną, nekasdieniška… Jam išsiveržus1963 metais, žuvo virš 1100 žmonių – visi tie, kurie jo papėdėje prašė ir maldavo ugnikalnio mielaširdystės. Ne spruko kuo toliau nuo griaudžiančios pabaisos, o klūpėjo ir meldėsi. Naivu… Bet tuo pačiu ir gražu. Juk tikėti visada yra kur kas geriau, nei netikėti. Netgi tuomet, kai už tavo tikėjimo stovi tiktai mirtis.
Žmonijai kažkodėl visada patikdavo blogi berniukai, pasibaisėtinos istorijos ir nesuvaldomos gamtos stichijos. Minia žvelgia į grūmojantį ugnikalnį, kinkos tirta, bijosi, tačiau kažkur paširdžiuose trokšta, kad jis imtų ir išsiveržtų su visomis siaubingiausiomis pasekmėmis. O daugybė žuvusių tik įtvirtintų išlikusiųjų gyvumą. Pažvelkite, keliasdešimt tūkstančių žuvo, o štai mes likome gyvi, tūkstančius kartų gyvesni, nei prieš visa tai išvystant…
Prie siera dvokiančio ir grūmojančio Agungo žmonės pastatė Besakih šventovę – visų švenčiausių šventovių motiną. Daugybė grakščių bokštų šauna į dangų ir tarsi stiepiasi pasiekti dievus. Ar tikrai dievus siekia visų švenčiausios šventovės bokštai – nežinau, tačiau savo akimis regėjau, kad jie nepasiekia net Agungo ugnikalnio vidurio. Tai štai kaip yra su tais aukščiais. Aukšta šventovė, smigi, grakštūs bokštai, liekni, bet iki Agungo nasrų jiems toli…labai dar toli…
Agungas, Kintamani, paukščių parkas, šventovės ir vėl šventovės, Tagenuang krioklys, ryžių terasos…Tai vis tos pačios dienos mūsų stacijos. Agungas man paliko milžinišką įspūdį, Kintamani po jo pasirodė kaip pamaiva Narcizas, atsigręžęs visu savo kūnu fotoaparatams ir kameroms. Žvilgsnis į jį, tai tiesiog toksai būtinas Balio salos ritualas, tiems, kuriems jis pirmasis – nepamirštamas, tiems, kas panašių vaizdų pasaulyje jau prisižiūrėjęs – tiktai šioks toks prisiminimų pakedenimas.
Labai patiko pasisėdėjimas kavinėje bežioplinėjant į ryžių terasas. Panašių vaizdų pasaulyje jau buvau matęs, daugiausiai Šri Lankoje, bet šitas pasisėdėjimas man buvo mieliausias. Toks paprastas, jaukus, šiltas, o terasos gaivios, žalios tarsi mūsų rugiai ir tyliai burbuliuoja vandenėlis. Žodžiu – sukasi negudriai sukonstruotas šimtametis mechanizmas, girdo ryžių jaunuolyną vandeniu ir augina kiekvieną stiebelį ir kažkur tos žalumos gelmėse užgimusį grūdą…
Nuotolis ir laikas Balio saloje netolygios sąvokos. Nuo viešbučio iki Kintamani yra 70 kilometrų. Tačiau juos nuvažiuoti prireikė beveik keturių valandų. Arti – čia nereiškia greitai. Greitai – nereiškia arti. Čia viskas greta, bet tikrai ne arti. Gyvenamo namo sienos iš vienos pusės ribojasi su šventovėmis, iš kitos – su kapinėmis. Šventovė ribojasi su parduotuve, o kapinės su daržu, prieskonių lysvėmis ar kupstu bananų. Čia visi žmonės gyvena atskiruose namuose, tačiau žmogus prie žmogaus, šonas prie šono, kaip rytmetiniuose autobusuose. Kai kuriuose Indonezijos salų kaimeliuose, viename name gyvendavo iki dvidešimties trisdešimties šeimų. Ir visi sutilpdavo. Gyvenimas ir mirtis čia taip pat visada buvo greta, kaip greta stovi dvi vieno ir to paties namo sienos. Iki vulkano gali būti dešimt kilometrų, o iki mirties, ištinkančios nuo šito pačio vulkano išsiveržimo – minutė. Miestą nuo miesto čia neskiria joks laiko ar žemės rėžys, ir niekas nežino, kur vienas miestas prasideda, o kitas baigiasi. Tačiau į šalia Kutos esantį Denpasarą lengvuoju automobiliu reikia važiuoti valandą. Gatvės pilnos žmonių, motociklų ir svilinančio karščio. Vitrinose tūkstančiai rankdarbių iš medžio ir visokiausių atliekų. Klaipėdietis Šarka kažkada pajūryje išvydęs Australijos aborigeno pasirodymą įsikvėpė save kūrybai dešimtmečiui, iki šiandien barškina kaulais ir „tatuiruoja“ iš jūros išmestus lentgalius. Jeigu jis pamatytų ką iš visokiausio brudo padaro Balio salos gyventojai, ko gero įsikvėptų iki gyvenimo galo.

