Baltarusijos spalvos ( I dalis)

Dar pernai keliaujant Baltarusijoje po LDK pilis, šmėstelėjo mintis, kad būtų įdomu pasivažinėti šiame krašte ir kitokiu maršrutu. Ir čia kaip toj pasakoj „lydekai paliepus, man panorėjus“, vieną vakarą vasaros pradžioje gavau pasiūlymą iš kaimyno, kuris organizuoja nestandartines keliones, naujo Baltarusijos maršruto, kuris įvyks rugpjūčio pabaigoje. Kelionė nusimatė ilgesnė nei pernai – 5 dienų. Vizos, viešbučiai su pusryčiais, kelionė autobusu, gidas, draudimas- 195 eurai. Pamaniau rezervuosiu vietą ryte. Taip ir padariau, tačiau netrukus gavau atsakymą, kad visos vietos rezervuotos. Va tai tau… Bet neužilgo sekė laiškas, kad greičiausiai bus suformuota kita grupė, nes norinčių, pasirodo, labai daug. Savaitės bėgyje gavau žinią, kad bus dar viena kelionė rugpjūčio pradžioje. Man tinka. Pasikalbinau kartu važiuoti bendradarbę. Vėliau paaiškėjo, kad kartu užsirašė ir dar dvi mano kelionių draugės. Puiku.
„- Ir ko belstis į tą Baltarusiją? Ten gi tarybinių akcentų pilna… ir iš viso“- sakė man kai kurie dar prieš pernykštę kelionę. Yra tų akcentų ir paveldo, bet man jis akių nebado, nestoviu aš prie tankų ir nesėdžiu apsikabinus Lenino ar kitokių paminklų. Jeigu baltarusiams jie patinka, lai stovi, man tai kas. Nors ir patys baltarusiai pasišaipo iš Lenino paminklų. Nežinau, kaip ten vietiniams ( nors šiaip nesiskundžia, nes socialinės garantijos daug kur pas juos geresnės nei pas mus), bet turistui ten net labai neblogai. Daug įdomaus ir seno paveldo, mažuose miesteliuose labai pigu, visur labai švaru, ko ypatingai paskutiniu metu pasigendu Lietuvoje. Ryte skubant Stiklių gatve ( o juk tai viena iš labiausiai turistinių gatvių) į darbą, tik ir žiūrėk, kad kojos nenusilaužtum, užkliuvęs už atsiknojusios plytelės. O jei palyja, tai šaligatviu geriau neiti, nes nežinai kurią judančia plytelę užmynus, kliūstelės į batus vandens fontanas. Senamiestyje, ir ne tik, beveik visų namų sienas „puošia“ grafiti, o ir daugumos pastatų fasadai tiesiog prašosi remonto. Šiandien ėjau senamiesčio gatvėm, pilnom primėtytų nuorūkų, aplink kojas pinantis kažkokioms plastmasėms, besivoliojant kartono gabalams. O juk gyvename nepaprastai gražiame mieste, kuriame sutvarkius šaligatvius (ir gatves, kurios jau tampa prakeiksmu vairuotojams), perdažius namų fasadus, surinkus šiukšles ir prisodinus gėlių, turbūt būtų vienas nuostabiausių Europos miestų. Pavyzdžiui Druskininkai kažkodėl sugeba palaikyti švarą ir apsodinti gėlėmis visus kampelius. Sakysit burbu. Tikrai taip, nes širdį skauda už savo miestą ir norisi jį matyti gražų ir išpuoselėtą.

