Išvykome traukiniu. Plackarte, savo „skyrelyje“ važiavome vienos, vietos buvo pakankamai, ir netgi per daug. Muitines pravažiavome be nuotykių, todėl vakarop nuėjome i vagoną – restoraną. Jauku, smagu, galima pažiūrėti TV, kainos labai korekt. Tai mes ten ir pasisėdėjome (švelniai tariant), miegot nuėjome gal kokią 2 val. nakties, nors restoranas užsidaro 23 val… (Su traukinio palydovais sokom :))
Maskvą pasiekėme jau ryte. Einant į metro pamatėme valiutos keityklą. Prie lietuviško lito – Latvijos veliava! Norejom pasakyti, kad išsitaisytų klaidą, bet nebuvo tos moteriškės, tai palikom vėlesniam laikui. Bet, aišku, paskui jau nebe tas galvoj buvo.
Pirmiausiai didžiulį įspūdį padarė kažkur gilyn žemai žemai besileidžiantys laiptai į metro. Tokių jokioj šaly nebuvau mačiusi. Jau žinau, kur norėčiau būti atominio karo metu.
Metro stotys – nepaprastai didelės, senoviškos, su skulptūromis, raižiniais. Tuo pačiu – viskas labai apleista, ištrupėjusios plytelės, pasenusios, išblukusios spalvos. Tačiau jos labai įdomios. Vienoje stotyje – paminklas baltarusių kariui (gal kokiu 4 -5 metrų aukščio), kitoje – daug kitokių karinių skulptūrų, trečioje – vėlgi kokie paveikslai… Norint apžiūrėti visas stotis, turbūt neužtektų ir savaitės. Tačiau pati metro sistema yra paprasta, ją lengva perprasti. Tai pagrindinis kasdienis maskviškio transportas.
Žmonės – rimti, kartais pikti, skubantys. Pačiuose metro vagonuose – nuorūkos, tušti buteliai. Labai buvo keista matyti geriančius alų ar dar kažką, mes, pasirodo, jau atpratę nuo tokių vaizdų ir veiksmų. Klausiau, sakau – ar tai pas jus oficialiai leidžiama? Atsakymas buvo toks, kuris dažnai kartojosi visos viešnagės metu: „Nelzia. No jesli očen chotčitca-možno.“
Iš metro ėjome pas draugą pasidėti daiktų. Jis sakė, kad tai visai netoli… Pasirodo, „netoli“ yra Maskvos matavimais. Po pusvalandžio intensyvaus žingsniavimo gavome atsakymą – na, dar maždaug tiek pat…
* * *
Pailsejusios ir po naktinių šokių traukinyje, kiek numigusios išlėkėm pasitikti Maskvos šventinių grožybių-juk buvo gegužės 9-oji!. Į paradą nepatekome, nes ten patenka tik „išrinktieji“, mums jau buvo be šansų. Todėl yrėmės link Kremliaus. Beje, mums pasakojo, kad prieš šventę yra „iššaudomi’ debesys, kad nesugalvotų lyti ar dar kažkaip kitaip gadinti šventę.
Tikra šventė – įvairiaspalvė, triukšminga, pilna ordinuotų bobučių, diedukų, moterys – su tulpėmis, kai kas – su daina… Aišku, pilna prekeivių, siūlančių Rusijos vėliavėles ir kt. atributiką. Merginos ant aukštakulnių kaip i balių išsipuošusios vaikšto, tikrai daug mačiau su puošniomis vakarinėmis sukniomis, kaip ka tik nuo podiumo. Dar kas krito į akį – daug juodukų, tipo kaukazietiškos prigimties. Kai kur ant scenų šoko tautinės grupės, kažkur kažkas šiaip dainavo, na, gražus šventinis šurmulys.
Tik prie visų įėjimų į Kremlių, Raudonąją aikštę, pastatyti metalo detektoriai, ir – krūvos milicininkų. Kaip sakant, visokiems skoniams, visokiems poreikiams, ir storų, ir kūdų,ir aukštų, ir žemų, ir jaunų, ir pagyvenusių… juokavom, kad museu Rusijoj populiariausia vyriška profesija – milicininkas. O šiaip – pilna agituojančių plakatų, šūkių, daug daug patriotiškumu trykštančių veidų. Matosi, kad žmonės tiki tuo, už ką kovojo, ir gerbia savo istoriją, labai myli ir didžiuojasi ja.
Anekdotas iš maskviškio lūpų:
– Kodėl milicininkai vaikšto po tris?
-Vienas moka truputį skaityti. Kitas moka truputį rašyti. O trečiam yra tiesiog labai malonu prasieiti su dviem išsilavinusiais žmonėmis.
Dar įdomu, kad visos iškabos – tik rusų kalba, angliškai čia mažai kas supranta, netgi lotyniškų raidžių nelabai supranta. Todėl angliškus pavadinimus irgi verčia į rusų kalbą ir rašo rusiškomis raidėmis. Juokingai atrodo.
Tuo metu Maskvoje vyko pasiruošimas Eurovizijai, bet mieste to visiškai nesijautė, nebuvo jokio eurovizinio šurmulio ar kt. išskirtinio dėmesio renginiui, iškyrus tai, kad keliose vietose buvo prekiaujama eurovizine atributika…pasirodo, rusai nelabai domisi Eurovizija. Jie Europoj, bet ne ES.
Labai patiko budinčių kareivių pasikeitimas prie „Nepažįstamo kareivio kapo“ amžinosios ugnies. Įspūdinga rimtis, susikaupimas, pagarba. Ir baisiai juokingas tas žygiavimo metu kojų aukštai išmetimas, kai mostelna, tai, rodos, kelieniu nosį susigurins.
Paskui patraukėme į Senąjį Arbatą. Pasakyčiau, tai padidintas ir pailgintas Pilies gatvės variantas. Kavinukės, gatvės muzikantai, ugnies ryjikai, žongliruotojai – buvo visokio plauko linksmintojų. Taip pat įspūdį paliko „Kino“ grupės fanų skverelis, jame išpaišyta grafitti siena.
Man ten labai patiko. Jauku. Norejau dar sugrįžti, bet… laiko stoka.
Tiesa, įdomus pastebėjimas. Plastikinius butelius ir skardines „priiminėja” spec. aparatai. Tiesa, už kapeikas, bet – visgi, geras išmislas, ar ne? 😉
Vėliau pasukome į Naująjį Arbatą. Vos ne dangoraižių tipo namai, plačios gatvės, riedlentininkų invazijos, didžiulis spalvingas kazino…. Kaip ir viskas. Net nebuvo ka tolkom pafotkint 🙂 Buč Amerikėj, tai buč fotkinusi kaip natur produkt 🙂
Tada lėkėme prie Lietuvos ambasados (na, kaipgi be to?). Didelė, graži ambasada. Prie jos net tvorelės trispalve išpaišytos (tokios kilnojamos tvorelės, nurodančios automobilio stovėjimo vietą).
O tada, kadangi jau temo, lėkėm pažiūrėti fejerverkų į kitą Maskvos galą. Bėgom, skubėjom iš visų jėgų, spėjom į pačią pradžią. Atsistojome po pačiais fejerverkais, todėl pajutau tą „malonumą“, kai visos smalkės byra i plaukus ir akis, pusę viso spektaklio laiko „praverkiau“, nes užvertusi galvą vis bandžiau nufotkint. Bet šiaip buvo labai gražu.
Pakeliui link namų sustojome „palatkėj“, t.y. kioskelyje, į kurį galima užeiti bet kuriuo paros metu. Mineralinio norėjau. Paprašiau, ir pradėjau kuistis piniginėj. Nes dar net nebuvau per visą dieną ten įkišusi nosies, ir nepažinojau rusiškų pinigų. Pabandžiau sukrapštyti smulkesnius pinigėlius.Buvau nekantriai paskubinta, vos ne aprėkta. Tuomet jau grūdau pirmą pasitaikiusį pinigą, kad tik man ta pardavėja nevožteltų. Toks vaizdas, kad aš ją sunervinau, ten užeidama. Umom Rosiju ne poniat.
Labai nuvargom, todėl traukėme link namų. Pėsčiomis nuo metro eiti griežtai atsisakėme. „Pasigavome“ taksi, t.y. paprastą ziguliuką, kuris net nedirba taksi, o tiesiog važinėja gatvėmis ir ieško, kaip uždirbti. Uz 15 Lt parlėkėme prie namų su vėjeliu.
Jau prie namų sugalvojome, kad reiktų vyno. Atsipalaidavimui po aktyvios dienos. Užėjome vėl į „palatkę“. Baisiausiai mandagiai paprašiau raudono pusiau sauso arba sauso vyno. Man be ceremonijų duoda kažkokį vyną ir laukia babkių. O aš instinktyviai klausiu: atleiskite, o iš kokios jis šalies? ( nes pvz. ispaniško vyno nepakenčiu…) Pardavėja tik akimis klapt-klapt, įgrūdo man į rankas tą butelį – „sama smotri“. Mano kompanjonai iškrito iš klumpių: sako, tai tu dar paklausk, kelintų metų pilstymo, iš kokio šalies regiono. Nu vienžo ėmiau aš tą vyną užsimerkusi, visa susigėdinusi dėl savo akiplešiškumo.
Beje, vynas buvo tiesiog nuostabus – (azerbaidžanietiškas) aromatingas, sausas, lengvas, ypač natūralus, na toks super duper!
Kitos dienos dienotvarkėje buvo registracija pašte bei kelionė pas mūsų draugo mamą į užmiestį, Vladimirovo apskrityje esantį Aleksandrovo miestą. Registracija praėjo baisiai – su pikta pašto darbuotoja, kuri labai nenorėjo mūsų aptarnauti, valandą laiko siuntė faksą ir pan. Spjovėm su drauge ir parėjom namo, mūsų draugas maskviškis vienas pats sutvarkė tą ceremoniją. Nes būtumėm „susiprovojusios“.
Į Aleksandrovą važiavome „električka“ – tarpmiestiniu traukiniu. Štai čia ir vėl pajutome tikrąjį Rasijos alsavimą…
Tik pradėjus važiuoti, prasidėjo „serialas“: atsidaro vagono durys, užeina pirmoji prekeivė. Rusčiu akmeniniu veidu „atpila“ greitakalbe išmoktą tekstą apie savo prekes, pereina vagoną ir dingsta kitame. Netrukus pasirodo kita „serija“. Vėl atidundena tekstą, ką ji mums siūlo pirkti, ir vėl išeina. Be emocijų, be šypsenos. Serijų buvo daug, net 14 – suskaičiavome. Mums buvo galimybė nusipirkti: ledų, čipsų, žemėlapių, veidrodžių, šlepečių, knygų, KET taisyklių rinkinį, naują traukinių tvarkaraštį, provoslavų švenčių kalendorių, dėklų dokumentams, rankinių, pleistrų (pirkom!), maišelių skalbiniams, vėl ledų, vėduoklių, adatų, siūlų, šukų, žirklučių, plaušinių, kempinių, plastikinių maišelių, segtukų į plaukus ir t.t.t.t. Dar labai juokėmės iš vėduoklių pardavėjo. Šalia manęs sėdinti šneki moteriškutė nusprendė savo anūkėlėms nupirkti po vėduoklę, nes važiavo jų lankyti. Davė pinigą, maždaug 50 lt vertės, jai turėjo būti 40 Lt grąžos, Bet pardavėjas neturėjo, todėl visaip kaip rodė jai panieką ir burnojo, kad jam nereikia išvis jokių pinigų, ir išvis, mes visi shikniai. Pasėdėjo porą sustojimų šalia, paskui nuėjo. Taip ir nesupratom, ar jis norėjo pabendrauti, ar parduoti. Turbūt kad pirmasis variantas.
Aleksandrove mus sutiko gražiame užmiesčio name. Barbekiu, viskas super. Mieli malonūs žmonės, puikiai priėmė, dar labai gražius šunis augina, man, kaip „šunininkei” tai buvo labai miela….
Kitą dieną išsiruošėme į Aleksandrovo Kremlių. Važiavom oj kaip seniai pamirštu kaimietišku autobusiuku, Ikarus berods, tokiais mus – pionierius į kolūkį veždavo akmenų rinkti.
Ten buvo moterų vienuolynas, soboras, muziejus, gidė paprastai pasakoja ten apie Ivaną Rūstųjį bei Aleksandrą Nevskį, deja, pirmadieniais muziejus nedirbo… Todėl patys pavaikščiojom, paskaitėm nuorodas.
Grįždami užsukome į „pivnaja“ – alaus barelį. Rusijoje labai populiari socialinė reklama: pavyzdžiui, metro kabo tokie paveikslai, kaip: „Mužčiny, darjte ženščinam cvety!“ – „Vyrai, dovanokite moterims gėles!“ir t.t.
O toliau prasidėjo mūsų kančios. Neaišku kodėl, tačiau atgal į Maskvą grįžinėjome autobusu. Pilnutėliu, prisikimšusiu žmonių, tvankumoje… Už maždaug 20 km prasidėjo didžiuliai kamščiai, ir mūsų 2 val. kelionė pavirto į nesibaigiančias 4 val. sekinančias kančios valandas… maniau ,stabdysiu autobusą ir šoksiu lauk. Taip bloga buvo, širdis šokinėjo, dūsau, karšta, tvanku, prakaite maudžiausi. Ir koks buvo mano pyktis, jei bučiau turėjusi jėgų, būčiau atsistojusi ir išmalusi vairuotojui marmuzę – pasirodo, autobuse buvo kondicionierius, tik išjungtas, jo neįjungė taupymo sumetimais, įjungė tik tada, kai kažkam pasidarė labai bloga, ir žmonės pradėjo rėkti „kas turi validolio“. Pykau siaubingai. Bet keiktis Rusijoj nepatartina, čia už viešą keikimąsį gali gauti 15 parų arešto.
Pagaliau pasiekėm Maskvą, išlipom kaip iš po pirties. Kančios baigėsi.
* * *
Aplankėme labai gražų, linksmą, platų, nuotaikingą Parodų parką.
Pavaikščiojom, prisėdome lauko kavinukėje pavalgyti. Pasiėmėme iešmą šašlykų, žalumynų, po porą bokaliukų alaus. Paprašiau, kur galima nusiplauti rankas – sako, o vat nėra kur, vandens nėra. Atnešė drėgnų servetėlių. Na, ok…. Tualetas buvo šalia, mokamas…. Ot biznis, ane?
Valgis buvo labai skanus, jei nekreipti dėmesio į tai, kad reikia vos ne keliaklupsčiauti, kad prie tavęs kas nors prieitų, aptarnautų ir neaprėktų. Vaišingasis maskviškis sumokėjo už viską nei daug, nei mažai – beveik 400 Lt. Mes, lietuvės, vos iš klumpių neišvirtom, o maskviškiui smagu buvo mūsų reakciją žiūrėt.
Tada ėjome suptis ant karuselių. Iki pat uždarymo supomės. Vėliau sėdome vėl į metro ir nuvažiavome apžiūrėti „Pergalės aikštės“. Nepaprastai gražu… Fontanai apšviesti raudonai, iš gėlių padarytas laikrodis, į dangų besiremianti „Stela“ – pergalės simbolis.
* * *
Kitą dieną, antradienį, buvom suplanavę nuodugniai apžiūrėti Kremlių. Nes per Pergalės dieną tai padaryti buvo be šansu, per daug žmonių.
Įspūdinga, gražu!
Dėl nuotykių – pagrindiniame Sobore pirkau kelis suvenyrus ir magnetukus. Kadangi pirkau 6 vnt, sakau – gal nuolaidėlę? O man atsakė: mes šventoj vietoj nesiderame…. Vos neatsakiau: o mes šventoj vietoj ir neprekiaujame, jei ką.
Kitame muziejuje užkalbinau prižiūrinčią merginą: labai mandagiai paklausiau, kas pavaizduota tame paveiksle. Ji man su panieka: gal ikonoje, ne paveiksle?! Nu jau užvirė mano žemaitiškas kraujas, atšoviau ir aš: labai atsiprašau, ponia, bet rusų kalba man nėra gimtoji. Iškart tonas pasikeitė, ir labai maloniai man viską paaiškino.
Po Kremliaus keliavome i zoologijos sodą. Didelis, gražus, vaikščiojom labai ilgai.
* * *
Trečiadienį važiavome namo. Istorija traukinyje vėlgi pasikartojo, gavome fainą kaimyną, grįžom smagiai ir su daina. Štai tokie mano įspūdžiai iš Maskolijos krašto. Ačiū už dėmesį.
Nesuprantu tų,kuriems Egiptas,Graikija ar Turkija – nuvalkiotos šalys.Jeigu šalis įdomi,tai kodėl į ją nenuvažiuot dar ir dar?Aš vis važiuoju į tolimas šalis,bet noriu ir Egipto,ir Turkijos,ir Lenkijos taip pat.
Ačiū už rašinį.
Ačiū, Morkau.
Manau kad kiekvienoj šaly galima kiekvieną kartą atrasti ką nors naują, netikėtą, nematytą
Aš iš vis nesuprantu, kaip kokia nors šalis gali būti nuvalkiota???