Savaitė – per trumpas laikas apžiūrėti salą. Tad į savo šios dienos planą “sukišu” labai daug: Playa del Ingles – Pico de Bandama – Teror – Firgas – Moya – Arucas – Montana de Arucas – Playa del Ingles… Šypsotės, ar ne? Bet gi viskas netoli… o išmesti ką nors iš plano visada galima :-). Jau net žinau ką, jei prireiktų.
Taigi keliamės žadintuvo budinami… Kokios čia atostogos? Bet kartais ir žadintuvo skambesys malonus… Bet tik kartais! Pusryčiaujame ir į mašiną. Pirmasis tikslas Pico de Bandama. 574 m. aukščio kalnas. Na, gal labiau kalva. Tačiau nuo jos atsiveria nuostabus vaizdas tiek į rytus, tiek į vakarus, į pietus ir į šiaurę… Sukuosi su fotoaparatu darydama nuotraukos. Na bet jos… ką jos? Vaizdas prieš akis visai kitoks. Gražu.
Dar ne visai užkilus iki viršūnės (mašina važiuoti galima iki pat viršūnės) pamatome kavinę su puikia terasa. Išgersime čia kavos. Norisi išblaškyti paskutinius miegus, ko neįveikė žadintuvas. Kavinukė verta dėmesio! O ir pati persona, kuri mus pasitiko ir aptarnavo. O ir daiktai, bei baldai ten su tam tikru svoriu. Patiko. Galėčiau praleisti ten kelias valandas, ne tik terasoje su atsiveriančiais vaizdais, bet ir viduje.
Tačiau tų kelių valandų šiandien neturiu, važiuojame iki viršukalnės. Nežinau, kaip būna kai būna atostogautojų pikas, bet šiandien buvo ramu, mašiną pasistatėme be problemų. Viršukalnėje stovi nedidelis TIC.
Tikrai rekomenduoju tą „kalvą“.
O mes judame toliau – miestelio Teror link.
Aš jį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Tą Teror. Ir ne tik aš. Kažkas ten buvo mums jaukaus. Kažkas tokio atrimo.
Apžiūrėję patį miestelio centrą patraukėme vienuolyno (monasterio de San Ildefonso) link.
Žinojau, kad ten vienuolės pardavinėja šviežius kepinius. Bet… juk ne kiaurą dieną. Kai mes čia atsibeldėme langelis buvo uždarytas. Tiek to… Juk Teror miestelis garsus dar saldžia kraujine dešra – morcilla dulce. Taip. Taip. Oi, kraujinių vėdarų aš niekada nemėgau ir, turbūt, nebepamėgsiu. O va, dešra ir dar saldi – visai kas kita. Taigi, vienoje parduotuvėje jos nusiperkame. Atrodo keistai. Klausiame kaip ji valgoma. Mums gestais paaiškina, kad iš karto nevalgyti! Reikia kepti. Gerai. Kepsim… Vėliau, kai grįšim namo.
O dabar – Firgas.
Šitą miestelį į savo planą įtraukti mane privertė viena nuotrauka – didžiuliais miestelio laiptais bėgantis vanduo.
Firgas garsėja savo mineraliniu vandeniu, dėl to ir tie laiptai. Įdomu, bet didelio įspūdžio nepadarė. O gal kaltas besiniaukstantis dangus? O gal rytinis žadintuvas? Smagu, kai kaltę galima kam nors suversti, ar ne? 🙂 Tad čia neužsibūnam. Traukiame toliau – Moya ir dar Arucas… diena nepailgės, kad ir kaip norėtume… Moya lieka kitam kartui.
Sukam Aruco link. Oi, kiek aš iš jo tikėjausi! Tai buvo mano pagrindinis šios dienos tikslas – pats gražiausias! Galėjau iš plano išmesti viską, bet tik ne Arucą. Ir… šiek tiek nusivyliau… Žinoma, Aruco katedra nepakatojama. Didžiulė ir didinga.
Bet gražiausioje vietoje, kur ta katedra visa matosi, jie pasistatė kažkokią palapinę. Gal turgui, gal dar kam… pats senamiestis nedidelis.
Tiesa, Aruce yra romo gamykla ir muziejus, kur vedamos ekskursijos. Tačiau ir šio apžiūrėti nepavyko, nes jis tą dieną atviras buvo iki 14:00 val. Sėdame į mašiną ir kylame į Aruco kalną – Montana de Arucas. Nuo jo ta didžiulė katedra lyg mažutis degtukų statinys.
Iš Aruco tikėjausi daugiau, tačiau pati katedra tikrai verta dėmesio!
Diena jau į pabaigą… toliau dedu ženklą “PV” (Kaip Česius rekomendavo – skaityti pavalgiuss :-)).
Sekančios dienos planas: Playa del Ingles – Mundo Aborigen – Mirador de Fataga – Cruz de Tajeda – Playa del Ingles… Pala pala… o kur mašina? O ši jau grąžinta į nuomos punktą. Ir maniškis man griežtai pareiškia: šiandien eini pas gydytoją. Na, pas kokį gydytoją? Šiandien trečiadienis, o penktadienį vis tiek jau namo… Na, bet negi su vyrais pasiginčysi. Sako tada šeštadienį iš karto į logoninę. Ai, nueisiu aš pas tą gydytoją. Bus nauja patirtis 🙂 (dusau ir kosėjau kaip iš kubilo, nei sau nei kitiems miegoti neleidau, o gi sakiau, kad kaltas žadintuvas, ar ne? Va ir visa priežastis to: eini pas gydytoją).
Aišku, niekam ten tos mano draudimo kortelės nereikia, už viską susimoki grynais, gauni sąskaitą ir jau tavo reikalas, ar ten atgausi tuos pinigus iš savo ligonių kasos. Bet aš ne apie tai. Pas mus čia taip – vis Frau ir Frau… o ten ką: Dana, ateik čia. Dana, tą, Dana, aną. Ir iš laukiamojo vardu kviečia. Ir visokius ten gydymus siūlo. Sakau duokit man tablečių ir bus gerai, man gi atostogos :-). Na, tablečių tai tablečių. Į vaistinę ir ką… tinginiadienis. Pagulėjau po savo palme,
nuėjom vakarienės.
O likusį vakarą leidom ramiai savo terasoje. Stebėjome kates… vieną pašnekinau, atėjo, kniaukia ne savu balsu. Nusprendžiu – išalkusi. Atnešu iš šaldytuvo saliamio. Ir ką? Nieko. Pauosto ir išdidžiai nueina… Eina kita. Klausiu, gal tu nori saliamio dešros? Pauosto, nueina… trečios nebeklausiu…
Oi, mes gi turim saldžios kraujinės dešros! Ne, katėms nesiūlau, o ir patys šiandien nebekepsim…
Taigi rytas prasideda pusryčiais – saldi kraujinė dešra… Vaizdas nekoks… kvapas kepant – nekoks… na, bet reikia paragauti! Jei kas man kokioje kalėdinėje mugėje būtų tokį gabalėlį pakišęs ir paskęs, kad tai kokia tai vaisių duona, būčiau patikėjusi. Bet kaip dešra… neeaaaa… Bet bent jau žinom, kas tai :-).
Čia gal reiktų irgi kokio ženkliuko :-)?
O planas mūsų šiendien toks: Playa del Ingles – Puerto Rico – Puerto Mogan – Puerto Rico – Playa del Ingles. Iki Puerto Rico važiuojame autobusu. Puerto Rico patrauklus savo paplūdimiu (bet mes čia ne maudytis) ir įdomus prie kalnų šlaitų lyg kregždžių lizdais prilipintais viešbučiais.
Iš Puerto Rico į Puerto Mogan plaukiame laivu. Buvau skaičiusi, kad tie laivai turi stiklines grindis… Kai visi grumdamiesi gūži į viršų, o man vienai knieti į apačią… nesuprantu – kodėl? Na, kai pamačiau tas stiklines grindis, supratau.
O šventas tu naivume :-). Gerai, kad maniškis tam nepasidavė ir nuėjo į viršų. O ten plaukiant tokie vaizdai…
Puerto Mogan tai dar vienas miesteliukas, kuriame apsigyvenčiau.
Žinoma, čia jūra turistų ir skambūs pavadinimai – Gran Kanarijos Venecija. Dėl tų tiltelių.
Bet man nepikta, nes čia gražu. Žinoma, gražu ir dėl to, kad žinai, jog namie dar šalta, dar sniegas… o čia termometras rodo +28.
Visai nenoriu grįžti į apartamentus krautis lagamino. Neeeenoooriuuuuu!!!!!!!!! Laivu grįžtame į Puerto Rico,
o iš jo vėl autobusu į Playa del Ingles. Vėl ženkliukas „pv“
O sekantį rytą namo.
Patiko mums Gran Kanarija. O ir šiaip sužinojau daug įdomių dalykų, kurių iki šiol nežinojau, pvz., kad nedega kanarinė pušis – po bet kokio miško gaisro ji vėl leidžia šakeles. Arba, kad Gran Kanarija yra vienintelė vieta Europoje, kur natūraliomis sąlygomis auga kavos pupelės, arba, kad esama saldžios kraujinės dešros….
Mes ten dar grįšime
pirmas 
79tieji 
ipvoisas