Baltarusija: Pas rytinius kaimynus

Jie nuo mūsų į rytus ir pietryčius. Ir visai šalia. Tik griežtas vizų režimas. Nuotraukoje vizai turi būti 85 procentai galvos. Mano draugas ir bendrakeleivis turėjo dėl to persifotografuoti. Baltarusija.
Kelionė organizuota. Ne taip kai į Lenkiją sugalvoję išlekiame bet kada. Perskaičiau Arunos 2 dalių straipsnį su daug gražių nuotraukų. Bet šiek tiek skyrėsi maršrutas ir įvyko permainų tenai.
Istoriškai kelionė į mūsų LDK. Lietuvos ir jos valdovų plėtra sukūrė terpę, kurioje Baltarusija atsiskyrė nuo Rusijos.
Svarbiausia permaina- baltarusiško rublio denominacija. Dabar jų rublis lygus pusei euro. Lengva skaičiuoti kainas, orientuotis parduotuvėje, pasikeisti pinigus. Pastarieji normalūs, europietiški. Atvaizduoti architektūros paminklai. Pvz. ant 20 rublių kupiūros yra Gomelio rūmų vaizdas. Visi pinigai- monetos ir banknotai datuoti 2009 metais, reiškia uždelsta reforma. Pervažiavus sieną, pasikeičiami pinigai. Jei per daug, grįžtant galima atsikeisti pasienyje. Nustebino Baltarusijoje esanti civilizacija- banko kortelėmis galima atsiskaityti beveik visur. Mano nauja bekontaktė kortelė Minske sumokėjo KFC už viščiuką: „čik-čik“ ir viskas. Taip pasakė pardavėja, kai norėjau įkišti kortelę ir rinkti kodą. Suvalkuose centre perkant sporto prekes, bekontaktė nesuveikė.
Kitas dalykas- išmanieji telefonai. Minske į juos visi sukišę nosis. Maniau, kad diktatūra neleidžia ar blokuoja. Pasijaučiau atsilikęs, nes turėjau paprastą mobilų. Grįžęs įsigijau išmanųjį.
Žmonių miestuose nedaug. Atrodė, jog tuščia. Tik po Verbų Mišių daugiau pabiro iš bažnyčios.
Pakelės Baltarusijoje švarios. Nėra šiukšlių, žolytė iki kelkraščio. Nėra krūmokšnių. Arba pievos, arba arimas, arba miškas. Keliavome verbų savaitgalį. Žemė buvo šiemet išdirbta arba baigiama dirbti. Grįžtant žaidėme: pamatau šiukšlę, pasakau. Kitas pamato už kelių kilometrų. Vandens grioviai idealūs, išvalyti, susikerta, išsiskiria.
Automobiliai Minske panašaus naujumo ir visų mums žinomų modelių kaip pas mus. Arba naujesni. Žigulių ir kito sovietinio paveldo ten nėra. Pavienius mačiau užkampio kaimuose. Labai prabangios mašinos, išskirtiniai modeliai nekrenta į akis. Man paaiškino, jog negerai išsišokti. Jeigu uždirbi žymiai daugiau už kitus, nereikia pasirodyti. Ne dėl nusikalstamo pasaulio, o dėl valdžios požiūrio. Alga Baltarusijoje apie 200 eurų yra normali, 300 eurų yra gera. Jiems atvažiuoti į Vilnių apsipirkti- normalus dalykas. Vakarietiškų prekių asortimentas didelis, kainos mažesnės. Grąžina PVM už prekes. Tik yra oficialus limitas – 300 eurų. Bedarbių nėra. Jeigu neišdirbi nustatyto valandų ar dienų skaičiaus per metus, moki valkatos mokestį. Mačiau kaip dažė kaime autobuso sustojimą: trise, nors ten ir vienas per dieną įveiktų.
Vaistinės. Baltarusiški vaistai pigesni 2- 4 kartus. Antibiotikams, antivirusiniams, analgetikams nereikia recepto ir jokio blato. Nebrangūs yra bulgariški, postsovietinių kraštų vaistai. Kiti kainuoja kaip pas mus. Sildenafilis (baltarusiškas Viagros variantas ) labai pigus.
Kainos. Cigaretės pigios. Kadangi nerūkau, nusipirkau 2 leistinus pakelius, gal kam padovanosiu. Kuro kainos apie pusę euro už litrą. Vietinės trauktinės ir užpiltinės pigios, galima įvežti į Lietuvą 1 litrą stiprių gėrimų. Užpiltinės skanios, ragavom. Vynas pigesnis, jei iš Gruzijos, Moldovos. Iš kitų šalių brangesnis nei pas mus.
Grįžtant važiavo vilniečių autobusas su vaikų komandomis. Jie atvažiavo 2 autobusais į skirtingus miestus. Vienas autobusas sugedo. Jie sulipo į vieną, vietos užteko. Baltarusių pasieniečiai buvo neperkalbami- gali grįžti tik 25 tuo autobusu, nes tiek įvažiavo. Tai jie grįžo iki artimiausio viešbučio, kad būtų po stogu. Parvežė tuos 25 į Lietuvą, vėl važiavo į Baltarusiją, paėmė kitus vaikus. Tai buvo jau po vidurnakčio. Biurokratijos viršūnė.
Mašinų miestuose mažiau, vairuoti ir orientuotis lengviau. Užmiestyje daug žiedinių sankryžų tarp plentų, mažai „gulinčių policininkų“. Miestuose, ne tik sostinėje, geltonos spalvos vietoje, šviesoforuose sekundėmis rodo laiką kol užsidegs raudona arba žalia spalva.
Miestuose stovi Lenino ir kitų „herojų“ paminklai. Išlikę tokie gatvių, aikščių pavadinimai. Jie aiškina tuo, jog istorijos nesuklastosi: taip buvo, mes nesigėdijame tokio šalies etapo.
Minske gyvena apie 2 milijonus žmonių. Miestas naujas, plačios gatvės. Centre yra Nepriklausomybės aikštė. Vietinė moteris paaiškino: „Nuo mūsų niekas nepriklauso, todėl toks pavadinimas“. Veikia metro 2 linijos, statoma trečia. Važiavau metro, normalus transportas, greitas, efektyvus. Jis yra gana negiliai.

