Prancūzija: Paskui prancūzišką vėją…

Kaip ir kiekvienais metais svarstant apie vasaros kelionės būdą ir kryptį, visuomet vienbalsiai sutariam, jog tai bus automobilis, ir kad dalis atostogų bus skirta pažinimui, kita dalis – poilsiui. Ir dar – kad tai bus Europa. Tik vis pasvarstom apie tą kryptį… Bent jau poilsio dalies. Bet va būtent ta dalis, pasirodo, ir yra pati svarbiausia, nes pažinimo dalį galima lengvai keisti ir daugiau mažiau ji bus įdomi, nes visą Europą skersai išilgai apvažiuoti ir pažinti reikia, matyt, pusės gyvenimo. Aišku, jei šalies pažinimo neapriboji dviem didmiesčiais  Ir jau treti metai apsisprendžiam tą poilsinę dalį praleisti ten – prancūziškoj pasakoj, su akordeono melodiją niūniuojančiom jūros bangom ir levandomis kvepiančiu vėju… Ėch, kad ją kur tą impozantišką Europos karalienę, kurią nepaisant jos aukštų kainų ir pasipūtėliškos manieros kadaise įsimylėjom kaip paaugliai… Taigi, nuspręsta – šįkart riedam tokiu maršrutu: Elzaso regionas, dalelytė Šveicarijos, Savojos regionas, Marselis, na ir galop poilsio oazė – Antibai. Grįžtant atsikandam, kaip vėliau pasirodys, skaniausio itališko pyrago gabalėlio – Komo ežero. Išvykstam, tradiciškai, per Jonines.
Pirmoji diena. Ankstus šeštadienio rytas išaušta saulėtas ir pajudam įprasta kryptimi vakarų link. Pirmoji nakvynė netoli Leipcigo (Vokietija). Ir vėl gili gili tradicija – Ibis viešbutis. Regis, be šios kelionių preliudijos – nei iš vietos. Kažko trūktų. To mažo lango, to nesikeičiančio kvapo (nebūtinai jis blogas), vienodai lėtai dirbančio apsirūkiusio personalo , ir turistinių vakarienių. Sutinku, kad emocionalu, bet kur daugiau emocijos yra generolas, jei ne kelionėse? Pasivaikštom po vienišus aguonų laukus ir gulam gaudyt prancūziškų sapnų…

Antroji diena. Taigi, puikiai išsimiegoję judam Elzaso kryptimi. Užklumpa stiprus lietus, papuolam į kamštį visai šalia Strasbūro… Kadangi įvažiavus į Prancūziją nuotaika paprastai įjungia savisaugos instinktus bet kokiems išorės dirgikliams, tai nei liūtis, nei kamštis nei kiek nenustelbia mašinoje skambančios La Vie en Rose. Dar keli kilometrai vėžlišku tempu ir svečius pasitinka Elzaso sostinė – Kolmaras (Colmar).

F.O.Bartoldi laisvės statula. Šis garsus skulptorius gimęs būtent Kolmaro mieste, tad jo garbei prieigose pasitinka jo vizitinė kortelė.

Iki šiol su Elzasu teko susipažint tik per baltą vyną, kuris, ypač Pinot Gris vynuogių, yra geriausia, ką man teko ragauti iš baltų vynų (garbė tau, Chabli, bet apsimesiu, kad nemačiau, kaip tave Elzaso Pinot Gris pasiuntė į nokdauną…)
Kolmaro senamiestis – nedidelis, bet labai charakteringas ir vieningos tematikos. Nors architektūra turi vokiško tvarkingumo stilistikos (ryšium su šio krašto ilgamete vokiečių okupacija), bet prancūzai nebūtų prancūzai, jei nesugebėtų į bet kokią tvarką įnešti bohemiško kvapo. Tad bendra miestelio atmosfera labai unikali. Tiesa, pirmasis kelionės nuotykis įvyksta būtent čia – besimaivydama prieš fotoobjektyvą dukra pameta į upę savo mylimą skrybėlę. Daug ašarų, o mums juoko. Po to, kai paaiškinom, kad jos skrybėlę nusinešė auksinė žuvelė, kad galėtų pasipuošti, ašaros baigėsi. O nuotaiką pakėlė pažadas, kad Provanse pirksim dar gražesnę skrybėlę. Na, gerai – dvi  Nuostabaus skonio crepes kažkokioj senamiesčio blyninėj visas vakaro nesėkmes pasiuntė užmarštin…