IDŽENAS – NUOSTABIAUSIA VIETA – RETA IR NEPAKARTOJAMA…

Apie ją sužinojome viešbutyje sklaidydami turistams skirtus lankstinukus. Iki to vakaro apie šitą paslaptingą ir tikrai nuostabią vietą neteko girdėti. Ačiū rusų kalba išleistam reklamlapiui ir intriguojančiam tekstui. Jį paskaitę nuėjome pas viešbučio registratorius, sužinojome jog tokia išvyka galima ir nieko nelaukdami užsisakėme mašiną rytojaus vakarui.

Taigi, kelionė į Javos salą prasidėjo kitą dieną, lygiai devintą valandą po pietų. Vairuotojas gerai kalbėjo angliškai, buvo smalsus, bet laimei po valandos jo klausimai išsisėmė ir mes pietiniu Balio salos krantu pamažu yrėmės link Gilimanuk uosto, iš kurio keltu turėjome pasiekti Javą. Maždaug šimtą kilometrų įveikėme iki vidurnakčio. Keltų į gretimą salą kursuoja daug, visi jie labai „istoriški“, palaikiai, girgždantys dejuojantys ir, kaip juokavo Vytas, dažnai garmantys į dugną. Mūsiškis nenugarmėjo.

Persikėlę į Javos krantą vėl sėdome į mašiną ir ratas po rato kilome į kalnus. Virš galvos kabėjo didžiulis mėnulis. Važiavome per musulmoniškus miestelius, derlingus sodus, didžiulius bananynus. Ne viską tamsoje buvo galima įžiūrėti, tačiau šis bei tas į mano akiratį patekdavo. Paskui prasidėjo miškas. Aš jį jaučiau, labai norėjosi daugiau šviesos, tačiau kelią mums rodė  tik automobilio žibintai. Betgi ir šitos šviesos užteko tam, jog suprastum, kad važiuoji per nepaprastą, tikrai seną, išgriuvusį, neprižiūrėtą, laukinį ir kerintį mišką…

Kelias raitėsi vis labiau ir labiau. Laikrodžio rodyklė artėjo prie pirmos. Nervinausi, nes maniau kad vėluojame. Juk ugnikalnį mums būtinai reikėjo pasiekti iki trečios, ketvirtos valandos ryto. Nes paskui pradeda švisti. Saulė šitose vietose teka tiesiog paknopstomis, ir netikėtai greitai pasidaro visiškai šviesu.

Kelias pradėjo siusti ir pagaliau visai sugyvatėjo, vietomis mašina rodėsi atsistos piestu.

