Kirgizstanas

Biškeko oro uostas puikiai atspindi padėtį visame Kirgizstane: priešingai nei iščiustinti kai kurių itin skurdžių valstybių oro vartai, šis yra toks pat kaip ir visa šalis – įstrigęs kažkur dešimtame dešimtmetyje, tarp neišraiškingos betoninės sovietinės architektūros ir pigaus plastikinio „evroremonto“, su sovietinio modelio pasieniečių uniformomis ir neįtikėtinai paprastomis pasienio kontrolės procedūromis, prie kurių patenkama pastovėjus ne tokią jau ir trumpą eilę. Atvykę iš turtingesnio Kazachstano pasijuntame grįžę į gerokai primirštą praeitį, kuri kartu yra ir kitokia. Kirgizstane keistai dera mėginimas kurti šiuolaikinę valstybę (Biškeke veikia vienintelis visame regione amerikietiškas universitetas), visiškai neutralus požiūris į Rusijos ir sovietinės okupacijos laikus (iš tiesų nėra itin didelis perdėjimas teigti, kad būtent rusų / sovietų valdymas su sukūrė šiuolaikinę kirgizų tautą); faktai, kad labiausiai rusifikuota iš visų regiono tautų sukūrė pačią demokratiškiausią to paties regiono valstybę taip pat neatrodo prieštaraujantys vienas kitam.

Kiek kainuoja taksi iš 17 kilometrų į šiaurę nuo miesto esančio oro uosto iki sostinės taip ir nepavyko išsiaiškinti. Kelionės pobūdis buvo toks, kad teko nuomotis automobilį. Kitaip nepasieksi kalnuose esančių kaimų, į kuriuos normalesnio viešojo transporto nebuvo net ir sąlyginai turtingesniais sovietiniais metais. Tiesa, vėliau taksi teko naudotis ne kartą ir išmokti nedidelę pamoką. Nors iš pirmo žvilgsnio taksometrų nėra, iš tiesų jie yra. Mobiliuose telefonuose. Ir važiuoti su įjungtu tokiu taksometru kainuoja tikrai nedaug: 1,5-2 eurai pervažiuoti du šimtus tūkstančių gyventojų turintį Ošą pasirodo esanti daugiau nei gera kaina, kaip ir du eurai už kelionę iki Dostuk – sienos su Uzbekistanu.

Automobilių nuomos klausimu Kirgizstanas serga keista liga, su kuria užsienietis susiduria taip pat Bahreine, Omane ar Šri Lankoje: nuomotojai yra nustatę limitą, kiek automobiliu galima nuvažiuoti per dieną. Absurdiškiausia šio reikalavimo dalis yra ta, kad jį taiko ir firmelės, nuomojančios tolokai į antrą dešimtmetį įkopusias transporto priemones. Ir taiko rimtai.

Biškekas atrodo kaip dešimto dešimtmečio vidurio Panevėžys. Nenoriu įžeisti šio šaunaus miesto patriotų, bet būtent tuo laikotarpiu, šis, ir šiaip architektūros perlais nepasižymintis didmiestis, buvo pasiekęs pilkumo ir niūrumo apogėjų. Biškekas, nors ir didesnis ir galintis pasididžiuoti geresniu horizontu – visgi iš dvejų pusių – Altajaus prieškalnės, yra tiek pat pilkas, nušiuręs, paskendęs tarp apsilaupiusių sovietinių dėžučių, kurių niūrias eiles vietomis keistai deformuoja vienas-kitas jau šių laikų komercinis pastatas ir tarp kurių visai nederančiai gražiai atrodo keletas centrinių miesto aikščių su opera ar net ir vakare neapšviestu vyriausybės pastatu.

