Vokietija: Spalvingasis Frankfurtas prie Maino

Dar pernai prieš Šv.Kalėdas mes jau žinojome, kad šiemet važiuosim į Frankfurtą prie Maino.

Į knygų mugę! Tai buvo mūsų dovana viemam knygas dievinančiam žmogučiui. Nors neslėpsiu, myliu knygas ir šios išvykos laukiau ne mažiau, nei tą dovaną gavusi maniškio dukterėčia. Planas buvo toks: išvažiuojame anksti šeštadienį, apie pietus pasiekiame Frankfurtą (visgi 500 km) ir likusią dienos dalį apžiūrime miestą (bent tiek, kiek įmanoma per gerą pusdienį apžiūrėti), nakvynė, sekmadienį – knygų mugė ir… pilnais krepšiais knygų namo. Ir šitas planas pavyko!
O dabar keletas faktų apie Frankfurtą prie Maino.
Tai didžiausias Heseno žemės miestas, penktas pagal dydį Vokietijos miestas. Viename lankstinuke paskaičiau, kad šis miestas bankų ir vertybinių popierių biržos sostinė. Ir, žinoma, Frankfurto mugė – viena didžiausių pasaulyje. O kur dar garsieji Frankfurto dangoraižiai!

Skaičiau, kad dėl jų Frankfurtas lyginamas su Manhetenu. Ir… nusileiskime ant žemės – šiame mieste didžiausias nusikalstamumas visoje Vokietijoje. Ne ne, turistams skirtuose lankstinukuose to nepaskaitysi.
Taigi mūsų pamatytas Manhe… eee.. Frankfurtas. Išvažiuojame penktą ryto, vienuoliktą jau esame vietoje. Ieškome savo viešbutuko (šis buvo paprastutis – gi vienai nakčiai) ir jo ieškodami pravažiuojam tokia gatve… net dabar – rašant – perbėga šiurpuliukai per kūną, kuri 200 procentų atitiktų teiginį – Frankfurtas didžiausio nusikalstamumo sostinė. Ne, nuotraukų neturiu, buvau per daug šoke, kad išsitraukčiau aparatą. Žinau, didmiesčiuose čia jokia naujiena – bene kiekvienas turi tokių rajonų, į kuriuos geriau nenuklysti. Žinau, kad tie ale „Stoties“ rajonai ne visada blizgučiai. Bet šis – Frankfurto – buvo blizgutis. Toks – kad nuo to blizgesio kraupu. Blizga nusiusiotos namų sienos, daugumos praeivių stiklinės akys. Norisi suktis aplink savo ašį, ar tik niekas per daug arti neprisiartino. Sakysit, o ko čia matarotis? Nu gi reikėjo mums TIC, kuris buvo traukinių stotyje (o jei būtume atvažiavę traukiniu, būtų tekę čia taip pat matarotis). Aišku, namų darbus buvau pasiruošusi ir miesto planą turėjau. Ir kas? Pamiršau viešbuty to blizgesio pakerėta. Na, bet paskui einame į senamiesčio centrą.

O jis – nuostabus! Römerberg. Tai pagrindinė senamiesčio aikštė.

Čia taip pat sukiesi aplink savo ašį, nes aplink gražu! Čia taip pat daug žmonių! Bet jie kitaip blizgančiomis akimis – siurbiančiomis grožį. Spalio pabaiga – nenuostabu, kad kur ne kur jau stovi kioskeliai-nameliukai, siūlantys karštą vyną. Frankfurtas (prie Maino toliau neberašysiu :-)) garsus savo obuolių vynu. Jų tarme – Ebbelwei (literatūrine vokiečių kalba būtų – Apfelwein). Tai nestiprus (apie 5 proc.) vynas. Jei kas Bavarijoje ar Austrijoje ragavo most, tai beveik tas pats. Šis vynas rūgštokas, bet jei norisi saldžiau – frankfurtiečiai turi išeitį – jie atskies saldžiu sirupu, ar limonadu. Karštas tas jų vynas (atskiestas, ar ne, nesvarbu) – skanus ir šildantis. Taigi, pasiimam po puodelį to vyno ir gėrimės aikšte. Stebime turistus – jų čia daug. Ir grupėmis ir pavieniui. Bandau įsivaizduoti grupių marštutą (mačiau, kur stovi daug daug autobusų – kitoje Maino upės pusėje): Tiltas (Eiserner Steg, arba Alte Bruecke),

