Po 2009 metais vykusios kelionės į pietų Ispaniją, žinojau, kad ten kada nors sugrįšiu. Šiemet grįžau ir įsitikinau, jog man ji taip patinka, kad noriu ten vėl… O kadangi mano pirmoji kelionė buvo į Ispaniją, tai įtariu, kad ta ,,pirmoji meilė nerūdija” ir ši šalis išlieka geidžiamiausia kelionės kryptimi. Bet bandysiu daryti pertraukėles, nes paskutiniu metu jau užsiciklinau 🙂

Vykstame vėl 10 keliauninkų, iš kurių 4 suaugę vaikai – vienas nors ir 16-metis, bet praaugęs visus ūgiu, tai kaip ir suaugęs 🙂 Visi ne kartą kartu turistavę, tik vienas iš mano sūnų su drauge kartu keliavo pirmą kartą. Skrydis į Madridą, iš kurio vyksime iki Andalūzijos automobiliais, nes manau, jog greičiau tuos 400 km nuvažiuosim mašina, nei laukti dar vieno skrydžio, kuris gali būti tik kitą dieną, o ir pakeliui yra daug ko įdomaus pamatyti. Kelionė, kaip ir praeitą sykį vyko panašiu laiku – spalio 26 – lapkričio 6 ir abu kartus oras buvo tiesiog nuostabus.

*************************************************************************************************************************
O dabar visi, kam atsibodo mano prakeiksmai autonuomos sukčiams (o gal ,,gudriems verslininkams”?), bei tiems, kurie nesiruošia nuomotis automobilio, praleiskite šitą pastraipą. Kadangi mašinos rezervacija visada sukelia vien neigiamas emocijas, mes šio nemalonaus darbo imamės, kai jau seniai ir lėktuvo bilietai ir nakvynės būna nupirktos ar užsakytos – likus maždaug mėnesiui iki skrydžio. Užmetu akį į kelis puslapius ir pamačius įtartinai mažas kainas, skambinu draugei ir sakau – ieškom spąstų, nes kažkas čia negerai…Ir ką gi – kas ieško – tas randa. Jei nepasigilinę į visas smulkmenas būtumėm užsakę norimas mašinas, grįžus būtų tekę susimokėti nuo automobilio po papildomus 300 eurų!!! Nes pasirodo beveik 80% siūlomų automobilių su limituotu kilometražu ir kuo ilgesnė kelionė, tuo mažiau per dieną gali nuvažiuoti. Iki šiol tokie ribojimai būdavo taikomi 1-2 pigiausiems pasiūlymams, tiems keliautojams, kurie gal būt mašiną nuomojasi tik tam, kad važiuot nuo/iki oro uosto. Bet kad šitaip, beveik visiems, to dar nebuvo. Todėl ieškodami pasiūlymų be limito, nebegauname norimų ,,kablukų” tipo peugeot Partner, kurie 5 keleiviams yra labai patogūs ir tenkinamės Ford Fokus. Tuo siurprizai nesibaigia, nes jie vistiek mus, jau vietoje, ,,išduria”, nesuteikdami jokios kitos draudimo alternatyvos, išskyrus pilną daudimą už 200 eur/12 dienų. Vadinasi, šį kartą būtų apsimokėję iš anksto pirkti frančizės draudimą iš insurance4carhire, ypač, kai svaras dabar nukritęs. Autonuomai negalioja taisyklė, kad su patirtimi sužinai daugiau, čia kaip galvosūkis – rask paslėptą apgaulę. Todėl gerai įsiskaitykite visas sąlygas ir ne prieš savaitę, o tą pačią dieną užsakant.
Taip pat gerai, kad viešbučius užsakėm su atšaukimo galimybe, nes likus 3 savaitėm iki kelionės sužinojau, jog suplanuotas MiniHolywood teminis parkas nuo lapkričio mėn. dirbs tik savaitgaliais, todėl teko skubiai perplanuot maršrutą ir rezervuoti 2 naujas nakvynes.
Tai tiek negatyvo, neskaitant to, kad abi mašinos šiek tiek nukentėjo, bet taip jiems ir reikia 🙂

