Italija: Kalabrija- geriau nei tikėtasi

Ilgai lauktos atostogos. Tiesiog skaičiuoji mėnesius, po to savaites, po to dienas. Šiemet žiemą perėjo tiesiog į vasarą. Kai kas sako, jog dar neperėjo. Neaiškus metų laikas. Atostogų ne laukėme, o laukėmės kaip per nėštumą. Kryptis Kalabrija. Pasirinkta todėl, kad šeimos narys žiemą ten buvo. Nuotraukos įsmigo galvon, neiškrapštysi. Manau, kad visa Italija įdomi. Tai dar vienas stereotipų laužymas. Įdomu ir ten, kur mažai tautiečių nukeliauja. Pietuose nėra taip karšta kaip manoma. Kažkas skaičiavo, kad nuo Italijos pėdos iki Alpių Austrijos pasienyje tiek pat kiek nuo tų kalnų iki Lietuvos.
Lamezzia Terme. Aerouostas mažas ir prastas lyginant su Kauno. Automobilių nuoma čia pat. Užsakytas Renault Clio laukia. Padavė plokštelę be raktų ir eik- važiuok. Kol supratau , kuris mūsų auto.
Gyvenome Briatico pakraštyje. Viešbutis ypatingai geras. Keli namai, 2 aukštų. Atrodo, jog atskirame name gyveni. Balkono turėklai apsiraizgę bugenvilijomis ir visur žydi. Toliau jūra. Dar toliau Strombolis- veikiantis vulkanas, matėsi tik vakare esant geram orui.
Birželio pradžioje oras buvo tobulas. +28 oras dieną, vakare +25, jūroj +25 vanduo. Viena diena apsiniaukusi. Viena diena su audringomis bangomis, bet be audros.

Gėlės, žiedai, driežai. Dėl gėlių gausos Kalabriją pakėlėm į pirmą vietą, o Madeirą, matytą 2 kartus, į antrą. Visa Kalabrija žalia- kalnai, pievos. Ieškojom išdžiūvusios žolės, tai radom prie gamyklos.
Paplūdimys iš žvyro. Pavieniai dideli akmenys jūroje. Neradau gyvo jūros ežio.

Grįžus rodė kaip karšta Italijoje, gaisrus. Nematėme to ir nejutome. Manyčiau, kad šiauriau Italija vasarą labiau įkaista. Pietuose siauras pusiasalis, aplink jūra. Beje ir sezonas prasidėjo antrą birželio dekadą.
Didžiausias trūkumas Kalabrijoje- nėra žemėlapių. Nei už pinigus, nei už dyką. Vien GPS neišgelbsti, kai nežinai kelių ir miestų išsidėstymo.
Eismas nėra toks baisus, kokie stereotipai. Pypino man vieną kartą, kai iš už posūkio atsidūriau kelių kelių sankryžoje, neaišku, kuris pagrindinis ir kur važiuoti. Sustojau sankryžoje. O šiaip jie kultūringi, jei lenkia tai lenkia. Lietuvoje tikrai blogiau važiuoja, Graikijoje irgi.
Užbėgsiu į priekį. Grąžinant aerouoste auto, rado kokių 2 mm dėmelę ant durų, bet , kadangi buvo „full insurance“, pasakė „no problem“.
Kitas dalykas- keliuose ir autostradoje išplatėjimai. Juose šiukšlių primesta. Juose stoja turistai ir atlieka gamtinius reikalus.
Autostrada pietuose viena ir nemokama. Ji pustuštė. Niekas negaudo. Apie alkoholio baubus Kalabrijoje niekas nesupranta. Truputį išgeria. Bet po to važiuoja.
Vieną dieną laivu aplankėme Liparų salas. Ta diena buvo apsiniaukusi. Iš Tropejos uosto laivas plaukia iki Vulkano salos 2,5 val. Salos priklauso Sicilijai ir yra arčiau jos nei pusiasalio.

Vulkano saloje įdomiausias yra ežerėlis prisotintas sieros. Vandens iki kelių, 33 laipsnių vanduo. Žmonės išsitepa dugno moliu kūną, pasidaro lyg balti velniai. Sveika, bet smirda. Išbandžiau šią procedūrą. Vietomis veržiasi fumarolės, ten per karšta. Mažas miestelis su mažom apdaužytom ar aprūdijusiom mašinom. Turistams skirtos parduotuvės.

Kita sala- Liparis. Pati didžiausia. Tikras miestas. Tvirtovė, joje katedra, bažnyčios. Šalia amfiteatras, sarkofagai atvirame lauke. Nuo šių vietų gražūs vaizdai į 2 uostus, miestą ir jūrą. Siaurs gatvės su kavinėmis po skėčiais. Vienoje paklausėme meniu, mums padavė ir neįkalbinėjo sėstis. Neįkyrumu mus papirko pagyvenęs italas. Baigiant valgyti pamatėme 3 Michelin žvaigždes ant lango. Mums nepasirodė brangu. Bet maistas tikrai meniškas. Duodame dar vieną žvaigždę. Daug meno parduotuvių. Italijai tai būdinga. Bet saloje tarp vulkanų menas stebina. Matėme gražių paveikslų, papuošalų. Šioje saloje vulkanai neaktyvūs.

