Neturistinis Tunisas

Tunise mane domino du objektai – Kartaginos liekanos ir „Žvaigždžių karų“ Mos Espa ar Mos Eisley kaimas. Pirmasis objektas yra pačiame Tuniso mieste, jei tiksliau – beveik Tuniso oro uoste, kuris taip ir vadinasi – Tuniso Kartaginos oro uostas. Antrasis – toli šalies pietuose, šalia Tozė (Tozeur) miestelio.

Kartagina nesunkiai pasiekiama priemiestiniu geležinkeliu ir Tuniso Marina stoties. Nesusipratusiems stotis taip ir pavadinta – Carthage Hanibal. Kitą vertus, tuo informavimas apie dar 850 m. per. m. .e. finikiečių įkurto ir romėnų 146 m. per. m. e. sugriauto miesto-valstybės vietą ir pasibaigia. Savarankiškam keliautojui, nenorinčiam mokėti toje vietoje ne itin dažnai pasitaikantiems taksistams reikia pačiam susivkoti, jog miesto liekanų reikia ieškoti ant kalno, tarp didelių ir gražių vilų, kažkodėl prancūzų čia pastatytos katedros šešėlyje. Pakalnėje, už penketo kilometrų yra senasis Kartaginos uostas – apskritimo formos sala, kurioje įkurtuose dokuose, už įmantrių sienų senais gerais laikais galėjo pasislėpti visas antikinės Kartaginos jūrų laivynas – 219 galerų.

Ant karalienės Elenos įmantriu būdu iš vietinių išsiderėto pusiasalio kalvos kažkada stovėjo didelis miestas. Deja romėnai ne tik jį sugriovė, bet ir ant jo pamatų po šimto metų pastatė kitą. Viso to rezultate apylinkėse yra itin gausu romėniškų vilų ir tos pačios romėniškos Kartaginos liekanų, o štai puniškoji Kartagina didžiąja dalimi lieka tik gana neblogiems muziejaus eksponatams ir vaizduotės sričiai.

Tuniso senamiestis nedaug skiriasi nuo analogiškų Šiaurės Afrikos miestų. Gausybė mečečių, turgumi paverstos siauros gatvės, ir ko gero kiekvienoje didesnėje kilimų parduotuvėje esantis išėjimas ant stogo, nuo kurio atsiveria vienintelė įmanoma senamiesčio panorama.

Šiek tiek geriau atrodo ville nouvelle – naujamiestis. Čia, tarp XIX a. pabaigos prancūziško art noveau ir art deco mišinio, galima rasti tokių perlų kaip nacionalinė opera ar Tuniso katedra. Įeinančiuosius į pastarąją – tikrina ar ko nesineša.

Tuniso pietūs žemėlapyje ir Google Earth nuotraukose atrodo kaip pilka ir neįdomi dykuma. Ten apsilankius padėtis atrodo kiek kitaip. Visa vietovė šalia aplink Tozė yra įduba, apie 15 m. žemiau jūros lygio. Kažkada, panašu, kad paskutinio ledynmečio metu, ši vietovė buvo Viduržemio jūros dalimi. Vėliau, nukritus jūros lygiui, o jūrą nuo šios įlankos atskyrus dabartinės pakrantės aukštumai, už gero pusšimčio kilometrų nuo pakrantės susiformavo druskos lyguma. Ne tokia įspūdinga kaip Bolivijoje esanti Uyuni ar JAV Mirties slėnis, ji visgi atrodo geriau nei Negyvosios jūros pakrantės.

Nors logika diktuoja, kad tokia druskinga vietovė neturėtų pasižymėti augmenija, visgi Tozė vietovės garsėja savo datulių palmių giraitėmis. Tradiciškai laikoma, kad Tuniso datulės – skaniausios. Iš nuosavos parities galiu tik pridėti, kad skaniausios jos, kai yra perkamos Europoje. Vietos parduotuvėse pavyko gauti tik geriausiu atveju „valgomų“.

Greta šių pramoninių miškų, vietovė garsėja dar dvejais dalykais – dykumoje apleistais kaimeliais ir nuo Žvaigždžių karų filmavimo likusiomis dekoracijomis.