1 diena
Ir šį kartą pajudame iš Vilniaus labai anksti. Pakeliui užpildome deklaracijų lapelius. Vėl daiktų ir dokumentų patikrinimas ant sienos. Šįkart irgi greitai ir mes kertame sieną. Pakeliui vyksta intensyvūs rugiapjūtės darbai. Kadangi laikosi geri orai, batka įsakė derlių nurinkti iki 20 rugpjūčio. Užtat kombainai ir duodasi po laukus kaip pasiutę.
Pirmas sustojimas Ašmenoje – iš čia pasiimsime mūsų gidę, kuri iš Minsko atvažiuos autobusu. Vos spėju padaryti porą kadrų ir link mūsų jau skuba Liudmila ( ir pernai ji mus lydėjo). Įsėdus į autobusą paaiškėja, kad pakeliui aplankysime dar porą vietų, neįtrauktų į programą.

Viena iš jų netrukus – Žiupronys (Župrany) ir jos akmeninė bažnyčia. Tiesą sakant, man mūsų Čedasų akmeninė žymiai gražesnė. Pamenu, kai pamačiau Čedasų bažnyčia, tai apsidžiaugiau, kad vairavau, nes turbūt būčiau išgriuvus dar iš važiuojančios mašinos fotografuoti. Nors nenuostabu- šių bažnyčių pastatymo metai tai panašūs.
Dabar Žiupronys visai mažas kaimelis, tačiau atlikęs nemenką vaidmenį istorijos vingiuose, ėjęs iš rankų į rankas. Pasakojama, kad Žiupronyse yra paslėptas Napoleono lobis. Ir iš viso, šis kaimas savo laiku buvo Radvilų nuosavybė.

Stabtelime mažame agromiestelyje Salos (Soly), kur iš tolo akį patraukia varpelio formos kupolais nudabinta Dievo Motinos bažnyčia. Tokių Lietuvoje nėra. Vietoj senos medinės bažnyčios 1923- 1934 m. pastatyta moderno stiliaus bažnyčia.

Viduje pribloškia freskos su batalijų scenomis altoriaus zonoje. Vienoje „Čenstakavos gynyba“ , kita „Stebuklas virš Vyslos“, kur lenkučiai duoda į kaulus raudonarmiečiams 1920 m.

Judame toliau ir neužilgo per langus sušmėžuoja statomos Astravo atominės elektrinės bokštai. Atsižiūrėjome į juos sočiai, nes kelias tai nutoldavo, tai priartėdavo iki jų beveik prie pat. Patys baltarusiai visai ja nesidžiaugia, bet sklando visokios šnekos – kad dar neaišku ar ji bus tikrai paleista.

Dar vienas iš anksto neplanuotas sustojimas Varnionys ( Varniany). Vėl bažnyčia – barokinė Šv. Jurgio.

Toliau Gervėčiai (Hierviaty). Gervėčių bažnyčia mane sužavėjo betyrinėjant nuotraukas internetinėse platybėse. Iš tikrųjų be galo graži neogotikinė Švenčiausios Trejybės bažnyčia, pastatyta 1903 m. vietoje anksčiau stovėjusios medinės. Dažną nustebina ant bažnyčios pakabinta lentelė lietuvių kalba. Stebėtis tikrai nėra ko. Juk tai lietuvių kraštas. Aišku, lietuvių jau likę ne tiek ir daug, tačiau pasakojama, kad į Gervėčių lietuvių klubo veiklą aktyviai įsitraukę per tūkstantį narių. Įdomu, kad tarybiniais metais iš šių kraštų į darbą žmones Naujosios Vilnios gamyklose kiekvieną rytą veždavo 30 autobusų.

Bažnyčią supa nuostabus parkas, kurio idėją įgyvendino šios bažnyčios kunigas Leonas Nestiukas. Netikėtai šį pavasarį miręs kunigas daug prisidėjo prie bažnyčios išgražinimo darbų- ją remontavo, aplink įrengė parką su dvylikos apaštalų skulptūromis, nuostabiai drožinėtais kryžiais, sodino retus augalus. Bažnyčioje stovi stendas su jo idėja ir planais parko teritoriją pratęsti toliau. Vaikštome aplink ir negalime atsigėrėti. Nuostabi aplinka vestuvėms. Įeina jaunieji į bažnyčia per spalvingomis gėlėmis nusodintas alėjas- kaip pasakoje.