Frankfurto katedra (Kaiserdom),

jau minėtoji pagrindinė senamiesčio aikštė su gražiaja rotuše (Römer) bei savo garsiuoju balkonu (kuo garsus šis balkonas? Na futbolo mylėtojai tai, turbūt, žino. Frankfurte yra Vokietijos futbolo federacijos būstinė. O rotušės balkone savo sirgaliams pasirodo medalius laimėjusios (jei laimi :-)) vyrų bei moterų futbolo rinktinės.),

gal būt dar operos teatras,

pasikėlimas į Main Tower bokštą (o ten tikrai verta pasikelti. Tik! Kantrybės – žmonių minia. Oras buvo nekoks. Tai kas dedasi, kai oras geras, kai matyti toli toli? Kontrolė kaip oro uoste. Nors man tai netrukdo – visgi jautiesi ir pats saugiau)

ir dar gal pasisukiojimas aplink biržos meškiną ir jautį.

Po to vėl į autobusą ir… – nuostabus gi tas Frankfurtas! Tikrai nenoriu nė vieno atkalbėti nuo Frankfurto – jį tiesiog reikia pamatyti. Senamiestyje užsukame į vieną ale piceriją (jaunimas mūsų nori tik picos) – skanu, bet į tualetus geriau neiti – durys be rankenų, o jau ką kalbėti apie švarą. Ir tai senamiesčio centre… Ir, turbūt, jiems tai nė motais – žmonių vis tiek pilna, žiūrėk, kad tik staliuką gautum. Žinoma, ne visur taip, užsukome ir į kitą užeigą, juk reikėjo to garsiojo Frankfurto (ir Heseno) sūrio su muzika (Handkäse mit Musik) paragauti (čia viskas buvo tvarkinga ir gražu). O sūris įdomaus skonio ir išvaizdos. Atrodo lyg būtų suspausta išbrinkinta žalatina (nei baltas, nei permatomas), šiek tiek pelėsinio sūrio skonio (jaunimas griežtai atsisakė ragauti), acto padažas ir daug daug svogūnų. Tas acto padažas su svogūnais, turbūt, ir buvo ta muzika. Tikrai nesakau, kad nieko skanesnio nesu valgiusi, bet buvo visai nieko – patiekiama su duona ir sviestu.

Dar ten populiarus žaliasis padažas, patiekiamas su kietai virtais kiaušiniais ir bulvėmis. Bet jo nebeparagavom. Tik valgiaraštis pralinksmino: su šiuo padažu galima užsisakyti 4 kiaušinio puseles arba 2 kiaušinius 🙂 (plius bulvės).
Prisivaikščioję krentame į lovas – ryt laukia knygų mugė!
Mašinos parkavimas – 12 eurų, bilietas – 19 eurų, rūbinė – 2 eurai (nesvarbu, kad ant vieno kabliuko trys striukės – 6 eurai), sumuštinukas su dešra 4,20 euro, baltojo alaus 0,5 l – 5 eurai, kava vienkartiniam indely – apie 3 eurus, keksiukas 3,5 euro. Čia tik šiaip, jei kam įdomu :-). Aš būčiau galėjusi ten gyventi ir nevalgiusi ir negėrusi – šitiek knygų! O kiek visokių knygų herojų aplinkui lakstė. Aš maniau, kad tai leidyklos save taip reklamuoja, o pasirodo – ne. Tai knygų mylėtojų toks ale hobis :-). Paskui važiuoji sau autobuse iki stovėjimo aikštelės su tais knygų herojais. Knygų mugėje išsilakiojome kas sau, vienam įdomu jaunimo literatūra, kitam senimo :-), susitikimai su autoriais, eilės, kad gautum autografą, buvo proga pavartyti ir antikvarines knygas prieš tai užsimovus baltą pirštinę. Žinoma, jų buvo galima ir įsigyti… Noriu vėl į knygų mugę. Mugėje sukiojomės nuo 9 ryto iki 4 po piet… manau, kad nė pusės visko neapžiūrėjom.

Na, ir namo… Ate Frankfurte! Nesakau iki, nes nežinau, ar kada grįšim. Bet, niekada nesakyk niekada. Ar ne?