Apartamentai. Kokio tai Liudviko šešioliktojo stiliaus. Arba tiesiog padėvėti 

Trečioji diena. Papusryčiavę jaukioje boulangerie, išjudam link Šveicarijos. Tikslas – Montreaux kurortinis miestelis. Jei ne Freddy Mercury statula, pastatyta ten šio genijaus garbei, Šveicariją būtume aplenkę. Bet… vėl emocija, kuriai galiu tik padėkoti  Kurortas kaip kurortas, toks visiškai šveicariškas, sterilus ir iki skausmo gražus. Gal net per daug gražus. Toks jausmas, kad net kelio gaila juo vaikščiot… Na, šiuo atveju mano tikslas buvo kitas ir aš gavau savo kelioninį saldainį. Jo skonį supras tie, who wants to live forever..

Uždėję riebų pliusą Montreaux, pavakarę pasiekiam Savojos kraštą ir prancūziškų alpių perlu tituluojamą Ansi (Annecy). Miestelis pavadintas ežero, užbūrusio savo elegantišku paprastumu, garbei. Šioje vietoje, kaip ir, matyt, kiekviename Prancūzijos kampelyje, tvyro labai unikali atmosfera. Upės viduryje stūksantis viduramžių kalėjimas, per visą senamiestį vingiuojantis upės kanalas su kraštuose įsikūrusiais savimi patenkintais restoranėliais, elegantiškomis medžių kompozicijomis padabintas įsimylėjėlių tiltas, didingų kalnų, gulbių ir ryškiaspalvių žiedų ansamblis ežero prieigose – viskas taip organiškai estetiška, nedirbtinai rafinuota ir subtilu. Ir ši vieta neturi jokios aliuzijos į tą gaivališką menininką Provansą… Čia nesinori būt madingam, pastebėtam ar užkalbintam. Tad – vaikščiojom, gėrėjomės, maudėmės, valgėm (tiesa, savojietiškas maistas mums įspūdžio nepaliko, vynas – taip pat).

Ketvirtoji diena. Po rytinių maudynių Annecy ežere pagaliau judam ten, kur jau ne vienerius metus vis nepavykdavo užsukti… Tai patingėdavom, tai nepakeliui, tai tas, tai anas. Ir išsirinkom patį „geriausią“ laiką – Europos futbolo čempionatą, ir kelios dienos iki pasiekiant vietą išgirstam, jog mieste sustiprinta saugumo padėtis, sirgalių muštynės, miesto valdžia nerekomenduoja turistams vakare šlaistytis po miestą. Vualia! Bet apartamentai kaip visada iš anksto užsakyti, o sprendimas šį kartą aplankyti Marselį yra kaip niekad tvirtas. Tad be jokių dvejojimų judam žemyn nuo kalnuotos Savojos. Oras šyla, romantiškėja, atsiranda kažkoks gaivališkas noras nusiimt automobilio stogą, netvarkingai persimest šilkinį šalį ir spustelt aksceleratoriaus pedalą… Cigaretė ir Chanel akiniai – prie būtinų šio piešinio detalių. Akiniai yra, bet va su nikotinu nedraugauju, tad taikausi su kiek kitokios pietų prancūzės įvaizdžiu.