Nėra nieko keisto Biškeko miesto centre rasti neasfaltuotų gatvių. Nors kai kurios jų gal ir buvo asfaltuotos mano vaikystės metais, tačiau dabar, pilnos duobių ir mėginimų jas taisyti akmenimis rezultatų, akivaizdžiai byloja, kad automobilių pakabos remontas turėtų būti populiarus verslas šioje šalyje. Mūsų viešbutis kaip tik pasirodė esąs vienoje iš tokių. Tiesa, apie tai, kad šita nušiurusi betono dėžė yra viešbutis, sužinojau tik iš navigacijos ir tik po to, kai keletą kartų apsukau kvartalą ieškodamas tos mistinės vietos. Viešbutis neturėjo net iškabos. Tiksliau kažkas kabojo prie namo galo, kuris, pasirodo ir buvo įėjimas. Nepaisant to, viduje pavyko rasti visai pakenčiamą „evroremonto“ produktą, o netrukus prisistatė ir itin draugiškas jo savininkas.

Sena keliautojų išmintis byloja, kad valgyti geriausia ten, kur tai daro vietiniai. Išmėginame šią patarlę su iš vėlyvojo studentavimo laikotarpio pažįstama šio miesto, o pastarąjį dešimtmetį – ir Kanados, gyventoja ir nenusiviliame. Atsiduriame kažkur sovietinių herojų vardais pavadintų gatvių tinklo viduryje tarp chruščiovinių penkiaaukščių įsikūrusiame prasčiau nei restorane, bet geriau nei valgykloje. Labai jau savito interjero aptarimą nužudo meniu – į koldūnus panašūs mantai, tolimi kibinų giminaičiai samsa ar net makaronų atmaina langmann yra verti persivalgymo. Kumelės pieno gėrimas kymyz – skonio reikalas, bet ne mano skonio. Vietinis plovas paloo ir arklienos patiekalai – irgi labiau mėgėjams, nors, nugalėjus nemeilę ryžiams ir nustojus galvoti kaip paskui pažiūrėsiu arkliui į akis, šios abi kategorijos taip pat pasirodo itin gerai.

Pasistiprinus persikeliame į vieną iš kelių tikrai gerų, mano pažįstamos teigimu, nuolat naujai atsidarančių ir taip pat greitai užsidarančių lauko restoranų. Vidurnaktį, temperatūrai nukritus iki geros lietuviškos vasaros vidurdienio statistinio vidurkio, vietinis alus atrodo tikrai gerai. Kaip ir kalbos apie politiką, gyvenimą, verslą (kol kas paprasčiausiu variantu atrodo nedidelių verslui nuomojamų pastatų statyba), šalies modernizaciją ir tapimą faktiniu Rusijos agrariniu – žaliaviniu priedėliu.

Kaip jau minėjau, Biškekas nepasižymi architektūros ar istorijos paminklų gausa. Be to ir kelionės planas, sekančiu objektu numatęs arklių sporto žaidynes kažkur kalnuose, neleidžia ilgiau gėrėtis net tuo, kas jame yra. Kelią iki Kyzyl-Oi, navigacijos nuomone sudaro 190 km. Ir kartu jam įveikti duodamos lygiai keturios valandos. Pirmas nepilnas šimtas kilometrų, tiksliai į vakarus nuo Biškeko atrodo visai pusėtinai. Gan padorus kelias, net ir vedantis per gerą dešimtį kilometrų nusidriekusį viso ko įmanoma turgų, leidžia manyti, kad ir šį kartą navigacija nuvertino realius vairavimo gebėjimus.

Ties žinantiems, kad tiurkų kalbose „kara“ reiškia „balta“, juokingai skambantį pavadinimą Kara-Balta turinčiu miesteliu pasukame į pietus ir dar už gero pusšimčio kilometrų prasideda kopimas į Altajų. Kopimo pradžia – postas, kuriame reikia susimokėti už kelius. Bene vienintelis mano matytas. Paradoksalu, bet kelias, už kurį susimoki, pasirodo esantis prastesnis nei iki to buvęs nemokamas.