Stalinizmo pastatai sostinės centre atnaujinti, atrodo normaliai. Bažnyčios ir cerkvės atgavę savo buvusį vaizdą ir funkcijas. Naujuose rajonuose kulto pastatų daugiau nei pas mus. Man pasirodė, jog prekybcentris ir cerkvė kiekviename naujame „mikre“.
Netoli Lietuvos užsukome į Gervėčius. Tai viena lietuviškų salų Baltarusijoje. Bažnyčia neogotikinė, nuostabiai graži. Jos bokštas aukščiausias Baltarusijoje. Šalia skulptūros, graži šventoriaus gyvoji gamta. Čia klebonavo Leonas Nestiukas, studijavęs Kauno kunigų seminarijoje. Jis kalbėjo baltarusiškai ir lietuviškai, buvo lietuvių traukos centras. Deja, šiemet kovą jis iškeliavo amžinybėn. Gervėčiuose ant Gervės upės kranto stovi fachverkinis vandens malūnas. Aksčiau tai buvo Domeikų nuosavybė. Čia buvo Domeikų dvaras. Jie pastatė plytų gamyklą ir iš jų bažnyčią. Jų atstovas Ignotas buvo Čilės universiteto rektorius.

Gervėčiuose gyvena 500 gyventojų. Tokie miesteliai Baltarusijoje vadinami „agrahorodok“. Sodybos turi dideles masyvias tvoras. Žemės ūkyje tebėra kolektyvinė nuosavybė. Nuo Gervėčių tiesia linija tik keli kilometrai iki statomo Astravo monstro. Mūsų spaudoje jį daugiau mini, todėl nesigilinau.

Krėvos pilis. Tiksliau griuvėsiai. Buvo 2- bokštė. Ją juosė vandens griovys su padegamu tiltu. Užpuolus priešams, tiltą padegdavo. Niekas nemokėjo plaukti tais laikais. Su riterio šarvais turbūt neįmanoma. 1385 metais Krėvos sutartis. Po metų ten pat Lietuvos krikštas. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis Krėvos pilyje nužudytas 1382 metais. Vytautas Didysis iš čia pabėgo persirengęs moteriškais tarnaitės rūbais. Kaip tada tarnaitė? Kaip jis perplaukė griovį?

Krėvą puolė totoriai. Joje gyveno žydai. Turėjo Magdeburgo teises. Parapija viena pirmųjų Lietuvoje. Gaila žiūrėti į griuvėsius, kurie istorijos matė daugiau už visus mūsų istorijos paminklus. Jie tikrai griūvantys, kad gaila buvo laipioti. Pasisekė Medininkams, kurių pilis gražiai atstatyta, o atrodo panaši.

Lyda. Pilis lygioje vietoje miesto centre. Miestas įkurtas 1323 metais. Gedimino pilimi vadinama, istorikai aiškina, jog Algirdo. Vytautas Didysis buvo užpuolęs 1392 metais. Keista istorija- puolė lietuvių pilį, o vis tiek garbinamas.
Lydos pilis atstatyta, restauruota prastai. Kreivi kampai ir sienos, atrodo dirbtinai. Nors gal geriau, negu Krėvos griūvanti. Į vidų nėjau. Užteko apeiti aplink. Įėjimas į pilį aukštai virš galvos- reiškia per šimtus metų nusėdo aplinkinės žemės, pylimai. Faktas yra tai, jog Lydoje vyko respublikinė šventė, laukė batiuškos atvykstant, o pilis neužbaigta. Kaip geriausiais sovietiniais laikais suvežė studentus ir dar visokio „brodo“. Pilies atstatymą pabaigė.

Lydos pilyje vyko Jogailos ir Sofijos Alšėniškės vestuvių puota. Ši pilis išlydėjo karius į Klecko mūšį, kuriame garbingai sutriuškino totorius. Iš mokyklos istorijos atrodydavo, jog užpuolikai musulmonai buvo toli nuo Lietuvos ir nepasiekdavo. Matyt pasiekdavo, tik mūsų protėviai su jais susidorodavo. Netoli pilies barokinė Vilniaus architekto J.K. Glaubico projektuota Dievo Išaukštinimo bažnyčia. Tolėliau Lydos alaus darykla, skaičiuojanti jau antrą šimtmetį. Ji tur būt garsiausia Baltarusijoje. Produkciją paragavau.

Naugardukas. Tai visų Lietuvos miestų miestas. Visko pradžia. Remiuosi Nacionaline ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Turiu ant stalo jų gražią knygą.

Naugarduke krikštytas Mindaugas ir Morta 1252 metais. Ten pat karūnuotas Mindaugas 1253.07.06. Čia yra Mindaugo kalnas su senomis kapinėmis ir paminklu apačioje. Vytautas Didysis supiršo 74 metų Jogailą su 17-mete Sofija Alšėniške. 1422 metais Naugarduke vyko sutuoktuvės (Lydoje balius). Jogailaičių dinastijos pradžia, nes iki tol Jogaila neturėjo palikuonių.

Vytautas Didysis Naugarduke pastatė pilį ir bažnyčią. Likęs vienas apgriuvęs bokštas, gilus gynybinis griovys. Kitas bokštas atstatytas dar baisiau nei Lydos pilis. Lietuviai jo stengiasi nematyti. Nuo pilies kalno papėdėje baltuoja senoji Viešpaties Atsimainymo bažnyčia. Netoliese kitas kalnas skirtas Adomui Mickevičiui, supiltas dirbtinai. Jam paminklas. Jis gimė netoli.

Naugarduko aukštuma ypatinga. Nemunas jos neįveikia, daro vingį. Miestas aukščiausiai Baltarusijoje. 323 metrai virš jūros lygio. Žinojo Vytautas kur statyti pilį. O jau apylinkių grožis važiuojant, labai nenuobodi aplinka, toli matosi.

Myrius. Raudonų plytų gotikinė pilis. 5-bokštė. Šis miestelis senovėje priklausė Vytautui Didžiajam. Valdė Iljiničiai, Radvilos, Mirskiai. Uždaras kiemas, viduryje šulinys. Pilyje įdomus muziejus. Su bilietu dar patenkama į pietrytinį bokštą ir kalėjimą. Kiemas dykai. Buvusi apleista pilis atstatyta. Saugoma UNESCO. Šalia pilies yra tvenkinys. Toliau parkas, o jame Mirskių laidojimo koplyčia.

Myriaus miestelis nedidelis. Pilis yra pagrindinis objektas ir turistų traukos centras. Pilies didybė nepalieka abejingų. Patogu aplink vaikščioti ir fotografuoti, gražūs vaizdai ir atspindžiai. Beje visuose turistiniuose objektuose fotografavau be blykstės, niekas nesikabinėjo. Pasienio nebandžiau įamžinti.
Pavažiavus 33 km nuo Myriaus , pasiekiamas Nesvyžius. Tai didžiausias turistų traukos centras ir daugiausiai objektų turintis miestas. UNESCO sąraše yra.
Radvila Barzdotasis, vėliau Radvila Juodasis, po to Radvila Našlaitėlis, vėliau „Žuuvelė“, po to „Pone Mielasis“. Radvilų miestas Nesvyžius puikus. Čia buvo saugomi Lietuvos svarbiausi dokumentai, valstybės atributai. Reiškia Nesvyžius buvo faktine Lietuvos sostine. Pilis atrodo reprezentatyviai.

Nesvyžiaus Dievo kūno bažnyčia pirma barokinė LDK ir rytinėje Europoje. Rūsyje 70 sarkofagų, kur ilsisi garbingos Radvilų giminės atstovai, mauzoliejuje dar laidojama.

Šventoriuje varpinė- buvęs miesto gynybinės sienos bokštas. Bažnyčia iš išorės dabar restauruojama. Verbų puokštės čia dirbtinės, plastmasinės. Nesvyžiaus rotušė seniausia neperstatyta LDK. Prie jos yra turgaus eilės. Nuo rotušės matosi Slucko vartai. Jie vedė į kitą Radvilų miestą – Slucką. Miestas tebėra, Radvilų palikimo ten nebe.