Marselis!!!!!!!! Pagaliau pasiekiam šį legendomis, paskalomis, kontraversiškais vertinimais apipintą, bet nei vieno abejingu nepaliekantį didžiausią Viduržemio regiono uostą. Prasidarom langą ir įkvepiam marselietiško oro. Jeigu reiktų jį apibūdint, sunkiai pavyktų. Jaučiu, kad sumaišius vanilę, pelėsinį sūrį ir čiobrelį gautųsi panašus jovalas. Tad susižvalgom, uždarom langą ir toliau uodžiam freoną. Tačiau vėliau šį kvapą pajusim visomis natomis kartu ir atskirai, ir išvykstant puikiai galėsiu identifikuoti kiekvieną šio herojiško miesto šleifą kuriantį atspalvį. Bet kol kas – jovalas visomis prasmėmis. Artėjant link centrinio vieux port, gatvės darosi siauros švediškam boingui, eismo dalyviai nelabai rūpinasi, kas ką turi praleisti, o šviesoforai atrodo lyg apsirūkę gatvės muzikantai – niekam neįdomu, ką jie rodo. Taip tris kartus pravažiavus pro reikiamą įsukimą pagaliau patikim navigacijos pareiškimu „Your destination is ahead“. Valandą prie durų pralaukiam šeimininko (na, gerai, ne valandą, gal 20 minučių, bet jos, vadovaujantis Merfio dėsniu, ėjo labai lėtai), ir kai jau susikaupiu tam nevėkšlai atėjus pasakyti viską, ką apie jį galvoju, pasirodo toks besišypsantis Antuanas, prancūziškai pasisveikina ir mano pyktis keturlinkas susipakuoja į nematomą lagaminą.
Apartamentai pasirinkti labai taikliai ir sėkmingai. Rekomenduočiau tiek taupantiems, tiek ir galintiems paišlaidauti (nėra pigu, bet lokacija, komfortas, vaizdas pro balkoną stipriai nusveria kainą) Kam įdomu – Les Appartements Du Vieux Port, 35 rue Pavillon. Sėkmingai priimam Tripadvisor‘iaus išpažintį, susirandam vakarienės vietą, ir su vis dar pro ausis besiveržiančia įtampa praktiškai nieko aplink nematydami judam link paskirties vietos. Ateinam, atsisėdam, užsisakom, laukiam… Va tada kažkas švelniai atitraukė nuo akių rūpesčio ir nuovargio užuolaidas ir išvydom jį… Marselį… Restoranas įsikūręs palei senąjį uostą, tad belaukdami vakarienės prisiminėm visas vadovėliuose matytas Marselio nuotraukas ir jos virtuoziškai sutapo su tuo, ką šiuo metu regi akys. Vakarėjantis senasis uostas puošėsi aksomu, nedidelės valtelės tvarkingai rikiavosi po dienos darbų atokvėpiui. Žvejai, visai kaip A.Diuma romane „Grafas Montekristas“, tvarkėsi savo inventorių naujai dienai ir susėdę ant kokių ten metalinių gatvės darinių kažką aptarinėjo. Nuaidintis žuvėdrų klyksmas nuostabiai dvelkė ramybe. Pakvipo jūra, vėjas kartu atpūtė lyg jazminų, mėtų arbatos dvelksmą, iš nakčiai atveriamų namų langinių pasklido prancūziškos buities kvapas. Ypač po to chaoso įvažinėjant į miestą, dabar viskas buvo taip savo vietose ir tokioj harmonijoj, jog šią miesto idilę lyg Napoleonui Šv. Onos bažnyčią, norėjos nusinešt ant delno su savim… Be galo skaniai pavakarieniavę restorane Le Quai de la Galiote (garbės žodis, skanesnio buivolės pieno sūrio nesu gyvenime ragavus) einam ramiai pasivaikščioti po vakarėjantį miestą. Apeinam tik patį centrą, tiksliau – centro centrą, dėl laiko stokos apsiribodami tik ramia promenada aplink senąjį uostą. Stebim darbą baigiančius marselietiško muilo pardavėjus, besišvartuojančius nakčiai kruizinius laivus, taip pat savo vaiką, bandantį žaidimo aikštelėj susikalbėti su vietiniais. „Bondžūr, sakau!“, – šaukia ji marseliečiams, po to, kai šie po pasisveikinimo jų kalba nieko neatsakė. Tačiau jau po kelių akimirkų vaikai kartojo vieni kitų vardus, ir tada dar kartą supratau, kokia žavi yra vaikystė ir jos bebaimis ir jokiais kriterijais nesuvaržytas santykis su aplinka. Bet čia ne apie tai… O iš dalies ir apie vaiko visapusę akiračio ir pasaulėvokos plėtrą kelionių metu.
Susivokiam, jog esam visiški kvailiai, skyrę apgailėtiną pusdienį šiai nenusakomos auros vietai. Kaip bebūtų, mėgaujamės kiekviena akimirka ir visiškai negalvojam apie rytojų…

Penktoji diena. Pro elegantiškus apartamentų balkono raitūzus žvelgdami į bundantį miestą papusryčiaujam ir traukiam apžiūrėt Marselio pažibos – Notre dame de la Garde katedros, įsikūrusios ant aukštos kalvos. Pati katedra daug gilesnį įspūdį palieka žvelgiant į ją iš toli, ypač naktį, kai nuo senojo uosto matyti vadovėlinis Marselio atvirukas. Kaip bebūtų, katedros medžiagiškumas ir architektūrinė kompozicija puikiai įrėmina Marselio, kaip daugiakultūrinio ir multi-visokiausio miesto, įkurto dar graikų, įvaizdį. Kaip žinia, Prancūziją stipriai sieja kolonijinė istorija su Afrika, o Marselis yra sąlyginai geografiškai arti šio žemyno turint omenyje dar ir tiesioginį susisiekimą jūra, tad mieste galima rasti Maroko, Tuniso ar Alžyro kultūros pėdsakų, ir, matyt, daugiau nei bet kuriame kitame ne Afrikoje esančiame pasaulio mieste. Juolab, kad Marselyje gyvena apie 150 tūkst. minėtų šalių gyventojų. Tęsiant apie katedrą – pastatas pastatytas ant antikos laikus menančio gynybinio forto, apatinė dalis yra išraižyta iš uolos, Romaninio stiliaus, o viršutinė – neobizantinės stilistikos, kurią ypač pabrėžia mozaika. Iš tiesų statinys labai didingas ir ryškus.

Tačiau kur kas didesnį įspūdį užkilus automobiliu į katedros kalvą palieka ir ilgam užgniaužia kvapą miesto apylinkių panorama. Tokia unikalios architektūros, akį rėžiančios žalumos ir neoninio mėlynumo jūros sintezė. Mažų salelių archipelagas su paslapties ir legendos širmą kuriančia Ifo pilimi horizonte tik sutvirtina išvadą, jog esame Marselio gerbėjų štabo atstovai ir būtinai čia dar ne kartą grįšim. Ir tikrai ne pusdieniui.

Giliai atsidusę paliekam žydrosios pakrantės gražuolį ir traukiam prie kito nepelnytai nutylėto deimanto – Cassis, esančio už maždaug 30 km nuo Marselio. Tai mažas kurortinis kaimelis, ryškus aplink jį esančiais nuostabaus grožio fiordais (dar kitaip vadinamomis kalankėmis) ir smaragdo spalvos jūra tarp jų. Trumpai tariant – stipriai gamtos apdovanotas reikalas, kur tiesiog sunku patikėti, jog tokį grožį turime visai pašonėj… Diena itin karšta, tad sustojame Le Bestouan paplūdimy atsigaivint. Paplūdimys akmenuotas, tad be tinkamo apavo sunku būtų maudytis. Tačiau vandens skaidrumas atperka bet kokį nepatogumą.

Miesteliui lankyti laiko neturim, o ir karštis toks nevaikiškas, tad kiek pavaikščioję pakrante baigiam trumpą pažintį su Cassis ir Provanso keliu palei vynuogynus traukiam link savo poilsio oazės – Antibų.

Pavakare pasiekiam savo numylėtą svajonių kraštą – kadais buvusį mažą žvejų kaimelį, tapusį kurortu, bet nuostabiai išlaikiusį autentiškumą. Taip jau atsitiko, kad prieš 4 metus lankydami žydrąją pakrantę atsitiktinai radom šią vietą, ir įsimylėjimui laiko nereikėjo labai daug. Grožis čia yra absoliutus, nes graži visa visuma: ramybe alsuojančios gatvės, lėtas ir elegantiškas vietinių žmonių gyvenimo ritmas, rytinis croissant, provanso kvapas, įsigeręs mažų parduotuvėlių vitrinose, žvejas, darinėjantis šviežiai pagautą doradą, prancūziška akordeono melodija, santūriai sklindanti iš mažo šeimyninio restoranėlio, sūrios viduržemio juros bangos, naktinio senamiesčio žibintai, senojo uosto svyturys, rue de la Republique… Tai tiesiog nenusakoma šio miestelio dvasia, ikvėpusi Pablo Picasso šedevrus. Beprotiskai gera čia vėl ir vėl sugrįžt.. Mano subjektyvia nuomone, čia galima rasti visko – ir deimantinį podiumą paplūdimio madoms demonstruot (Juan les pins rajonas), ir jaukų miestelio šurmulį, ir visišką ramybę vaikštant palei Vauban uosto prieigas ir stebint į jūrą besileidžiančią saulę arba sėdint vienui vieniems ant šalia Le Fort Carre esančių laiptų ir stenbint į Nicos orouostą besileidžiančius lėktuvus… Čia viskas taip beprotiškai patogu – nedideli atstumai, kas žingsnis – kasdienes reikmes užtikrinančios parduotuvėlės, pilna vaikų žaidimų aikštelių, o kalbant apie išorinę infrastruktūrą – Antibai yra per vidurį nuo pagrindinių žydrosios pakrantės lankytinų vietų – į vieną pusę Nica, Monakas, Mentonas (15-30 km ribos), į kitą – Kanai, Saint Tropez, Marselis. Važiuojant nuo Antibų į viršų – Grasse (kvepalų sostinė), Verdono kanjonas (gražiausia, ką esu regėjus iš gamtos kūrinių, bet tai buvo ankstesnės kelionės momentas). Tad šeštą, septintą, aštuntą, devintą, dešimtą, vienuoliktą ir dvyliktą dienas būnam čia. Ach, kad dar šešiasdešimt tokių dienų! 

Kelios iš jų ruošiasi į pietų lėkštę 🙂

Baisiai rekomenduojamas šeimyninis senamiesčio restoranas.

Tie be proto gražūs saulėlydžiai…

Trylikta diena. Laikas atsisveikinti su žydrosios pakrantės senoliu. Aurevoir! Iki kitų metų! (labai tikimės).
Judam link Italijos. Šios dienos tikslas – Menaggio (Komo ežeras). Vairavimas Italijos mokamomis magistralėmis nėra varginantis, tad net nepastebim, kaip priartėjam prie Milano. Atrodė, kad destination yra visai čia pat, bet navigacija keistai rodė sukti į šoną. Ogi štai ir staigmena! Netikėtai atsiduriam Šveicarijoj! Ir matom, jog navigacija veda per Lugano ežerą, tad 90 km važiuojam plius minus dvi su puse valandos. Žodžiu, į Paryžių per Radviliškį  Matyt, buvo galima važiuoti ir tiesiu keliu, bet klausimas, kuris greitesnis…
Nors vaizdai pro langą nuostabūs, bet kaip ir būdinga Šveicarijai – pedantiškas grožis, o aš kitokio grožio gerbėja… Tad kelias kiek prailgsta. Pagaliau pavakare pasiekiam Menaggio ir… apstulbstam. Tikrąja šio žodžio prasme! Visi! Na, jei reiktų iliustruoti pasakos epilogą „Jie ilgai ir laimingai gyveno“, rinkčiausi šią vietą  Beje, aplinka čia kruopščiai sutvarkyta, bet matyt, yra kiti veiksniai, kuriantys beprotišką šios vietos jaukumą ir šiltumą. Senamiestis telpa į delną, bet jo labai užtenka. Pasirodo, mūsų fantastiniai apartamentai priklauso dar fantastiškesnės miestelio picerijos La Trattoria savininkams, tad vakaras tampa toks labai savas – pašnekesių (susipažinęs su italu nekalbėjęs neliksi), ragavimų, pažinimo ir visiško atsipalaidavimo vienovė. Bevaikščiodami neilga, bet kerinčiai gražia promenada atrandam viešą paplūdimį, kuris su žodžiu „viešas“ neturi nieko bendro…

