Kokios asociacijos jums kyla, kai girdite pavadinimą „Badlands“ („Blogosios žemės“)? O jeigu dar esate Pietų Dakotoje?.. Nežinojau, ko ir tikėtis, kai išgirdau šį pavadinimą. Tai nacionalinis parkas, bet kas jame gali būti tokio jau blogo?
Iš tikrųjų, tai – stipriai erozijos paveiktos žemės, kurios yra nederlingos ir „tuščios“, tikriausiai taip jos ir pelnė savo pavadinimą. Tačiau tai yra puikus turistinis objektas, pasigrožėjimui šios žemės tikrai labai geros 🙂
Šis parkas yra išsidėstęs Didžiųjų lygumų teritorijoje. Tai milžiniškas nacionalinis parkas, užimantis beveik 100 000 hektarų teritoriją. Jis tiesiog atsiranda tarsi iš niekur – važiuojant per bekraštes prerijas, kur matosi toli-toli, nes beveik visiškai nėra medžių, vien tik žolės, staigiai po kojomis atsiranda didžiulė praraja, su įmantrių formų olomis, primenančiomis… net nežinau ką, tik ne Žemę… Jautiesi kaip kitoje planetoje, ypatingai vakare, kai iš žemai krentantys saulės spinduliai nuspalvina akmenis auksine, gelsva, rausva spalvomis… Ir aplinkui visiška tyla. Tylu tylu. Nei vėjo, nei medžių ošimo. Tik didingi akmenys.
Seniau šios vietos buvo po vandeniu, Badlands yra mokslininkams svarbi vieta, nes čia rasta labai daug didžiųjų gyvūnų, tarp jų ir dinozaurų kaulų, nemažai kriauklių ir jūrinių vėžlių fosilijų. Lankytojų centuose bei ant takų išdėstytuose stenduose pateikiama nemažai informacijos apie tai. Kažkada, supratus, kad čia derlinga fosilijų vieta, ir suplūdus paleontologams, buvo atrasta nemažai anksčiau nežinomų gyvūnų rūšių. Rasta nemažai priešistorinių žinduolių liekanų – šuns dydžio arklių, didžiulių kiaulių, milžiniškų krokodilų, bezdžionių, triragių raganosių.
Kanjonai bei kalnai galutinai susiformavo maždaug prieš 5 tūkst. metų. Kadangi nebuvo tvirtos, augalų šaknimis sutvirtintos dervos, o ir pačios uolienos minkštos ir trapios, vanduo lengvai išplaudavo birias uolienas, smėlį, bėgdamas nuo kalnų, formavo tokias neįprastas figūras bei gręžė begalybę kanjonų. Kadangi vanduo skverbėsi vis gilyn, jis apnuogino daugybę skirtingų spalvų uolienų sluoksnių, kurios buvo paslėptos po žeme milijonus metų. Dabar ant parko takų išdėstytų stendų galima perskaityti, kuriai erai priklausė kuris sluoksnis, ir čia pat palyginti jį su originalu. Tikra žemės istorija prieš mūsų akis…
Patys kalnai labai gražūs, įmantrių formų, faktūrų, tarsi smėlio pilys, išlipdyti prie jūros kokių nors milžinų… Labai ryškiai matosi horizontalios skirtingų erų juostos. Labai tylu. Ir toks didelis plotas!
Erozijos lygis yra labai didelis – apie 2,3 cm per metus. Kiekvieną kartą lyjant, uolienos yra išplaunamos. Spėjama, kad po 500 000 metų iš šių kalnų nieko nebeliks…
Dienos metu vasarą parke labai karšta. Kai mes ten lankėmės, buvo virš 30. Kita vertus, sausa, todėl karštis labai neišvargina. Gražiai atrodo suskeldėjusi žemė.
Nepaisant to, parke pilna gyvūnų. Nors medžių nėra ir yra labai sausa, prerijos pilnos žolės, todėl čia daug bizonų, laukinių avių (Bighorn Sheep), begalybė prerijų šunų (Prairie Dog), triušių. Čia tie, kuriuos mums pavyko pamatyti, o dar yra fretkų, dygliakiaulių, elnių, kojotų, lūšių, erelių, vėžlių, lapių bei gyvačių-barškuolių. Apie jas visur išdėstyti įspėjamieji ženklai, primenama nenulipti nuo medinių takų, bet deja, sutikti taip ir neteko. Nors parke sutikti žmonės pasakojo, kad girdėjo barškėjimą.