Kalnai – gražūs, daug įdomių tarpeklių, netikėtų vingių, žalumos ir upių. Kažkur dešinėje lieka, jei tikėti navigacija, ir Vladimiro Putino viršukalnė. Taip ir nepavyko išaiškinti, kokia intencija niekuo dėtas kalnas gavo tokį pavadinimą. Aukščiausiame taške – kiek viršijus 3 kilometrų aukštį, po keliolikos vaizdingų serpantinų, kalnų grandinę tenka pervažiuoti tuneliu. Nors prie jo esantis ženklas perspėja, kad eismas yra vienpusis ir reguliuojamas šviesoforu, panašu, kad ši informacija yra skirta tik papuošimui. Siauru tuneliu, per gerokai padaužytą betoninę dangą eismas juda dviem srautais, neretai iš priekyje vos besivelkančių Kamazų vemiamų juodų dūmų kamuolių priešpriešai atvažiuojančių automobilių šviesos išnyra tik prieš pat nosį.

Pradėjus leistis į kitą kalnų grandinės pusę susiduriame su dar viena dabarties grimasa. Kelio remontu. Atrodytų remontas, kaip remontas, bet visas įdomumas tame, kad kelius Kirgizstane tvarko kiniečiai, už savo pačių vietinei vyriausybei paskolintus pinigus. Ir panašu, kad keliai nėra vienintelė vieta, per kurią Padangės šalis vykdo savo ekspansiją Keturiasdešimties šalyje (tą ir reiškia Kyrgyz-stan). Netrukus turėtų atsirasti ir geležinkelio linija per Tian-Šanį, o pramonės supirkimas tapo, atrodo, jau įsibėgėjusiu procesu.

Arklių žaidynės Kyzyl-Oi pasirodo esantis tik vietinės turizmo asociacijos turistams organizuojamas šou. Norintiems tikresnių vaizdų reiktų pasidomėti kuriais metais vyksta Worl Nomads Games. Pastarosios vyko 2016-aisiais. Nepaisant to, net ir mūsų matytas renginys pasirodo esąs vertas dėmesio. Komandinių žaidimų esmė – nunešti avino skerdieną ant kitos komandos saugomo gūbrio ir neleisti varžovams padaryti to paties. Kažkas panašaus rodoma amerikietiškų karinių filmų klasikoje – Rembo 4. Porinių – imtynės sėdint ant žirgų, su tikslu nustumti priešininką.

Individualių – šuoliuojant ant žirgo surinkti ant žemės numestas skepetaites. Be šitų yra dar ir romantiška dalis – jaunikaitis šuoliuodamas ant žirgo turi pasivyti ant kito žirgo jojančią damą. Prizas – bučinys. Nepagavusiam – bausmė – dama turi teisę jį pasivyti ir gerai pliaukštelėti botagu. Suma sumarum – akivaizdu, kad tokių žaidimų sumanytojai labai sėkmingai sugebėjo pasirengimą karui ir plėšikavimo žygiams paversti pramoga.

Anksčiau minėjau, kad Kirgizstanui su architektūros paveldu nelabai pasisekė. Tai nėra visai tiesa – šalyje yra lygiai du istoriniai kompleksai. Už nepilno šimto kilometrų į rytus nuo Biškeko yra Burana – iš senovinio, dar prieš mūsų erą išsiplėtusio miesto likęs didelis bokštas, buvusius rūmus-citadelę slepiantis kalnas ir keletas labiau dabartiniam Uzbekistanui būdingų nekropolių elementų. Po pusantro tūkstančio metų nepriežiūros ir keleto žemės drebėjimų, vis dar galima užsilipti į 27 metrų aukščio bokštą, kuris kažkada stebėsi į viršų visus 45. Norint galima pasiklausyti ir legendos, kaip vietinis karalius tame bokšte slėpė savo dukrą nuo nelaimingos pranašystės. Uzgene, netoli nuo Ošo, dvejų upių santakoje, yra kiek geriau išlikęs panašus kompleksas – taip pat vienas minareto bokštas ir keletas XII-XV amžių nekropolių.

Susitaikius su tokiu negausiu istoriniu palikimu, labai nustebina šalia nedidelio Kyzyl-Oi kaimelio esančios kapinės. Jose matytas vaizdas pasikartoja ir kitur. Panašu, kad turtingesni vietos gyventojai sau statosi Samarkando Registano tipo mauzoliejų sumažintas kopijas. Atrodo labai įdomiai, ypač matant, kad dalis jų statyta buvo ir sovietmečiu – kaip ir kovos su visokio plauko religijomis laikotarpiu.

