JAV: Havajai – Aloha Sala

Aloha sala – Havajai
Apie ką pagalvojame išgirdus žodį Hawajai? Turbut: paplūdymiai, muzika, gėlių karoliai ir palmės. Taip, šito ten pilna, bet man rupėjo pamatyti kitą šios salos gyvenimo pusę.
Ilgai ieškojau, kur norėčiau sąvanoriauti už Europos ribų. Po daugiau nei 6 mėnesių paieškų ir kontaktavimo su potencialiais ,,host`ais“ radau patrauklią vietelę ant Žemės krašto – Havajai,o tiksliau didžiausią jų salą – Havajų salą. Kol radau tinkamus skrydžius su norima data, praėjo dar porą savaičių.
Pasityko mane Havajai lietingais viejuotais orais. Atvažiavęs naktį į kalnuose tarp džiunglių esantį be elektros, su varvančiu nuo lūbų ant grindų vandeniu, supratau kas mane laukia ateinančias dienas.
Mainais už svetingumą, maistą bei suteiktas nakvines pagelbėjau ,,hostams“ ūkyje. Gyvenant džiunglėse. buvo nuolat jaučiamas tvankumas, aukšta dregmė. Laiko juostos skirtumas darė savo per pirmas keletą dienų.
Per šias dienas teko pamiršti ką reiškia karštas maistas ir vanduo, elektra, sanitariniai mazgai. Dušą man atstodavo sušylęs lietaus vanduo rezervuarose. Kasdieninis maistas buvo darže augantys bananai, avokadai, papaja, mango, guava, o vėliau ir žalias kokosas bei jo pienas. Labai daug minčių ir apmastymų kyla gyvenant tokiomis salygomis.
Laisvolaiko turėjau sočiai, kadangi darbų budavo keliom valandom per dieną. Bevaiksčiodamas miškuose pamačiau daugybe augalų, pauksčių, gėlių, kurių gyvenime neteko matyt. Su šeimininku teko paprekiauti vietiniame turguje Hilo mieste, susipažinti su nuoširdžiais, atvyrais, dosniais prekeiviais. Vieną vakarą būtent tokio prekeivio buvau pakviestas į vietinių gyventojų gimtadienio šventę. Susipažinau su jų gyvenimo salygomis, ūkiu, kasdieniniais užsiemimais, laisvalaikio praleidimo būdu, bei aišku – virtuvės įmantrybėmis. Teko paragauti vietinės kavos, vaisių, cukranendrių cukraus, kažkokių keistų uogų ir vaisių, kuriuos ištarti neapsiverčia liežuvis (visi pavadnimai havajų kalba).
Paskutines dienas leidau Hilo mieste, apsistojęs jaukiame backpakerių hostelyje, kur vakarais visada jaučiamas ,,žolės,, kvapas, girdima gitara, ukelėlė (hawajietiška gitara), pianinas, o svečiai iš įvairiausių šalių tiesiog smagiai leidžia laiką po dienos išvykų ir dalinasi ispūdžiais su ka tik atvažiavusiais turistais.
Hilo – mažas jaukus miestelis ant vandenyno kranto. Čia galima rasti keleta jaukių papludimių, galima rasti vietelių paskanauti vietinės virtuvės patiekalų, yra keleta naktinių klubų su vietine havajietiška muzika. Iš Hilo galima nuvažiuoti į Koną – kitą turistinį miestąsu, į nacionalini parką (visi bilietai 2 USD), nebrangiai nuskrysti į šalią esančią Oahu salą (Honolulu).
Su savim patarčiau turėti nardimo, bei po vandenių filmavimo įranga), nes galima sutikti ne tik pilną skirtingų žuvyčių bei jūros ežius, bet ir didelius vėžlius. Apsipirkti maisto produktais rekomenduoju turguje, vaisiai ir daržovėsne tik pigesni, bet ir skanesni, sunokę, o visą kitą – šalia esančiuose prekybos centruose.
Miesto gyvenimas slenka lietai, niekas niekur neskuba. Pamatę turistą. vietiniai klausia kaip sekasi, sveikinasi sakydami ,,Aloha”, kurį naudoja dažnai su skirtingom prasmėm.
Labiausiai kas paliko įspūdį, tai Nacionalinis ugnikalnio parkas. Iki jo lengviausia ir pigiausia nusigauti viešuoju transportu. Įėjimo bilietas – 10 USD.
Aplankyti pagrindinę parko dalį galima pesčiomis, yra keleta maršrutų. Nueiti galima takeliais per garuojančius ir siera dvokančius laukus, aplankyti vulkano muzėjų, uolas, daug kur įrengtas apžvalgos aikšteles, nuo kurių matosi garuojantys ugnikalniai. Tam, kad nuvažiuoti į kitas toliau esančias lankytinas vietas ar iki pietinio kranto ir pamatyti krentančią į vandenyną ugnikalnio lavą, rekomenduoju tranzuoti arba patiems išsinuomoti automobilį. Žmonės, dažniausiai tie patys turistai, mielai pasiima pakeleivius, netgi jei jūs su dviračiu. Kadangi saugumo sumetimais arti lavos privažiuoti draudžiama, todėl mašiną reikiapalykti aukštelėjė ir eiti pesčiomis (ar važiuoti su dviračiu) apie 6 km į vieną pusę per juodą suakmenėjusią lavos dykumą.
Iškart perspėju, kad geriau suplanuoti šita pramogą į vakarą, nes 1ą: bus ne taip karšta (12 val. buvo 30 laipsnių (bet vandeniu vistiek pasirupinkite, nes jo nebebus daugiau kur įsigyti), 2a: sutemus, lava atrodo gražesnė, bei matosi jos tikra raudonai oranžinė spalva.
P.S. Paskutinis autobusas išvažiuoja į Hilo apie 18 val.l