Graikija 2016 metų vasara

Praeitą vasarą kelionėn išvykom iškart po baigiamųjų mokyklos egzaminų maratono. Dukra, kaip ir dauguma klasės draugų, sprendė galvosūkį, kur ir kokia eilės tvarka paduoti dokumentus studijoms. Gal kelionė pravėdins galvas ir gal ateis kokia išganinga mintis. Kelionės paįvairinimui įsidėjom pripučiamą baidarę Saidę ir birželio 25 išvažiavom. Lenkiją kaip jau įprasta, kirtom pro Liubliną, toliau Slovakiją per Prešov, Košice (taip nereikia pirkti lipduko, tik už Prešov kelias 25 km lygiagrečiai autostradai). Vengrijoje sukam Tokajaus kryptimi. Karšta, tai prie upės stojam maudytis. Vanduo po liūčių drumzlinas ir sraunus, iš neįpratimo nurijau gerą gurkšnį rudo vandens. Pakeliui užmatom ant kalno pilį, tai sukame apžiūrėti. Nuo kalno gražus vaizdas į Vengrijos lygumas.

Ant šlaito auga persikų medis. Iš pradžių pasiimam po kelis persikus, paskui išdrąsėjam, nes medis vienišas ir atrodo niekieno.

Tokajų jau buvom matę, bet kartais smagu ir jau lankytose vietose pasivaikščioti.

Vietiniai dideliame ekrane stebi futbolo rungtynes, o mes prisiperkam kelionei vyno. Vakaras Nakvynei vietą randame šalia upelio, kažkas tolėliau rūke šalia geležinkelio kūrena laužą. Pabėgėliai?
Ryte pažadina griaustinio dundėjimas. Viena dangaus pusė tamsi. Greit susimetam daiktus ir bėgam nuo lietaus. Tik įvažiavus į Rumuniją kažkoks sunkvežimio vairuotojas “pasisveikina” išmesdamas tiesiai ant mašinos stiklo šiukšlę. Gerai dar, kad įskilo nematomoj vietoj. Juodi debesys pavijo už Oradea.

Viskas aptemo, žaibai, kruša. Gerai,kad Sigisuaroje vakare trumpam išlindo saulutė.

.

Ryte lietingame Brašove apžiūrim miesto simbolį Juodąją bažnyčią, siaurąją gatvelę, viduramžių laikus menančius sienos fragmentus.

Radom pasiūlymą studijuoti miškininkystę. O gal? Išvažiavę DN73A keliu užmatėm urvus. 15 lėjų žmogui, gidas kalba rumuniškai. Kas buvo urvuose, tai nieko ypatingo. Vakare sukam į Transfagarašo kelią. Dangus lyg prakiuro. Vakarojame mašinoje 2 km aukštyje. Lietus nesibaigia ir ryte, visur upeliai, bet mes ryžtingai su dukra išeinam į kalnus.

Rūkas,vėjas ir lietus, įspūdžiai geri, bet jau norisi šilumos. Pervažiavus tunelį už kelių km išlindo saulė.
Nakvojom netoli jūros. Sekantis rytas išaušo saulėtas. Pamačiau visai neblogą keliuką, vedantį prie jūros. Pradėjus leistis tuo keliuku paaiškėjo, kad slidumas po nakties lietaus neišpasakytas. Mašinos ratai aplipo storu molio sluoksniu. Jau leistis buvo sunku, o pakilimas buvo ištisas kelių valandų nuotykis. Teko ir žolę aplink pešti ir šiaip visokių gudrybių imtis, kad išsivaduoti iš molio spąstų..

Be ypatingų nuotykių kirtom Bulgarijos sieną. Važiuojant pajūriu kilo mintis išbandyti baidarę. Atrodo, bangų beveik nebuvo, bet jūroj smagiai siūbavo.

Gerai, kad susiprotėjau pasiruošti virvę, nes krantas toks akmenuotas ir status, kad išlipti paprastai neįmanoma. Palapinę statom ant jūros skardžio. Vaizdas gražus, vakare privažiavo meškeriotojų. Gal dėl to, kad aplink ganyklų pievos žiauriai daug musių. Visa laimė, kad palapinė sandari. Ryte neužsibūnam. Toliau Kaliakros iškyšulys. Beje gidė, pasakodama legendą apie 40 mergelių, kurios nenorėjo tapti vergėmis ir nušoko į jūrą, pateikia tokią lait versiją, kur turkai nebėra blogiečiai. Keičiasi laikai ir legendos keičiasi.

Vakare Nescebare susitinkame su savo senais pažįstamais vokiečiais Braunais. Jie ten turi nusipirkę butą vasarai. Jei kam idomu, tai 650 euro už m2. Netoliese purvo vonios. Sako naudinga sveikatai.

Civilizacijoje neužsibūnam ir po dienos išvažiavom Rilos kalnų link. Mūsų tikslas užlipti į aukščiausią Bulgarijos viršūnę Musalą. Pakeliui dar apžiūrėjom Plovdivą. Gražus senamiesčio amfiteatras.