Kartu atrodo, kad ikiislamiškas antkapių stilius visgi nuėjo į nebūtį. Čolpon-Atoje ar Buranoje dar galima rasti į muziejus po atviru stogu surinktus balbanus (ne balvanus ar balvonus, nors nelabai nustebsiu jei šis rusicizmas yra kilęs iš Centrinės Azijos) – akmenines stelas, primenančias žmogaus figūrą ir turinčius žmogiškus veidus ar net kažkokias užuominas į šiame gyvenime vykdytą veiklą.

Panašu, kad kirgizai po truputį išmoksta išnaudoti vieną ne itin gausaus savo kultūrinio paveldo artefaktų – jurtas. Tiek aplink Isyk-kulį, tiek ir kalnuose galima rasti tiek pavienių jurtų, tiek ir besiformuojančių jų miestelių, kuriuose turistai gali praleisti dieną ar kelias. Jurta – ganėtinai patogus būstas, statomas iš veltinio ant labai gudragalviškai supintų pagalių rėmo, turintis tik du fiksuotos formos objektus – medines duris ir tunduką – apskritą iš medinių lystelių suformuotą angą jurtos stoge. Pastaroji konstrukcija turi ir gilią simbolinę prasmę – dėl to, kad saulės šviesa į jurtą paprastai patenka tik per stogą, ji yra laikoma pirmuoju daiktu, kurį mato gimęs kirgizas ar kazachas. Arba paskutiniuoju, kurį mato prieš mirdamas (jei tai daro jurtoje, savaime suprantama). Atitinkamai ši konstrukcija rado savo deramą vietą abejų valstybių vėliavose ir herbuose.

Susigundome galimybe pagyventi beveik taip, kaip tai darė klajokliai. Realybė smogia skaudžiai – gautasis adresas pasirodo esantis ne visai tikslus, šaunusis kirgizas verslininkas nepersistengia statydamas informacinius ženklus, GPS koordinatės nelabai sutampa su realia stovyklos vieta, o ir kelias, vedantis į jurtų miestelį, gūglinės navigacijos nuomone, neegzistuoja. Reikalus pavyksta sutvarkyti trejeto trumpų telefoninių skambučių pagalba. Kurie, kaip paaiškėja mėnesio pabaigoje, kainavo daugiau nei visa nakvynė. Būtų labai malonu, jei Bitė, kartu, su kitais mobilaus ryšio paslaugų tiekėjais, paaiškintų, kodėl jų nuomone, mobilus ryšys ne ES šalyse kainuoja po daugiau nei 3 eurus už minutę. Ypač kai nusipirkus vietinę kortelę net ir į Lietuvą galima paskambinti už niekingą šios lupikiškos kainos dalį.

Nepaisant nedidelių nemalonumų, tiek jurtų stovykla, tiek pietinė Isyk-Kulio pakrantė nudžiugina. Vanduo gal kiek vėsokas, tačiau skaidrus, švarus, atrodo, kad galima gerti tiesiai iš ežero. Aplinkiniai kalnai keliais mėlynės sluoksniais susilieja su visiškai tuščiu dangumi ir formuoja kažkokį ramybės ir atsijungimo nuo kažkur skubančio pasaulio įspūdį. Apie realybę primena tik keistai statiniai už viešbučio – jurtų stovyklos tvoros. Panašu, kad architektūrinis skonis čia dar formuosis ilgai.

Netoli nakvynės vietos, ties Kyzyl-Tuu kaimeliu, įveikus iki begalybės užsitęsusį tradiciškai baisų keliu laikomų vėžių gabalą, atrandame dar vieną vietinę įžymybę. Vos už kelių šimtų metrų nuo gėlo Isyk-Kulio yra nedidelis sūrus ežerėlis. Sūrus tiek, kad galima ramiai gulėti vandens paviršiuje. Dugne pilna dumblo, kuris laikomas turinčiu gydymo galių ir kuriuo noriai tepasi visai gausūs jo lankytojai. Įdomiausia, kad visi sąžiningai laikosi nurodymo nešiukšlinti, ko tikrai nepavadinsi taisykle likusiose šalies dalyje.