*************************************************************************************************************************
Taigi, nusileidę Madride apie 17 val., visai vakare atvykstame į Guadalupę. Ispanija mus pasitinka vasarišku, saulėtu oru, o kas gali būti geriau vėlyvą rudenį. Esame vieninteliai viešbučio lankytojai, todėl apsigyvenę ir bare užkandę, kai kurie dar pasigroži naktiniu miesteliu ir nebijodami prikelti kaimynų, nes jų nėra, atšvenčia atostogų pradžią.
Kadangi aš vakar turėjau svečiuose ,,migreną”, kuri, ačiū dievui, su manimi į keliones nevažiuoja, tik kartais palydi, tai mano kelionė prasidėjo tik kitą rytą, tradiciškai – gražiu vaizdu pro balkoną.
Pavalgę skurdžius viešbučio pusryčius, papildomai dar užsisakę kumpio, išeiname pasigrožėti miesteliu ir nusiperkame ekskursiją į Guadalupes vienuolyną. Fotografuoti viduje draudžiama, todėl nuotraukų beveik nėra, bet tikrai ekspozicijos labai įdomios ir vertos aplankymo.O jau šita salė, tai grožiu priminė Siksto koplyčią Vatikane.
Toliau važiuojame į Trujillo, kuris mus pasitinka 28C karščiu. Pagrindinė aikštė laikoma viena gražiausiai naktį apšviestų aikščių, bet ne prastesnė ir dieną.