Prerijų šunys yra smalsūs ir linksmi gyvūnėliai. Drąsūs ir atsargūs vienu metu. Jie pribėga prie mašinos, ieškodami ir laukdami maisto, kaip patyrę gaudytojai griebia metamus riešutus, bet arti niekada neprisileis. Sprunka į artimiausią uolą – skylę žemėje, kuri turbūt jungia begaliniais tuneliais dešimtis tokių pat, išsidėsčiusių po visą lauką, kiek tik akys mato. Labai smagu juos maitinti ir žiūrėti, kaip jie pešasi ir cypauja vienas ant kito, arba stovi, išlindę iš narvelio, dairydamiesi priešų.
Didžiaragiai avinai (nežinau, kaip juos teisingai pavadinti lietuviškai) labai drąsūs ir pripratę prie žmonių. Mus visiškai ignoravo, kai sustojome prie pat jų, apžiūrėti iš arti. Matyt, pakelėj žolė skanesnė, nes visi didelėmis grupėmis buvo susirinkę būtent ten.
O bizonai – atskira istorija. Prie pat įvažiavimo į parką kartu su žemėlapiu ir kita informacija įteikia ant ryškaus popieriaus atspausdintą lapą, ant kurio parašyta, kaip smarkiai reikia bijoti bizonų. Kad jie agresyvūs, tik atrodo mieli ir lėti, o iš tikro bėga triskart greičiau už žmogų ir sveria 900 kg. Ir kaip mes turėjome jaustis, kai sustojus pernakvoti kempinge bizonas nusileido nuo kalvos ir vaikštinėjo palei pat palapines, šalia mūsų namų, rupšnodamas žolę ir nekreipdamas į mus jokio dėmesio! Buvo ir smalsu, ir baisu tuo pačiu metu. Tik kitą dieną, sutikę begalę bizonų visai arti žmonių ir mašinų, supratome, kam duoda tuos ryškiai rožinius lapus.
Apie šį parką iš anksto nežinojau nieko, todėl neturėjau lūkesčių. Bet jis man padarė vieną didžiausių įspūdžių mano gyvenime! Įmantrios formos, visiška tyla, milžiniški plotai, mintys, kiek laiko, trupinėlį po trupinėlio, vanduo turėjo trupinti tuos milžinus, kol padarė savo kūrinį, begalė gyvūnų. Labai linkiu aplankyti šią stebuklingą vietą!
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Paryžius… Kiekvienas jį matome savaip, bet abejingų nepalieka…
Iš tikrųjų, nors atrodo ir supranti, kad nelaimė nutikti gali bet kur, bet tie pabėgėlių ir teroristų įvykiai vistiek skverbiasi į pasąmonę ir koreguoja kelionių planus. Štai planavom moterišką kelionę į Prancūziją ar Graikiją, bet visgi nutarėm, kad saugiau jausimės kokioj Italijoj ar Ispanijoj.
Dėl eilės į Ryanair, tai manau visi stojasi todėl, jog rankinio bagažo vietų salone yra maždaug 150-čiai keleivių, kitus paima į bagažą, dažniausiai paskutiniųjų. Galbūt kai kas baiminasi, jog lagaminas pakeliui prapuls, arba jį sugadins, todėl to nenori. Kai pirmą kartą su tokiu atveju susidūrėm, tai mums tuos lagaminus atėmė tiesiog prie lėktuvo – nespėjome nei fotoaparatų, nei piniginių išsitraukti, nes rankinių dar nebuvo galima atskirai neštis. O dabar tai dėl to nepergyvenam – paims į bagažą, tai nereiks to svorio kilnoti 🙂
O apie Eifelį mes irgi kažkada turėjom tokį nusistatymą, kad ,,na kas jau ten tokio bus – geležies gabalas ir tiek” Deja, teko pripažinti, kad tas geležies gabalas tiesiog nuostabus 🙂 Ir vaizdas nuo jo, patikėkit, taip pat tikriausiai pats įspūdingiausias Europoje. Ir tikrai nereikia tiek eilėje stovėti, gal apie valandą, bet pasirinkti laiką – ryte, arba temstant.
Dėl alkoholio vartojimo, tai mes pamatę ant Monmatro laiptų žmones vyną geriančius supratome, kad pas juos tai daryti galima 🙂
O tokia bažnyčia iki kurios reikia lipti laiptais yra Helsinkyje.
Šiaip labai patiko pasakojimas, su daug naudingos informacijos ir pamąstymais .
Jo, labai mielas miestas. Bet brangus kaip velnias. Nors aišku, teisybė yra ir tai, kaip mano draugas pasijuokė, „Kiek salotos, 18 eurų? Tai fignia, Bazelyje tokios pačios po 25 pardavinėjamos”. Ir jis, aišku, teisus, tikrai yra brangesnių vietų ir miestų.
Beje, kas liečia bagažą – niekada, kiek teko skrist, rankinio bagažo prie paprasto nereikėjo palikt. Netgi turint omenyje, kad 90% skrydžių į lėktuvą lipam su paskutiniu penktadaliu, gal net tik dešimtadaliu, keleivių.
O kad prie Eifelio tris valandas teko stovėt, tai, kaip sakoma, „iš dainos žodžių neišmesi” – taip rašė pačiame Lietuvos Ryte! 🙂 va, gali pažiūrėt, beje. http://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/kestucio-ir-tomos-baranausku-savaitgalis-paryziuje-stresas-del-dukreles-ir-issvajotasis-eifelio-bokstas-3-583091
Tai prieš 3 metus dar nereikėjo, o dabar, kai leidžia rankines neštis, tai dauguma atsisako registruoto bagažo, todėl skrendančiųjų tik su rankiniu padaugėjo. Tačiau kiekvienas oro uostas tai kitaip sprendžia – pavyzdžiui Madride ėjo prie visų ir siūlė palikt rankinį bagaže už galimybę lipti priority 🙂 Tiesiog nepastebėjai arba nepilnas lėktuvas skrido, arba atsirado daug savanorių, kurie patys palieka – dar būna kad darbuotojai prie lėktuvo su vežimėliu stovi ir kas nori nesinešt į lėktuvą – palieka. Aš pernai per 12 skrydžių visko prisižiūrėjau 🙂 Ir kažkodėl manau, kad paseks jie blogu Wizzairo pavyzdžiu ir apmokestins rankinį, nes dabar tas tipo rankines tai niekas nematuoja, todėl kai kuriems tai yra kuprinė, o jau tada kaip su dviem lagaminais į vidų eina 🙂
Taip ,planuojant keliones prisidėjo dar viena papildoma problema saugumas . Ypatingai važiuojant su automobiliu , kokią kryptį pasirinkti , kaip nepakliūti į migrantų kelius.
Su malonumu perskaičiau! Labai geras Jūsų rašymo stilius 🙂 Ačiū, kad dalinatės, nes Paryžius mūsų laukia.
Nu jo, yra tas dalykas su wizzairu. Bet mes su juo skridom, ir nieko baisaus. Vieną išsipirkom normalų rankinį bagažą, kitą turėjo mažą rankinį, tą, kuris nemokamas, ir puikiai tilpom ir užteko, ir net pirkinių atsivežėm juose.
Jurti, kad tik padėtų. Geros kelionės. 😉
Dija, pervertinta šita problema labai smarkiai. Ypač jei važiuoji savu transportu, tai tuo mažai tikėtinu atveju, jei pakliūni ant migranų (aš sunkiai įsivaizduoju priežastis, dėl kurių jiems turėtų rūpėti lietuvių turistų šeima ir jų transportas) – bet kada gali keist maršrutą ar kelionės planą, ir viskas.
Smagiai su jumis pasivaikščiojau ). Vasarį irgi buvau ir narcizai žydėjo ))) , Į Eifelį mes nepirkom išankstinių bilietų, tačiau eilėj net pusvalandžio nestovėjom )) O kad pšstute vaikščiojot, tai pritariu- miestas-istorija – ir visai nenuobodu kulniuoti gatvėmis, kaip tik atvirkščiai )))
Na, iš ties tai gal tada pasakojimas netiksliai tai atspindi, bet labai daug ir metro važinėjom. Sumoj per visą šitą laiką apie 15 važiavimų turėjo gautis.