Važiuojant pietine ežero pakrante į rytus, reikia nepralėkti kanjono Skazka. Jis turi ir savo vietinį pavadinimą, bet net ir kirgizai jį vadina rusišku vardu. Pats kanjonas – tikrai įdomus. Rusvose uolienose galima įžiūrėti daugybę objektų – nuo Didžiosios kinų sienos iki dramblių, pilių, kažkokių gyvūnų, o vietomis žemės atrodo yra išvagota geltonos ir raudonos spalvų vaivorykščių. Tikrai verta paklajoti valandą ar daugiau.

Rytinės Isyk-Kulio pakrantės sostinėje – Karakolyje yra lygiai du verti dėmesio architektūros objektai. Stačiatikių cerkvė ir kiniško stiliaus mečetė. Pirmoji, visiškai medinė, XIX a. pabaigos rusiškos kultūrinės ekspansijos liekana atrodo tikrai spalvingai tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus.

Antroji, ne mažiau įdomi, kartu liudija ir įdomią istoriją apie tuo pat laikotarpiu iš Kinijos atsivežtus meistrus ir jų interpretacijos apie tai, kaip turėtų atrodyti islamiški maldos namai, rezultatą.

Kažkur pakeliui ryžtuosi eksperimentui – degalinėje prisipilu ne 95-os, o 91-os markės benzino. Įdomiausia, kad nuomojant mašiną, jos savininkas prašė jokiu būdu nepilti 80-ojo. Pasirodo dar ir tokiu prekiaujama. Beje, net ir kito kokybė yra tiek prasta, kad piltis verta tik keleto firmų degalinėse. Rezultatas neverčia ilgai laukti. Iki tol net trijų kilometrų aukštyje elgęsis visai padoriai, mūsų pagyvenęs Mitsubishi, nepaisant dvejų litrų variklio, tampa gerokai apsnūdusiu ir pradeda elgtis kai koks senas dyzelis. O juk Isyk-Kulis nėra taip jau aukštai – tik 1,6 km virš jūros lygio.

Тише едешь – дальше будешь – tenka vadovautis tokia išmintimi ir gėrėtis apytuščiais keliais bei gražiomis ežero ir kalnų panoramomis. Besigėrint neskubiu gyvenimu pakelės miesteliuose galima pastebėti įdomių dalykų – pradedant vėliavomis išpuoštais pakelės stulpais, naktį apšviestais juos apsupusiomis girliandomis, prižiūrimomis sovietinėmis skulptūromis ir, kad itin įdomu, beveik kas antrame miestelyje iškabinėtais plakatais su, kaip supratau, vietiniais ilgaamžiais.

Kartais pasitaiko ir bepročių dviratininkų, dažniausiai – prancūzų, savo angelų sargų kantrybę testuojančių Centrinėje Azijoje, beveik bekelės sąlygomis.

Šiaurinėje ežero dalyje atsiremiame į dar vieną privalomą aplankyti vietą – Grigorijevkos tarpeklį. Jis turi ir kirgizišką pavadinimą, bet jį naudoti pradėsiu tik tada, kai tai padarys patys kirgizai. Pasukus iš pagrindinio kelio (yra netgi itin retas reiškinys – kelio ženklas su nuoroda į šią vietovę) ir įveikus nepilną dešimtį tikrąja to žodžio prasme „prieštankinio“ šunkelio kilometrų, prasideda didesnio poetų ir filmų režisierių dėmesio vertas tarpeklis, vinguriuojantis tarp stačių, spygliuočiais apaugusių uolų, kuriuo teka srauni ir šalta upė. Vienoje vietoje keliukas atveda į jurtų, kioskų, džipų, žmonių ir arklių sankaupą. Toliau reiktų persėsti ant arklio ir pamėginti patiems pasigrožėti gamta bei pasimėgauti romantika. Pastarieji užsiėmimai būtų visai įmanomi, jei keliu nezuitų, tiksliau – neropotų, įvairiausio plauko transportas ir gražiausiose vietose nebūtų įsikūrę upėtakių gaudytojų ir kepėjų jurtos. Prie balno nepratusios mano vargšės kojos ir kitos kūno dalys taip pat neleidžia ilgam užsimiršti. Bet, galvą pakėlus nuo realybės, matomi vaizdai tikrai užgniaužia kvapą.

Kirgizai – svetingi žmonės. Tą patvirtina ir mano pažįstama, pasiūliusi apsistoti jos šeimos vasarnamyje. Vasarnamis pasirodo iš keleto namų sudaryta sodyba, kitoje kelio pusėje nuo kurio yra didžiulis modernus kurortas ir vietinių žodžiais tariant „baisi sanatorija“. Didžiulis modernus kurortas iš tiesų pasirodo esantis tokiu – daugybė nedidelių, gražių namelių, sutvarkytas pliažas (jei pietinė ežero pakrantė yra nusėta nedideliais akmenukais, tai šiaurinė – mūsų Šventosios pavyzdžio rupoku smėliu), sutvarkyti takeliai, parkai, barai – žodžiu viskas, ko nesitikėtum, turint omenyje bendrą šalies vaizdą. Yra ir gerų restoranų su tikrai maloniomis kainomis. Tiesa, ties vartais pasitinka apsauginis ir pradžioje apskritai nenori įsileisti. Pasirodo, kažkas iš valdžios susigalvojo, kad negyvenančių kurorte negalima leisti į pliažą. Tiesiog. Vėliau, priėmęs argumentą, kad einame tik į restoraną, nusiramina ir netgi pasiguodžia valdžia, kuri už tokias nuodėmes, kaip prašaliečių įleidimas, jam kažką nuskaičiuoja nuo ir taip nedidelės algos. Lieka tik tyliai džiaugtis, kad savo laiku išvengėm tokių laukinio kapitalizmo grimasų.

Šalia esanti sanatorija pasirodo ne tokia jau ir baisi. Tiesiog pavyzdingai laike užkonservuota dar tarpukario laikų poilsio gyvenvietė socialistinio darbo pirmūnams ir kitiems nusipelniusiems šviesios ateities statytojams. Brandaus socializmo laikus menantis sutrūkinėjęs asfaltas, baltai dažyti borteliai ir medžių kamienai, akį rėžiančiu baltos ir žydros spalvos deriniu nuspalvinti nameliai. Gatava filmavimo aikštelė; trūksta tik pionierių su baltais marškiniais ir raudonais kaklaraiščiais ir jų tėvų, įspraustų į vienintelio tuo metu naudoto dizaino kostiumus ir sukneles.

Toliau į vakarus, šiaurės vakariniame Čolpon-Atos pakraštyje yra petroglifų muziejus. Bent valandos dėmesio verta vieta. Pasirodo senovės kirgizai nebuvo visiški klajokliai, o Čolpon-Ata buvo savotiška jų Meka. Čia, panašu, kad labai ankstyvoje senovėje išdžiuvusios kalnų upės suneštų riedulių lauke jie rinkdavosi ir ant akmenų skaptuodavo įvairiausius gyvūnus ir mistinius simbolius. Nuo akmens amžiaus glūdumos iki patislamo įsigalėjimo jie spėjo sukurti keliolika tūkstančių petroglifų, didelė dalis kurių vis dar kepa saulės spinduliuose. Norint galima rasti ir balbanais papuoštų viduramžių kapaviečių.