Tačiau laikas į autobusą. Norisi kavos, bet šalia nesimato jokios kavinukės. Su kelionės drauge nulekiame į parduotuvėlę ledų. Skanu. Tarp kitko, Baltarusijoje praktiškai visur galima atsiskaityti kortele. Na, nebent tik nebus ryšio su banku. Net nedidelės kaimo parduotuvėlės turi turėti terminalus. Ir pastebėjau, kad atsiskaitant kortele kursas kur kas geresnis.
Kiek pavažiuojame ir stabtelime kapinaitėse. Einame pažiūrėti kiek gi ten lietuviškų pavardžių. Ogi daugybė.
Mikailiškės ( Michališki) – Šv. Michailo archangelo bažnyčia- dar vienas neplanuotas sustojimas.
Viduje barokinis grožis.

Garadiščiuose užlipame ant kalniuko pasigrožėti panorama.

Sekantis trumpas sustojimas Kamajai arba Kamojys (Камаі). Ir vėl bažnyčia. Jau tų bažnyčių ir cerkvių per šią kelionę aplankėme …. ( kažkas suskaičiavo 19, o gal ir daugiau). Kai pagalvoji, išvyksti kelioms dienoms ir per jas aplankai tiek bažnyčių, kiek per metus neapsilankai savo krašto bažnyčiose. Bažnyčia unikali tuo, kad niekada prie bet kokios valdžios nebuvo uždaryta ir atliko savo tiesioginę paskirtį. O ji jau skaičiuoja 400 metų. Į sieną, atminti švedų apgulčiai, įmūrytas švedų patrankos sviedinys. Parkelyje priešais – senas akmeninis kryžius apie kurį pasakojama labai skirtingai. Manoma, kad jis senesnis net už bažnyčią. O pats parkelis, kad ir nedidelis, bet tvarkingas – gėlytės, suoliukai. Baltarusijoje visose gyvenvietėse, per kurias važiavome, įrengti parkeliai vietiniams pailsėti. Greitai nulekiame iki kavinukės, bet ji uždaryta, dirba tik nuo pietų ((

Toliau Pastovys (Postavy).

Įdardame į centrinę miesto aikštę, rėminamą buvusių amatininkų, gydytojo ( dabar ten vaistinė) ir pan. namų. Į akis krenta užrašas „Univermag“. Šalia žvaigždėtais kupolais Šv. Nikalojaus cerkvė.

Pastovys suklestėjo Tyzenhauzų laikais. Tyzenhauzai čia vietoj kaimietiškos įvedė normalią europinę tvarką, tiksliau suformavo europietišką miestelio veidą. Vietoj medinių namų išdygo visa eilė mūrinių, mediniai kulto pastatai buvo perstatyti į mūrinius. A. Tyzenhauzas, būdamas LDK dvaro iždininku, miestelyje pastatė manufaktūras, įsteigė mokyklas valstiečių vaikams, įkūrė vietos teatrą. Įdomu, kad cerkvės vietoje anksčiau stovėjo medinė, kuri sudegė. Vietoj jos žydai pasistatė savo turgaus kioskelius. Irgi medinius. Bet jie irgi sudegė. Galų gale buvo pastatyta mūrinė cerkvė. „Tokiu būdu, Aukščiausiojo valia gaisras išvalė šią vietą nuo žydiškų pastatų“ – šitaip konstatavo šios cerkvės dvasininkas Gavriil Pigulevskij.
Pastovyse gauname valandėlę laisvo laiko. Trumpam nulekiam į cerkvę. Baltarusijoje cerkvėse moterims reikia apsigobti galvą skara ir apsisukti sijonu, jeigu su kelnėmis. Pravoslavai aiškina, kad skarelė nurodo moters statusą- moteris ištekėjusi yra pavaldi vyrui, kuris ją globoja ir rūpinasi ( šiais laikais tai skamba kiek neįprastai, švelniai tariant), nors pravoslavų dvasininkai sako, kad skarelė reikalinga tam, kad žmonės būtų susikaupę maldai ir jų netrikdytų gražios moters vaizdas. Argi nepanašiai kalbama ir kitoje tikyboje? Būtent. O dabar laisvas laikas ir mes, tiesiu taikymu kelioms sekundėms nuvarom į Univermagą. Įdomu gi, kas ten pas juos yra. Ir galiu pasakyti viskas ten normaliai, kainos irgi. Pardavėjos, beje, labai mandagios. Tiesą pasakius, per visą laiką neteko sutikti jokių chamizmo apraiškų aptarnavimo sferoje. O dabar skubiu žingsniu ieškoti kavos ir ko nors užkąsti. Kad neklaidžioti, pakalbinam vietinę, kur čia kavinė. Pasirodo, šalia malūno, kuris irgi buvo pastatytas vietoj senojo medinio.