Na o dėl Eifelio, tai aš visai nenustebčiau, jei bičas pastovėjo trumpai, bet žurnalui biškelį perdėjo, o žurnalas savo ruožtu dar labiau papūtė burbulą, ir gavosi trys valandos po lietum, vietoj originaliai lauktų kokių 45-60 minučių. 🙂
Tada tikrai daug važiavot- mes žymiai mažiau -vis pėsčiom ir pėsčiom))), nes pakeliui tai ten norisi, tai šen)))) O dėl Monmartro sutinku, mums jis irgi nepasirodė kažkoks nušiuręs ar dar dar kitoks blogas )
Labai gyvas ir pilnas informacijos pasakojimas. Jei kada ten išsiruošiu, jūsų pasakojimas bus gidu.
Dėl eilių prie lėktuvų: būsiu viena iš tų, formuojančių eiles. Iš dalies tai darau ir dėl bagažo. Bet visada stojuosi anksti į eilę, kad pastovėčiau prieš ilgą, mažiausiai dviejų-trijų valandų sėdėjimą skrydžio metu.
Linole, aš tokiu atveju galėčiau preziumuot, kad ilgo sėdėjimo metu tinsta kojos, kad taip norisi pastovėti prieš skrydį? Bet tokiu atveju gal būtų geriau pavaikščiot po oro uostą, pramankštint kojas, užuot tik eilėj stovėjus, ne? 🙂
Taip, dėl kojų tinimo norisi pabūti kitoje padėtyje bent prieš skrydį. 🙂
Būna prieš skrydį jau ir privaikščiota, ir vaikščioti atsibosta. 😉 Paprastai keliauju visuomeniniu transportu ir nemėgstu bėgti paskutinę minutę po oro uostą. Tad dažniausiai į jį atvykstu kiek ankščiau ir laiko užtenka viskam, ir vaikščiojimui, ir ne tik. O jei dar tokiame mažame oro uoste, kaip pvz., Modlino, tai ir vaikščioti nelabai yra kur.
Labai patiko tas jūsų matytas Paryžius. Toks labai savas pasirodė, nors niekada ten nebuvau…
Ir dėl to: “Prisipažinsiu, tokius vaizdus stebėti man yra keista, nes kaip racionalistui, pirmiausiai peršasi mintis „jei čia tokia eilė, reikia eiti kitur, kur eilės nebus“. Todėl vėlgi įdomu, ko žmonės ten laukia ir kuo jau ta vieta tokia išskirtinė.“
Teko kartą stebėti Miunchene Oktoberfeste laukiančius prie palapinių durų nuo 5 val. ryto (o atidaro berods 10 val.), o atidarius – begančius vidun ir laiminguosius šokančius ant stalo ir šaukiančius (tipo tas stalas jau jų). O kaip tą stalą gausi atėjęs 10 val.? O tie, atėję 10, ar kokią 12 stovi prie palapinės valandų valandas (čia savaitgaliais taip dažnai būna) su mintim, kad kažkas išeis ir atsiras laisva vieta. Koks Oktoberfestas, jei nepabuvai palapinej? Ir kai kuriems vos ne prestižo reikalas pabūti būtent toj, o ne kitoj palapinėj, nes esi gal vienokio ar kitokio alaus gerbėjas, o gal dar ko kito gerbėjas… Čia kaip eilinį sykį pralošti kortomis! Ne! Dabar tai tikrai laimėsiu!
Nu vat vat, apie ką ir kalbu. Ar čia taip žmonės savo laiko nevertina, ar ką.. Aišku, yra suprantamų stovėjimų eilėse, nieko nesakau, bet laukt 5 valandas, kad atsisėstum būtent konkrečioj palapinėj, nors šalia – dar 40 stovi, tai čia jau virš mano suvokimo ribų. 🙂
Labai įdomus straipsnis,labai patraukė mano dėmėsi ir radau daug informacijos,pati su vyru žadu keliauti į Paryžiu,svajoju išvysti Eifelio bokštą bei susipažinti su šia meilės šalimi,tik labai sunku buvo informacijos ieškoti, tik vienoje svetainėje gan neblogai informacijos radau Savaitgalio keliones į Paryziu,radau lankytinas vietas kurias galėčiau aplankyti bei labai patiko žemos bilietuku kainos.
Na jau apie Paryžių informacijos milijonai visokiom kalbom. Nesuprantu, kaip tik vienoj svetainėj informacijos radot. Vien per google lietuviškai suvedus- paryžius lankytinos vietos, rasit krūvą informacijos
Arūna, nieko ji neieško, tiesiog ,,tą” svetainę reklamuoja.