Trečia sala- Strombolis. Tai tiesiog aktyvus vulkanas. Reguliariai išsiveržia. Miestelyje siauros gatvelės. Tuk-tukai- tokios mašinytės čia važinėja. Daug turistų eina į popietinius žygius į patį vulkaną. Daug įstaigų organizuojančių tuos žygius. Salos šonas juodas iki vandenyno, ten bėgusi lava. Paplūdimys juodas, vulkaninis. Iš Strombolio reguliariai virsta dūmai. Tamsoje galima pamatyti liepsną.

Briatico- Tirėnų pakrantės miestas. Krantas status. Už miesto krantas žemėja, žvejų uostas, paplūdimys. Uoste apgriuvęs viduramžių tvirtovės bokštas. Lengva apeiti ir fotografuoti, keičiasi kontūrai ir angų kiekis bei dydis.
Tropea. Didžiausias kurortas pakrantėje. Virš jūros iškilusi Santa Maria dell’Isola- bažnyčia ir vienuolynas su sodu ant uolos. Anksčiau buvo sala. Lankomas objektas. Suvenyruose atvaizduojamas. Vaizdas į jį ir iš jo nepakartojami. Nuo bažnyčios stogo panoraminiai miesto vaizdai. Kelių aukštų namai stovi ant uolos krašto betarpiškai.

Nusileidus nuo uolos apačioje koncertas, skamba AC/DC, pilna rokerių. Po uola skylė- ola kiauryminė, per ją žmonės eina į paplūdimį. Užlipame į miestą, grožimės, fotografuojame.
Už Tropejos nuvažiuojame iki Capo Vatikano. Tai toks iškyšulys stačiu krantu. Jūroje matosi uolos, apačioje paplūdimiai. Panoraminiai vaizdai. Šlaitai apaugę kaktusais. Viršuje švyturys, kavinė.

Kitą dieną aplankome Pizzo. Senovinis miestas. Jame 2 traukos centrai: pilis ir koplyčia. Pilis miesto centre. Tariama „pico“. Jis su Piza ir pasvirusiu bokštu neturi nieko bendro.

Pilis visada buvo gynybinė. Muratas buvo Napoleono sesers vyras. Jis tapo Neapolio karaliumi, neteko sosto. Atplaukė laivu į Pizz’ą, manė jog žmonės jį myli. Atvirkščiai. Jį išdavė vietinei valdžiai. Pizz’o pilyje buvo uždarytas, nuteistas ir nužudytas. Vadina dabar Murato pilimi. Yra kukli ekspozicija. Šalia miesto centrinė aikštė, kavinės. Čia gaminami ypatingi „Tartiufo“ ledai. Suvenyrai. Gatvelių raizgalynė.
Miesto pakraštyje pakrantėje uoloje iškalta koplyčia. Plaukė laivas iš Neapolio, skendo. Jūreiviai meldėsi į Piedigrotta Marija paveikslą 1600 metais. Laivas nuskendo, jūreiviai išsigelbėjo. Tiesiai iš paplūdimio smėlio įeinama į koplyčią, įėjimas mokamas. Yra kelios ertmės su Lurdo Marija, Betliejumi ir tt. Lubose yra angos šviesai.

Scilla. Piečiausias pasiektas miestas. Už sąsiaurio Sicilija. Anksčiau buvo Scilė ir Charibdė. Saugojo sąsiaurį. Juo plaukė Ulysas. Mieste įdomiausia castello Ruffo- pilis. Ant iškyšulio virš Mesinos sąsiaurio. Iš pilies vaizdai į miestą, jūrą, paplūdimį. Matosi Vulkano sala. Pilyje gražios jūros gyvūnų nuotraukos. Vienoje salėje yra 3D- ant 3 sienų projektuojami vandens gyvių vaizdai, prilietus ranka ir braukiant jie seka kol atitrauki ranką. Nusileidus iš pilies yra Šventosios Dvasios bažnyčia. Joje giedojo vaikai. Gatvelės šalia raizgosi. Einame į Šv. Roko aikštę. Iš čia vaizdas į pilį. Šv. Roko bažnyčia, joje vestuvės, daug stilingų žmonių ir visos ceremonijos prie bažnyčios lauke. Pro pat Scill’ą eina autostrada. Ji lenda į daug tunelių ir turi daug tiltų. Joje vaizdai gražūs.
Kelionėje ilgų rankovių ir kelnių reikėjo tik plaukiant į salas, na ir vakarieniaujant. Stebino italų nuoširdumas. Keletą kartų važiavo priekyje ką tik užkalbintas vietinis ir rodė kelią. Jie nekalba angliškai, bet dėl to dar įdomiau. Vardini visom kalbom panašius žodžius, o rankom ir mimika papildai. Apie mafiją net užmiršau paklausti, nes nieko panašaus nematėme. Jautėmės saugiau nei gimtinėje.