Kelionė kitaip. Bavarija-Lietuva-Bavarija. II dalis (Lietuva).

… Vilnių pasiekiame vakare. Dėl kelio darbų nuo Varšuvos judėjome laaaabai lėtai „Roboty drogowe” pamažu ėmė darytis keiksmažodžiu. Bet paskui… paskui prasideda dvi savaitės susitikimų, pokalbių iki išnaktų ir įvairių iškylų po Lietuvą. Žinoma, nieko naujo čia nepapasakosiu – daugeliui žinomos, tradicinės vietos. Bet pati mielai skaitau aprašymus apie įvairius Lietuvos kampelius, tad pasidalinsiu ir aš, ką matėm, ką regėjom, ką valgėm, kur sėdėjom 🙂

Po ilgo važiavimo norėjosi išsilakstyti. Taigi, Neries Regioninis parkas – labai gera mintis!
Paneriškių regykla. Paneriškių skardis.
Čia atsiveria iš ties nuostabus vaizdas. Pats tas natūralios gamtos mylėtojams. Įsivaizduoju, kaip čia gražu rudenį, kai medžiai ima juoktis iš buvusių spalvotų vasaros pievų…

Gražus ir Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas. http://neriesparkas.lt/marsrutai/dukstu-azuolyno-pazintinis-takas/. Įdomios ir gražios mitologinių personažų skulptūros, informatyvūs stendai. Tik pačio tako dangai reiktų nedidelio remonto. Dažniau turi žiūrėti po kojomis, o taip norisi dairytis.

Pavilioti tų visų vaizdų nutariame užkopti ir į Buivydų piliakalnį.

Na, o tiek prisivaikščiojus labai laukėm stirnienos šašlykų. Oi, skanu buvo!

Merkinės piramidė.

Netikintys stebuklais, turbūt, jau šypsosi. Bet man buvo įdomu pamatyti tą statinį. Pasiklausyti giedojimo, na, ne kiek jo, kiek įdomaus aido. Lyg kas kažkur vargonais grotų, nors jų ten tikrai nėra. Buvo karšta vasaros diena, todėl po stiklo gaubtu lyg kokiame šiltnamyje. Tačiau visi (beveik) pavyzdingai laikosi piramidės lankymo tvarkos.

Kad čia esama geros energijos ir ramybės neleis pameluoti šuniukas. Lipk per jį kaip nori – nė nesujudėjo.

Na, o iš piramidės į… Grūto parką!

Nostalgiškų barščių ir šiaip visko „aplankyti“.

Buvau ten pirmą sykį. Gera ta parko idėja, visgi tai – mūsų istorija, kad ir kokia ji buvo. Ir informacijos labai daug. Jei imsi skaityti visus aprašymus ir visas laikraščių iškarpas – dienos tikrai nepakaks. Na, o jei nesigilinant – į viską galima žiūrėti kaip į pasivaikščiojimą gamtoje: takai, miško žaluma. Nors vėl ir vėl ten nebelėkčiau, bet gerai buvo.

O paskui dar Druskininkai. Pasivaikščiojimas paežere, bažnyčios apžiūrėjimas (labai jauki ir šviesi) ir, žinoma, šokantys fontanai…

Buvo pasivaikščiojimų ir Vilniuje. Užsikeberiojom į Varpinės bokštą.

Pasidžiaugėm Bernardinų sodu.

Aplankėm knygynėlį su ten gyvenančiu katinu.

Ir dar daug visko…

Kažkurią dieną susiruošėme apžiūrėti Pažaislio vienuolyną. Gal būt čia reikėtų važiuoti, kai vyksta Muzikos festivalio renginiai, bet mums knietėjo apžiūrėti patį vienuolyną ir bažnyčią. Ir čia mes sutikome vieną ten gyvenančių vienuolių. Nors neregistruotos ekskursijos nevedamos, ši šnekutė mums pripasakojo, turbūt, daugiau, nei galima sužinoti ekskursijos metu. Ir vienas duris atrakino, ir kitas. Pasakoja, kad langų čia esą tiek, kiek metuose dienų, durų tiek, kiek metuose savaičių, takas – dangaus vartų rakto formos ir t.t. ir t.t. Va ten va (rodo vieną sieną): lizdus vis lipdo kregždės, kartą jau ir gaisrininkai tuos lizdus nuo sienų plovė – o jos vis grįžta. Sužinom, kodėl bažnyčioje nėra vargonų (tiesa, buvo tokie mažučiai, bet ne tikri bažnytiniai), mat vienuoliams anuomet tyla buvusi šventa. Pasakoja ta vienuole pasakoja, o paskui sako man: išversk. Na verčiu, o kai pastebi, kad ieškau kokio bažnytinio termino atitikmens, ima pati berti viską vokiškai ir vis glosto maniškiui petį. Net obuolį iš vienuolyno sodo jam ištiesė, o mums (moteriškėms) sako: jei norit – pasiimkit. Oi, paskui mes ten kūrėm anekdotus ir juokėmės pusę dienos, lyg ne vienuolyną būtume aplankę. Labai graži bažnyčia, patiko nedidelis muziejus (jaukiai ir nenuobodžiai viskas pateikta), nors išorės pastatams reiktų žmogaus rankų.

O paskui vėl susitikimai, gražiai tvarkomos kaimo sodybos.
Pasivaikščiojimai po Kražių miestelį. Kasmet čia vyksta Kražių festivalis ir Šv.Roko atlaidai (http://manofestivalis.lt/festivalis/kraziu-festivalis/484)

Čia pat ir Kelmė. Apžiūrime Kelmės bažnyčią.

Važiuojame iki Palendrių Šv.Benedikto vienuolyno.

Didelio įspūdžio nepaliko, tikėjausi, matyt, kažko daugiau. Nors visai įdomu buvo stebėti vienuolių maldą bažnyčioje. Renkasi maldai ne visi kartu, o ateina po vieną (gal kas dvi minutes) po maldos taip pat išeina po vieną tokiais pačiais laiko intervalais. Bet, kodėl taip – nežinau. O visai šalia griūvanti bažnyčia su kažkada (o gal ir dabar dar…) svarbiomis lentelėmis.

O paskui… o paskui – prie jūros! Reikia gi po Olandų kepure palįsti :-). Gražu čia, ką ir bešnekėti…

Paskui dar į Šventąją. Kas maudytis, kas pajūrio smėliu pasivaikščioti…

O paskui dar mūsų laukė Šiauliai.

Nuostabaus skonio plovas, virtas ant laužo,

kiek nesėkmingas futbolas… (aiii… nubalnotos alkūnės, praskelta nosis (ar tik nereiks siūti, ačiū dievui nereikėjo) ir super dovana išvažiuojant maniškiui – futbolo kamuolys – treniruotėms. Nepykit, nuotraukų iš tos serijos nebus…).

O kitą dieną laukė smagi išvyka į Kurtuvėnus!

Tuomet ten vyko teatrų festivalis, o sekmadienį Šv.Apaštalo Jokūbo atlaidai. Prie viso to, apžiūrėjom svirną, žirgyną ir prisivalgėm skanėstų!

Nepamenu, kada tokią skanią cibulynę valgiau… ir kastinį.

Po to man jį norėjosi visur užsisakinėti… ir be reikalo… Kurtuvėnuose buvo skaniausias. Tiesa, Vilniuje gavau kastinį su lašiša. Gal ir geras derinys, bet prie ko čia lašiša… man taip norėjosi vien tik kastinio (daug) su bulve… ech… O Kurtuvėnuose mes buvom smuklėje Kryžkelė. Tikrai rekomenduoju.
Kadangi atlaidai, tai ir šioks toks turgelis buvo, kur medaus prisipirkom gražiuose įpakavimuose.

O prie svirno kažkas virė žuvienę ir ją buvo galima skanauti visiems – nemokamai.

O ir šiaip, Kurtuvėnuose turėjom labai gerą gidą!
O paskui dar sykį Šiauliai, vakare boulingas. Kad ir kaip nesinori, bet laikas bėga ir tenka galvoti apie grįžimą namo. Išvažiuojame iš Vilniaus, pakeliui dar laukia Vroclavas…