Kavinė paprasta, tačiau pralinksmina užrašai ant sienų.

Imam sriubą ir kavos – ryškūs skysčių trūkumas. Sriuba skani, o latte kavą pateikia labai gražiai. Sumokam apie 4 rublius (keičiant banke kursas buvo 2,13- 2,15 rublio už eurą).

Pasidairyti beveik nelieka laiko. Vėl skubam į autobusą ir pavažiuojam iki Tyzenhauzų rūmų, kurie panašūs į Rokiškio. Gal ir nenuostabu, juk abeji rūmai priklausė tai pačiai šeimai. Pradėti statyti Antano Tyzenhauzo, vėliau perėjo į Konstantino Tyzenhauzo rankas, kuriam šalia rūmų pastatytas paminklas.

Tarp kitko, Baltarusija yra gavusi 250 tūkstančių eurų iš ES, kad įamžintų Tyzenhauzų šeimos atminimą. Nemažas rūmų pastas iš išorės tvarkingas, tačiau viduje viskas pakeista, pritaikyta miesto ligoninės reikmėms.

Aplink nedidelis parkas su veikiančiu fontanu ir skulptūromis.

Dar vienas neplanuotas sustojimas Lučaj (Лучай). Taip taip ir vėl bažnyčia. Sustoti tikrai verta. Bažnyčia buvo statyta 1766 – 1776 m. Oginskio lėšomis, kaip tradicinė jėzuitų bazilika, su paslėptu kupolu ( iš išorės jis paslėptas po šlaitiniu stogu). Viduje nuostabios 3D efekto freskos, atliktos K. Antoševskio. Bažnyčios durys užrakintos. Į vidų patenkame sumokėję tokiai bobulytei iš gretą esančio namo- ji davė raktus tik įvardinusi pinigų sumą, atseit auka.

Ne mažiau dėmesio pareikalauja ir bažnyčios šventorius, kuriame įkurtas nemažas parkas. Aišku, Gervėčių bažnyčios parkui jis neprilygsta – čia jis kiek kičinis, bet vis tiek labai įdomus.

Vakarop atvykstame į nakvynės vietą prie Naručio ežero. Nakvosime autokempinge „ Naroč“. Toks tikras medžiotojų namas. Vestibiuliuose ir laiptinėje pasitinka įvairios žvėrių iškamšos, kailiai (ach, kaip gaila vilko… ).

Kambariai labai erdvūs, balinto medžio medinės sienos, už lango ošia pušys. Sąlygos tikrai geros, bet Wifi veikia tik vestibiulyje. Kelios šeimos buvo apgyvendintos kitoje viloje, gerokai toliau. Tačiau pasakojo, kad nesigailėjo nė minutės- ten buvo ir virtuvėlės, ir net nedidelis baseinas. O mes turime pašonėje ežerą.

Prieš kelionę užsisakėme vietinę vakarienę. Skaudžiai ružavoje salėje gauname nedidelę žuvies porciją ir arbatos ( 8 rubliai).