Svarbiausias ir įdomiausias objektas- pilis. Tai visas kompleksas pastatų su uždaru kiemu, pylimais. Atskirtas nuo miesto 3 vandens tvenkiniais. Už pilies yra keletas parkų, juose skulptūros.
Radvilos kildino save iš Gedimino. Jie buvo kunigaikščiai.

Pilyje turtinga ekspozicija. Įdomiausia – Slucko prabangios juostos, kurias Radvilų fabrikas audė Slucke.
Prabangūs drabužiai, stiklo gaminiai, gražūs interjerai. Man labiausiai įstrigo pilies teatras. Jį įkūrė Radvilos Žuvelės žmona Pranciška Uršulė. Yra veikiantys aparatai, kurie sukelia lietaus, krušos, vėjo, audros, bangų garsą. Girdėjau savo ausimis- tikroviška. Koplyčia su vargonais. Yra Radvilų miegamieji. Ponios lova su baldakimu. Pono miegamasis perėjus koridorių. Tas koridorius neįspūdingas, kažin ar jie dažnai vienas pas kitą vaikščiodavo? Tame koridoriuje yra durelės į slaptą patalpą, kurioje slėpė brangenybes. Atidariau dureles, o ten … nieko gero. Seniai Radvilos turėjo 12 apaštalų paauksuotų skulptūrų natūralaus dydžio…

Minskas. Geležinkelio stotis atnaujinta, modernizuota. Priešais ją 2 stalininiai pastatai renovuoti, neprimena diktatūros. Miesto centre didelė aikštė, po ja 3 aukštų prekybos centras žemyn. Eskalatoriai. Metro. Viršuje Vyriausybės pastatas, priešais Leninas. Greta Pedagoginio universiteto pastatas su studentės skulptūra kaip iš „Šuriko“ filmo. Dar aikštėje stovi raudona neoromaninė katalikų šv.Simono ir Elenos bažnyčia. Jos viduje Turino drobulės kopija. Šventoriuje medinė varpinė nukentėjusiems nuo taikaus atomo, padovanota japonų. Sekmadienį varpas muša 12 val. dėl Černobylio katastrofos.

Tolėliau, už kokio kilometro, istorinis Minsko centras. Ten teka Svisločė. Šalia jos buvo Menskas, virtęs Minsku. Senas pastatas „Gostinnyj dvor“- aukštutinė senamiesčio aikštelė. Panoraminiai vaizdai. Šalia atstatyta Minsko rotušė. Linksmas paminklas tų laikų pirkliams, kurie sveria maišus. Vienas nukritęs laimingas- nučiupinėtas turistų pirštų. Greta karieta, pakinkyta 2 žirgais. Joje ir ant žirgo irgi populiaru fotografuotis. Netoliese restauruotos bažnyčios, vienuolynas. Už jų ir upės- Senojo Vilniaus gatvės kvartalas.

Priešais rotušę- katedra, buvusi užmūryta. Atmūryta, atstatyta, atliekanti savo funkciją. Senojo Vilniaus rajonas- spalvoti namai, nes nebuvo namų numeracijos, paštininkas pagal spalvas rasdavo namą. Čia yra svarbiausia suvenyrų parduotuvė, joje palieku dalį rublių, galima atsiskaityti kortele. Čia Svisločė patvenkta , plati. Joje yra sala Ašara, sujungta tiltu. Saloje aukšta varpinė, daug vainikų. Verkiančio angelo- berniuko skulptūra. Visa tai afganistaniečiams. Beprasmiame Afganistano kare žuvo virš 700 baltarusių.

Toliau palei upę prestižinių butų rajonas. Upė pereina į komjaunimo ežerą, iškastą rankomis su 8 salomis. Palei ežerą ir upę tiesiasi plati gatvė. Prie jos įvairių sporto šakų sporto rūmai. Jų daug, dideli, tarpuose prabangūs viešbučiai. Pastebėjau, jog Minske nėra ekonominių viešbučių ar hostelių. Tai nėra turistinis miestas.
Paskutinis objektas gana unikalus šiaurrytinėje miesto dalyje. Daugiakampis daugiasienis stiklinis pastatas. Biblioteka. Buvau viduje. Gražios geltonos kolonos, skoningai padaryta. Bet visas grožis iš išorės ir tamsoje. Mačiau tik dieną, apėjau ratu- įspūdinga. Galima pasikelti liftu į viršų, bet nebandžiau. Šalia stovi impozantiškas Pranciškaus Skorinos paminklas.

Visa tai šalia Lietuvos. Nuo Vilniaus dar arčiau. Nereikia lėktuvu skristi. Nereikia visą dieną važiuoti per Lenkiją.