Lietuva: Kurtuvėnų rogainingas – nuotykių kupina dienelė

Kas do velns tas rogainingas? Kažkokios orientavimosi varžybos, kai su vietovės žemėlapiu bėgte ar dviračiu turi surinkti kuo daugiau tašku už pažymėtus ir atrastus kontrolinius punktus. Per 3 arba 6 valandas. O tie punktai sako išdėlioti pačiuose gražiausiuose regioninio parko vietose. Deja ne visuomet lengviausiai prienamuose…

Imkime iššūkį ir išmėginkime. Iššūkis ne vienas… kaip susiorientuoti žemėlapyje ir kaip nenuklysti velniai žino kur, kaip 6 valandas pravažiuoti dviračiu, ką daryti jei pliaups lietus, jei suges dviratis, kaip orentuotis sutemus miškų tamsybėje… Ir baisu ir macnu, bet juk būtent tai gyvenimą paverčia spalvingesniu.

Po savaitės kasdienio lietaus, giedras dangus džiugino susirinkusius prie starto linijos, deja, kaip pasirodė, nelabai ilgai. Gavus žemėlapį per pusvalandį susidėliojame maršrutą ir startuojame. Vaje, vaje dar pirmajame kilometre tarė kojytės – visai ištiželis pasidariau… Bet judu, kad ir lėtai, bet vis į priekį, o ne atgal.

Su jauduliu laukiau akimirkos kai pirma sykį užkopsiu į mistišką Karalių kalną. Smagu ikopti, gražu pasidairyti, širdyje malonu, kad pagaliau radau ir aplankiau kalną apie kurį daug girdėjau, bet taip niekados lyg šiolei čia nebuvau. O štai dabar stoviu, žaviuosi kerinčiais vaizdais… o būčiau nedalyvavęs, dribsočiau fotelyje ir žiūrėčiau TV…

Džiaugsmelį greitai keičia vargeliai, nusprendęs nedaryti didelio lanko, bandau kirsti pelkę. Keli šimtai metru tampa kilometru pelkėtuose bruzgynuose. Sudiev sausoms kojoms, kai pasiekiau viena žaviausiu punktu Žadvainiu ežere jau nestresuodamas bridau per apsemta tiltelį, kaip ir daugelis slydau nuo jo, smigau į vandenį iki keliu ir tai savotiškai džiugino – vat čia tikri iššūkiai, ne pokemonus gaudyti…

Po Žadvainų ežero kiek nuvylė Ventos – Dubysos perkase įrengtas punktas. Bet tik dėl to, kad jis buvo mano tiltelio pusėje. Iš kitos kanalo pusės per tiltelį einantiems, slystantiems į vandenį, vėl einantiems ir bandantiems nenuslysti liūdna tikrai nebuvo. Galėjo punktas būti kanalo viduryje ant tiltelio – džiaugsmo būtų užtekę visiems. Šmėstelėjo mintis gal pabandyti persinešti dvirati į kitą pusę, nereikėtų daryti lanksto… bet nesena patirtis, o ir iš kitos tiltelio pusės laukiančių eilutė privertė atsisakyti šios mažos avantiūros.

Lenktynės šiandien ne man. Jaunuolis lenkia, bandau nepaleisti, kojytės kategoriškai atsisako… Bet liūdniausia kai dvi žavios bėgikės sutiktos keliuose punktuose mane važiuojanti dviračiu ima lenkti. Tarp netoli esančiu punktu jos bėga kone tiesiausiu keliu, miško proskynomis. Pabandau važiuoti… miško proskyna tikrai netinkama važiuoti dviračiu. Galu gale bėgikės mane galutinai aplenkė, man privažiavus prie Girniko kalno jos jau nusileidinėjo, o toliau mūsų keliai nebesusikirto…

Girniko šventkalnis – aukščiausia kalva Šiaulių raj. nuo jos atsiveria vaizdas į Kurtuvėnus, matomi Šiauliai, o giedra diena galima įžvelgti net Šatrijos esančios už 30km konturus. Nors įkopti į šventkalnį nelengva, bet atsiverinatis platūs akiračiai atperka pastangas. Norisi sušukti – sustok akimirka žavinga.