O dabar prie ežero. Kai kurie bando išsimaudyti. Būtent, kad bando, nes ežeras seklus. Eini eini, o vanduo vos kelius siekia. Neturi jėgų plaukt – pavargsti kol nueini kiek giliau. Kažkur tolumoje ežere matosi žmogus, o vanduo jam dar net iki pusės nesiekia, kur čia nepavargsi. Nors gidė sakė, kad ežere vanduo pakankami nešvarus ir patys baltarusiai jame stengiasi nesimaudyti. Ežeras tikrai didelis, gal net kažkiek primena mūsų marias.

Temsta, tad grįžtame į viešbutį. Už lango ošia pušys, tačiau miegasi nelabai kaip, nes lovytės tokios siaurutės. Vis pabundi, nes verčiantis pradedi slinkti ant žemės. Užtat iš ryto visiems juoko, kaip ten sekėsi vartytis.

2 diena
Pusryčiams vėl renkamės ružavojoje salėje 8 val. Pusryčiai porcijiniai, bet visai neprasti. Tik gerai, kad atsikėlę pasidarėme kavos, nes čia tik arbata. Užtat vietoj cukraus medus ir dar kepti kiaušinukai.

8.45 jau pajudame. Trumpam stabtelime Naroč ežero pakrantėje.

Sustojimas Budslave (Будслаў ). Ir vėl bažnyčia- Šv. Mergelės. Sakiau, kad bažnyčių matėm be galo, be krašto. Jos medinis altorius senesnis nei pati bažnyčia – daugiau nei 100 metų. Popiežius Jonas Paulius II šiai bažnyčiai 1994 m. suteikė “mažosios bazilikos” titulą.

Vykstame toliau. Už lango šmėkščioja kaimai. Šiame krašte jie skurdesni nei važinėjant apie Gardiną ar Lydą. Daug pakrypusių namukų ir net nenudažytų. Užtat tvoros, tos betoninės tvoros nerealios. Ir dar visaip nuspalvintos – ružavai, melsvai žaliai.

Toliau Glubokoje (Glubokoye). Gaila, kad šiame mieste praleidome mažai laiko. Vis tik šiame maršrute mes pionieriai ir manau vėlesnės šio maršruto kelionės bus kiek pakoreguotos. Glubokoje laikoma Baltarusijos “vyšnių sostine”. Miesto prieigose mus pasitinka simpatiškos vyšnaitės, o ir kas kelis žingsnius vis primenama, kad taip, čia karaliauja vyšnios.

Kasmet liepos mėnesį čia vyksta vyšnių festivalis. Miestas skaičiuojantis jau virš 600 metų apsuptas ežerų. Berezovkos upė anksčiau miestą skyrė į dvi dalis, kurios priklausė skirtingiems šeimininkams. Pradžioje viena dalis priklausė J. Korsakui, kuris paliko savo dalį basiesiems karmelitams, o kita Zenovičiams. Vėliau juos pakeitė Radvilos.
Sustojame prie Šv. Trejybės bažnyčios, kurią pradėjo statyti J. Korsakas. Ji daug kartų buvo perstatyta. Kiek tolėliau matosi baltai žydri soboro bokštai

Gauname trupinėlį laisvo laiko. Su bendrakeleive skubame ieškoti kavos, bet aplink esančios kavinės nedirba. Todėl užsukame į vaistinę, bent jau tabletkų užkandžiui nusipirksim. Laikas lekia, todėl labai nesigilindamos nuskubame per parkelį, kuriame pastatyti biustai žymiems šalies žmonėms, iki parduotuvės nusipirkti ledų. Lauke karšta, tad šis skanėstas kaip tik.

Ir vėl į autobusą, kuris sekundei stabteli prie vyšnių paminklo – nespėju net nufotografuoti. Pro langą matosi graži krantinė ir parkeliai su įdomiomis skulptūromis palei ežerą. Deja, ten nepasivaikščiosime. Labai gaila. Gerai, kad sustojame prie Miunchauzeno paminklo. Įdomu tai, kad miesto kapinėse yra palaidotas F. Miunchauzenas. Visai galimas daiktas, kad tai žymiojo barono palikuonis. Kaip yra iš tikrųjų nežino niekas, bet paminklas tikrai pritraukia nemažai turistų.

Dar kartą pakeliui šmėkšteli vyšnios, o mes traukiame į Mosarą ( Mosar).
Ir ten vėl bažnyčia- Šv. Onos. Ypatingai lankoma ji tapo po to, kai čia įvyko stebuklas: pasakojama, kad vežimas, kuriame po katalikiškas apylinkių bažnyčiais buvo vežiojami šventojo Justino palaikai, sustojo prie bažnyčios ir daugiau negalėjo pajudėti. Palaikai taip ir liko bažnyčioje. Bet lankoma ne tik bažnyčia, o ir parkelis priešais ją, vadinamas baltarusišku Versaliu.
Čia vėl reikia susimokėti – prie stovėjimo aikštelės stovi kasa. Tiesą sakant, su Versaliu lyginti labai drąsu, net per daug. Tačiau svarbiausia, kad viskas sutvarkyta. Beje, labai mielas prūdelis su žydinčiomis lelijomis. Viskuo čia rūpinosi kunigas Juozas Bulka. Pasakojama, kad kunigui gyvam esant, čia plūsdavo žmonės ir automobilių stovėjimo aikštelė būdavo sausakimša. Dabar, deja, gyvenvietė beveik mirštanti. O juk kunigas savo laiku iš beprasigeriančios gyvenvietės buvo sukūręs pakankamai klestintį ir blaivų kampelį. Jo dėka net įkurtas blaivybės muziejus.

Nors dar tik pietūs, judame link nakvynės vietos Breslaujoje ( Breslav). Mūsų organizatoriui susiskambinus su ja, buvo pasiūlytas gidas po apylinkes. Mums tinka. Gidė Liudmila faina, bet ji tiek daug visko žino, tiek datų atsimena, dažnai nuklysdama į šalutinius pasakojimus, tad viskas susimala susipina ir jauti, kad nebeklausai. Trūksta koncentruotos informacijos. Žinoma, žmogus stengiasi, bet informaciją, vis tik, mes priimame dozuotai ir konkrečiai. Todėl naujas gidas tam tikras paįvairinimas.

Nakvosime poilsio bazėje „Driviaty“, įsikūrusioje ant ežero kranto. Mums pasiūlo pietus ir vakarienę, jeigu norime. Imame – kur ten paskui palei ežerą slampinėsi, ieškodamas kur pavalgyti.

Poilsio bazė neprasta- teritorija didelė, daug visokio inventoriaus laisvalaikiui. Apsigyventi galima trijuose korpusuose. Mes visi traukiame raktus burtų keliu. Išsitraukiame geltonają vilą – numeriai normalūs. Kai kurie išsitraukė liuksus- sakė,super puikios sąlygos.

Pasidedame daiktus ir skubame pietauti. Skanios salotos šaltam užkandžiui, sriuba solianka, antras pagal pageidavimą- lynas arba vištiena, kompotas ( kaina 11 rublių). Mes dar bare papildomai užsisakome ir kavos. Pietaujame didelėje jaukioje salėje, pro kurios langus matosi ežeras.

Po pietų skubame į autobusą, kuriame mūsų jau laukia naujasis gidas.
Karšta ir net tvanku, bet mes ropščiamės į pilies kalną. O jis net 14 metrų aukščio. Apačioje pūpso nedideli namukai, bažnyčia, cerkvė ir du ežerai, kurių vienas, kaip juokauja vietiniai atiduotas cerkvei, kitas bažnyčiai. Daug kur Baltarusijoje cerkvė ir bažnyčia stovi viena priešais kitą.