Ir taip – kokį pusvalandį. Paskui privažiavome turistinę bazę. Čia žmonės palieka savo metalinius žirgus ir pradeda kelią pėsčiomis – aukštyn – link kalderos, artyn milžiniškų žvaigždžių. Tokio žvaigždžių spindėjimo mums dar neteko matyti niekada. Virš galvos milijonas dangaus šviesulių, o apačioje, krateryje, milžiniškoje ugnikalnio įgriuvoje žybčioja tūkstančiai rankinių žibintuvėlių. Tai žmonės aplenkę mus ir nusileidę į „pragarą“ valanda kita anksčiau.

Na, bet iki šitos vietos dar reikėjo nukakti. Rusų lankstinukas, mano išgirtas rusiškas popierėlis buvo puikus, tačiau sumelavo vieną dalyką. Jame buvo parašyta, kad kelionė nuo turistinės bazės iki viršūnės yra nesunki, paprasta, trumpa. Kad tokią gali įveikti net senelis. Tačiau kopti keturis kilometrus lengva nebuvo. Kelias visą laiką kilo aukštyn ir jokios lygumos poilsiui. Visas padengtas storu vulkano pelenų sluoksniu ir vietomis labai slidus. Paskui, leidžiantis, buvo dar slidžiau, ir reikėjo labai numatyti savo žingsnių ilgumą ir jėgą, kad neatsisėstum į slidžią vulkaninę tešlą. Ačiū savo paties intuicijai, kad neapsirikau su batais. Kylant mums iš paskos „važiavo taksistai“. Tai jauni ir pagyvenę vyrai su vežėčiomis, visokiausiais ratukais, kuriais jie iš kraterio dugno į viršų kelia sierą, ir link vulkano „veža“ nusilpusius turistus. Iš pradžių labai jaudinausi, nervinausi dėl jų siūlomų paslaugų, tačiau paskui apsiraminau ir nusprendžiau viršų pasiekti pats. Nelengva tai buvo. Nelengva. Tikrai, kad nelengva. Bet aš užsikabarojau, šnopuodamas, stenėdamas, gargaliuodamas, dūsaudamas, garuodamas – tačiau užlipau.

Ir tai nuostabu.

Idženo ugnikalnis gunkso tankiai apgyvendintoje vietoje rytiniame Javos salos krante. Gyvenamosios vietos yra visai čia pat. Didžiausia iš jų – Banguvangas. Vulkano apylinkėse iš viso įsikūrę virš 120 000 tūkstančių žmonių.

Idženas ne vienišas vulkanas, o visas vulkanų kompleksas, susidedantis iš dešimties vulkaninių objektų: stratovulkanų, vulkaninių konusų ir kraterių, kurie išsimėtę dvidešimtyje kvadratinių kilometrų apie kalderą. (Kaldera – plati stačiašlaitė dauba ugnikalnio viršūnėje, susidariusi sprogus užsikimšusiai ugnikalnio stemplei arba įgriūvant jį sudarančioms uolienoms. Ugnikalniai, suformuojantys kalderas, vadinami kalderos tipo ugnikalniais).

Idženo kalderoje plyti sieringas ežeras Kovach Idženas, ir jo spalva graži tarsi turkio akmens, žaliai mėlyna. Nepaprastai graži spalva. Kalderos gylis 200 metrų, plotis – kilometras. Ežero krantai sudaryti iš natūralių sieros luitų, čia ją kasa, iš pradžių kelia į 200 metrų aukštį, o paskui – dešimtys nešiotojų gabena viską žemyn. Ne vieną kartą per dieną sierininkai atlieka savo žygį: sunkųjį pakilimą, o paskui – ne lengvesnį nusileidimą.

Mokslininkai pastebėjo, kad nuo 1922 metų Idženo vulkano ežero plotas po truputėlį traukiasi.

Vulkanas prie kurio atvykome yra Javos salos įžymybė ir geidžiamiausias turistų objektas Indonezijoje. Paslaptingasis elektriškai mėlynų ugnių švytėjimas, ryškiai geltonos sieros uolos ir žydrasis Idženo kraterio vanduo yra vienas iš pačių patraukliausių ir nuostabiausių reginių visoje mūsų planetoje.

