Nesivarginu gilintis į priežastis, kodėl Salvadoras buvo pavadintas tokiu vardu (ispaniškai – El Salvador – Išganytojas), tačiau praktinė pažintis su šia Centrinės Amerikos valstybe suteikia galimybę spėti, jog ilgalaikis gyvenimas šioje šalyje atitinka daugelį krikščionybės akcentuojamo išganymo – nuodėmių atpirkimo kriterijų – tiek dėl visur demonstruojamo pamaldumo, tiek ir visai pusėtinai skaistyklai prilygintinų daugumos šalies piliečių gyvenimo sąlygų.
Į Salvadorą įžengiu pėsčiomis. Vos tik perėjus Hondūro ženklą pasitinka pora ganėtinai gražių pasieniečių damų, su ganėtinai keistais klausimais. Pirmas – ar nebuvau kitoje Centrinės Amerikos šalyje, pvz. Nikaragvoje? Antras – ar Hondūro pasieniečiai uždėjo išvykimo antspaudą? Pastarasis klausimas pasirodo esąs itin svarbus, nes negavus tokio antspaudo, galima gauti visai rimtą baudą bet kurioje iš penkių Centrinės Amerikos šalių. O štai savo antspaudų El Salvadoro pasieniečiai pasirodo nededa – nei atvykus į šalį, nei išvykstant. San Salvadoro oro uosto pasienietis net neturėjo antspaudo!
Tuo šalies išskirtinumai ir baigiasi. Vietos pasieniečiai taip pat atsipūtę kaip ir kaimyninėse nedieelėse šalyse, tvarkos – daug maž tiek pat, netgi transportas – tie patys, geresnes dienas Jungtinėse Valstijose praleidę mokykliniai autobusai. Kainos irgi panašios, nors jau doleriais bet vis dar taip pat maloniai nutekiančios piniginę.
Už sienos atvykusius pasitinkantis pirmas savadorietiškas miestelis – El Poy pavyzdingai nepasižymi niekuo. Tokie patys nedideli nameliai kaip Hondūre, neblogi, bet prišiukšlinti keliai, toks pats skurdas ir atsipalaidavimas puikios gamtos fone. Šiek tiek pasišypsojus iš draugiškai po vilkiku viduryje kelio sugulusių vairuotojų susirandu netoliese esančią autobusų stotį – apšiukšlintą pusiau aptvertą kiemą, kur po stogine keleivių laukia už mane vyresnė užrašais meilę dievui deklaruojanti transporto priemonė.
Kelionė iki San Salvadoro užima apie trejetą valandų. Buvęs amerikietiškas mokyklinis autobusas vingiuoja pro nedidelius miestelius, didžiausio dėmesio iš kurių vertas pasirodo … Mūsiškis, kaip ir dauguma kitų, apklijuoti įvairiais vietinės kūrybos užrašais, kuriuose dominuoja religinė tematika. Konkrečiu atveju pusę vidinio vaizdo veidrodžio užima užrašas „Solo penso a ty, señor“, t.y. vairuotojas prisipažįsta, jog net ir darbo metu galvoja ne apie tai, kaip geriau vairuoti, bet apie konkrečią dievybę. Sprendžiant iš to, kokia autobuso techninė būklė, kokie yra keliai ir kaip yra vairuojama – dievas iš tiesų egzistuoja ir netgi labai padeda juo tikintiems.
Kaip ir Hondūro atveju, neatskiriamas viešojo transporto atributas yra užkandžių pardavėjai. Kiekvieno sustojimo metu autobusą apipuola bent pustuzinis riešutų, traškučių, džiovintų vaisių ir dar bala žino ko pardavėjų, kurie perbėgdami saloną bando įsiūlyti savo negudrias prekes. Siūlo jas greitai ir neįkyriai, sekundės daliai į konkretų keleivį atsukdami kažkaip keistai pavargusias akis. Tikrai keistas jausmas matyti pradinių klasių amžiaus vaikus žiūrinčius į tave akimis, kurios atrodo nuo gyvenimo labiau nuvargę nei aš, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs ankstesniame tūkstantmetyje.
Pakeliui pravažiuojame Concepción de Ataco miestelį – vieną iš daugelio neišnaudojamų šios šalies turizmo perlų. Miestelis šiaip neatrodytų kažkuo ypatingas, jei ne prieš gerą pusę amžiaus jame apsigyvenę keletas vakariečių hipių menininkų. Atlaidžios, arba kita nuomone – meną suprantančios – valdžios leidimo (ar netrukdymo – turint omenyje vyraujantį atsipalaidavimą ši versija turi daugiau teisių egzistuoti) požiūrio rezultatas – beveik visos miesto sienos padengtos, tuo kas vadinama gatvės menu. Arba primityvizmu – kažkas panašaus į Frida Kahlo stilių – kaimo, gyvenimiškai vaizdai, šviesios spalvos, daug simbolikos ir etninių motyvų, bet kitoks. Tik nereikia painioti su mūsuose populiariais pienburnių peckiojamais grafiti. Piešinių, reiktų sakyti – freskų, atlikimas yra tikrai aukšto lygio ir nusipelno bent jau gros valandos ekskursijos po miestelį.
Salvadoras dar 2001 m. išsprendė nuolatinės infliacijos problemą. Ir ją išsprendė nacionaline valiuta paskelbdamas JAV dolerį. Greta galimai teigiamų makroekonominių padarinių, monetų kolekcionieriams tai gana liūdna žinia, nes vietinės valiutos pavyzdžių gali tekti ieškoti ilgai ir nuobodžiai.
Maisto atžvilgiu Salvadoras atrodo ganėtinai tipiškai: turtinga, ispanų ir majų kulinarijos pagrindu susiformavusi nacionalinė virtuvė iš esmės yra išstumta ne tik didžiuosius prekybos centrus bet ir gatves užvaldančios amerikietiškos burgerių ir picų kultūros. Savitumo likučius pribaigti ketina meksikietiškos kulinarijos – wrap‘sų ir buritų ekspansija.
Nusikalstamumo prasme Salvadoras neatrodo kažkuo geriau nei kaimyninis Hondūras. Spygliuotos vielos tvoros virš namų tvorų, San Salvadoro reputacija kaip vienos iš „pasaulio žmogžudysčių sostinės“, gausybė informacijos apie tiek iš Salvadoro kilusias, tiek JAV susiformavusias gaujas, faktinis jų pripažinimas iš vyriausybės pusės ir derybos su jomis dėl smurto mažinimo, daugybė skurdo ir keistų žmogystų gatvėse, kuriose saugumą užtikrina ne tik policijos ar privačių saugos tarnybų, bet ir kariuomenės pajėgos, tikrai neprideda saugumo jausmo. Kartu panašu, kad didžioji dalis smurto yra gaujų tarpusavio santykių aiškinimasis. Tuo pat metu užsieniečiai, ypač jei jie atrodo kaip gringo, gali jaustis visai saugiai. Tą patvirtina tiek taksistai, tiek ir vietiniai žmonės, šypsojęsi ir draugiškai fotografavęsi tiek dieną, tiek naktį.
Nepaisant kalbų apie nusikalstamumą, naktinis pasivaikščiojimas San Salvadoro gatvėmis atrodo visai įdomiai. Sutemus sostinės centras, įskaitant centrinės aikštės ir parlamento apylinkes pavirsta didžiuliu turgumi. Prekiaujama viskuo – nuo kiniško šlamšto iki bulvių – „šešios už dolerį“. Po dešimties minučių nustoju baimintis galimų kišenvagių ir drąsiai fotografuoju aplinkinį pasaulį. Įspūdingiausiai visgi atrodo katedros apylinkės, prieš kurią rikiuojasi kelios kuopos nesuprasi ko – policininkų ar kariuomenės. Visi ginkluoti įspūdingo kalibro shotgun’ais arba automatais. Atrodo ganėtinai grėsmingai. Taksistas kažką mėgina aiškinti apie gaujų gaudymą – atseit šiandien vyksta dar viena gaudymo operacija.
Net ir rudimentinės ispanų kalbos pakanka tam, kad suprasti jog kažkas negerai yra šalyje, kur taksistas, atvažiavęs į degalinę, pilasi kuro už tris dolerius. Tris. Už tiek jis gauna kiek daugiau nei galoną (3,8 l) benzino. Kadangi šis vizitas vyko su taksistu jau gerokai išsišnekėjus apie gyvenimą, politiką ir dar kažką, taksistas labai nuoširdžiai paaiškina, jog jis paprasčiausiai tuo metu negali sau daugiau leisti.
Salvadoras, kartu su Hondūro šiaurine dalimi, yra majų pasaulio pietinis pakraštys. Salvadore yra išlikę keli nedideli piramidžių kompleksai, tačiau ko gero įdomiausia jo turimas majų pasaulio artefaktas yra Joya de Ceren. Šis nedidelis kaimelis išdidžiai yra vadinamas majų Pompėja. Pastarąjį vardą jis užsitarnavo tikrai ne dėl savo dydžio – kaimelis savo klestėjimo apogėjuje vargu ar viršijo dešimties sodybų mastą. Pagrindinė tokio titulo priežastis – tokia pat žūtis kaip ir Senojo pasaulio Pompėjos – po ugnikalnio pelenų debesimi. Tiesa, Naujajame pasaulyje aukų buvo mažiau – panašu, kad vietos gyventojai turėjo daugiau laiko pasitraukti, todėl vienintelė rasta auka yra kažkurią 629 m. rugpjūčio dieną darže už kojos pririšta višta.
