Lenkija: Vroclavas

Pati sau padariau išvadą, kad apie keliones reikia pasakoti tuoj pat – vos iš jos grįžus. O jei nukeli į rytojų, o rytojaus dieną dar į kitą rytojų… taip ir praeina visas pusmetis, o gal ir daugiau. Taigi, Vroclavas turėjo būti mūsų kelionės kitaip paskutinioji – trečioji – dalis. Ji, žinoma tokia ir lieka, tik jau šiek tiek laiko apgludintais įspūdžiais, pykčiais ir dar ten kai kuo 🙂
Vroclavą pasiekėme vėlai vakare. Su mažu stresiuku. Raktą nakvynei galima pasiimti iki 21:00 val. Į miestą įriedam 20:30. Rodosi, kiekvienas šviesoforas tavo laiko vagis. Beje, kai kurie jų iš tikrųjų skaičiuoja sekundes iki to, kada užsidegs kita spalva. Valio! Suspėjom! Gavom raktus, susimokėjom už mašinos parkavimą (keistus apartamentus turėjom: raktus pasiimi čia, gyveni – ten, mašiną vienai nakčiai statai į viešbučio garažą, antrą į vieną iš Vroclavo požeminių stovėjimo aikštelių, bet su mažesniu tarifu… pamenu, tada man ta makalynė labai nepatiko, o dabar jau – ai, gerai buvo :-)). Sumetę daiktus viešbučio kambary lekiam vėlyvos vakarienės. Juk tuoj dešimta vakaro… o žarna žarną ryja. Bet apie tai beveik pamiršti pamatęs gražiąją Vroclovo rotušę ir aikštę aplink.

Žinoma vakarienę taip pat radome ir laimingi grįžtame į viešbutį.

Ryte aikštė ne ką prasčiau atrodo, todėl vienoje kavinukėje sėdame pusryčiauti. Niekaip negaliu atitraukti akių nuo Rotušės fasado.

O tada, visai netikėtai, pamačiau kažkokį mažą žmogeliuką. Taip taip garsieji Vroclavo nykštukai, o aš apie juos visai nieko nežinojau – krasnoludki…

Vroclaviečiai, pasirodo, net miesto planą turi, kur tie nykštukai slepiasi. Jų plane visas 100. Tačiau planas ne iš naujausių, mat dabar, pasak vietinių, tų nykštukų esą virš 300. Nežinau, tiek neradau, bet tokių, kokių nebuvo plane radau. Vyras mane pokemonų ieškotoja praminė. Bet baisiai smagi atrakcija 🙂

Taigi po pusryčių pradedame savo pasivaikščiojimus po miestą…
Karališkieji rūmai

Šiuose pastatuose įsikūręs vienas iš Vroclavo muziejų (karo muziejus)

Šv.Elžbietos bažnyčia. Priskiriama seniausioms ir didžiausioms miesto bažnyčioms (Vroclave bažnyčių tikrai daug). Šios bažnyčios bokštas 90 m. aukščio. Tiesa, kažkada seniai seniai jo būta daug aukštesnio – 130 metrų. Tačiau siaučiant audrai bokštas sugriuvo. Tai esą įvykę XVI a.

Toliau sukiojamės senamiesčio gatvelėmis

Užsukme į dar vieną bažnyčią – Šv.Marijos Magdalietės. Šioje bažnyčioje galima pasikelti į vieną iš bokštų ir išeiti į bokštus jungiantį balkonėlį-tiltelį. Tiesa, bijantiems atviro aukščio – nerekomenduočiau, nes balkono turėklai – ne uždara mūro siena. O kaip ten viršuje siaučia vėjas! Vos neatėmė iš manęs šalio… Bet pasigrožėti miestu iš viršaus čia visai tinkama vieta, nors ir ne vienintelė.

Vaikštinėjame toliau po miestą, apžiūrime dar keletą bažnyčių…

Vienoje jų aptinkame štai tokią minimalistinę klausyklą.

Sukame universiteto link. Čia mums labai knietėjo pamatyti barokinę universiteto salę Aula Leopoldina. Salė įrengta 1728-1732 metais universiteto įkūrėjo imperatoriaus Leopoldo I garbei.

Be to, galima pasikelti ir ant universiteto stogo…

Vaikštinėjau ten visur ir savęs klausiau: ar studentai, paskendę savo paskaitų, atsiskaitymų planuose, knygų puslapiuose, išmaniuosiuose telefonuose… mato, kokiame nuostabiame pastate studijuoja?

Čia buvo galima ir akių spalvą nusistatyti 🙂

Na, žinoma, nepraleidžiame ir Tumskio salos (Ostrow Tumski). Ji kartais vadinama mažuoju Vatikanu. Turistai čia plaukte plaukia. Patiko čia ir mums.

Ir koks tiltas be spynelių? Kažkoks išprotėjimas visur 🙂

Ir dar nutariame, kad reikia apžiūrėti garsiąją Raclavicko panoramą (Panorama Raclawicka). Tai vienas didžiausių pasaulyje panoraminių paveikslų (1710 m²). Paveiksle vaizduojamas pergalingas T. Kosciuškos vadovaujamos Lenkijos armijos prieš rusų armiją mūšis ties Raclavickais.

Na, ir… bilietų šiai dienai nebėra… 🙁 Nors buvo dar beveik dvi valandos iki uždarymo… Tiek to… užteks nykštuko…

Na, o geriausia paguoda – palepinti urzgiantį skrandį!

Vakare netoli viešbučio kažkas greitai ant grindinio išmėto knygas. Toks nelegalus knygų turgus. Kažkaip gaila pasidaro man jų… net nė nesiderėjusi nusiperku vieną žodyną…

Kitą rytą reikia atiduoti raktus, iš aikštelės pasiimti mašiną. O dar norisi šiek tiek pasivaikščioti po miestą, papusryčiauti. Su raktu viskas gerai. Su mašina… taip pat. Parodome kortelę, kurią gavome pasiimdami raktus ir sumokėję už mašinos stovėjimą. Vyriškis sako 109 zlotai. Sakom sumokėjom mes jau. Jis: 109 zlotai. Aiškinam visokiom kalbom, kokias tik mokam (lenkiškai, žinoma, nemokam (bet už tai dabar turiu žodyną)), kad sumokėjom. Vis tiek 109 zlotai. Kišam po nosim viešbučio pavadinimą ir tel.Nr., sakom tegu skambina. Tada lyg niekur nieko issitraukia kitą kortelę, kur parašyta, kad už tokią ir tokia mašiną sumokėta. Your ticket, – sako. Bandom klausti, ar dar galim mašimą palikti stovėti kokiai valandai. Your ticket, – sako vėl ir imasi savo darbų. Tipo, eikit iš čia. Nu, ką sakom, rizikuojam. Pavaikštinėjom dar po miestą, papusryčiavom. Išvažiavom iš aikštelės be problemų.
Bet nesinori dar namo. Viename lankstinuke mačiau įspūdingas Šimtmečio salės (pastatytos 1913 m.) nuotraukas. Sukam link jos. Salė garsi savo kupolu. Jo dydis stovint salės viduryje tiktai palieka įspūdį. Nedideliame muziejuje galima pamatyti, kaip pastatas buvo statomas (skriestuvo principu). Pastate organizuojami įvairūs renginiai, parodos.

Šalia yra parkas ir šokantys fontanai. Į parką nepatenkame, nes ruošiamasi kažkokiam koncertui ir viskas aptverta. O fontanus iš tolo pamatome iš kavinukės terasos.

Įdomu, bet nesužavėjo. Tikrai neatrodė taip kaip nuotraukose.

Na, o dabar tai jau namo… Iki Vroclave! Čia dar norėsiu sugrįžti. Juo labiau, kad dabar dar žinau, jog ten esama ir nuostabios kalėdinės mugės.