Jis pritrenkia nepaprastu dydžiu, stačiais krantais, apanglėjusiais medžių kamienais netoliese, nepakartojamu kosminiu peizažu, kokio neteko matyti niekur kitur. Niekada. Vien jau dėl šitų vaizdų čia verta atvykti ne tik iš Balio salos, Lietuvos, bet ir iš bet kurio kito pasaulio kampelio. Tai stebuklas. Ir jį išvysti reikia.

Idženas ir Burabuduras yra nuostabiausi Javos salos reginiai. Vieną jų sukūrė įniršusi gamta, kitą – žmonės. (Burabuduras – budistų šventykla, stupa, ji stovi 40 kilometrų į vakarus nuo Džakartos. Pastatyta 750 – 850 metais valdant Šelendrų dinastijai. Spėjama, kad šedevrą suprojektavo architektas Gunadharma. Šis statinys dengia visą kalvą, paversdamas ją kažkuo panašiu į Šventąjį kalną).

Ar pavojinga būti Idženo krateryje? Ko gero reikėtų atsakyti – taip. Ėdantys sieros garai (sieros dujos arba sieros dioksidas) yra ne juokai. Aukšta temperatūra prie angų, paprasčiausiai yra pavojinga kvėpavimo takams. Todėl kvailioti nereikėtų. Net ir su kauke čia alsuojasi sunkiai, akys ašaroja, kūnu teka prakaito upeliai. Darbininkai perspėja per daug nesiartinti prie šnypščiančių kiaurymių, nes tai ne vaikų žaidimai, pasakoja, jog po darbo dienos jie ilgai jaučia nemalonumą plaučiuose ir kūne. Taigi, geriau jau kuo toliau nuo tų dvokiančių garų, ir nuo pagundų išsikalinėti.

Kelionė atgal buvo taip pat nuovarginga, tačiau šauni. Saulei nušvitus išryškėjo visa vulkanų grandinė. Pamišėliškas peizažas vaizduotėje kūrė siužetus, vieną už kitą įdomesnius, gniaužiančius kvapą. Gražu tenai. Pasiutusiai gražu tamsoje stebėti dangaus ir žemės šviesulių šou, o šviesoje –  didybę, grožį ir apgaulingą ramybę. Juk kažkada visas šitas reginys išlėks į orą, su visomis žemėmis, ežero vandeniu, augalais, medžiais, tūkstančiais tonų akmenų, „pasipuošęs“ piroklastinių garų upėmis. Nemalonu apie tai galvoti, deja, Idženas yra „šlapiasis“ vulkanas, ir jis nemiega, o tiktai laukia savojo laiko…

Paskui stebino priešistorinis miškas. Dinozaurų ir drakonų amžininkas. Unikaliausia vieta. Ir jeigu aš būčiau išlipęs iš automobilio ir kam nors parašęs žinutę, jog stoviu Javos salos pakraštyje po gigantiškais paparčiais ir žiūriu į viso ko pradžią – būčiau nesumelavęs. Šitame krašte auga seniausi mūsų planetos medžiai. Ir veši paparčiai savo dydžiu prilygstantys palmėms.

PABYRĖJIMAI…

Salą apžiūrėjome beveik nuodugniai: rytus – vakarus, pietus ir šiaurę. Iš laiko pertekliaus pradėjome išdykauti.

Perkam rūkytą kiaulės šoninę, vaizdas kaip mūsų, skonis – mediena. Jiems iki mūsų šoninės dar toli. Ragauju bananus, pas mus gražesni, jų – skanesni, reliatyvu. Kvietinė duona atrodo panašiai, mūsų – dar duona, jų – nelabai. Valgom mangustanus – gardumėlis, kol tokius atveža iki Lietuvos – supelėja arba supūva. Pabandom Balio salos bandelių. Nuostabios. Mat iš europietiškų miltų. Prisimenam lietuviškųjų skonį. Ir norėtume ten vieną kitą sukirsti. Vadinasi paritetas.