Joya de Ceren yra verta kiek daugiau nei dolerį kainuojančios beveik dvejų valandų kelionės autobusu iš San Salvadoro. Pati kelionė suteikia puikią progą pakeisti nuomonę apie šią šalį – kuo toliau nuo sostinės, tuo labiau mažėja spygliuotų vielų ant tvorų ir namų stogų. Gal net atsiranda ir kažkiek daugiau tvarkos pakelėse. Tiesa, skurdo nemažėja.
Pats muziejus nedidelis – po angaro stogu telpa visa kukli pusantro tūkstančių metų senumo majų kaimiečių buitis. Tiesa, buitis nebuvo tokia jau bloga – vienas iš pastatų, laikomas žynio būstu, netgi buvo papuoštas gana įmantriu plytų ornamentu! Kaip žinia, jei Alenas Maslow per daug neklydo, puošyba paprastai užsiimama tada, kai jau yra patenkinti pagrindiniai – maisto ir saugumo poreikiai. Lauke archeologai pabandė atkurti net ir majų pirtį – pasirodo ir karšto klimato gyventojai mėgo šias procedūras! Įdomiausia majų pirtis dalis turėjo būti pats patekimas į ją – pirtis įrengta namelyje be langų, o patekimas į ją galimas tik per vieną, ties žemės lygiu esančią maždaug 30 x 30 cm dydžio landą.
Greta Joya de Ceren, Salvadoras turi dar porą majų palikimo objektų – buvusius San Andreas ir Tazumalio miestus. Abu, priešingai nei „majų Pompėja“, turi ir po išlikusią piramidę ir po vieną-kitą prasčiau išsilaikiusį plūktinės žemės namelį.
Pakeliui iš Joya de Ceren išlipu Santa Tecla miestelyje. Miestelis kaip miestelis – apšiukšlinti pakraščiai, gražus centras, didžiąją kurio dalį sudaro turgus. Svarbiausia jo dalis – autobusai į La Libertad – vieną didžiausių pajūrio miestų.
Sprendimas pasiteisina – po geros valandos ir turėdamas doleriu mažiau atsiduriu, atrodytų, kitokiame pasaulyje – gerokai tvarkingesniame pajūrio miete, kur Ramusis vandenynas ramiai banguoja ties juodo smėlio pliažu. Ant didžiulio molo įsitaisęs didžiulis vietinių žvejų turgus, o pajūryje – kelios tikrai gerai atrodančių restoranų eilės. Ir maistas tikrai puikus; kainos dar pakenčiamos, nors žinant bendrą kainų lygį šalyje neatrodo labai draugiškos – geras lobsteris kainuoja virš 20 dolerių. Nuotaiką kiek gadina (ar gerina – priklauso nuo romantikos lygio) klajojančių mariačių grupė, bandanti savo dainomis išsiprašyti restorano lankytojų arbatpinigių. Sprendžiant iš vietinių reakcijos – bandymai sėkmingi.
Kainos, be abejo, mažėja tolstant nuo pajūrio. Kartu, keičiasi ir kontingentas – pakrantėje renkasi tik itin turtingi (ir užsieniečiai, į kurių apskurusius drabužius prabangesnių įstaigų darbuotojai nekreipia dėmesio), tuo tarpu už 2-3 kvartalų jau verda vietinis gyvenimas – ūkininkų turgeliai, autobusų kamščiai, kažką remontuojančių dirbtuvių eilės.
Anot vietinių – La Libertad yra ir vietinis banglenčių rojus. Tiesa, diena pasitaikė rami, todėl patikrinti to nepavyko. Bet kuriuo atveju, miestas itin verta dėmesio, ypač pavargus nuo kelionės po šią šalį. Nežinau, kaip greitai nusibostų tiesiog buvimas prie jūros, bet Salvadoro Ramiojo vandenyno pakrantė yra tikrai verta to, kad prie jos praleisti bent kelias dienas.
Kita gera La Libertad savybė – gerokai mažesnis nusikalstamumo lygis, lyginant su San Salvadoru. Policijos ir apsaugos pareigūnų dėl to nei kiek ne mažiau, bet spygliuotų vielų gerokai mažiau, o ir žmonės atrodo ramesni.
Be aukščiau išvardinto, reiktų paminėti dar dvi itin geras Salvadoro savybes: romą ir žmones. Pastarieji – draugiški, bent jau į gringo panašiam man. Tiesa, nesiimsiu spėlioti, kaip sektųsi pavieniui keliaujančioms damoms, tik galiu garantuoti, kad dėmesio joms neturėtų trūkti ir dieną. Salvadoro romas – dar vienas neatrastas lobis. Nereikia didelių ekspertinių gebėjimų, kad paprastoje parduotuvėje ar bare nesunkiai susirastum aromatingą, švelnaus skonio ir poskonio šio gėrimo rūšį. Nepadauginus jo ir naudojantis kito šalies lobio – geranoriškai nusiteikusių vietinių patarimais, savo žinias šioje srityje nesunkiai galima priartinti ir prie tobulybės.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas