Moldova: Vynas moterims naudingas tuomet, kai jį geria vyrai

Moldova, 2016 lapkritis

Pavasarį, akcijos metu, nusipirkome bilietus į Kišiniovą, aktoriams trumpesniam laikui, man ir Vytui – ilgesniam. Vasara praėjo smagiai, ruduo – dar smagiau, medžiams raustant gavome pranešimą, kad atšaukiamas reisas nuo Kijevo iki Vilniaus. Nenustebome: kaitaliojami reisų laikai, dienos, visiškai atšaukiami ar į kitą parą perkeliami skrydžiai, tačiau iš „kaitaliotojų”, kaip visada – nieko. „Jupiteriui viskas galima”.

Iki išvažiavimo turėjau nudirbti susikaupusius darbus, buvo daug repeticijų, spektaklių. Nuėjęs pas vadybininkus paburbėjau apie visiems gerai žinomas mūsų problemas, kurios visų čia dirbančių egzistavimą meta toli toli į praeitį. Tie, norėdami manęs atsikratyti, patarė jas išsakyti direktoriui, tik perspėjo, kad paskutiniu laiku jis ant visų daug šaukiąs.

Taip ir buvo. Kai pareiškiau, jog reikėtų įsigyti nors kiek naujesnės aparatūros, nes su krakozmečio technika konkuruoti su kitomis, tik po rekonstrukcijos atsidariusiomis kultūros įstaigomis yra beveik neįmanoma – jis dar tik niršo. O kai pridėjau, jog vietos tvarka ir kultūrai nepritaikyti viešieji pirkimai paraližuoja veiklą, ir jeigu popieriai trukdo sveikam protui , tai reikia kažką keisti tuose popieriuose, o ne mūsų galvose – užsivedė. Kartu su Vytu sprukome lauk.

Viena bėda ne bėda – sako liaudis. Pakilę į devintąjį mūsų namo aukštą, niekaip nepatekome į namus. Teko kviestis durų atidarinėtojus. Atvažiavo, duris apžiūrėjo, paprašė šešiasdešimties eurų, tuomet išlaužė spyną ir pažadėjo atvykti rytojaus rytą sulaužytąją spyną pakeisti nauja. Man tai kainuosią dar aštuoniasdešimt eurų – pasakė. Nuotaika vėl laipteliu nusirito žemyn. Ir dėl durų, ir dėl pinigų, žinoma.

Atsisėdau prie kompiuterio, facebooke kažkas prašėsi į bičiulius. Bakstelėjau pele ir įsigijau dar porą draugų, bet abejones pasėjo akyse šmėstelėjusi keista nuotrauka. Susiradau pirmą priimtąją, atsiverčiau profilį – ten tiesiai šviesiai buvo parašyta, kad moteris yra prostitutė, dirba Anglijoje, koordinatės tokios ir tokios, ir kelios pikantiškos nuotraukos. Na, tik šitų draugių man ir tetrūko, darbą o ne mano asmeninį gyvenimą atspindinčiame facebooke. Puoliau ieškoti kaip tą nelemtą viešnią kuo greičiau iš savo puslapių išprašyti, pagaliau pasisekė.

O paskui susimąsčiau – kodėl gi aš ją pašalinau? Juk tokie margi klientai tiktai daugina mumis besidominčius. Šiandieninė kai kurių Lietuvos teatrų vadyba populiarumo vardan visas Bulonės damas į savo draugus pasikviestų.

Išvažiuoti nesinorėjo dėl subiurusios nuotaikos, ir mieste jaučiamo subruzdimo: kaip tyčia, privatus Klaipėdos merginų teatras prabilo apie bankrutuojančią miesto kultūrą ( vieno asmens paskaičiavimu, lapkričio – gruodžio mėnesiais Klaipėdoje vyksta maždaug po 150 renginių), jaunosioms teatralėms atatarė jų ir Šarkos meną šalyje proteguojanti žurnalistė G.Gugevičiūtė. Menotyrininkas I.Kazakevičius apie merginas nutylėjo, tačiau pasakė, kad B.Šarką „nepriskiriąs šiuolaikiniam menui, kadangi pastarasis vartojąs ikikultūrinę, neartikuliuotą, primityviąją kalbą… ir kad jo kuriamas teatras yra tik pusiau meno akcija”.

Perskaičiusi Kazakevičiaus straipsnį, garsi miesto dramos teatro aktorė replikavo, jog tokiomis mintimis Kazakevičius pataikauja uostamiesčio “menininkui”, nes tas kuria ne akcijas, o daro tik tai, ko niekada net ir nemokėjo daryti… gi paskutiniu metu dar ir groja.

Į klaipėdiečių teatralų širšalą įsipainiojęs žinomas filosofas mėgino užčiuopti rimtesnes bankrutuojančios kultūros priežastis, ir atrodo kad pirmieji jo žingsniai buvo sėkmingi.

Aš gi matau kur kas paprastesnes (o gal ir sudėtingesnes) bankroto – nebankroto šaknis: kai kurie Klaipėdos miesto teatralai dirba tikrai su polėkiu, tačiau mažosios trupės yra visiškai susiskaldžiusios, tiksliau būtų pasakyti – supjudytos, taigi su jomis miesto kultūrą valdančios ponios darė ir daro ką tik sumaniusios.

Atvirai pasakius, man patiko viso šito širšalo šūkis, tačiau nepatiko esmė. Triukšmas buvo sukeltas tikrai ne dėl miesto kultūros bėdų, kurių jis neabejotinai turi, o paprasčiausiai, dėl švogeriško pinigų skirstymo. Lietuva yra labiausiai korumpuota šalis, skelbia Europos tyrėjai. Tai kodėl Klaipėda turėtų išsiskirti? Niekas nesikeičia Lietuvoje, drįstu prognozuoti, kad bent jau artimiausiu metu niekas nesikeis ir Klaipėdoj. Visai niekas. Kaip ir iki šiol bus gyvenama švogeriškai, taip pat švogeriškai skelbiami fiktyvių konkursų nugalėtojai ir skirstomi pinigai. Laikraštyje kažkas rašė, kad „Kultūrinis Klaipėdos gyvenimas pamažu vyksta sau, o Klaipėda kaip miestas ir uostas gyvena sau. Ir kol bus kalbama tik apie „kultūrinius” renginius, bet ne apie kultūrinę – istorinę esmę, tol turistai iš atvykstančių lainerių vėl ir vėl vyks į Akropolį, o miesto kultūrinio gyvenimo viršūnė bus jūros dienų bedlamas”. Padarius šiokius tokius papildymus, po šitais žodžiais pasirašyčiau ir aš.

Kadangi abu mūsų „Varšuvos melodijos” aktoriai šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje, tai į Vilnių dardėjome dviese, o oro uoste visi susibėgome į vieną krūvą. Lipdamas į lėktuvą prisiminiau suktą vieno pažįstamo klausimą, užduotą man prieš metus:

– Jeigu Moldovoje neturite giminių ar pažįstamų, tai ko jūs tenai vykstate?

Ir dar vieną, išgirstą visai neseniai:

– Ar verta šiandien vykti į Rusijos pusėn linkstančią šalį?

Susimąsčiau. Na, pirmiausiai, žinoma, vykstame todėl, kad esame pakviesti į festivalį. Tačiau, juk turime ir daugiau kvietimų į festivalius, tačiau lankomės toli gražu ne visur. Iš tiesų keblus tas klausimas: „kodėl būten ten“?

KRIKOVO

Pirmiausiai reikėtų pasakyti, kad norėčiau į šitą šalį vykti pavasarį, vasarą, geriausiai, žinoma, ankstyvą rudenį, kai vynuogienojai būna apkibę sultinga sunkuma. Bet ką čia padarysi, kad mus jau antrą ar trečiąjį kartą kviečia lapkričio pabaigai, kai lyja lietūs ar ausis žnaibo įkyrus šaltis. Šį kartą, ačiū organizatoriams, be privalomų darbų mums buvo suruoštos kelios ekskursijos. Viena – po sostinę, antroji – po jos muziejus, trečioji – į „Krikovo“ vyno rūsius. Apie Kišiniovą aš jau rašiau po praeitos savo kelionės, apie muziejus – taip pat. Patinka man ir moldavų sostinė ir šalies muziejai, tačiau vyno rūsiuose čia buvau prieš kokius 40 metų, ir beveik nieko iš to savo buvimo neatsimenu. Įtempus atmintį, prieš akis iškyla tik ilgi provincialios degustacinės stalai, ir prieš kiekvieną turistą stovinčios plastmasinės taurelės, pripildytos taurių gėrimų. Ir kad tas visas taureles mano teatro žmonės tuomet išgėrė iki dugno, o štai vakariečiai tik vos vos palaižė, vos vos paragavo ar tik pauostė. Vienas mūsiškių ilgai žiūrėjo į tą vakarų turistų neišgertų taurelių mišką ir burbėjo, apie kapitalistų kvailumą, persisotinimą, išlepimą ir paranojišką elgesį socialistinėse šalyse.

Dabar apie Krikovo.

Ir senaisiais laikais, o ir mūsų moderniame amžiuje, Krikovo rūsiai be didelio pritempimo gali pretenduoti į aštuntąjį pasaulio stebuklą. Iškasti po Krikovo miestu, jie yra tarsi antrasis Krikovas, tiktai šešiasdešimt ar šimtas metrų po žeme. Prospektai, gatvės, aikštės… Tik gatvių pavadinimai po žeme yra keistesni, nei vaikštant viršuje: Kabarne, Rislingas, Fetiaska, Aligote, Sovinjon… Kiekviena gatvė atitinka vyno rūšį, kuris yra laikomas šitų gatvių nišose ir atšakose. Krikovo požemių tyloje apie trys milijonai litrų vyno bręsta ir įgauna savo brangiuosius nepakartojamus skonius. Šiai dienai Krikovo kombinatas – tai daugybės pavadinimų aukščiausios rūšies stalo raudonųjų ir baltųjų vynų, kurie čia kuriami pagal originalias technologijas, tai penkiolika rūšių šampano ir markinio vyno.

Vyno rūsių maštabai stebina. Čia galima susipažinti ne tik su Krikovo gamyklos gaminamais vynais. Šituose rūsiuose saugomi geriausi vynai surinkti visuose pasaulio kampeliuose.

Krikovo vynoteka susideda daugiau nei iš vieno milijono butelių. Čia saugomi unikalūs Parancūzijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos vynai, o taip pat daugelio kitų pasaulio šalių šių gėrimų pavyzdžiai, seniausias butelis pagamintas 1902 metais Jaruzalėje. Už šitą butelį, pagarbiai saugomą po stikliniu gaubtu, vyno gėrovai ir žinovai siūlė labai didelius pinigus, jeigu neapsirinku, apie tris šimtus šešiasdešimt tūkstančių dolerių, tačiau kol kas jis neparduotas stovi pačioje garbingiausioje kolekcijos vietoje, ir stebina lankytojus savo forma ir šimtmečio dulkių sluoksniu.

Krikovo kombinatas – vienintelė gamykla respublikoje, kuri gamina šampaną senoviniu prancūzišku būdu – jis rūgsta supilstytas į butelius, juose laikomas iki trejų metų. Visų Krikovo vynų galima paragauti puikiose degustacijoms skirtose menėse, kurios yra įmantrių išieškotų architektūros formų, unikalios ir nepakartojamos. Salės yra tikrai žavios, kažin ar atsirastų bent vienas nenorintis čia pasėdėti ir pasmaguriauti garsiųjų gėrimų.
Man labai patiko septynių metų išlaikymo baltasis vynas, kuris kvepėjo migdolais, gėlėmis ir dar kažkuo labai pažįstamu, gal senelės keptu pyragu, gal rudeniu. Vytas pasakė, kad šitas vynas jam nėra niekuo išsiskiriantis, o kvepia ne kokiais ten vaikystės prisiminimais ar pyragais, o paprtasčiausiomis mielėmis. O štai man nepatikusį jauną raudonąjį vyną jis liaupsino, ir sakė įsigysiąs tiek, kiek galima parsivežti.

Nors Moldovoje yra daug vyno gamyklų ir rūsių, tačiau būtent į šituos yra vežami visi garbingiausi užsienio šalių svečiai. Krikovo vyndariai skirtinguose pačiuose prestižiskiausiuose konkursuose ir parodose yra iškovoję virš 60 auksinių ir sidabro medalių. Nuo 1996 metų kombinatas yra Europos komercinių lyderių klubo narys, kuris įvertindamas jo ilgalaikę ir sėkmingą veiklą, apdovanojo Krikovo vyndarius Auksine kokybės žvaigžde.

– Daug kas čia norėtų pabūti ilgiau nei dieną,- pasakojo gidas,- tačiau tokių per visą rūsių egzistavimo laiką atsirado tiktai vienas. Tai pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas. Į Krikovo rūsius jis nusileido dieną, iš jų pakilo tiktai kitos paros vakare. Daug kas norėjo, daug kas prašėsi čia palaikomas bent kiek ilgiau, tačiau rūsių valdžia nusprendė, kad daug gerti ir kelti čia debošus jau niekam neleisianti. Na, o J.Gagarinas lai lieka malonia, tačiau vienintele išimtimi. Vienintelis pirmasis kosmonautas – pirmasis ir vienintelis čia praleidęs ne kelias valandas, bet storą parą.

Krikovo rūsiai – tai pati didžiausia pasaulyje vyno saugykla, su unikaliu ir natūraliu mikro klimatu. Kiaurus metus čia laikosi +10+12 laipsnių temperatūra, sąlyginis oro drėgnumas 97 – 98 procentai. O aplink, kur tik pažvelgsi – statinės – statinės – statinės…

Jeigu Jūs nuvyksite į Moldovą kai be perstojo pils lietūs, o dargana ir šaltis neleis į lauką iškišti net nosies, atminkite – visada galima „pakurminėti” didžiausiuose pasaulio vyno rūsiuose ir juose – visais metų laikais ta pati oro temperatūra. Bijantiems sušalti, prieš įlipant į turistams skirtus vagonėlius, svečius pasitinkantys Krikovo žmonės išdalina šiltas liemenes.

TEATRAS – ŠEIMA

Padorumas ir dvasinė švara – kiekvieno pareiga,- pasakė dramaturgė ir teatro veikėja Karine Chadikian vieno vakaro metu. Ji atvyko į kišinioviečių suorganizuotą festivalį iš Armėnijos.

Negaliu neparašyti kelių žodžių apie festivalio „Moldfest.Rampa.Ru“ organizatorius – valstybinį jaunimo teatrą „Iš rožių gatvės“. Jis vadinasi ne „Teatras rožių gatvėje“ – kaip kai kuriose buvusiose TSRS respublikose iki šiol priimta, o „Teatras iš rožių gatvės“, mat persikeliant iš patalpų buvusių Rožių gatvėje, nenorėdamas prarasti gausios savo publikos, kolektyvas pasiliko šiek tiek transformuotą senąjį savo vardą.

Teatras laukia savo naujo pastato, tačiau kol jo sulauks, reikia gyventi čia – kažkada buvusios mokyklos pastate. Tam tikra prasme šita mokykla ir šiandien eina savo auklėjamąsias funkcijas, nes „Teatras iš rožių gatvės“ ir yra teatras – mokykla, teatras – šeima, teatras – licėjus… Šitam teatriniam organizmui būtų galima sugalvoti dar kelis pavadinimus, ir jie visi nebūtų nei perdėti, nei prigalvoti.

Šitas teatras, tai Maskvos Ščiukino vardo aukštosios teatro mokyklos auklėtinio Jurijaus Charmelino tvarinys. Prieš daugiau nei trisdešimt metų, Kišiniove jis atidarė teatrinio profilio mokyklą. Joje nuo pirmosios klasės vaikai pratinami tapti aktoriais: mokosi bendrojo lavinimo dalykų, scenos kalbos, judesio, fechtuotės, šokio, aktoriaus meistriškumo ir visų kitų, su aktoriaus profesija susijusių gudrybių. Pabaigę mokyklą daugelis čia pasilieka dirbti ne vien aktoriaus amato, tačiau ir visų kitų profesijų, susijusių su licėjaus – mokyklos – teatro gyvenimu. Mokyklos auklėtiniai čia daro viską: vaidina, dirba virėjais, padavėjais, teatro administratoriais, rūbininkais, scenografais, muzikais, šviesos ir garso operatoriais, švaros palaikytojais…

Teatras neįtikėtinai gyvybingas. Vien šitame festivalyje jie parodė penkis savo spektaklius, ir visi jie yra šių metų premjeros. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad spektakliai buvo blogi, niekaip negalėčiau. Visų artistų profesiniai įgūdžiai puikūs, asmenybės patrauklios ir įsidėmėtinos. Daugelis vaidina respublikos televizijose ir kine. Yra tikrų teatro žvaigždžių, ir ne vieną jų turėjome progos išvysti paskutinėse jų premjerose: D.Charmso „Į dangų“, A.Levino „Kantore“, D.Kizo „Gėlės Eldžernonui“, L.Razumovskajos“Brangiojoj Jelenoj Sergejevnoj“… Pastarąjį spektaklį turėjome progos matyti suvaidintą ir Lietuvos muzikos akademijos aktorių, ir turiu pasakyti, kad savo vaidyba kišinioviečiai buvo kur kas labiau įtikinami ir emocingi.

Šiame festivalyje mes parodėme paskutiniąją savo premjerą „Varšuvos melodija“, sukurtą pagal žinomo rusų rašytojo L.Zorino pjesę. Visus festivalio dalyvius, mus, žinoma, taip pat, aptarnavo šitos teatro mokyklos auklėtiniai ir moksleiviai. Scenoje visus sužavėjęs pagrindinis „Kantoro“ veikėjas, kitomis festivalio dienomis dirbo garso operatoriumi, L.Razumovskajos spektaklio nusikaltėlio – filosofo vaidmenį sukūręs artistas, laisvu nuo kūrybos laiku šauniai darbavosi oficiantu teatro kavinėje, o brandaus amžiaus nedidelio vaidmens artistas, apstulbinęs mus savo temperamentu ir įtaiga, kiekvieną vakarą ateidavo į viešbutį patikrinti, kaip funkcionuoja jam priskirtos, festivalio svečių laisvalaikio vietos.

Baigiamojoje festivalio konferencijoje Maskvos Ščiukino vardo aukštosios teatro mokyklos prie Vachtangovo teatro pedagogas ir režisierius Večiaslavas Tereščeno, tiesiog į padanges kėlė šitos unikalios teatro mokyklos veiklą ir apgailestavo, kad teatro – šeimos institucijos, buvusios TSRS teritorijose labai sumenko, o gal ir visai išnyko. Tvirtai funkcionuoja tiktai vienintelė esanti Moldovoje – Kišiniove. Juokais jis pridėjo, kad aukštojoje Ščiukino mokykloje taip pat studijuoja ne vienas J.Charmelino auklėtinis, kuriuos mokyklos koridoriuose jis kaip mat atpažįsta iš neperdėto jaunuolių mandagumo, o auditorijose iš darbštumo.

Šiame teatre iš tiesų vyrauja pavydėtinai gera atmosfera, nepaprastai šilti santykiai tarp visų čia besimokančių ir pedagogų. Neseniai teatro vadovas ir įkūrėjas sužinojo, kad serga labai sunkia liga, reikia skubiai gydytis, būtina operacija. Mokyklos administracija nedelsiant išsinuomavo didelę teatro salę miesto centre, joje parodė kelis savo spektaklius, o surinktus pinigus iki paskutinio cento paskyrė savo vadovo ir režisieriaus ligos gydymui. Tai buvo tik viena iš daugelio administracijos suorganizuotų akcijų, brangiam ir sudėtingam gydymui Izraelyje pasiekti.

Kodėl čia miniu šitą liūdną epizodą? Ogi dėl tos priežasties, kad šalia galiu priešpastatyti panašų atsitikimą savo mieste. Skirtumas tarp jų būtų tas, kad mūsuose administracijos darbuotojai, sužinoję apie sunkią savo kolegos ligą, suvaidino… nieko apie ją nežinantys. Tarsi kažką girdėję, tarsi ne… Mūsų visuomenėje, po liberalizmo ir demokratijos kaukėmis vis dažniau slepiasi karjeristiniai kėslai, savanaudiškumas ir cinizmas, nieko bendro neturintys nė su kultūros pažanga, nė su dvasiniais tikslais. Siekiant postų ir asmeninės gerovės – išsikastruojama atmintis, pamirštama, kad esame mąstančios būtybės. Iškėlę išsilavinimo dogmą, visažiniai vadybininkai pasirodė nieko nenutuokia apie dvasią, tarsi dar nebūtų suvokta, kad žmogus ne daržovė, o nesibaigiančių, ne visada suprantamų reiškinių grandinė.

PAKVIESKIT, SUGRĮŠIM

Savo bruožais vietos gyventojai man pasirodė labiausiai panašūs į italus, tai tikri romėnai, o nuo italų juos gali skirti tik drabužių stilius ir laikysena. Jeigu sutiksime moldavų turistus Vilniuje ar Maskvoje, tikriausiai palaikysime šiandieniniais italais, nei buvusios tarybinės Moldovos gyventojais. Tačiau moldavai yra ne visai pietų žmonės, čia yra daug briunetų, galima sutikti blondinų, bendrai, plaukų spalvos čia – kaip ir pas mus – visokios.

Kišiniove visi žmonės laisvai kalba rusiškai, jaunimas taip pat. Šalies gilumoje rusų kalba nėra tokia populiari kaip sostinėje, tačiau ir čia ją supranta visi. Nacionalinis pinigas – lėja – popierėliai silpnučiai, vienodo dydžio, dažnai patriušę. Lėja labai skiriasi nuo europietiškų banknotų, mūsų pinigai šiuolaikiškesni ir, tarsi pati senoji ponia Europa, autoritetingesni.

Kišiniovas labai skiriasi nuo kitų Moldovos miestų ne tik dydžiu, bet ir ultra šiuolaikiškais pastatais, žmonių apsirengimu ir pomėgiais. Kišiniovas – pagrindinis Moldavijos miestas, visi keliai veda į sostinę, transporto srautai juda tiktai į Kišiniovo pusę, arba iš jo. Kitų kelių šalyje nedaug. Kadangi Moldovoje buvome ne kartą, drąsiai galiu sakyti, kad tai saugi šalis.

Nors mano draugas Vytas, norėdamas pabrėžti kokį nors vietinių trūkumą, dažnai juos juokais pavadindavo čigonais, tačiau tikrų čigonų čia gyvena vos vienas procentas, o ir tie, anot gido: – gyvena sėsliai, turi savo namus, balkonus, darbus, tai normaliausi žmonės, o ne kokie ten nors išmaldos kaulytojai. Vietos čigonai daugiausiai gyvena šalies šiaurėje. Dar Moldovoje galima sutikti gagauzų, rumunų, bulgarų, ukrainiečių, daugiausiai, septyniasdešimt penki procentai šalies gyventojų, yra moldavai.