Čia įkišu vieną kitą tarptautinį žodį, kad mūsų vadybininkai neapšauktų manęs tamsuoliu. Šiandieną reikia manipuliuoti bent trimis keturiais svetimais žodžiais. Nemanipuliuosi, liksi nesuprastas. Užsienietiškas žodis yra būtina šiuolaikinio žmogaus raiškos priemonė. Ir teatro kritiko, žinoma taip pat. Ir miesto mero. Kartais į rankas pasiimu žinomos klaipėdietės dar žinomesnio renginio koncepciją. Paskaitau. Kol prieš akis regiu tos koncepcijos visumą – kiekviena raidė atrodo tarsi išminties aruodas. Bet vos pamėginu išsiaiškinti esmę, viskas subyra ir ištrykšta kaip seilės.

Vakarais, kai karštis nuslūgsta ir kažkur išnyksta pusė salos gyventojų, prie vandenyno prasieiti yra tikra palaima. Gultai stovi tiesiomis eilėmis, tačiau visi tušti. Ir kam juose gulinėti po to kai saulė jau nusileido? Juk niekas neįžiūrės jūsų žiedų, bumbulų, įgruzdusio kūno, neįmatys auskarų, lūpdažių spalvos ir tatuiruočių. Tuščias reikalas gulėti prie vandenyno tada, kai saulės jau nebėra. Tuščias reikalas.

Nueiname į restoraną. Viešpatie, viskas visai ne taip kaip pas mus. Visokios jūros pabaisos iš akvariumų ropoja mums tiesiai  ant padėklų, tada jas virėjas neša už stiklo sienos, o tu gali sekti jam iš paskos. Žiūrėti kaip skrodžia, sūdo, pipirina, paskui – čirškina tavo pasirinktą kalmarą, langustą ar krabą…Visai ne kaip pas mus. Tačiau, tai gerai, kad ne kaip pas mus. Ko gero nustebčiau, jeigu Denpasaro centre pasiūlytų cepelinų.

O štai žinomas mūsų dizaineris (ne Statkevičius, kitas) nenustebtų, o įsižeistų. Nes jis cepelinų nemėgsta ir šaiposi iš lietuviškų valgių. Daug lietuvių šiandien šaiposi iš mūsų valgių. Mat jie jau priprato prie kitų, kvapnesnių ir gardesnių… Anglijoje jie mėgsta angliškus patiekalus, prancūzijoje – varles, o Balio saloje ar Šri Lankoje – balietiškus ir šri lankietiškus. Užsieniuose lietuviai šiandien atrodo įdomiai. Tarsi karnavale. Na, nieko nepadarysi, juk nuo senų laikų dievinome persirengėlius, cirko pasirodymus ir čigonišką muziką. Užtat ir prisistatome naujoviškai – su kepta krevete dantyse ir indišku sariu ant nugaros. O ant to sario – plaštakė, palmės vėduoklė ar dar velniai žino kas. Bet argi tai svarbu. Svarbu, kad tapome pasaulio piliečiais, labai panašiais į kitus. Tačiau nebepanašiais į save

Visai sutemo. Lietuva kažkur ten neįsivaizduojamose tolybėse, už Balio salos žvaigždžių, jūros gėrybių smarvės ir milijonų tonų šiukšlių gludinančių šitos salos krantus. Labai toli. Tikriausiai Lietuvoje vis dar madingi dvigubi vardai, sutrumpintos moterų pavardės ir timpos. Vienu sakiniu užrašyčiau taip: į salę įėjo Hermanas Juozas Ženkauskas su žmona Eleonora Skaistute Ženke įsispraudusia timpose.

Vakarais prie mūsų viešbučio sklido dainos. Klausiausi ir galvojau – kiekviena tauta šiandien turi savo „Aliukus“ bei „broliukus ir sesytes Šalčius“. Ir kiekviena šalis turi savo Nomedą. Kad ir už kiek tūkstančių kilometrų ji būtų.

Vakare žiūrėjome vietinę TV. Didelis pamaldumas salai negarantuoja nė gero skonio, nė kultūros, – pamaniau. Ir nenusivyliau tokia savo išvada.

