Italija: Grado (I Dalis – Portogruaro, Caorle, Duino, Triestas)

Taip, ir vėl Grado. Nors koks čia „vėl“, kai tai tik antras kartas. Bet jau žinau, kad ne paskutinis.
Kai pilkas lietus bando nuplauti nuo medžių spalvas, kažkodėl norisi galvoti, kad Italijoje visada šviečia saulė. Šį kartą ir ten buvo lietaus. Nors buvo ir saulės. Kaip ir praeitą sykį į Grado susiruošėm rugsėjį – kai visų maudynių sezonas jau beveik pasibaigęs. Apsistojome Holiday Appartamenti (Via Silvio Pellico 6, 34073 Grado). Ne pats Grado centras, bet visai nebloga vieta. Šalia puiki picerija, už namo kampo – parduotuvė. Turėjome nedidelę virtuvėlę ir balkoną. Kai vėl planuose atsiras Grado, nakvynės vieta (turbūt) bus ta pati.

Taigi, pirmadienis.
Lijo. Lijo pas mus, lijo važiuojant per Austriją, lijo Italijoje. Lietus vasariškas, šiltas, bet vis tiek – lietus. Tad atvažiavę ramiai įsikuriame ir vėliau kiek aprimus lietui išeiname pasidairyti po miestą. Rodos praėjo keli metai, kai čia buvome, bet viskas taip pažįstama – lyg namo sugrįžus. Kadangi apie Grado jau rašiau (www.mytrips.lt/Pasakojimas/Grado-Italija/1017), daug apie jį nepasakosiu. Verčiau pavaišinsiu pica.

Antradienis.
Žinoma, kaip ir visada – turiu planą chuliganą ir jame Portogruaro ir Caorle. Lauke ne lyja. Lauke pila kibirais! Sugalvojam pusryčiams parsinešti kokių skanėstų iš parduotuvės. Maniškis pasišauna nulėkti. Ir parlekia labai įtartinai greitai. Ir be jokių skanėstų – parduotuvė apsemta. Na nedaug to vandens, bet viskas, kas ant žemės – šlapia. Darbuotojai semia, šluosto – uždaryta. Apseisim be skanėstų. Na, siaubingai lyja. Bet negi taip ir sėdėsi tam kambary? Ai, važiuojam, vistiek kažką pamatysim.

Taigi Portogruaro.
Labai simpatiškas miestukas net ir lietui lyjant. Turbūt idealiausias lyjant lietui. Vos ne visą senamiestį galima apeiti šaligatviais po arkomis. Nors dairytis sunkiau.

Apžiūrime XIII a. menančią rotušę, pakrypusį katedros bokštą ir dar šį bei tą.

Skaičiau, kad Portogruaro miestui dažnai lipdomas mažosios Venecijos pavadinimas. Na, nelipdyčiau jo. Miestas kitoks.

Patiko. Tikrai rekomenduoju čia užsukti, jei būtumėt netoliese. Dar užsukame į jaukią kavinukę ir judame
Caorle link.

Mūsų laimei liovėsi pliaupti lietus. Nors vėjas smarkiai kabinosi į atlapus – pasivaikščiojimas be lietaus visai kitoks. Caorle šiek tiek spalvotesnė nei Grado. Čia daugiau žmonių, daugiau šurmulio.

Pasivaikštome po senamiestį, apžiūrime katedrą ir šalia stovinčią dar 11 a. menančią varpinę.

Vėliau pakrante patraukiame link Madonna dell’Angelo bažnyčios, stovinčios ant jūros kranto. Graži ji, lyg kokia atsiskyrėlė vienui viena ramiai stebinti jūrą.

O labiausiai man patiko krantinė. Jos akmenys.

Grįždami į mašinų stovėjimo aikštelę dar apžiūrime Caorle laivelius.

Susimokame už mašinos stovėjimą. Įdomi buvo mokėjimo sistema: negauni jokios kortelės – įvažiuojant nufotografuojamas tik mašinos numeris, o išvažiuojant į mokėjimo automatą suvedi mašinos numerį ir pamatai, kiek reikia mokėti. Ir vėl jokio kvituko. O dabar į Grado.