Pastarasis objektas, nepaisant savo patrauklumo kultinio serialo mėgėjams, dar toli gražu nėra tapęs bent kiek reikšmingesniu traukos objektu. Iki jo nusigauti galima tik automobiliu, tikintis, kad pavyks nepražiopsoti pakeliui esančių poros nuorodų. Vietoje galima pamatyti vieną Luko Skaivokerio jaunystės kaimo variantų – kitas tris jo versijas galima rasti ne taip ir toli- http://www.starwars.com/news/galactic-backpacking-part-4-visiting-real-world-tatooine.

Vietiniai, atrodo, jog pavyzdingai nesugeba išnaudoti vietovės potencialo – pasistatę keletą stalų bando prekiauti akmenukais, smėlio rožėmis ir dar kažkuo berberišku, ignoruodami visą Žvaigždžių karų mitologiją.
Be šių įžymybių aplinkui Tozė galima rasti bent tris smėliu užneštus ir apleistus miestelius –Chebika, Tamerza ir Mizes. Tiesa, iki jų nuvažiuoti reikia jau bent 4×4 transporto.

Tunise taip pat nesunkiai galima rasti visai neblogai išsilaikiusių romėnų vilų, amfiteatrų. Dauguma jų – šiaurinėje pakrantėje, kur tikrai verta susiorganizuoti dienos ar ilgesnę kelionę.

Sfaksas turi labai gražią romėnų statytą ir arabų išplėstą tvirtovę ir didelį senamiestį, kurio kalvių turguje (souq des forgerons) buvo filmuojamo Anglas ligonio scenos. Tiesa, pastarųjų gali tekti gerokai paieškoti.

Tunise taip pat yra ketvirtas pagal šventumą islamo miestas – Kairuanas. Pačiame mieste, be šventumo galima pasigrožėti tik devintame dešimtmetyje statyta Didžiąja mečete ir šiaip neblogai sutvarkyta medina. Gal pasirodysiu cinišku, bet trijų valandų pilnai pakako pilnai susipažinti su miestu. Panašios nuomonės buvo ir vietiniai, šiek tiek stebėjęsi ko čia prireikė užsieniečiui.

Keliauti po Tunisą galima trejopai. Didžiąją šalies dalį galima pasiekti geležinkeliu (www.sncft.com.tn), dar daugiau – autobusu arba vietiniu transporto fenomenu – luažais (pranc. – louage) – greitosios pagalbos maniera išdažytais mikroautobusais. Mažiau pinigus skaičiuojančių paslaugoms yra ir nacionalinė aviakomapnija, perkant pakankamai iš anksto bilietus parduodanti visai padoriomis kainomis. Bene įdomiausias iš jų yra louage – iš specialių stočių konkrečiais maršrutais išvykstantys baltai-raudoni mikroautobusai. Tikrai nebrangūs, nors jų vairavimo stilius verčia susimastyti apie amžinybę.Miestuose efektyviausia susisiekimo priemone, greta nuosavų kojų lieka taksi. Nors taksometrai nepanašu kad būtų išrasti, tačiau pasidėrėjus kainos tikrai nuteikia maloniai.

Ir pabaiga – nedidelis kognityvinis nukrypimas. Jei kitose Afrikos, o ir apskritai – daugelyje pasaulio šalių žodis „Lifjueinija“ dažniausiai sukelia reakciją „o kur ji yra“, tai Tunisas šiuo klausimu pasirodė labai įdomi išimtis. Dauguma taksistų neblogai žinojo bent jau lietuvius, o ir mūsų tėvynės pavadinimą jau senokai yra konvertavę į visiems patogesnę, galima sakyti – lotynišką (nors taip skamba ir arabiškai ar turkiškai) formą – Litvanya arba Lituania. Tiesa, daugumos kalbintų ir geografiškai kažkiek išprususių vietinių nuomone, tipinis lietuvis nekalba nei prancūziškai, nei angliškai. Bent jau Tunise tautiečiai yra sudarę ne itin lingvistiškai išprususių įspūdį, su kuriais vietiniai bendrauja gestais ir į rusiškus panašiais terminais. Tokią nuomonę palaikė ir lėktuve į Tozė šalia sėdėjęs Anglijos tunisietis, kaip pats pasigyrė – Albione ilgai ir turiningai dirbantis su mūsų tautiečiais. Laikas susiimti, tautiečiai, ir nustoti save kompromituoti!