Po to kai grįžome iš Javos, pramiegojome pusryčius, pramiegojome visą rytą ir visą dieną būčiau galėjęs pramiegoti, toks saldus, toks mielas tą dieną man pasirodė tas mano miegas. Kūnas tarsi vatinis, kojos linko visose vietose, o akys merkėsi ir nieko maloniau už tą sunkulį būt negalėjo. Šiaip taip išsiviriau kavos, tačiau ji nepadėjo. Nepadėjo ir antrasis puodelis, ir trečiasis nepadėjo taip pat. Su Vytu svarstėme, iš kur tas pasiutęs noras miegoti? Gal prieš liūtį? Juk šituo metų laiku salą turėtų talžyti darganos. O gal prieš išsiveržimą? Žvilgtelėjau į laikrodį. 12. Na, o pas mus – 7. Tai gal mūsų organizmas yra ištikimesnis už mus pačius? Ko gero prašo savojo, lietuviško maisto, lietuviško laiko ir savų lietuviškų papročių.

Šiandien jaunos mūsų poros  į Balio salą vyksta medaus mėnesiui. Tokia mada. Ją sugalvojo moterys. Paskutiniaisiais dešimtmečiais jos labai galvotos, prasimano visokių dalykų. Ir į Balį vykti povestuviniam laikui prasimanė. Tačiau visiems aiškina, jog reikalą sugalvojo vyrai. Ne jos, o jie sumanė savo jaunamartes išsivežti už jūrų. Jie patys.

Balio salos moterys gražios, ale kuklios, neliepsnoja seksualumu, taigi sala povestuvinei kelionei kaip tik. Pamėginkite medaus mėnesį praleisti, tarkime, Kuboje. Kubietės ugningos, tokios traukiančios, tokios liepsningos, užsižiopsosi – grįši namo be vyro. Na, o Balio salos mergaitės medaus mėnesiui kaip tik. Galima net saulėlydžiu atsipūtus pasigrožėti. Ir viskas bus tvarkoje.

Kvalifikuotas patarimas – niekada, sakau jums, niekada nevykite povestuvinei kelionei į Kubą. NIEKADA. Na, o į Balio salą galite vykti nors ir kelioms povestuvinėms išvykoms iš eilės, nepavojinga.

Vakare pamačiau mūsų viešbučio šeimininkę be makiažo ir pagalvojau – jog nepasidažiusios moterys gali pasėti abejones dėl meilės.

Gera poilsiauti Balio saloje. Tiktai, kad nelabai miela. Galiu mėginti vienaip ir kitaip pažvelgti į šį žemės lopinėlį, galiu jį išgirti dailiais žodžiais, galiu išaukštinti vietinių gyvenimo būdą, menus, dvasingumą. Bet, kad nelabai noriu. Kai stebi iš nešvaraus vandenyno išlipančią europietę, tai galvoji – kodėl būtent čia atvažiavo? Kai pamatai kokios spalvos „krekalais“ aplipę besimaudančių kūnai – į galvą ateina keistos mintys. Kai išgirsti atidundančią nešvarią kelių metrų bangą, antrąkart atvykti į šitą vietą praeina noras.

O sako, kai kam čia yra taip patikę, jog atsivėrusios čakros. O kai kas šitame žemės lopinėlyje pajuto net nušvitimą. Nežinau. Visko nutinka margame sviete. Prieš išvykstant namo aš čia taip pat kai ką pajutau. Bet ne dvasios indo atsidarymo girgždesius. O 39 laipsnių temperatūrą. Ir šleikštulį burnoje nuo pragariškai užteršto oro.

Skrisdamas namo galvojau – žinoma, kad žemėje kažkur turi būti rojus. Nesu nepataisomas pesimistas, tikiu. Tik man kažkodėl atrodo, kad greičiau jį surasčiau kur nors prie Klaipėdos, Alytaus ar Birštono. Tiktai ne tenai, iš kur tik ką grįžau į namus.