Trečiadienis.
Žvilgtelim pro langą – dangus nuodėmingai mėlynas. O mūsų planas šiandien –
Triestas ir Duino.
Po sočių pusryčių (šiandien jau parduotuvė dirbo ir mes parsinešėm visokių skanėstų) sėdam į mašiną ir į kelią. Pirmiausia stabtelime Duino. Čia galima pasivaikščioti po miestelį. Apžiūrėti Duino pilį. Tačiau mums labiausiai rūpėjo pasivaikščioti Rilkės taku (sentiero Rilke) ir pasimėgauti atsiverenčiais vaizdais į pilį ir Triesto įlanką.

Vaikščioti ir gėrėtis čia galima ilgai, tačiau mūsų laukia Triestas. Važiuojame Strada Costiera (SS14) keliu, kuris taip pat kartas nuo karto palepina gražiu vaizdu.

Mašiną statome stovėjimo aikštelėje (Parcheggio Molo IV – knygoje apie Triestą prisiskaičiau, kad ji viena pigesnių ir netoli centro, tad kitos nebeieškojom) ir išeinam atrasti Triesto.
Krantine nueiname iki švyturio. Nors pats švyturys neypatingas, pasivaikščioti krantine tikrai verta. Pirmiausia į akis krenta bene dažniausias Triesto atvirukų motyvas: Canal Grande ir jo pabaigoje esanti S.Antonio Nuovo bažnyčia.

Iš tolo pasigrožime pagrindine Triesto aikšte (Piazza dell Unita d Italia) – čia grįšime vėliau ir toliau traukiame krantine.

Vėliau senamiesčio gatvėmis kopiame į Šv. Justo (San Giusto) kalvą.

Ant Šv. Justo kalvos stovi to paties pavadinimo pilis ir katedra. Ši nepaprastai graži! Nors iš lauko gal taip ir neatrodo. O ir vidus nuotraukose atrodo kitaip. Skliautų freskos virš altoriaus išdėliotos mažyčiais žibančiais akmenėliais. Kažkas panašaus, kaip Šv.Morkaus baziliką Venecijoje. Nors maniškis visiems sako, kad ši – Triesto katedra – jam patiko labiau. Aplamai Šv.Justo katedra dabar jo visų bažnyčių favoritas. Nesiginčiju.

Bažnyčia sena – 9 a.-12 a. buvusios dvi bažnyčios, vėliau sujungtos į vieną. Kai kurios freskos išlikusios nuo 13a.
Šalia bazilikos pūpso viduramžius menanti pilis. Nuo jos sienų galima pasigrožėti vaizdais toli virš miesto stogų. Priešais pilį įvairios Romos laikus menančios liekanos.

Sukame vėl į senamiestį. Apžiūrime S.Maria Maggiore bažnyčią, amfiteatrą, gėrimės namų fasadais.

Ir taip sugrįžtame į S.Antonio Nuovo aikštę, esančią Canal Grande grande gale. Sakoma, anksčiau tos aikštės čia nebuvę, o kanalas buvęs ilgesnis. Kadangi dar nėra 16 val., bažnyčios apžiūrėti negalime. Nieko, palauksime.

Pasivaikštome palei kanalą, pasigrožime vaizdais nuo Raudonojo tilto (Ponte Rosso), kaip tikri turistai nusipaveiksluojame šalia Džeimso Džoiso skulptūros, prisėdame lauko kavinukėje ir taip sulaukiame ketvirtos valandos.

Tad apžiūrime S.Antonio Nuovo

ir netoliese esančią ortodoksų (Santissima Trinità e San Spiridione) bažnyčias.

Pastaroji man patiko labiau.
Ir galiausiai traukiame į pagrindinę miesto aikštę (Piazza dell Unita d Italia), juk reikia ir ten pasisukioti.

O paskui jau namo ir pasivaikščiojimas po vakarinį Grado.