Pigiausia Pietų Prancūzijos dalis

https://saldifaze.wordpress.com/2017/06/28/pigiausia-pietu-prancuzijos-dalis/

Nica, Kanai, Žydroji pakrantė ir prabanga – kertiniai žodžiai apibūdinantys Pietų Prancūziją, retas kuris pagalvoja, kad pasibaigus Žydrajai pakrantei, smėlis ir Viduržemio jūra niekur nedingsta, ji tęsiasi! Siūlo ne ką prastesnius paplūdimius ir miestelius tik jie jau yra labiau pritaikyti vietiniam, prancūzų poilsiui.

Pasirinkom, tiksliau visų draugas Ryanair’s pasiūlė Montpelje miestą, vieną pigiausiai ir greičiausiai pasiekiamų atostogų vietų iš Frankfurt Hann’o oro uosto, ir mes susigundėm. Iš Frankfurto skrydis trunka tik vieną valandą, įsivaizduojate kaip tai yra gerai, kai skrendi su dviem vaikais ir turi tik vieną Ipad’ą, o dar kai pridedi mano baimę skrydžiams, supranti, kad užteks viso labo vieno mažo buteliuko vyno (daugiau su vaikais skrendant kaip ir nelabai gali) panikos priepuoliams įveikti.

Gerai pagooglinusi pasirinkau Palavas Les Flots miestelį, kuris yra už kokių 15 km nuo Montpelje oro uosto. Šioje Pietų Prancūzijos dalyje nėra viešbučių viskas įskaičiuota (matyt prancūzai nesupranta gėrio valgyti po tris lėkstes vienu prisėdimu), tiesa sakant buvo sunkumų net rasti daugiau nei 3 žvaigždučių viešbutį, nes labiau vyrauja apartamentai ir viskas iš labai labai anksti jau būna vietinių užbookinta savaitgaliams. Kadangi dėl savo “RYTOJ” sielos kelionę pradėjau planuoti mėnesis prieš, tai mano pasirinkimą lėmė : galimybė aplamai turėti stogą virš galvos, pageidautina viešbutyje, kad nereikėtų nei minutės stovėti prie puodų, todėl buvo būtina, kad nebūtų visiškas užkampis ir būtų bent šiek tiek vietų pavalgyti. Trijų žvaigždučių viešbutis savaitei triviečiame kambaryje mums kainavo apie 800 eur.

Taip akiratyje atsidūrė senas žvejų miestelis Palavas Les Flots su maždaug 6000 gyventojų. Žvejų gal ne itin tikslus pavadinimas, nes man tai asocijuojasi su žuvimi, o šioje vietoje pagrindinės gėrybės ištraukiamos iš viduržemio jūros buvo midijos (tik jas vienas tiesą sakant pažinau), visokios jūrų sraigės ir kitokie moliuskai. Per pirmą rytinį turgų aikčiojau nuo visokių keistų, dygliuotų padarų padėtų ant prekystalio, kas galėjo pasakyti, kad visgi ryšiuos jų paragauti.

Kaip visada pradedu nuo man svarbiausio dalyko – maisto. Neperdedu sakydama, kad 90 proc. žmonių ten valgo jūros gėrybe, nes vos ne kas rytą ne reklaminiais lankstinukais, o kvapu ir vaizdu tau įrodo, kad jos yra šviežios, vietinės ir geresnių profų jas paruošti už pačius žvejus juk nerasi. Tai mes naudojomės šia galimybe ir valgėm tik jas. Beveik visi vakarai buvo skirti midijom, nes jas čia ruošia su įvairiausiais padažais (jei kas bandysit būtina paskanauti su Hollandais padažu) ir skaito pagrindiniu miestelio patiekalu. Paduoda žmogui sriubinį puodą midijų ir fri bulvyčių, todėl visi net padoriausi restoranai yra nukrauti puodais su kriauklėm. Argi ne žavu?

Vienas vakaras buvo skirtas naujovėms, t.y. visiems jūros gyviams, kuriuos turguje apžiūrinėjau kaip keistus padarus. Tai buvo jūros gėrybių rinkinys – iš pradžių buvo atmetimo reakcija, lyg ir kilo šleikštuliukas, bet jis dėl to kad pirmiausia pamačius lėkštę nesupratom kaip ką valgyt, o paskui nusprendėm, kad jei jau padėta tai valgyt galima viską (kaip aš tikiuosi, kad buvome teisūs). Su specialiais pagaliukais traukėme iš kriauklių viską kas ten buvo, stipriai stipriai mirkėm į česnakinį padažą ir dėjom burnon. Tai buvo dar vienas žingsnis gurmaniškumo link. Vakarienė mūsų 4 asmenų šeimai, t.y. su užkandžiu, kuris visad buvo austrės, trim (vaikai visada dalindavosi vieną patiekalą per pusę) patiekalais ir vynu kainuodavo 30-40 eur (nežinau ar Palangoj pavalgytumėt pigiau).

Kitas svarbus dalykas paplūdimys. Jis pasakiškas – smulkus geltonas smėliukas, vaikam čiuožyklos visai netoli kranto, ir daug daug gražių kriauklių, kai tinkamai tai pateiki vaikams, jie puola jas rinkti kaip išprotėję, tada būna visai įmanoma perskaityti tą vieną straipsnį iš 5 atsivežtų žurnalų. Ir krantas….jis toks ilgas, kad šalia besimaudančio vaiko nebūtina laikyti už rankos bijant kad žengęs žingsį į jūros duobę jis turės staigiai išmokti plaukti, gali atsistojęs vandeny žaisti su raketėm, kamuoliu ar svaidyti lėkštę (mano šių atostogų atradimas, guminė skraidanti lėkštė, iš kurios nebaisu gauti į dantis).

Na ir pabaigai, turit susitaikyti su dviem dalykais, kurie nėra švelniai tariant “patogūs” šiame miestelyje. Visų pirma vienintelė kalba, kuria įmanoma susikalbėti yra prancūzų. Iki tokio lygio, kad jei norėsite kavos su pienu, reiks mūūkti kaip karvutei, kad suprastų ką reiškia “milk”, o klausimą “do you speak english?” padavėjos priima kaip asmeninį įžeidimą ir nueina net neišklausiusios tavęs (supratimas, kad klientas visad teisus čia tikriausiai galioja tik prancūzams). Bet kita vertus tai greičiausias būdas mokintis – nes į pabaigą atostogų mes stipriai išvystėm savo gestų kalbą ir jau daug galėjom pasakyt prancūziškai “Deux verres de vin rouge” (dvi taures raudono vyno).

Antras dalykas, kuris mane labai stebino, o mano vaikus labai gazdino – tai žuvėdros vagilės, kurios taip gerai išvysčiusios tašių kraustymo taktiką, kad jei turi ten pasidėjęs sausainių, tai nebandyk užmerkt akių, nes ilgas snapas tikrai ras ir ištrauks tai kas kvepia. Kartą kai jaunėlis eilinį kartą užpykęs dėl nenupirktos 5 porcijos ledų savo picos gabalėlį valgė nuėjęs toliau nuo mūsų, nors aš liepiau valgyti šalia, žuvėdra tiesiog priskrido ir išplėšė picą iš rankų. Oi buvo daug ašarų, bet manau niekad nevėlu suprasti, kad mama visad teisi!