Vakariniame ežero pakraštyje, ties Balykchi miesteliu iki tol buvęs paprastas keliukas staiga pavirsta puikia, per kalnus, ir toliau – Kazachstano pasieniu, vingiuojančia keturių juostų autostrada. Pavirsta pačiu laiku, nes be šios metamorfozės, mėginimas spėti į lėktuvą nebūtų pasibaigęs sėkmingai. Visgi vidiniai reisai Kirgizstane yra maksimaliai pritaikyti klientui – gero pusvalandžio skrydis į Ošą, pakeičiantis apie devynių valandų kelionę autobusu, ne tik kad kainuoja maloniai nuteikiančius penkiolika eurų, bet ir leidžia registruotis likus dvidešimčiai minučių iki skrydžio.

Tiesa, net ir nespėjus į lėktuvą, alternatyvų būtų likę tikrai nemažai – be nacionaline save laikančios Air Kyrgyzstan, šiuo maršrutus kas valandą skrenda dar bent vienos vietinės ir dvejų turkų valdomų avakompanijų lėktuvai. Ir skraido už kainas, retai kada viršijančias trisdešimt eurų. Kita įdomi detalė – Air Kyrgyzstan Boeing 737-500, pasitikrinus duomenų bazėse, pasirodo kažkada buvęs LAL‘o laivyno dalimi. Apie 2000 metus. Įdomus ekskursas į pradingusią praeitį.

Ošas, kaip ir visa Kirgizstanui priklausanti Ferganos slėnio dalis, kultūriškai yra kitoks. Priešingai nei klajokliai kirgizai, Ferganoje gyvena daugiausiai uzbekai. Kirgizų valdžią į šiuos kraštus atnešė pusiau mitinis viduramžių herojus – Manasas, suvienijęs keturiasdešimt klajoklių genčių. Pastarasis simbolis taip pat atsispindi šalies vėliavoje – saulė turi keturiasdešimt spindulių, kas, kalbama, kad kelia tam tikrą septintadalį nacijos sudarančių uzbekų ir kiek daugiau nei procentą sudarančių dunganų nepasitenkinimą.

Nepaisant to, kad Ferganos slėnyje žmonės bent jau tris tūkstančius metų gyvena miestuose, Oše ar Džalal-Abade surasti tokios istorijos pėdsakų yra beveik neįmanoma. Viena iš nedaugelio tokių vietovių yra nedideli viduramžių miesto Uzgene likučiai. Pačiame Oše esantis Sulayman-Too – Saliamono kalnas, slepia net kelias gyvenvietes ir tvirtoves, kuriose žmonės kūrėsi nuo akmens amžiaus.

Ošo centre stovi paminklas Kurmandžan Datkai – visai ne mistinei, bet dėl to ne mažiau legendinei pasipriešinimo rusų invazijai XIX a. vadei. Stiprus kontrargumentas tiems, kas tiki, kad Centrinė Azija yra kiaurai dominuojama vyrų (Kurmandžan valdžią pripažino dauguma kirgizų genčių ir vietiniai uzbekų klanai), tiek ir tiems, kas tiki, kad Rusija, dalyvaudama „Didžiajame žaidime“ su britais, į Centrinę Aziją plėtėsi taikiai. Tiesa, Oše galima rasti ir paminklą Leninui. Ir vietiniai tame nemato didelio prieštaravimo. Lygiai taip pat kaip nekreipia per daug dėmesio į plakatus, raginančius kovoti su korupcija. Tiesa, policija visiškai nesikabinėja prie užsieniečių. Taip man sakė vietiniai. Negaliu patvirtinti ar paneigti – prie manęs policija nesikabinėjo.

Ošas, tiksliau – Džalal-Abade yra viena nedaugelio vietų, kur užsiimama parasparnių sportu. Kainos tikrai nedidelės, aplinkiniai kalnai atrodo tarsi tam ir sutverti, kad nuo jų nusklęsti ir paskui pusdienį kaboti nuo įšilusio slėnio laukų kylančiuose termikuose. Viskas būtų gerai, jei ne vienas bet – kadangi Ferganos slėnis yra pačiu neįmanomiausiu būdu išraižytas Uzbekistano ir Kirgizstano siena, neatsargus skraidūnas rizikuoja nusileisti ne toje sienos pusėje. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Vietinis skraidytojas, lyg ir Sergejus, kuris pasirodo esantis korėjiečiu, į kalno viršūnę kylant neįmanomai išdaužyto ir vandens išplauto kelio liekanomis, mus linksmina anekdotinėmis situacijomis. Pasirodo kažkokie austrų parasparnininkai prieš keletą metų sugebėjo taip manevruoti ties abejų šalių siena, kad abejose pusėse ant kojų sukėlė visai rimtas pasieniečių pajėgas ir, kai nesuvokdami ką daro, nusileido ant žemės, buvo suimti kaip šnipai. Su visais tokiu atveju taikomais švelnumais.

Pakeliui pamatome ir buvusio prezidento Kumanbeko Bakijevo vilą. Nežinodamas nepasakysi, kad čia yra vila prezidento, kurio sūnus, kalbama, kad pabėgo išplovęs maždaug milijardą biudžeto dolerių, o pats prezidentas čia slėpėsi nuo 2010 m. kilusių protestų prieš jo nesugebėjimą tvarkyti ekonomikos ir etninių riaušių. Užtai Sergejus su malonumu pasakoja kaip kažkada, kažkokios prezidentinės šventės metu, jo ir dar kelių kolegų buvo paprašyta praskristi su parasparniais virš šios vilos ir išbarstyti ar tai saldainių ar tai kažkokių popierėlių.

Mūsų skraidūnai, nors ir kažkiek pasiruošę kalno šlaitus – pravalę spygliuotus krūmus, visgi neparodo didelio meistriškumo. Gal dėl pastarosios priežasties, o gal dėl nepakankamai stipraus vėjo, neatskiriama skrydžio dalimi tampa prasibėgimas per dygliuotus krūmus, sąlygojantis dar porą savaičių gysiančius randus ir nubrozdinimus. Vėliau, kai sužinau kaip Kirgizstane yra išduodamos parasparnių licencijos, susimąstau, kad mintis paskraidyti nebuvo tokia jau gera.

Be jau minėtos veiklos, Oše itin didelio dėmesio vertas yra vietos turgus. Jame, neperdedant galima teigti, kad yra visko. Puiki pramoga mėgėjams pasistumdyti, pasiderėti, nemokamai labai skaniai pavalgyti (t.y. paragauti). Kitą vertus, bent jau vietinių maisto produktų kainos tokios, kad derėtis atrodo tiesiog gėda. Įdomioji dalis dar ir ta, kad ne ką mažesnis Ošo turgus yra ir Biškeke.

Ir pabaigai apie svarbiausią – kaip lietuvis atrodo Kirgizstane. Atrodo gerai, ypač senesnės kartos nuomone. Lietuvą žino beveik visi, ypač jos sostinę Rygą. (nejuokauju). Jaunimui gal kiek sunkiau – panašu, kad politinė geografija nėra dalykas, į kurį rimtai žiūrima mokyklinėse programose. Taksi iš Džalal-Abado vienas vietinis su malonumu papasakojo kaip jis su didžiuliais lietuviais tarnavo sovietinėje armijoje kažkur labai Tolimuosiuose Rytuose, kaip lietuviai jį maitino savo lašiniais ir kaip jis per pratybas nešiojo jų kuprines, nes anie greitai pavargdavo. Čia tyliai padarau komplimentą mūsiškių sumanumui. Ir kaip jie kartu saugodavosi nuo „banderų“ – reiktų suprasti – į Tolimuosius Rytus nutremtų ukrainiečių, kurie vietinėsė dykrose pagavę vieną sovietinį kareivėlį jį suvalgydavo su batais. Taip man pasakojo.

Išvada – norintys pamatyti jau egzotika tampančių sovietinių ir ankstyvojo postsovietinio laikotarpio artefaktų, persivalgyti tikrai skanaus ir vis dar kokybiško maisto, pasigėrėti žmogaus beveik neliesta gamta ir visa tai padaryti sąlyginai nebrangiai – pirmyn į Kirgizstaną! Skristi pigiau į Almatą ir paskui pavažiuoti kelias valandas iki Biškeko arba iš ten nuskristi į Tamčy.