Pasivaikščioję, sėdame pavėsyje pietauti, nes vėliau galime likti be maisto. Vieni iš lankytojų gėrė kavą prisirišę, šį neįprastą ,,naminį“ gyvūnėlį – labai gaila jo buvo.
Dar buvo minčių aplankyti Kaseresą(Caseres), bet pietavimas užima nemažai laiko, tačiau tai irgi yra vienas iš kelionės malonumų, todėl nutariame niekur neskubėti, juolab, kad iki Sevilijos mums dar reikia nuvažiuoti apie 300 km.
Apsigyvename Sevilijoj trims paroms, gražiuose apartamentuose, netoli centro. Tokia dislokacijos vieta turi tiek pliusų, tiek minusų. Vienas nemaloniausių dalykų, kad rasti nemokamą stovėjimo vietą gatvėje – jokių šansų, todėl vieno automobilio parkingo kaina parai buvo 20 eur, kai mes už apartamentus mokėjome po 15 eur. 🙂 Taip pat vieną vakarą, gatvėje, po mūsų langais vyko kažkokios religinės šventės procesija ir pagalvojom, kad jei tada būtų reikėję pasiekti oro uostą, neįsivaizduoju kaip tai pavyktų. Tačiau, jei būtumėm gyvenę už miesto, nebūtumėm pamatę pačio geriausio iš matytų flamenko, kuris prasidėjo tik 24 val. ir liko vienu ryškiausių kelionės prisiminimų.
O mes, apsigyvenę Sevilijoj, dar išeiname į miestą, kad pažiūrėti į šiuolaikinio meno kūrinį La Encarnacion aikštėje – Metropol Parasol, nes jis kitoje miesto dalyje, nei mes ryt visai dienai išeisime..
Šis vokiečių architekto J.M.Hermano suprojektuotas futuristinis statinys, primenantis kepurėmis suaugusius grybus, iškilo 2011 m. Ir yra didžiausia medinė struktūra pasaulyje.
Šiaip Seviijai reiktų bent 2 dienų, todėl dar apsukame ratuką pro rotušę, kelias bažnyčias, suvalgome ispaniškų spurgų churrų ir grįžtame namo.
Kadangi viena diena suplanuota už Sevilijos, tai renkamės karštesnę – ryt, kai žada +30C, ir važiuojame link vandenyno. Pradžiai aplankome labai įdomų piligrimų miestelį El Rocio, kuris pastatytas ant smėlio ir jei ne prieš kelias dienas nulijęs lietus, gal vietomis ir sunkiai pravažiuojamas būtų.
Kaip ir visose piligrimų vietose, apsireiškė ten kažkam mergelė Marija – nesigilinau, man tokios istorijos ,, kaip nuo žąsies vanduo”, bet jei to pasekoje atsirana tokios vietos, tai tegu jiems vaidenasi dažniau ir ne tik mergelės. Aptinkame įdomų ir nematytą gyvį – gal maldininką – labai tinkama vieta jam 🙂 Miestelis šliejasi prie Donanos nacionalinio parko – draustinio, kur ežero saloje ganosi laukiniai arkliai, braido flamingai, gatvėmis jodinėja raiteliai, smėlio gatves tvarko greideriai – kažkokia mistiška ir sunkiai suvokiama vieta. Labai patiko, tik kažkaip karštis tą mūsų viešnagę šiek tiek sutrumpino, norėjosi dar pabūti, reikėjo mums ten pavalgyti, dėl ko vėliau gailėjomės. Bet sekantis taškas – pliažas prie vandenyno, todėl visi be gailesčio paliko šią nuostabią vietą.
Iki vandenyno važiuojame labai gražiu keliu, kuris driekiasi Donanos n.p teritorija ir akį džiugina nesibaigiančios pinijų giraitės. Tokios gražios man tos pušys – visos kaip suformuotais rutuliškais vainikais – įsimylėjau jas dar Romoje…
Pagaliau atvykstame į reto grožio paplūdimį prie Mazagon miestelio – jei atvažiuojate iš pietų pusės, tai neprivažiavus 4 km iki miestelio, yra posūkis į viešbutį Parador. Visgi gerai yra paruošti namų darbus ir ilsėtis tokiame grožyje. O dar oras +30 ir vanduo apie 22 tiesiog sutverti pliažui – užsibūnam iki vakaro.
Paburbėjus prie sūnaus, kad ,,nuo tų bangų pilni maudomukai smėlio”, šis mane sugėdina – ,,džiaukis, kažkam dabar pilnos kelnės sniego” ir iš tiesų, už poros dienų mus pasiekia nuotraukos iš Lietuvos su užklupusios pūgos vaizdais.
Nors išvažiuoti nieks nenori, bet tušti pilvai nuo maudynių jau gurgia, tad važiuojame ieškoti valgyt. Pakeliui namo, užsukame į labai gražią aikštę turintį miestelį La Palma del Condado, kuris šurmuliuoja nuo daugybės vaikų – matyt kažkoks renginys vyko, bet dirba tik kavinės ir ledainės.
Po nesėkmingų paieškų, važiuojame namo, perkame parduotuvėje maisto ir pasidarome namie jūros gėrybių puotą.
Sekanti diena skirta Sevilijai. Po pusryčių einame pradžiai į Real Alcazar rūmus, bet eilė jau nusidriekusi kokius 50 metrų, gal kad savaitgalis. Pasirodo galima buvo užsisakyti iš anksto internetu, nes ten eilės nėra, beveik nebebuvo jos ir apie 15 val., todėl siūlyčiau tikrai nuo ryto ten neskubėti. O mes palaukiame gal 40 minučių ir pasineriame į ,,1000 ir vienos nakties” dekoracijas.
Nepaprastai gražu, būtų dar labiau patikę, jei nebūtumėm matę kažkada Alhambros, nes labai panašu.
Kai viską apeiname, išgeriame tuose rojaus soduose įsikūrusioje kavinėje kavos ir stojame į sekančią eilę, kad patekti į katedrą ir Giraldos apžvalgos bokštą. Eilė jau keliskart sutrumpėjusi, bet nei ilgo stovėjimo tokiame karštyje, o Sevilijoj karštis beveik visada, nei tokių pinigų ( 9 eur) ši katedra tikrai neverta. Apžvalga nuo bokšto taip pat nepatogi, žmonių daugybė, na, nebent tai jūsų pirma kelionė ir nieko panašaus dar nesate matę. Tik auksu tviskantis didžiulis altorius tai labai gražus…
O mes judame link Ispanijos aikštės, pakeliui apžiūrėję universitetą, kuriame kažkada buvo didžiausias Europoje cigarų fabrikas, įkvėpęs rašytoją Marimee, sukurti ,,Karmen“.
Šiaip Sevilija pilna įvairių bažnyčių, nuostabių, istoriškai vertingų statinių, bet mums visiems labiausiai patiko 1929 metais vykusiai iberų-amerikiečių parodai, pastatyta Ispanijos aikštė.
Turi ji kažkokio šarmo ir traukos, aplink didžiulis Marijos Luizos parkas su dar keliais muziejų pastatais plaza America aikštėje.
Plačiuose vandens kanaluose žmonės irstosi valtelėmis, didžiulis fontanas gaivina visus įkaitusius nuo Andalūzijos sostinės saulės.
Grįžtame namo, gražiai sutvarkyta krantine, pro Torre del Oro bokštą, pavargę, nuėję virš 20 km – atrodo tik griūk į lovą, atsigaivinęs duše, bet diena dar baigsis negreit…
Buvau nusižiūrėjus ne vieną flamenko klubą, tačiau eiti vėl į miestą niekas nebeturi jėgų, todėl renkamės šalia esantį ir DK kelionių vadove siūlomą, kaip labai autentišką La Anselma klube,(Pages del Corro 49). Per pastarąsias dienas jau 2 kartus buvome ten užsukę ką nors sužinoti, bet namas uždarytas, be jokių skelbimų ar užrašų. Užsukame į šalia esančią parduotuvėlę, kurioje patikina, kad flamenko vyksta nuo 24 iki 4 val. ryto.
Po sunkios dienos entuziazmas blėsta, tačiau, apie 22 val. po langais pradeda būriuotis minios žmonių, eismas uždaromas ir prasideda kažkokios katalikiškos šventės eisena, nešamas pjedestalas su mergelės statula, o mes, ją stebėdami, sulaukiame vidurnakčio.
Tada nutariame visgi eiti – paauglys užmiega, vyrai ,,supasuoja“, o mes su jaunimu braunamės per minią, nes matome, kad tuos 100 metrų, per 10 minučių niekaip negalime įveikti. Tačiau pasiekę tikslą, randame gal 60 kvadratų dydžio kavinukę, pilnutėlę prisėdusią žmonių ir dar būrį stovinčių už durų, prie kurių tokia ,,mamytė’ barasi kažką ispaniškai ir liepia eiti prie sekančio įėjimo. Ten uždaryta, bet visi vis tiek nesiskirsto. Mes, praradę viltį, jau buvome beeiną namo, kai durys atsidarė ir visi pradėjo plūsti vidun. Prisiminiau kaip studijų metais, taip braudavomės į prestižines diskotekas. Pora merginų iš salės veržiasi atgal, nes joms nuo spūsties pasidarė bloga, bet kažkaip visi sutilpome – ir prasidėjo… Net nežinau ar tai galima pavadinti flamenko, bet buvo n e p a k a r t o j a m a. Tiesa, po kelių gabalų ,,mamytė” aiškiai parodė, kad privalome užsisakyti gėrimų, nes renginys nemokamas, bet mes ir nebuvom prieš, tiesiog tokiame chaose negalėjome nė prie baro prieit užsisakyti. Taigi, už 7 eurų vertės kokteilį, pamatėme tokį ,,tūsą”, kad sunku nupasakoti – turistų be mūsų vos vienas kitas, visi pažįstami, kartu dainuoja, mojuoja… Stori, bile kaip apsirengę senjorų amžiaus solistai sušoko kelis šokius, nors vietos – vos apsisukti yra kur, su ,,mamyte” visi fotografuojasi – ji matyt kažkuo garsi yra buvusi, nes visa kavinė nukabinėta jos nuotraukomis. O mes nė nepastebėjome kaip prastovėjome ten beveik tris valandas, užmiršome, kad ką tik kojų nepavilkom. Kai kurios melodijos labai girdėtos, lyg Gipsy Kingo, kelios ,,supopsintame” Enrique Iglesias repertuare. Galiu įdėti video, kad įsivaizduoti kas ten vyko, bet jei būsite Sevilijoj – būtinai nueikite, nes joks video neperteiks tos atmosferos.
Grįžę, supratome, kad dėl žiemos laiko išlošėme dar valandą, kurią praleidome prie vyno taurės, dalindamiesi patirtais įspūdžiais.

