Brunėjaus Sultonatas, Taikos Užuovėja

Brunėjaus Sultonatas, Taikos Užuovėja

„Taikos užuovėja“, manau, kad labai taikliai pasakyta, nes tikrai apie šią šalį nerasite daug pasakojimų ar bulvarinių skaitalų apie smurtą, stichines nelaimes ar kitas šių dienų aktualijas. Netgi galiu lažintis, kad daugelis atsiversite žemėlapį pažiūrėt, kur ji yra, kaip tą padariau ir aš, tada, kai planavau atostogas Malaizijoje. Tiesa sakant, tuo metu, kai pradėjau juo domėtis, tai kiekviena žinia buvo naujiena ir stebino viskas iš eilės. Tad buvo tvirtai apsispręsta iš Malaizijos skrist porai dienų ten, kur žmonės gyvena be mokesčių.

Skrydžiai iš MY vyksta dažnai ir nebrangiai, skridom su Airasia iš Kuala Lumpur, nes kažkodėl gaunasi pigiau iš Kuchingo grįžt į Kualą Lumpurą ir tada skrist į Brunėjų, nors Brunėjus yra toje pačioje Borneo saloje kaip ir Kuching. Skrydis truko porą valandų.

Viešbučių ir pramogų pasirinkimas nėra didelis, tad ten ilgai ir nelabai rastumėt ką veikt, todėl mes daugiau pinigų skyrėme viešbučiui ir tikrai neprašovėme. Apsistojome nuo sostinės šiek tiek nutolusiame Jerudong miestelyje. https://www.facebook.com/parkviewbrunei/

Pirmasis įspūdis išlipus iš lėktuvo – karšta, velniškai karšta, net mano žmona, kuri dievina karštį, buvo nuginkluota nelygioje kovoje. Nesidomėjau geografine padėtimi, bet keista, kad vienoje salos dalyje – tropikai, o kitoje – „Egiptas“. Oro uoste mus pasitiko viešbučio vairuotojas, įsodino į automobilį, nuvežė prie bankomato ir į viešbutį. Vairuotojas labai malonus, puikiai šnekėjo angliškai, domėjosi, kurgi ta mūsų Lietuvėlė yra. Kai žmona užklausė dėl maudymosi viešbučio baseline, sakė “no problem”, juk jūs turistai, ir labai nusistebėjo, kad buvome Egipte “juk tokia griežta musulmoniška šalis”. Įėjus į viešbutį, teko užsidaryt žandikaulį, dar ir žmona stuktelėjo į šoną, kad užsičiaupčiau. Nustebino, kad šioje musulmoniškoje šalyje moterys dirba, yra tokių, kurios nedengia plaukų, vairuoja ir pan.

Ir čia mūsų laukė turbūt įdomiausia dalis. Nuėjom į reception pasidomėti apie viešąjį transportą, nes esam pakankamai toli nuo centro. Mūsų paklausė, kur norim vykt ir kada ir…pasirodo anywhere and anytime, kai tik širdis geidžia, mes paprašome, kad mus nuvežtu kur norim ir po 5min sėdime naujame „vane“ su asmeniniu vairuotoju. Nuvykus, kur reikia, pasakai laiką, kada paimt ir iš kur, ir voila!, vairuotojas tavęs laukia, kad parvežtų atgal. Tiesa, laiko daug neturėjom, tai vieną dieną teko prašyti, kad vežtų net dukart, bet no problem.Kadangi kelionė link naktinio turgaus į vieną pusę truko bemaž 40min, tai vairuotojas nusprendė mūsų palaukt, kol apsipirksim.

Gadong Night Market. Šis turgus turi būt must see sąraše. Nekalbant apie tai, kaip ten viskas skanu, tai dar ir viskas po 1$, na, dauguma patiekalų po 1$, didžiausia kaina, kurią matėme – 5-6$. Žmonėms nereikia jaudintis dėl mokesčių, nes jų nėra, tad visas uždarbis lieka pardavėjams. O jau kvapai aplink… Eini ir seilės kaupiasi burnoje 🙂 Prisikrovėm visko po biški ir dar biški, išleidom tiek, kad Lietuvoje vienas vos pavalgyčiau. Turgus veikia trumpai, nes žmonės viską suveža šviežia, greit išparduoda ir viskas, o greit išparduoda, nes.. vietiniai sau namie valgyt nedaro, neapsimoka, ateini, nusiperki ir pavalgai. Patogu ir praktiška 🙂