Ant kalno VIII – IX a. stovėjo medinė pilis. Manau visai neprastai būtų, jeigu idėja atstatyti pilį, būtų įgyvendinta. Pasakojama, kad po kalnu gali būti požeminiai praėjimai, kuriuose paslėpti lobiai. Gidas labai fainas, vis pajuokauja, pasakojimus susieja su Lietuva.

Ant kalno stovi medinės senos skulptūros, kurios įkūnija legendos herojus. Kunigaikščių šeima turėjo labai išdidžią dukrą, kuri atstumdavo visus jai besiperšančius jaunikius. Ir vieną kartą jai vienu metu pasipiršo trys broliai. Atkakliems broliams kunigaikštytė pažadėjo, kad sutiks tekėti už to, kuris nugalės varžybose. Vienas iš brolių Brasas, pasirodė geriausiai, todėl broliai nutarė jį nužudyti. Taip ir padarė, o tada susirungė vienas su kitu ir mirė nuo žaizdų. Ryte paaiškėjo, kad Brasas nenužudytas, vietoj jo , broliai susipainioję nužudė jo tarną, kuris buvo apsivilkęs šeimininko apsiaustą. Aišku, Brasas apkaltino kunigaikštytę dėl brolių mirties. Išdidžioji , negalėdama susitaikyti su tokia mintimi, šoko iš bokšto į ežerą.

Ant šio kalno stovi ir paminklas S. Narbutui, kuris mieste pastatė ligoninę. Šis žmogus čia ir palaidotas.
Taip pat ant šio kalno vyksta festivalis „Viva Braslav“, kuris kasmet tampa vis populiaresnis.

Užsukame prie stebuklingo šaltinio. Ten vanduo geležingas ir net kiek atsiduoda siera. Prisipilame buteliuką. Tačiau įdomiausia, kad kitą dieną tie poskoniai visai dingo.
O dabar važiuojame dar į vieną vietą. Ežeras Snudy. Visai šalia sienos su Latvija. Visas šis ežeringas kraštas tęsiasi iki Lietuvos sienos, o ten jau mūsų Visagino, Zarasų ir Ignalinos ežerai. Laipteliais vėl pakylame į viršų, o ten – nenusakomas ežeringas grožis.

Aplink spalvingos gėlėtos pievos.

Pakylame į nediduką apžvalgos bokštą. Takeliai veda tolyn, visi išsibarsto kas kur. Gera tiesiog prisėsti ant suoliuko ir akimis sugerti atsivėrusius vaizdus. Nuovargį kaip ranka nuima.

Tačiau dangus niaukiasi vis daugiau ir daugiau. Reikia judėti, kol dar neprapliupo lietus. Gidas pasiūlo stabtelėti prie parduotuvės, jei norime ko nors nusipirkti. Visi sutinka. Pasirodo, ten ne parduotuvė, o tiesiog parduotuvyšče. Kol ten vaikštinėjame, prapliumpa liūtis- net parduotuvės viduje girdisi, kaip lašai daužo stogą. Kiek palaukiame kol aprims ir į autobusą bėgte bėgame. O dabar į savo poilsio bazę. Iki vakarienės lietus baigiasi, tad vakarieniaujame žvelgdami į rausvai besileidžiančios saulės dažomus ežero krantus. Vakarienei imame lyną ( vakarienės kaina 9 rubliai). Skanumėlis. Po vakarienės einame iki kito ežero kranto- ten įrengtas pliažas didžiausioje pievoje. Kas netingi- išsimaudo. Temsta tiesiog akyse, todėl grįžtame beveik tamsoje. Puola uodai. Gerai, kad ant langų tinkleliai ( kaip praeitoje nakvynės vietoje), tad drąsiai galime miegoti su atvertais langais. Lovytės ir čia siauros- turbūt kažkoks baltarusiškas standartas. Bet jau pramokomę tokiose miegoti ir neiškristi. )))