Man visai įdomu šiek tiek paliesti vargingiausios Europos šalies žmonių gyvenimą. Statistika teigia, kad Moldovoje žmonės biedniausi. Tarybiniais laikais šitos šalies žmonių pragyvenimo lygis niekuo nesiskyrė nuo kitų tarybinių šalių piliečių. Šiandien sakyti, kad moldavai gyvena taip pat, būtų didelis melas. Kalbėjausi ne su vienu sostinėje gyvenančiu: padavėjais, architektais, kioskininkais, mokytojais, aktoriais… kad daugelio produktų kainos čia yra du tris kartus mažesnės už mūsų, girdėjau ne tik iš jų lūpų, bet mačiau ir savo akimis. Tačiau sužinojau, kad ir jų atlyginimai ženkliai nusileidžia mūsiškiams. Kai pasakiau savo atlygio dydį, mano pašnekovė, teatro iš Rožių gatvės aktorė, net švilptelėjo iš nuostabos, tačiau tikrai ne iš pavydo.

– Mūsų žmonės gyvena neturtingai,- pasakė taksi vairuotojas, veždamas mudu su Vytu į vakarinį spektaklį,- tačiau dėl to jie nė kiek ne piktesni. Moldavų širdingumas yra atvirkščiai proporcingas jų gaunamo atlyginimo dydžiui.

Jeigu kitais metais gausime kvietimą vėl atvykti į šitą šalį – tikrai svarstysime galimybę, kaip į jį atsakyti teigiamai. Visų pirma – mums labai patiko tryliką tautų prezentuojantis festivalis, antra – buvo malonu klausytis palankaus mūsų spektaklio, vaidmenų, režisūros įvertinimo, į širdį smingančių kolegų padėkų ir palinkėjimų, ketvirtoji priežastis – šitos šalies žmonės. Jie tikrai yra tarsi nepaliesti tamsiosios mūsų laikmečio pusės. Ir labai mėgsta šnekėtis, ir nuoširdūs, ir draugiški, žmonės – mylintys į save panašius, ir neturintys jokių nacionalistinių užmačių. Prieš keletą metų gal ir turėjo, šiandien – ne. Neperdėsiu sakydamas, kad tokių paprastų, išmintingų žmonių sutikti galima tikrai toli gražu ne visur.

Ir keli žodžiai apie Padniestrę – rusų nusavintą Moldovos teritoriją. Ape ją mums pasakojo tas pats taksistas, tiktai jau kitą mūsų viešnagės Moldovoje dieną, veždamas mus ne į spektaklį, o iš spektaklio, į viešbutį „Kosmosas“:

– Tai baisus mūsų šalies kraštas, rusų okupuotas, destabilizuojantis visą šalį. Pats vargingiausias. Dažnai nuvažiuoju apsipirkti. Viskas Padniestrėje parduodama pusvelčiui, tačiau pirkėjų nėra. Susidaro toks įspūdis, kad ir žmonių tenai nėra, tarsi visi būtų išmirę ar tapę vaiduokliais. Laikas nuo laiko vienas kitas pasirodo kur nors tarpuvartėje, ir vėl išnyksta. Tik išvydai, ir tuojau pat išnyko, tarsi nebuvėlis. Gatvėmis slankioja liesi šunys ir vienas kitas pyzdžius policininkas, šunys– kaulytojai, policininkai – taip pat. Jie stengiasi sugriebti atvykėlį ir nugręžti iš jo pinigų. Nors truputį pinigų, kad galėtų nors ką nors parnešti savo alkstančiai šeimai…

https://www.youtube.com/watch?v=ythRgMtOn-4
https://www.youtube.com/watch?v=b0Akb1gPCCs