Pusmečiui kartu su Juozapu išvykę į Pietryčių Aziją įpratome nuolat keliauti lėktuvais, traukiniais, autobusais, laivais ar kitomis vietovei būdingomis transporto priemonėmis. Per Kalėdas sėdėdami kuprinėtojų mėgstamoje Kambodžos saloje, prisiklausėme įvairiausių istorijų ir nuotykių iš žmonių, kurie keliauja vieni, tik tranzuodami ar skaičiuoja trečius metus kelionėje aplink Pasaulį. Tik atsisveikinus su sala ir iš pietinės šalies pusės traukiant link sostinės Phnom Penh, sėdėdami susitranzuotame vilkike abu sutikome, kad kelionėje tapome tingūs. Tingumas pasireiškė prisirišimu prie komfortiško keliavimo, kai sau nebekėlėme iššūkių, tad suskubome šią klaidą taisyti.Kaip tik tuo metu diskutuojant išgirstu Juozapo pasiūlymą pabandyti keliauti dviračiais.
Kodėl dviratis?
Apsvarstyti keliavimą dviračiais paskatino kelios svarios priežastys. Pirmiausia tiek Juozapas, tiek gausus jo giminės narių skaičius mėgsta šią transporto priemonę. Jam pačiam jo tėčiui ir net seneliui dviratis yra pagrindinė transporto priemonė nepavaldi nei metų laikui, nei orui. Man asmeniškai po kelerių metų užmaršties, dviratis tapo nauju atradimu. Praėjusią vasarą dviratė transporto priemonė tapo mano nuolatiniu palydovu keliaujant iš namų ar darbo į Vingio parke vykstančias bėgimo treniruotes. Nors nei vienas iš mūsų nėra profesionalas ar turėjęs tokio ilgo keliavimo dviračiais patirties, vienbalsiai nusprendėme save išbandyti.
Antrą kartą lankydamiesi Kambodžos sostinėje turėjome kelias sau išsikeltas užduotis. Pirmiausia ką padarėme, tai nuvykę į Laoso ambasadą pridavėme savo asmens dokumentus vizos gavimui. Čia buvome maloniai nustebinti, nes šalys buvusios Sovietų sąjungoje vizą gauna už 25 dolerius. Likusios šalys už vizą moka ne mažiau 30 dolerių.
Kadangi taip sutapo, kad gruodžio 27-ąją buvo mano gimtadienis, būtent tą dieną ir pasilikome dviračių pirkimui. Apsilankę keliose gatvelėse, garsėjančiomis dviračių meistrais bei prekeiviais, ties vienu garažu stabtelėjome ir pradėjome esamos pasiūlos apžvalgą. Juozapui šypsojosi sėkmė ir jis iš pirmo karto išsirinko sau ratus. Man teko išbandyti šešis skirtingus dviračius, bet vienam pajutau simpatiją ir jis tapo mano gimtadienio dovana. Pasiderėję dėl kainos sutariame su pardavėja, kad abu dviračius gauname už 80 dolerių. Kol meistrai ruošė dviračius ilgai kelionei, mes pardavėjai pridėjome dar 5 dolerius, o už tai dviračių komplektaciją papildėme gertuvės dėklu, dviračio skambučiais, laikikliais bagažui ir dviem krepšeliais.
Pirmieji iššūkiai
Turėdami laisvą dieną ir netverdami savame kailyje, dviračius išbandėme lankydami Phnom Penh apylinkes. Kelių minučių persikėlimas ir keltas prisišvartuoja prie Šilko salos. Pavadinamas pilnai atitinka realybę, kurią stebėjome sukdami ratą aplink salą. Didžiojoje dalyje gyvenamųjų namų, tiesiog kiemuose moterys audžia staklėmis šilką. Kelių dolerių įėjimas į specializuotą šilko muziejų ir jame nuo A iki Z galima susipažinti su visa šilko atsiradimo istorija. Po gero pusdienio pasivažinėjimo artėjome link 60 kilometrų ribos, spėjome dar Laoso ambasadoje atsiimti asmens dokumentus su šviežiai įklijuotomis vizomis ir likusį vakarą paskyrėme diskusijoms bei kelionės maršruto planavimui. Būtent tada galvoje pradėjo kirbėti ir augti mintys, tikslai ir svajonės. Niekada nebuvau įveikusi šimto kilometrų atstumo, todėl prasitariu Juozapui, kad tai galėtų būti vienas iš pirmųjų mano asmeninių iššūkių. Iki šios kilusios minties ilgiausias pasivažinėjimas buvo perkopęs tik 70 kilometrų. Prasitariu tik apie šį norą, o mintyse drįsau svajoti šiek tiek daugiau.
Pirmoji diena sunki, nors kelias labai geras, tačiau psichologiškai būta sudėtingo adaptavimosi su mintimi, kad vos panorėjus ir išsikėlusi sau 100 kilometrų tikslą jį ir turėsiu šiandien pasiekti. Kelyje godžiai stebėjome aplinką ir vis priartėdavome prie Mekongo upės krantų . Įspūdį daro tai, kad visas gyvenimas verda šalia kelio namai, dirbami laukai, parduotuvės, pavieniai prekeiviai, mokyklos,šventyklos, ligoninės ir būriais iš kiemų ar mokyklų ant kelio bėgantys vaikai. Visi kambodžiečiai nuo mažiausių iki vyriausiųjų pamatę mus šypsojosi, mojavo ir sveikinasi iš tolo šaukdami „Hello“ . Drąsiausi ir labiausiai patrakę vaikai žingsniuodami šalikele nesibaimina ištiesti rankos, kad pasisveikintumėme ar sumuštume delnais. Vis tik dauguma mergaičių mus pamačiusios pradeda krizenti, droviai šypsotis arba muistytis, kad viena kuri būtų drąsesnė ir pasisveikintų.
Spėjame savo dienos tikslą, nedidelį Kampong Cham miestelį, pasiekti jau leidžiantis saulei. Tuo metu vos nulipus nuo dviračio jutau kaip kojos manęs neklauso ir dreba it epušės lapai. Juozapas dar telefonu bandė įamžinti mane įveikusią savo pirmąjį iššūkį, tačiau stovėjau su dirbtine šypsena ir mintimi, kad aš nieko šiandien daugiau nebenoriu tik miego. Kadangi savo dviračių žygį pradėjome tarpušvenčiu, nusprendėme Naujuosius Metus sutikti Kratie miestelyje, kuris garsėja išskirtinės rūšies gėlavandeniais delfinais, gyvenančiais Mekongo upėje. Paskutiniosios 2016 – ųjų metų dienos ir buvo paskirtos pasiekti šią vietovę.
Naujieji Metai šokant ant scenos su Kambodžos X faktoriaus žvaigžde
Atvykimas į Kratie miestelį buvo lengvas, paskutiniąją metų dieną prireikė įveikti tik šiek tiek daugiau nei 30 kilometrų. Be to susidraugavome su vienu vaikinuku iš Meksikos, kuris keliauja aplink pasaulį daugiau nei du metus. Su juo atšventėme Kalėdas, mano gimtadienį, iš anksto susitarėme ir dėl susitikimo per Naujuosius Metus. Nusprendėme, kad būtent čia skirsime sau kelias poilsio dienas, nes kojos po ilgo laiko gavusios tokį krūvį skaudėjo taip, kad nei sėdėti, nei pritūpti suinkštus negalėjome. Vos atvykus įsiregistravome į nakvynės namus, kuriuose mūsų naujasis draugas iš anksto rezervavo kambarį ir mums. Vakarėjant ir besiruošiant vakariniam pasivaikščiojimui po miestą, sėdėjau kambaryje ant lovos ir mintyse kurpiau savo naujametinį planą. Mintyse suvokiu, kad nors ir nebuvo lengva, tačiau pirmąjį iššūkį be itin didelių pastangų pavyko įgyvendinti. Pajutusi, kad norai ir tikslai gali būti pasiekiami su šiek tiek užsispyrimo ir pastangų jau dėliojau viso dviračių žygio viziją. Pirmiausia nuvykti iki Laoso, vėliau galbūt pavyktų viena kelionės atkarpa pasiekti ir tūkstančio kilometrų iššūkį. Ir net susigėdusi galvoje pasėjau svają, kad galbūt mums su Juozapu pavyktų numinti dviračiais netgi iki Laoso sostinės Vientiane.
Naujametinis vakaras prasidėjo netikėtai vos išėjus iš laikinos nakvynės vietos. Išgirdę netoliese aidinčią muziką, smalsumo vedami nužingsniavome pažiūrėti. Tiesiog gatvėje įrengta scena, pastatyta nemažai staliukų, vietinės šeimos ir ant stalų pilni bokalai vietinio alaus. Žengdami vis arčiau stebėjome sceną su šokančiomis ir sunkiai į taktą pataikančiomis merginomis bei dainuojančiu atlikėju priešakyje. Kadangi svetimtaučių daug nematėme, o iš aplinkinių žvilgsnių jutome interesą susipažinti artimiau, nusprendėme stebėti renginį. Sausakimšoje minioje radome staliuką su keliomis laisvomis vietomis. Prisėdome šalia kelių vietinių ir vieno europiečio. Susibičiuliavus išaiškėjo, kad visi vyrai yra anglų kalbos mokytojai. Europietis gyvena daugiau nei dešimtmetį, sukūręs šeimą su vietine moterimi ir savo gyvenimo jau neįsivaizduoja kitaip. Vykstant diskusijai sužinome, kad šventė organizuojama daugiau užsieniečiams, nei vietiniams ir šalia manęs sėdi vaikinukas dalyvavęs Kambodžos X faktoriaus projekte. Nors vaikinas jo nelaimėjo, tačiau tapo itin populiarus su repo daina „ No Smoke“. Vos išgirdę šią istoriją primygtinai prašėme lipti ant scenos ir uždainuoti. Nors vietinis drovėjosi, tačiau sutiko su sąlyga, jog visi lipsime ant scenos šokti ir jo palaikyti. Prasidėję šokiai su vietiniais prie scenos vėliau persikėlė ant jos. Stebėti mūsų pasirodymo su X faktoriaus žvaigžde susirinko visas būrys vietinių, kurie lingavo į taktą. Po audringo pasirodymo prieš miestelėnų minią traukiant namo buvome dar įtraukti į nacionalinio Kambodžos banko teritorijoje vykusį uždarą vakarėlį.
50 kilometrų ilgio sala ir nakvynė budistų vienuolyne
Sėkmingai įriedėję į 2017 – uosius atsisveikinome su Kratie miesteliu taip ir neišvydę delfinų. Žvalgydamiesi dviratininkų istorijų ir patarimų, važiavusių Kambodžos ar Laoso keliais, perskaitėme nemažai informacijos ir dėliodami savo kelionės planą, nusprendėme persikelti į 50 kilometrų ilgio salą. Gal ir neskamba įspūdingai, juk salų būna ir didesnių, bet ar įsivaizduojate tokią salą tiesiog upėje? Būtent nuostabos genami ir persikėlėme su vietinių keltu į ją. Nors dėjome nemažas pastangas, salos pavadinimo taip ir neišsiaiškinome, tačiau ši vieta turi ką papasakoti. Valdžia nusprendė padėti vargstančioms ir nepasiturinčioms šeimoms perkeldami jas į salą, kurioje skatina eko turizmą, bei suteikia galimybes ūkininkauti jiems paskirtose žemės plotuose. Užsieniečiai norintys atsakingai keliauti, gali atvykti į šią salą, kurioje nakvynės siūlomos pas vietinius, su jais kartu dirbama, valgoma, gyvenama ir jiems padedama. Nors nameliai, kurie siūlo nakvynę yra išskirti iškabomis, pasiteiravus kainos likome gerokai nustebę. Kaina už naktį su vakariene ir pusryčiais bet kurioje svečius priimančioje šeimoje kainuoja 8 dolerius žmogui. Kukliai keliaudami ir pratę už nakvynę šalyje mokėti iki 5 dolerių už du žmones – atsisakome. Dviračiais dar paklaidžiojame po apylinkes ir supratę, kad nieko nepešime, tiesiog prisėdome šalia šventyklos. tikėdamiesi rasti išeitį iš keblios situacijos. Visi turbūt esate girdėję posakį, kad visose situacijose yra sprendimas. Radome ir mes.
Pamačiusi, kad šalia šventyklos gyvena budistų vienuoliai, o kieme ant virvių iškabinti būtent vienuoliams būdingi oranžinės spalvos apsiaustai, sakau Juozapui, kad galime prieglobsčio prašytis pas juos. Pašokusi nulėkiau į ant pastolių įrengto medinio pastato antrą aukštą. Pamatau nedidelį altorių su keliomis Budos statulėlėmis, Norodom Sihamoni – Kambodžos karaliaus nuotrauką ir moteriškę vis besisukančią ir šluojančią grindis. Bandau paaiškinti kas aš ir ko atėjau, tačiau ji greitai išsitraukiusi telefoną skambina, o kol vyksta telefoninis dialogas, man patiesia kilimėlį ir liepia atsisėsti. Netrukus pasirodo du vienuoliai, pasisveikinu ir trumpai bandau paaiškinti kokia situacija. Kaip supratau vyriausiasis vienuolis, kuriam vos 21 – eri, rankoje laikydamas telefoną panaršo internete, išsiverčia keletą žodžių ir pradžiugina savo žinia, kad galime likti nakčiai. Erdvė, kurioje susitikome yra vienuolių valgomasis, šalia altoriaus parodo vietą, kurią galime naudoti nakčiai, vėliau pasiteirauja ar valgome ryžius ir liepia laukti. Moteris gamina vienuoliams maistą ir prižiūri švarą valgomajame, gavusi nurodymą iš vienuolio pradeda gaminti maistą tik mums. Tuo tarpu mudu su Juozapu įsirengėme sau guolį pasitiesę miegmaišius ir vienuolių atneštus užklotus, o po geros valandėlės buvome pakviesti sočiai vakarienei. Nors sala nemaža, tačiau vieninteliai vienuoliai turi privilegiją visą parą naudotis elektra. Nors turėjome stogą virš galvos, tačiau nuolatinis karštis tą naktį, be atodairos kapoję uodai ir visai šalia burzgęs elektros generatorius mus
paliko beveik be poilsio.
Po svetingos nakties ir gausių pusryčių su vienuoliais liko nedaug, tik pervažiuoti pačią salą ir nusiteikti netikėtumams. Kelio pradžia buvo nenuspėjama, kadangi neturėjome jokios informacijos ar kitoje salos pusėje yra koks kaimas ar ten gyvena žmonės. Nežinios vedami minti dviračius pradėjome gana neblogu keliu. Žvyro keliukas pačioje pradžioje nuteikė mus pakiliai, tačiau vėliau jis virsdavo tiesiog masyviomis vėžiomis pilnomis puraus smėlio per kurį dažniau stūmėme dviratį, nei mindavome. Likus paskutiniesiems kilometrams iki savo tikslo abu pradėjome urgzti, kad taip važiuoti neįmanoma, o liko tiek nedaug. Tą akimirką stumiant dviračius atrodė, kad blogiausias scenarijus koks galėtų nutikti, tai nuvažiuotą atstumą įveikti antrą kartą atgalios. Vis dėlto išbridę iš proskynų ir pamatę laukuose dirbančius vietinius nusiteikėme vilčiai, kad dar ne viskas prarasta. Komunikacija su gyventojais įvyko kosminiu greičiu, vos kelių minučių bėgyje prie kranto prisišvartavo medinė valtelė su motoru, kuri mus perkėlė į kitą Mekongo upės krantą.
Be kyšio šalis tampa pavojinga
Aštuntosios dviračių žygio dienos planas kirsti Kambodžos – Laoso sieną. Įveikus paskutiniuosius 64 kilometrus Kambodžoje ir pasiekus pasienio punktą, šiek tiek padusę ir nusiteikę korumpuotiems pasieniečiams, darbuotojui pateikiame savo pasus. Likome nustebę, be jokių papildomų reikalavimų ar prašymų darbuotojai atžymi mūsų išvykimo dieną asmens dokumentuose ir palinki geros dienos. Anksčiau teko tiek iš keliautojų girdėti, tiek internetiniuose forumuose skaityti, kad kyšių praktika čia paplitusi. Na vienas pasienio punktas praeitas, tai jau pusė darbo. Vos už kelių dešimčių metrų jau Laosui priklausančiame punkte atiduodame pasus kartu su užpildytomis migracinėmis kortelėmis. Nors vizas iš anksto turime pasidarę vienas iš pasieniečių laiko rankoje mūsų dokumentus ir sako, kad atvykimo antspaudas mums kainuos po 2 papildomus dolerius. Puikiai žinodami, kad tokių mokesčių nėra, o tokia praktika tik vietinių pasipelnymo būdas, gražiai atsisakome mokėti kyšį. Pasus laikęs vyriškis atiduoda juos savo kolegei, o ši mums vėl kartoja, kad turime susimokėti. Klausia ką darysime jeigu negausime dokumentų, o kas mums lieka daryti? Atšauname, kad miegosime ant žemės iki kol būsime įleisti. Pasienietė atiduoda mūsų asmens dokumentus ir perspėja, kad Laosas mums labai pavojinga šalis. Kambodžoje įveikus daugiau nei 500 kilometrų patekome į Laosą, skurdžiausią Azijos šalį, tačiau mūsų kelionė nuotykiais ir istorijomis buvo praturtinta dar ne kartą.
Nekantriausiems antroji pasakojimo dalis: http://kelionrastis.lt arba vis dar besitęsiančios kelionės nuotykiai kelionrastis
Vakare tai labai įspūdingai miestas atrodo. O akinius jau teks saugot )))))
Dabar, kai žiūriu nuotraukas, tai tikrai gerai atrodo, nors gyvas įspūdis buvo kitoks 😉 O akiniai saugiai guli stalčiaus dugne, ko gero ten ir liks visam laikui ;)))))))