Vokietija: Diena Štraubinge

Kasmet rugpjūtį Štraubinge (Straubing) vyksta antra pagal dydį po Oktoberfest šventė – Gäubodenvolksfest.

Apie šią šventę trumpai buvau užsiminusi knygoje apie Bavariją (Žydrojo dangaus kraštas Bavarija). Prieš keletą dienų ten vėl apsilankėme. Tik šį kartą nusprendėme ne tik šventėje pabuvoti, bet ir patį Štraubingo miestą apžiūrėti.

Nuo ko pradėti? Sunku atsakyti. Norintiems pamatyti šventės vakaro linksmybes (šokius ant stalų ir t.t.) – pradėti reikėtų nuo miesto. Norintiems kiek ramiau pasižvalgyti – pradėti siūlyčiau nuo šventės. Mes pradėjome nuo šventės.

Gäubodenvolksfest šventė jaunesnė nei Oktoberfest. Nei daug, nei mažai – dviem metais. Pirmoji Gäubodenvolksfest šventė surengta 1812 metais kaip žemdirbystės šventė. Laikas bėga, viskas keičiasi – tačiau žemdirbystė nepamiršta ir tradicijos nepamirštos. Šalia šiuolaikinių žemdirbystei skirtų gražuolių galima pačiupinėti ir senuosius.

Čia pat ir šokiai su dalgiais. Galėčiau valandų valandas visą tai stebėti.

O ir tautiniai rūbai nepamirštami.

Tiesa, šventėje ne vien žemdirbystės tema. Čia daug visko. Didžiulė paroda-mugė: nuo langų valymo priemonių iki stogo čerpių. Nuo sodo suoliukų iki įmantrių virtuvės baldų. Masažo krėslai, vyndariai su savo, kaip jie sako, nepakartojamo skonio vynais. Daržovių pjaustyklės, krepšeliai dešrų, aromatais viliojantys prieskoniai, muilai. Krosnys, vandens nukalkinimo įrenginiai ir ką aš žinau dar kas… Na taip, lygintuvai, keptuvės, silikoninės formos pyragams…

Buvo labai karšta, tad ne viską ir apžiūrėjome, o kažko konkretaus neieškojome. O ir skrandis maršą grot pradėjo. Lindome į alaus palapinę (Bierzelt) pilvų palepinti. Valgių ir gėrimų pasirinkimas nemažas. Maniškis ima jautienos kepsnį, aš keptą jauno paršiuko gabalą. Nors labai svyravau – gal imti pusę viščiuko. Na, bet paršiuko namie taip lengvai nepasigaminsi, kaip viščiuką… Na, skanu, tačiau… patiekalo kainos jis nebuvo vertas. Bet ai, muzika groja, pilvai pilni… ech…

Pala… gi norėjom apžiūrėti miestą!

Tačiau dar pamaklinėjame tarp karuselių, užsukame į „istorinę šventę“. Čia viskas dvelkia senais laikais. Turbūt visą tai nusikopijavo iš oktoberfesto. Nors negaliu to tvirtinti – gal atvirkščiai?

Ir pabaigai mūsų tradicija tapęs Štraubingo agurkas! Tiesiai iš statinės! Statinių daug, jose agurkai įvairių skonių: su žolelėmis, su česnakais, su garstyčiomis ir t.t. O skanumas, o traškumas! Man tie agurkai nurungia skaniausius ledus karščiausią dieną.

Na, o dabar jau į miestą. Pirmiausiai sukame link bazilikos. Prasukame pro parako bokštą.

Bazilika didžiulė, bet įsispraudusi tarp namų, sunku nufotografuoti. O bazilikos nuotraukos iš paukščio skrydžio man primena Landshuto bažnyčią. Labai gražūs langų vitražai.

Apžiūrėję ją traukiame į pagrindinę miesto aikštę. Ramu čia šiandien. Visi lekia tik į šventę. Prisėdame bokšto pavėsyje. Šis 68 metrų aukščio bokštas Štraubingo simbolis.

Toliau traukiame karmelitų bažnyčios link. Ši taip pat graži, kiek panaši į baziliką, tačiau be langų freskų.

Dar kita – Uršuliečių vienuolyno bažnyčia. Ši labai graži. Apvali. Esu tokių mečiusi, bet nedaug. Mus – tokius šmirinėtojus – akies krašteliu stebi maldai rankas sudėjusi vienuolė.

Paliekame mes jai tą bažnyčios ramybę ir pėdiname prie Dunojaus.

Iš pradžių pakrante, vėliau neypatinga gatve pasiekiame Šv.Petro bažnyčią. Aplink ją senos kapinės. O gal tik seni paminklai. Čia yra ir Agnes Bernauer koplyčia. Vėl viduramžiai. Sakoma, Agnes Bernauer buvo Hercogo Albrechto III mylimoji. Tačiau neturtinga ir… Albrechto III tėvo paliepimu nuskandinta tame pačiame Donojuje, šalia kurio ką tik ėjome. Kas ketveri metai Štraubinge vyksta vaidinimai, skirti šiai tragiškai meilei.

Grįždami link mašinų stovėjimo aikštelės praeiname dar tokį sodą.

Man toks sodas – kičas. Bet vis tiek įdomu pažiūrėti ir atpažinti tame nykštukų pasaulyje tikrus Štraubingo bokštus, bažnyčias, namus.
Tai va, čia toks trumpas Bavarijos knygos papildymas. Ir, pažadu, kad ne paskutinis. Kas žino, gal kada vėl viskas suguls į knygą. Juk svajonės pildosi.