Organizatoriu tiesa – punktai išdėlioti labai vaizdinguose, idomiuose, kartais nemažų pastangų juos pasiekti reikalaujančiose vietose. Tačiau kiekviena tiesa, kaip ir medalis turi dvi puses. Nors 6 pažymėti punktai nepalankūs dviratininkams, bet man jie vieni smagiausiu, tad kaip pinčiuką prie pelkių taip mane prie tų punktu masina.

Intriguojančiai atrodė punktas – ąžuolu alėja tarp pylimų. Ar tai nuovargis, ar tai skubėjimas, ar baimė vėl neįkristi į vandenį iki kelių… bet tų ąžuolu kažkaip net nepastebėjau. Atrodytu regioninį parką neblogai žinau, bet labai džiaugiuosi atradęs daug intriguojančiai įdomiu vietelių. Kad ir sunkiai atrandama šaltinėlį Didlaukės apylinkėse…

Bubių piliakalnis – dar vienas gražuolis, į kurį jau vos beįkopiau… O kai privažiavau viena punktą proskynoje visai puoliau į neviltį… atrodo proskyna kyla tiesiai į dangų, lyg jau ir pakilai, o še tau kad nori dar viena terasa ir dar viena kalvelė… Ir dviračio apačioje nebematau ir punkto vis dar nėra – o jis pačioje viršūnėje. Ir rask tu tokiu vietelių po šimts pypkiu…

O štai kitas punktas visai gerai iš tolo matomas – pelkėje prie Raudoniuko ežero. Tik vat dilema kaip iki jo prieiti, teisingiau pasakius pribristi? Bet kuriuo atveju sausas neliksi… bet kai paaiškėjo vėliau įmanoma pasiekti ir sausai, jei esi jauna, graži ir turi kas ant ranku nešioja. O kai niekas ant ranku nenešioja po tokių pabraidimu labai padeda gurkšnis žalių devynerių.

Daug kas šnekėjo apie punktą – medis ir svarstė ar reikės lipti, kaip aukštai lipti. Deja, punktas kiek nuvylė, nors eglė labai graži, stora, bet visai nereikėjo lipti. Lygiai taip pat nuvylė ir punktas prie Barsukyno – labai jau paprastai prieinamas, o galimybės pasunkinti atsižymėjimą tikrai buvo.

Nešilta šlapiomis kojomis, ypač kai retsykiais palynoja, o sutemus miške vienam ir nelabai jauku pasidaro. Bet vat pinčiukas traukia prie pelkių. Toks žavus ir masinantis punktas atrodė pelkėje prie Kurtuvos ežeriuko. Deja taip ir nerastas, nors visa pelkę ratu apėjau… čia veins iš trieju – arba akulioriai prasti, arba prožektorius blogas, arba kažkokie velniu monai. Ir tie monai sutemus kažkaip slogiai paveikė, visai dingo ūpas. Etc užteks, nusprendžiau ir patraukiau link Kurtuvėnų.

Tikras entuziazmas pasireiškia, bet kokia kaina paimti punktą. Šiek tiek šokiravo kai Kurtuvėnuose prie pylimo du dalyviai brido per kanalą, kad atsižymėtu dar viename punkte. Brido, o iš vandens kyšojo tik galvelės su prožektoriais. Nerealūs fanatikai.

Finišas džiugina šilta arbata, koše ir sausais rūbais, o ypač sausomis kojinėmis ir batais. Viduje šildo pasididžiavimas savimi įveikus iššūki, džiaugsmas, kad negedo dviratis, kad atlaikė vargšės kojytės (nors tiesa pasakius vos pavelku), laimė kad finišavau Kurtuvėnuose, o ne kur nors nuklydęs Varniuose. Šauni dienelė buvo, kupina atradimu ir neišdildomu įspūdžių.

Rekomenduoju išbandyti!!!