Keturiolikta diena. Ryte pasitinka koplyčios varpas ir atsidarinėjančių parduotuvėlių bruzdesys. Apartamentų pastatas tiesiog įspraustas tarp dviejų senamiesčio gatvelių, siaurumo sulig vienu žingsniu, tad išlindus pro langą gali bemaž paspausti ranką priešais gyvenančiam kaimynui. Buongiorno! Papusryčiaujam ir traukiam mėgautis vieša prabanga. Ir vėl save keikiam, kodėl tik viena naktis… Bet susivokę, jog jau keturiolikta atostogų diena, nuryjam apmaudą ir vėl pažadam. Tik ar ne per daug pažadų vienam kartui…? 😀

Metas aukštyn. Prieš akis – žavusis Šveicarijos alpių kelias, kuris turėtų nuvesti iki šios dienos tikslo – Schwangau kaimo Vokietijoje. Važiuojam ir be žodžių gėrimės gamtos fantazijos vaisiais.

Po stebėtinai nevarginančių 4 valandų pasiekiam šios dienos tikslą Bavarijos žemėse. Vakaras. Iš inercijos tikimės kokio nors „Wau!“ Bet… Panašu, kad vokiečiai jau valosi dantis nakčiai, nieks niekam nieko neskolingas, nei labas, nei viso gero, nei kaip faina jus matyt. Raktas dėžėj ant sienos, įsikurkit ir netriukšmaukit. Okei. Juk čia ne Italija… Achtung! Maitinimo įstaigos irgi žmonės ir užsidaro netrukus. Tad supratę, kad ant gastronominių atradimų maršruto kątik nusileido šlakbaumas, bėgam į vienintelę veikiančią knaipę (pasirodo, kneipe yra vokiškas žodis!) šnicelio ir alaus. Nukrapštau viršutinį bekono apvalkalo sluoksnį ir įtikinėju skrandį, jog tai Antibų turguj pirkta dorada… Šiek tiek tamsoj paklaidžioję po tą vadinamą kaimą, suprantam, kad vienintelis šio vakaro atradimas buvo iki septintos veikiantis Lidl‘as, todėl sukam link apartamentų.

Penkiolikta diena. Kadangi šiame kaime apsistojome ne šiaip sau, o tik dėl to, kad jis yra vienos iš gražiausių pasauly pilių papėdėje, judam link Neuschwanstein. Nieko aplink super žavinčio, išskyrus ją. Frozen. Kitaip jos ir nepavadinsi. Nors kartą gyvenime tikrai reikia pamatyti.

Oras bjaurus, žmonės susiraukę, vaikas nori valgyt. Ir dar kai ko… Tad be didelio širdies skausmo sėdam į automobilį ir tariam auf wiedersehen frozen rūmams, o tuo pačiu ir šios vasaros atostogoms. Nes likęs kelias – namų kryptimi. Tašką uždedam Berlyno zoologijos sode, tačiau, kad ir koks įspūdingas jis bebūtų, po dviejų savaičių įspūdžių išlepintų akių, niekas nebestebina.