Sostinę Bendar Seri Begawan aplankėme pėsčiomis, gaudėme pavėsius ir kondicionuojamas parduotuves, bet vis tiek nusvilome tiek veidus, tiek rankas ir kojas… Didžiausia vietinių pramoga – prekybos centras su daugybe įvairiausių parduotuvėlių.
Nuostabaus grožio Sultan Omar Ali Saifuddin mečetė. Buvome su visais ir visur atsargūs, nes tai musulmoniška šalis, bet, mūsų nuostabai, jie patys pamojo ir pakvietė, aprengė ir leido ją apžiūrėti iš vidaus. Galima buvo ir aplink vaikščiot kur nori, ir fotografuot kiek nori, išskyrus viduje.

Nameliai ant vandens. Nuo mečetės veda kelias tiesiai į juos ir tada pamatai, kad 100 metrų nuo žibančio aukso ir..skurdas. O galbūt ir ne skurdas, tai labiau gyvenimo būdas, nors jokio įspūdžio, šlapia, nesaugu, smirda, purvina. Šalia dar ir kapinės..sukamės atgal.

Regalijų muziejus, visos Sultono gautos dovanos iš kitų šalių, deja, bet Dalytė nieko nėra padovanojusi:) Foto negalima, tad tik tapkių prie įėjimo, nes privaloma nusiauti lauko avalynę 🙂

Buvo dar visokių kitokių muziejų, bet įspūdžio nepaliko, tad nėr ir ką pasakot:)
Vieną dieną skyrėme Shahbandar kalvoms. Vos atvykus mus pasitiko būrys beždžionių, pradžioje apsidžiaugėm, po to buvo nebejuokinga ir visą likusią kelionę po Malaiziją jomis bjaurėjomes. Bet patirtis gerai, daiktus saugom kaip niekad ir prie jų nevalgom 🙂 “Hikinimas” jau nuo pat pradžių parodė, kad bus iššūkis tiek man, tiek žmonai. Pradžiai gavom gerą dozę stataus kopimo. Šiaip netaip pasiekėm viršų, o ten nuorodos kur eit ir kokios sudėtingumo trasa, optimistiškai pasiūliau sudėtingesnę, bet žmona žino, kad nusišneku, tai ėjom lengvąja trasa. Žmonių nėra, karštis kaip orkaitėje, o dar kurpinę ir fotiką tampom… Trasą praėjom, jau ir su keiksmais pabaigoje, kad net beždžionės prie mūsų nėjo jau.

Už kampo stovėjo vagonėlis su kokosais ir ledais. Kokosą atkapoja tau vietoje prie akių, prikrauna ledukų ir štai gaivinkis. Išgirdom šūvį, vagonėlio šeimininkai šaudė į beždžionės, negaila, žinos kaip vogt:) Apskritai, visos kelionės metu matėme, kad vietiniams makakos, kaip lietuviams tarakonai – parazitai.

Paskutinis vakaras. Pasipuošėm šventiškai ir išsiruošėm į Jerudong atrakcionų parką, kuri Sultonas padovanojo šaliai savo 48 gimtadienio proga. Seniau parkas buvo nemokamas visiems, o dabar simboliškai apmokestino. Susimoki ir veiki, ką nori.
Pradžioje nusigandome, nes įėjus niekas neveikė, tik švietė gražios šviesos, pamanėme, kad ištiesų neveikia, o pasirodo, tuo metu vyko malda. Po maldos pažaidėm vienur, kitur, apsukom ratą su apžvalgos ratu ir paskutinę vakarienę nusprendėm valgyt ne užpiltus noodles’us, o kažką normalaus. Šalia atrakcionų parko yra vadinamasis Food Court, kai vienoje vietoje sukoncentruota daug mažų restoranėlių/bistro/užeigėlių. Užsukome į jūros gėrybių restoranėlį, kuris visos šeimos verslas, netgi žemėlapį išsitraukė pažiūrėti, kur yra Lietuva. Už normal maistą ir sumokėjom kaip Lietuvoje, bet who cares, mes šalyje, kurioje visi šypsosi, sveikinasi, yra malonūs, neapgaus ir dar padės, kur švaru, gražu, skanu, saugu.

Vykdami į šią šalį manėme „dabar, nes kitos progos nebus”, bet tikrai žinau, kad, kai lankysim kitas šalis šalia, tai tikrai nepraleisim progos ten dar kartą sugrįžt ir pasisemt teigiamos energijos. Tad toks tas Negara Brunei Darussalam, Taikos užuovėja