Nusipirkom suvenyrinių indų. Nakvojam miške 1200m aukštyje prie upelio Musalos papėdėje. Ryte viskas debesyse. Pažymėtu taku užkopėm iki viršūnės 2925m.

https://www.mytrips.lt/wp-content/uploads/files/2017/06/24/img/Musala-90335840.jpg[/img]

Deja debesys taip ir neišsisiklaidė, tai nieko nesimatė. Viskam užtrukom 9 val.
Kitą dieną artimiausiame miestelyje užsukom į bulgarišką “piekarnią”. Burekai ir picos ką tik iš pečiaus. Šalia degalinės kaip ir visoje Bulgarijoje ir Rumunijoje veikia WiFi.
Toliau lankome Rilos vienuolyną.

Graži legenda apie pradininką vienuolį. Popiet A3 keliu sukame link Graikijos šiaurinės Egėjo jūros link. Pakeliui didžiulis kamštis, nes nuo šlaito nulėkė fūra. Šiaurinė Graikijos pakrantė praktiškai tuščia. Vakarodami pasikvietėm taurei vyno netoliese įsikūrusį kemperistą. Bandžiau žvejoti, bet niekas nekibo. Sportiškos išvaizdos kemperistas paaiškino, kad galima su akvalangu gaudyti aštuonkojus, bet tam dar morališkai nebuvau pasiruošęs. Žuvys per karščius pasitraukia į jūrą, be to per paskutiniuosius metus jų labai sumažėjo. Išvykdami darėm akciją surinkti šiukšles

Ilgėliau apsitojome antrame Chalkidikės “piršte. Kelias dienas nieko neveikiame, tik plaukiojam baidare, deginamės ir maudomės.

Traukiant į pietus pajūrys vis tankiau apgyvendintas, bet rasti vietelę palapinei dar galima.Kartą nakvojome po eukalipto medžiu. Kvapas fantastinis.
Susiskambiname su graiku Apostolu, su kuriuo susipažinome lipdami į Olimpo kalną. Jis gyvena kitoje pusėje, netoli Jonijos jūros. Mažumėlę paklaidžiodami kertame kalnus.

Apostolas kaime puoselėja savo tėviškės sodybą, kurią saugo priklydęs šunelis ir begalė kačių, kurios vietoj pelių gaudo gyvates. Smagiai pavakarojam kaimo kavinėje.

Be mūsų nieko daugiau nėra. Kaip paaiškino Apostolas dar pernai čia viskas ūžė. Šie metai pirmi, kaip baigėsi išmokos už tabako neauginimą. Ilgai gavę “dykus” pinigus, graikai tapo tingūs, o ir darbiniai ryšiai nutrūko. Prestižinė profesija tapo policininkas, nes mokama reguliari alga. Dabar graikai planuoja tapti Europos gydytojais. Išlydėdamas Apostolas pridėjo pilną mašiną visokiausių gėrybių. Mūsų kelias veda Lefkados link. Ten kaip tik priartėjo diena X dokumentų pridavimui. Atsakingas ir stresinis dalykas, nes pasiūlymą būsimas studentas dabar gauna tik vieną. Lefkada mus pasitiko stipriu vėju. Pakrantėje girdėjosi vandens ridenamų akmenų bildėjimas. Dauguma poilsiautojų taškėsi pakrantės putose, bet patyt drąsiausi prasiverždavo į atvirą jūrą. Įspūdžiai geri, nes visą laiką reikia nardyti po bangomis.

Deja, pradedam skaičiuoti likusias atostogų dienas. Grįžti namo nutariam per Makedoniją. Pakeliui kalnuose sugalvojame praplaukti baidare.

Upė neatrodė grėsmingai, bet srovė buvo greita ir kažkur nesuvaldę baidarės įsipainiojome į krūmus. Tai beveik tas pats, kaip įsipainioti į spygliuotą vielą.

Važiuojant keliukais, kuriuos atranda tik GPS, netoli sienos sustabdė graikų policija. Dokumentų patikrinimas. Klausiame apie pabėgelius. Sako, čia jų nėra, bet jų yra ties siena su Bulgarija. Kelionės metu mes pabėgelių taip ir nematėm. Makedonijoje apsistojame kempinge prie Ochrido ežero. Apsilankom Sveti Naum vienuolyne.

Norint Oxrido ežerą per dieną galima apvažiuoti ratu apsilankant Albanijoje. Pasienyje su Serbija mašinų eilės, apie kurias nelabai įkyriai sukinėjasi varganos išvaizdos prašinėtojai. Kaip taisyklė jiems priartėjus visi vairuotojai užisdaro langus. Keista, Serbijoje sausra, o už 300 km Budapešte beveik visą laiką lijo. Gryžtame įprastu keliu per Liubliną.
P.S. Visa kelionė truko apie mėnesį. Pravažiuota 7500 km. Mašina VW Sharan. Visos baimės dėl Europą užplūdusių pabėgelių nepasiteisino. Matyt, jų maršrutai ir turistų keliai nesikerta. Graikijoje pakankamai saugu, kaip pasiaiškinom policija dirba savo darbą kartais ir nepastebimai. Be visuotinai išreklamuotų, ten daug lankytinų vietų, kurias žino tik vietiniai. Pietūs, tai vaikšiojant mažiau turistų išmintomis vietomis pilna įvairios gyvasties.