https://www.youtube.com/watch?v=itAR5Nv8nT8&feature=youtu.be

II dalis

5 thoughts on “Ispanija: Vėl į Andalūziją I dalis”
  1. Kartais visai smagu grįžti ten, kur viskas pažįstama. O saulutės pavasarį išsiilgusiems, tokie kraštai kaip tik ))

  2. O Avako tarpekliu toli ėjot? Nes mums rudenį daug vandens buvo todėl tik iki įstrigusio akmens nuėjom, o taip norėjosi dar…

  3. Smagu sugrįžti. Buvo šilčiau nei dabar Lietuvoje. Ir saulės daugiau buvo. Avako nuėjau ne tuo tarpekliu. Nemačiau akmens. Vandens nebuvo. Tik trūko aiškumo kaip kokioje Samarijoje Kretoje.

  4. Tikėjausi ilgesnio straipsnio, na ką gi, teko pasitenkinti ir trumpu. Fainas Kipras, man irgi patiko, bet po Kipro buvau Maltoj ( o gal atvirkščiai) tai man Malta įspūdingesnė. Labiau prie dūšelės.

  5. Nedaug parašiau, nes nenorėjau kartotis. Turėjau Kipro žemėlapyje baltų dėmių ir bandžiau jas užpildyti. Mano ankstesnės kelionės 2006, 2008 ir 2014 metais. Kipre man kaip nuvažiavus į Vilnių, pamatai nematytą, fotografuoji, domiesi. Kas žinoma, nebenustebina. Kipre eismas kaip ir Maltoj, kairiapusis. Bet mažiau urbanizuota, lengviau vairuoti. Mano pirmos 2 kelionės: http://keliautojas.blogspot.lt/2009/11/kipras-meiles-sala.html

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *