Žiema. Ryte, kai už lango kosulys kankina automobilius ir termometro rodyklė niekaip nepersirita iš mėlyno sektoriaus į raudonąjį, niekur nesinori netik, kad kišti nosies iš namų, bet dažniausiai ir lipti iš lovos. Užsimerki su mintimis, apie kavos puodelį ir vakar taip godžiai suvalgytą cinamonu pabarstytą bandelę.
Cinamonas…
Minčių galia taip stipriai sureguliuoja skonio receptorius, kad net kelis kartus sučepsiu gulėdamas lovoje ir viena akimi žvelgdamas, kaip žmona priėjusi prie kalendoriaus, pasipuošusi šelmiška šypsenėle, baksnoja į raudonais apskritimais apvestas sausio mėnesio dienas. Nurijus mintyse susikurtus paskutinius bandelės kąsnius suvokiu, jog šiandien ta diena, kai vėl skambinsiu 1424 ir ištarsiu tą palaimingą sakinį: reikalingas automobilis nuvežti į Vilniaus oro uostą.
Artimieji rytai, kalnai rytinio cinamono, riešutų, svaiginančio kardamono ir kas geriausia šiluma. Gal ne pragariška kaitra, bet pabėgimas į per trisdešimt laipsnių aukštesnę temperatūrą visada nuteikia pozityviai. Tradiciškai suvalgome medumi perteptą sausainį, kaip kelionės pradžios simbolį ir pakylame į lig šiol ilgiausią skrydį (keturios su puse valandos).
Nusileidžiame Tel Avive jau sutemus. Pirmą kartą prieiname prie būdelės gauti popieriuką įrodantį mūsų atvykimą į šalį. Prie būdelės einu kiek baugiai, nes atmintyje išlikę daug komentarų apie Izraelio patikros punktus, apie laviną klausimų, kodėl mes būtent juos norime aplankyti. Viskas vyksta labai paprastai ir daug greičiau negu tikėtasi. Įveikiame 14 km traukiniu ir išlipame centrinėje miesto dalyje. Prieš tai stotyje išsikeitėme vietinių pinigų, kaip vėliau paaiškėjo gana palankiu kursu. Pinigai, tarsi iš monopolio žaidimo, pasirodė rytietiški akcentai, bet gana stipriai aptrinti ir persmelkti žydišku prakaitu, todėl greit įsidėjome į piniginę.
Kartu su mumis išlipa ir daugiau lietuvių, todėl jų pasiklausiame patarimo, kaip geriau pasiekti mūsų nakvynės vietą. Gal 25 metų mergina, kuri kaip susidarėme įspūdį čia lankosi reguliariai gana kreivu žvilgsniu mus nužvelgia, kai pasiteiraujame į kurią pusę mums eiti iki viešbučio (tiksliau hostelio). Net pasitikslina ar tikrai mes pasiryžę tokiu paros metu eiti. Iš jos akių suprantame, kad tai gal ir kiek pavojingas rajonas, tačiau mes juk metus gyvenome Naujininkuose, ir Gerosios vilties gatvėje esančiame name, todėl Tel Avivo naktiniai kvartalai neturėtų mums kelti nepatogumų.
Ginkluoti kiek kelionės išvargintomis šypsenomis pasileidžiame į hostelio paieškas. Gatvių pavadinimai dalinai atitinka mūsų žemėlapyje esančius įrašus, todėl mėgaujamės „kaitra“ ir kvapais, kurie vis sustiprėja prie maisto įstaigų siūlančių greitus užkandžius. Ilgainiui pamirštame tos merginos perspėjimus, dėl pavojingų vietinių ir visai drąsiai skinamės kelią vis mintyse sudarinėdami kelionėje būtinus paragauti patiekalus.
Galiausiai pasiekiame ir apsistojimo tašką, kurio recepcijoje (dviejų kvadratinių metrų kambario dalis, primenanti baro užstalę) vos pastebima vietinė mergina mums nupasakoja hostelio tvarkos principus. Kiek vėliau prie mūsų prisijungia daugiau nakvotojų ir išklausome 15 minučių trukmės tos pačios merginos monologą apie geriausius klubus netoliese ir žydų padarytą pažangą dainavimo kultūroje. Aišku mums vienintelis dalykas, kurio troškome buvo raktai nuo kambario, bet nepasirodome nemandagūs ir klausomės. Gauname miesto žemėlapius, kurie tikrai pravers, kai čia sugrįšime, bet dabar gavę raktus praeiname aplinka, primenančią studentų bendrabučio ketvirtadienio vakare vaizdą. Per daug nekreipiame dėmesio į atrodo netylančios muzikos erdves ir pasiekę savo kambarį, krentame į lovą. Kambaryje didelio triukšmo nesigirdi, bet gana vėsu. Užmiegame.

Ryte viskas atrodo kitaip, išeidami iš hostelio praeiname pro „palūžusius“ ir mėgaudamiesi ramybe pasiekiame autobusų stotį. Ji visai netoli, todėl dar turime galimybę nusipirkti užkandžių. Autobusų išvažiavimo laikas griežtai kontroliuojamas, todėl tai tikra atgaiva po kelionių, kuriose autobusai važiuoja tada kada nori. Įlipame į autobusą bilietus nusipirkę stotyje.
Prasideda kelionė į miestą, kuriame net nereligingas žmogus jaučia palaimą ir susitelkimą (bent taip manėme iš prieš tai perskaitytų straipsnių).
Nuleidęs galvą pakelėje kiūtina asiliukas, jam iš paskos seka pusamžis vyriškis. Tarsi darbo ir nepritekliaus iškankintu veidu pažvelgia į mūsų pravažiuojantį autobusą, suteikdamas dar didesnį socialinių sluoksnių skirtumo įspūdį. Kiek akys užmato pro langus kalkakmenio balkšvi kloniai, kurių ryškumas nepriklausantis nuo saulės šviesos regis turėtų būti paskendęs tirštame dulkių debesyje.
Dulkių nėra.
Vaizdas toks aiškus, jog neretai galima pamanyti, kad čia tas labai tikroviškas sapnas, kada pabudęs kelias akimirkas dvejoji, dėl faktų tikrumo.
Autobusas manevringai vinguriuoja pustuščiu, tačiau kalvotu keliu. Atrodo, kad specialiai atsigręždamas posūkiuose dar nenori mūsų paleisti iš Tel Avivo žemių.
Autobusui tenka nusivilti.
Lašelių formos juodais nuo saulės akiniais vairuotojas, tarsi negailestingas vadeliotojas, kelis kartus pabalnoja savo plieninį žvėrį garsiniu signalu ir mes paskęstame sąlyginėje dykumoje. Sąlyginėje, nes pakelėse apstu krūmų, kurie kartkartėmis net pasidabinę žiedais. Kiek tolėliau nuo kelio auga keli medžiai, bet visumoje viskas paskendę gelsvoje kalkakmenio jūroje.
Stotelėse iš Tel Avivo į Jeruzalę įlipa iš išlipa vietiniai gyventojai. Kiek didesnį įspūdį daro kareiviai su automatais. Įlipę pro priekines autobuso duris iš kuprinės išsiima pažymėjimą, parodo jį vairuotojui ir praeidami į autobuso vidurį uždeda rodomąjį pirštą ant gaiduko. Visada pasiruošę tamsių akių, raudonomis kepuraitėmis vyriškiai prisėda gretimais. Turėdamas rankoje telefoną, išjungiau ir įsidėjau į kišenę, kad nesudaryčiau įtarimo, jog noriu juos nufotografuoti.
Apie 70 km atstumą, skiriantį miestus įveikiame per valandą. Išėjus iš stoties dangus kiek niaukstėsi ir nejučiomis, pagalvojome apie matytas Jeruzalės nuotraukas šiuo metų laiku internete. Baltasis akmuo, kuris beje Jeruzalėje turi gelsvesnį atspalvį (arba tik mums taip pasirodė) buvo pasidengęs plona sniego danga. Ko jau ko, bet sniego tikrai nepasiilgome ir kelis kartus akimis permetę žemėlapį susirandame Yafo gatvę. Tai turbūt pagrindinė gatvė, vedanti netik iki Jeruzalės svarbiausių objektų, bet ir iki mūsų viešbučio. Kelis kilometrus paeiname gatve, pralenkdami kelis „Bazar‘us“, kuriuose pirkėjai vienas už kitą pardavinėja skanesnius vaisius ir riešutus, ką jau kalbėti apie prieskonių ir įvairių žolelių mišinius.
Susirandame viešbutį, kurio interjeras dvelkia prabanga, bet tai tik dvelksmas. Tačiau mums to užtenka, visa ko trokštame galime susikurti patys, svarbiausia nebijoti pasinaudoti įgimtu, bet daugelio žmonių neišpuoselėtu gebėjimu būti laimingais. Mūsų kambarys su aukštomis lubomis ir langu (mažyčiu balkonu) į tą pačią Yafo gatvę. Centrinio šildymo aišku tokiose šalyse nėra, todėl vienintelis šilumos šaltinis – šildytuvas kabantis dviejų metrų aukštyje virš lovos. Pailsime, persirengiame kiek šiltesniais drabužiais (kai kalbu šiltesniais, tai turiu omenyje marškinėlius trumpomis rankovėmis, keičiame į marškinėlius ilgomis rankovėmis). Išeiname apsižvalgyti į miestą.
Jeruzalė sugriovė stereotipus, sugriovė susidarytą įspūdį apie šventąjį miestą. Taip čia daug kepurėtųjų ir iš mados niekaip neišeinančių juodų drabužių, tačiau pats miestas alsuoja modernumu. Regis civilizacija negrįžtamai pakeitė miestą iš to, kuris buvo aprašytas knygose į tą kuriame einant link raudų sienos gali pamatyti barą su pavadinimu „Putin pub“.
Prieiname prie Jeruzalės centrinės dalies, kuri padalinta į žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų kvartalus. Pagal nuorodas pasiekiame ir raudų sieną. Moterys į vieną pusę, vyrai į kitą. Kalkakmenio luitai inkrustuoti žmonių bejėgiškumu. Keista ir beje labai pelninga komercijos rūšis – tikėjimas, pagalvoju žvelgdamas į žmones popieriaus skiautėmis kaišančius akmenų tarpus. Skaitomas Koranas, šlakstomasi švęstu vandeniu ir minios turistų. Tiesą pasakius siena vaizduotėje buvo piešta didesnė, nei iš tikrųjų yra. Keista, kai pagalvoji, kad taip nutinka beveik visose kelionėse: ar tai undinėlė Kopenhagoje, ar koliziejus Italijoje, Akropolis Graikijoje – visi šie objektai mūsų išankstiniuose vaizdiniuose yra hiperbolizuojami, kartais net perdėtai sudievinami.

Prie raudų sienos, yra keletas patikros punktų, panašiai kaip oro uoste. Nusprendžiame grįžti iš centrinės dalies ir kaip vėliau supratome, patenkame į musulmonų kvartalą. Mintyse kartodamas žodžius „naujasis islamas“ truputį gūžteliu pečiais, kai prie mūsų prisiartina grupelė vaikų. Du iš jų prieina arčiau ir maloniai nori susipažinti, spaudžia rankas, – Saidas ir Hadidas, prisistato. Į klausimą iš kur jūs esate, mes kaip visada atsakome labai visiems sudėtingu galvosūkiu – Lithuania, kuri dėl nesuprantamų raidžių kombinacijos virsta Ukraina. Vaikinai išgyvena lengvą paauglystę, nors gal islamiška paauglystė kiek kitokia ypač atsižvelgiant į šių dienų realijas. Pasisiūlo išvesti į mums reikiamą Yafo gatvę iš labirintu virtusios centrinės dalies.
Vienas posūkis, kitas. Vaikinai eina priekyje ir visai nepastebimai, ties kiekvienu posūkiu jų vis daugėja. Neįtardami nieko bloga sekame paskui, nors kyla vis didesnis įtarimas, kodėl kelias priekyje neveda į vis platėjančią centrinę gatvę, o į vienodų namų kiemus. Galiausiai sustojame ties sankryža ir vaikinai savo povyza parodo, kokį žygdarbį atliko ir privalo būti apdovanoti. Savo rankų judesiai ragina kiekvienam atseikėti po 20 šekelių, nes be jų mes būtume mirę iš bado, beieškodami išėjimo. „prasisukame“ su 5 šekeliais bendrai jaunųjų verslininkų gaujai ir tai tik dėl šventos ramybės, kad ir kaip juokingai šitie žodžiai nuskambėtų šioje vietoje.
Pasukame vienu iš keliukų sankryžoje, nes kuriuo tiksliai eiti 5 šekelių buvo per mažai. Mus lydi sėkmė. Diena jau ėjo visai į pabaigą, todėl susiradus parduotuvėlę įsigyjame vakarienę ir grįžtame į viešbutį. Įjungiame šildytuvą ir pagal recepcijoje dirbančio žmogaus rekomendacijas pakylame ant pastato stogo, kur yra erdvė skirta viešbučio klientams. Čia galima pasidaryti kavos ir pasigaminti valgyti, yra keletas stalų po stogu ir po atviru dangumi. Išgeriam kavos ir arbatos, ne vien dėl malonumo, bet ir tam, kad greičiau sušiltume. Turistiniu požiūriu turėjome labai turiningą dieną, kuri išvargino taip, kad laiko tarpas nuo atsigulimo į lovą ir užmigimo sumažėjo iki kelių akimirkų.
Kitą dieną išsiruošiame į 10 km nuo Jeruzalės nutolusį Betliejų. Kelionė kiek užtrunka nes vykdoma iš pažiūros kiek agresyvoka pasų kontrolė prie Palestinos sienos. Susitinku kiek perdėtai rimto ir dėlto juokingo kareivio žvilgsnį. Pastarasis dirsteli į pasą, po to vėl į mane. Akimirkai širdis suspurda, pasitikėjimo savo tapatybe neprideda maskatuojantys automatai, bet regis esu tas, kas esu. Pastebėjau, kad moterų patikra reikalauja daug mažiau laiko.

Išlipame Betliejuje ir sekame nuorodomis iki Jėzaus gimimo bazilikos. Čia labiau į akį krinta ne architektūra, o žmonės. Iš pradžių norėjau pasakyti, kad jie kiek keistoki, bet sumečiau, kad mes jiems pasirodėme keisti. Niekur nepaleidžiantys žvilgsniai persekiojo mus visą buvimo Palestinoje laiką. Aš net apsižiūrėjau marškinėlių užrašus, gal ten kas parašyta, pavyzdžiui: „vienu šūviu du arabai“, arba „Palestina mūsų“. Deja didžiausią dėmesį vis dėlto kaustė mūsų veidai. Pasirodo ne visi buvo taip priešiškai nusiteikę. Kai pirmą kartą prie mūsų priėjo linksmo, tarsi iš pasakų veido arabas su visu kavos virduliu, puodeliais ir dar nežinau kam naudojamais įrankiais – pasirodė smagu sulaukti draugiškumo gesto. Jis vis kvietė pas jį išgerti geriausios pasaulyje kavos. Tačiau, kai tas pats arabas vis išnirdavo iš už kiekvieno kampo su ta pačia viltimi, kad mes sutiksime pas jį užsukti, pradėjo kiek nervinti.
Kol keliavome prie bazilikos, teko praeiti pro vietinį turgelį. Ką įsitikinome šios kelionės metu, kad čia žmonės labai pasitiki savo pardavinėjamomis prekėmis ir visai nesvarbu ar tai būtų riešutai, cukinijos ar aliuminio puodai. Na, su pastaraisiais, tai aš neradau jokio loginio paaiškinimo, kodėl turistams jų primygtinai reikėtų, bet pardavėjui greičiausiai patinka tokia veikla – kiekvienam savo. Taigi turgelyje karaliavo viena taisyklė, – kas garsiau pareklamuos savo prekes, tas turės didesnį šansą jas parduoti. Buvo net moderniųjų arabų, kurie paleisdavo įrašus su kaip spėju prašymais pirkti vieną ar kitą daiktą. Po kokio penkto susitikimo su mūsų kavos kvietėju – pasiekėme savo tikslą.

Žengiant aikšte turistų buvo kiek daugiau ir mažiau vietinių, todėl galėjome kiek atsikvėpti. Atokvėpio valandėlę sutrikdė gal keturiasdešimties metų moteris pratarusi: „Salam aleikum“. „Aleikum asalam“ – išpyškinau filmuose girdėtą frazę ir labai tikėjausi, kad tai reiškia – „ramybė ir tau“, o ne kažkokį „mirsi viena, šiam užmirštam krašte“. Tačiau moteris nesureagavo kažkaip negatyviai, todėl manau, jog pasisveikinimo procedūra praėjo gana sklandžiai.
Bazilikoje, kiek kitokia dvasia tvyrojo ore, nei krikščioniškuose pastatuose. Nežinau, kaip paaiškinti tą jausmą, vienu metu apėmė nekonkreti baimė, bet tuo pačiu ir ramybė. Klajojome po baziliką apžiūrinėdami mums mažai sakančius religinius atributus. Buvo galima net nusileisti į požemius dar giliau, tačiau pasijautė, kad trūkta gaivesnio oro ir šviesos. Išėjus į lauką – palengvėjimas, su kuriuo iš išorės apžiūrėjome dar keletą svarbių religiniu požiūriu pastatų. Kas tikrai patiko, tai miesto aikštė, laikrodis ir neįkyrūs (visom prasmėmis) vietiniai. Kažkaip pasirodė, kad Palestinoje viskas buvo pigiau negu Izraelyje, tiek maisto kainos, tiek apgyvendinimo paslaugos nors valiuta buvo ta pati.
Nenorėjome labai nuklaidžioti tokiame mieste, todėl grįžome tuo pačiu keliu, tuo labai pradžiugindami jau mano minėtą kavos siūlytoją. Jis mus pasitiko su tokiu žvilgsniu, kuris reikštų – neradome niekur geresnės kavos, tai grįžtame, pas geriausios kavinės savininką. Išsiskyrimas, su juo buvo kiek sentimentalus, net buvau sugriebtas už rankos, bet spartesniu žingsniu praėjome turgų, kuriame regis per tą laiką niekas nepasikeitė, tik rėkimas įgavo kitokį skambesį (gal buvo jau taikomos nuolaidos).
Grįžome saugiai iš Palestinos į Jeruzalę, bet čia mus pasitiko lietus. Tartum sezoninis škvalas permerkė drabužius ir avalinę kiaurai, kol pasiekėme savo viešbutį. Blogiausia buvo tai, kad šildymas, du metrai virš lovos, o lauke saulutė vargiai tą dieną buvo beišlysianti, todėl teko plastmasinių įrankių pagalba nusukinėti šildytuvą nuo sienos ir pastačius jį ant grindų, tarsi kokią palydovinę lėkštę, apdėstyti šlapiais rūbais. Vaizdas nebuvo labai skoningas, gal kiek primenantis benamio astrofiziko gūžtą, bet užtat avalinė ir drabužiai lėtai, bet džiūvo.
Per kitas dienas Jeruzalėje oras kiek pasitaisė ir aplankėme Kristaus kapo bažnyčią. Dar kartą priėjome prie auksine hemisfera dengtos sinagogos. Ypač patiko vaikštinėti senosios miesto dalies gatvelėmis prietemoje, kai viskas pasidabindavo švieselėmis. Aišku nelindome į tuos keturis rajonus per daug, nes iš islamiškojo išėjome su 5 šekelių deficitu, įdomu kiek kainuotų ištrūkimas iš armėniškojo.

Praturtinus sielą kultūrinio pažinimo džiaugsmais palikome Jeruzalę ir 310 km autobusu išriedėjome į Eilatą.
Eilate tikėjomės kiek sušilti ir pasimėgauti saulės voniomis paplūdimyje. Kelionė truko virš keturių valandų su sustojimu poilsiui. Kelionės metu iš dešinės palikome įspūdingą Masados dykumą su savo tvirtove – tragiškos žydų žūties simboliu, o kairėje pusėje didžiąją kelio dalį mus lydėjo negyvoji jūra. Vienintelis šiltesnio oro stygius musų nepriviliojo pasilepinti druska persotintu vandeniu, be galimybės nuskęsti. Atvykus į Eilatą mus pasitiko sąlyginė 23 laipsnių šiluma ir pustuštės gatvės. Buvo sekmadienis ir beveik niekas nedirbo, nes tęsėsi Šabo metas, kuris kiek pastebėjom toliau nuo Jeruzalės turėjo mažesnę svarbą.
Kiek sudėtingiau sekėsi susirasti viešbutį, net pačių vietinių pamėgtoje prieigoje prie raudonosios jūros. Adresas šviečiantis ant namo sutapo su mūsų turimu, nes matėsi viešbučio iškaba, tačiau patekimo į jį neradome kokias 15 minučių. Nebuvo ko ir paklausti, kol galiausiai pro statybininkų nuardytą takelį, smėliu ir armatūromis nuklotą veją pakilome į trečią pastato aukštą. Neramu pasidarė dėl viešbučio egzistavimo esamuoju laiku, nes kad jis čia buvo anksčiau, tą liudijo iškabos ir nuorodos ant durų. Tačiau sekimas nuorodomis ir žvalgymasis į užrašus ant sienų, skelbimo lentų priminė nerekonstruotas sanatorijas prie Lietuviško pajūrio. Daug betono, sunkūs, masyvūs vaiduokliai niekaip nesiderinantys prie skaidraus vandens teikiamų malonumų.
Pagaliau trečio aukšto koridoriaus gale pasigirdo televizoriaus skleidžiamas garsas. Prie recepcijos staliuko sėdėjusi moteris per daug lengvabūdiškai, kad tai būtų klientas su kažkuo bendravo telefonu.
Gyvybė.
Atsidusome, kad paieškos davė rezultatų ir laukdami, kol ji baigs pokalbį apžvelgėme kokių 10 kvadratinių metrų patalpą, kurioje stovėjo kavos aparatas, aibė brošiūrų ir kelios skelbimų lentos, nuklotos išvykų pasiūlymais į Jordaniją, Egiptą, Petrą. Gavę raktus patekome į savo kambarį, kuris pagal bendrą pastato vaizdą, mus pilnai tenkino. Likusią dienos dalį paskyrėme miestelio apžiūrai, tačiau apžiūrėti nelabai buvo ką. Miestas neturi (arba mes neradome) jokio istorinio paveldo, tačiau gali pasigirti nuostabia prieiga prie Raudonorios jūros.
Kiek tolėliau nuo viešbučiams skirto paplūdimio radome promenadą. Besileidžiant saulei žvelgėme į tolumoje stūgstančius ir mus akylai stebinčius Jordanijos kalnus. Raudoni, paskutinių saulės spindulių apšviesti kalnai slepia vieną iš pasaulio stebuklų – Petrą, tačiau ją paliksime kitoms išvykoms į artimuosius rytus. Tuo tarpu dabar vaikštinėjant Raudonosios jūros pakrante susiradome nemenką draugiją. Vietinių kačių populiacija gana didelė ir dalis jų laukia savosios vakarienės. O vakarienė tiesiog skriete atskrenda, nuo gretimai, tiesiog pramogai žvejojančių vietinių žvejų. Kokia kova vyksta, kai viena žuvelė skiriama 14 mūsų suskaičiuotų katinų. Tačiau nevisi labai suinteresuoti maistu. Meninės pakraipos rainių sutikome ir slampinėjančių kiek tolėliau nuo žvejų, sėdinčių ant suoliukų ir besimėgaujančių vos pasisukus pamatoma savo uodega. Gal ir nelabai intelektualūs, bet mieli gyvūnėliai mums padėjo planuoti rytojaus išvyką. Išvyką, kuri kaip vėliau matysime taps visos kelionės į rytus akcentu.

Grįžome į viešbutį prieš tai pašelpdami vietinius prekybininkus, kur pardavinėjamos produkcijos galiojimo data kartais sutapdavo su praeitų mūsų išvykų datomis, kartais nupūtus dulkes galima buvo apžiūrėti įvairių deformuotų skardinių.
Dažniausiai patraukus anksti ryte viešbučio užuolaidas matoma jūra, kartais kalnai, o mūsų viešbučio atveju buvo matyti, kad šviesu. Nors tiek, pagalvojam ir sukraunam į kuprinę dideles vandens atsargas. Šios dienos tikslas – Timnos nacionalinis parkas. Maždaug 30 km į šiaurę nuo Eilato, Negevo dykumoje esantis slėnis mus paviliojo savo dykuma, kurioje dar niekada nebuvome. Kelias yra tas pats, kuriuo atvykome iš Jeruzalės, bet svarbiausia buvo nepražiopsoti sustojimo, nes jis sąlyginis – stulpelis tarp dykumos iš vienos kelio pusės ir kelių palmių plantacijų kitoje.
Išlipome dviese iš autobuso ir pasijautė vienatvės apraiškos. Trūko tik nudžiūvusių krūmų, pučiant vėjui slenkančių akmenuotu slėniu. Pajudėjome nuo kelio į tolumoje kyšančių kalnų virtinę. Mus pasitiko, kiek vaikiškos gal 5 metrų egiptietiškos statulos, kurios kiek nuvylė pigumu, todėl daug dėmesio joms neskirdami už nugaros jau nebematėme retkarčiais pravažiuojančių automobilių. Priėjome įėjimą į Timnos parką ir buvome keistai nužiūrėti po teiginio, kad po parką keliausime pėsčiomis. Gavome žemėlapius, pagal kuriuos galima orientuotis kokie atstumai tarp lankytinų objektų. Praėję pirmą kilometrą nusprendėme, kad užteks pirmiausiai pasitaikiusios uolos krašto, kad papietautume, pailsėtume ir grįžtume atgal į stotelę. Tačiau pasiekus pirmąjį, nusprendėme eiti iki antrojo, kol galiausiai priėjome išvados, kad eisime iki pat ežero, kaip centrinės parko dalies ir galutinio tikslo.

Eidami keliu pasiekėme tokią stadiją, kai praskrendantis vabzdys girdėjosi taip, kaip Lietuvoje pravažiuojanti mašina. Visiškas ir totalus tylos jausmas, kai regis galėjai puikiai girdėti savo širdies plakimą. Ji baugino ir tuo pačiu traukė, niekaip neleisdama priprasti. Dykuma tuo ir žavi, kad gali tave praryti, tau net nesupratus, kad esi pralaimėjęs savo išgyvenimo žaidimą. Jokios gyvos dvasios aplinkui, tik akmuo, kalkakmenis, smiltainis ir net medis pasitaiko rečiau nei akipločiu aprėpiamo vaizdo kaita. Vienintelis vėjo dvelksmas, kiek gaivindavo ir vangiai kilnojo dulkes, nuo ištisines juostas pasislėpusio kelio paviršiaus.
Priėjome karaliaus Saliamono stulpus, kurie buvo panašūs į iš nuotraukų matytus Petros vaizdus. Gamta turėjo nemažai laiko išmokti, tokio amato, bet išmokus sukūrė kūno virpulius iššaukiančius vaizdus. Pakilome jais į viršų vis skaitydami Egiptietiškos istorijos ištakas. Sutikome keletą turistų grupių atvykusių užsakytais autobusais. Pabaigėme vandens atsargas, su viltimi, kad galutinio tikslo vietoje galėsime jų dar įsigyti. Tyrinėjome savo žmogiškų galimybių ribas vis mindami raudono smiltainio uolas, kol galiausiai supratome, kaip gali atrodyti miražas. Tolumoje matomų palmių salelė apsupta kalnų ir pasmerkta nuolatiniai saulės priežiūrai.
Miražas turi savybę išnykti. Mūsiškis arba buvo labai geras, arba tai tikra oazė ir galutinis mūsų kelionės tikslas. Pasisekė. Pasisekė visomis prasmėmis, nes vandens trūkumas jau buvo ne pats blogiausias nutikęs dalykas.
Ežerėlis oazėje buvo skirtas gyvuliams pagirdyti, nors dabar pagal gautą žemėlapį čia egzistavo tik trijų rūšių gyvybė: paukštis panašus į erelį, vilkai ir kalnų ožiai. Oazėje buvo ir kavinė, kurioje pasipildėme vandens atsargas, pasistiprinome vietiniu maistu. Tiesa pasakius maistu, kuris tapo dažnu mūsų raciono ingredientu. Falafeliai, humusas, tachini padažas ir panašūs užkandžiai tikrai verti dėmesio tiek vegetariniams, tiek grifų maitinimosi įpročiams atstovaujantiems žmonėms. Sukorėme jau dviženklį skaičių kilometrų ir grįžimą atgal nusprendėme kiek patrumpinti.
Visada kelio trumpinimas turi minusų, kartais tie minusai virsta gyvybei pavojingais išbandymais, tačiau sukeliančiais daug smagių prisiminimų. Aišku jei lieka kam tuos prisiminimus papasakoti.
Žmonai einant priekyje, pėdos platumo takeliu, žvelgiau kaip keičiasi akmenėlių dydžiai ir spalvos. Sekiau iš paskos, tarsi ieškodamas gintaro, visai nekreipdamas dėmesio į laukiančius nesklandumus. Retsykiais pakeldamas galvą už kokių 300 metrų pamačiau kelių žemaūgių medžių pavėsyje besiilsinčių gyvulių siluetus. Gal dėl saulės ar nuovargio, nebeįstengiau įžiūrėti, kas konkrečiai mums pastojo kelią. Mintyse tik prisiminiau lankstinukuose paminėtą sakinį, kad reiktų saugotis vakarop ateinančių pavienių vilkų.
Stabtelėjome, šiek tiek pritūpėme. Akimirkai nežinojau ką daryti, tik suvokiau, kad jeigu tai vilkai pabėgti ar jų išvengti, esant tokiai jų maisto konkurencijai, neturime jokių šansų. Jie ir greitesni už mus, ir pagal kvapą galintys suuosti iš kelių kilometrų, todėl nusprendėme paėjėti kiek atgal ir lanku juos apeiti. Po kelių minučių mūsų daromo lanksto pastebėjau kad jie pasistiebę ant dviejų kojų, skainioja nuo medžių lapelius. Niekaip neįstengdamas suvokti vilkų tokio elgesio, priėjau išvados, kad tai bus kalnų ožiai ir pavojaus gyvybei nebėra. Nebent kalnų ožiai paveikti kaitrios saulės įtakos nuspręstų keisti maitinimosi įpročius.
Grįžome iki pat stotelės vos pavilkdami kojas, pačiu laiku pagal grafiką, tačiau joks autobusas pro mus nepravažiavo. Apskritai gal pravažiavo keli automobiliai ir vienas karinis ekipažas. Iki Eilato 30 km, jau vakarėjo. Tuo pačiu keliu, kuriuo mes atėjome iš Timnos parko važiavo džipas, kuris prie mūsų stabtelėjo ir pro pravertą langą pažinome, jog tai Timnos parko darbuotoja, kuri mums pardavė bilietus. Maloniai pasisiūlė pavėžėti iki pat mūsų viešbučio. Apsidžiaugėme, kad problema vos iškilusi, pati savaime ir išsisprendė.
Kitos kelios dienos Eilate priklausė artimesnėms išvykoms, kurių metu išsivertėme su viešu kurorto transportu. Vykome į taip visų išgirtą povandeninę observatoriją ir jūros parką (kuris mums didelio įspūdžio nepaliko), taip pat nukeliavome iki kupranugarių rančos, kurioje pasirodo radome ir daugiau priglaustų gyvūnų. Asiliukai, ožkos su ryškiai pagal kūną neproporcingomis ausimis, daugybė paukščių ir net šunų buvo suvaryti į vieną didelį plotą, nuo pašalinių aptverti tankia tvora.

Taip ir bėgo dienos, kol galiausiai visai nepastebimai jau krovėmės kuprines grįžimui į Tel Avivą. Čia viskas jau buvo pažįstama, todėl iškart susiradome nakvynės vietą, kuri pirmą kartą buvo ne viešbutyje, o pagal nakvynės apgyvendinimo paslaugos („airbnb“) teikiančių žmonių sąrašą išsirinkta vieta. Kambarys, bute pas Moran, (toks buvo tikros žydės vardas), kur apsistojome niekuo neypatingas, šeimininkės bruožas – draugiškumas. Ji davė raktus, aprodė kambarius ir per visą kelionės laiką, mažai ją ir matėme. Niekas nebuvo saugoma, paslėpta, ar neleistina kuo nors naudotis. Kas labiausiai pralinksmino, tai jos augintiniai (katinas ir šuo). Kultinio filmo „nieko negirdžiu, nieko nematau“ gyvuliška versija.
Per kelias paskutines dienas Izraelyje, aplankėme Haifos miestą, pėsčiomis išvaikščiojome Jafa senamiestį ir mėgavomės jūra. Pirmą kartą per visą kelionę deginomės, nes pagaliau deramai atšilo.

Taip begulint ant smėlio, kai aplink lankstė daugybė šunų, sklido musulmoniškoms religinėms apeigoms skirtos melodijos ir užkandžiaujant pamėgtais avinžirnių patiekalais, pajautėme rytietišką dvasią. Ypač gražiai atrodė penktadienio vakaras, prieš šabą, kai visas prie paplūdimio esantis pievute nuaugęs ruožas buvo nusėtas kepsnius ant grotelių čirškinančių įvairių tautybių atstovų. Minios žmonių ištisomis šeimomis paskleidė tikro atsipalaidavimo nuotaiką, kurios įkvėpti ir atsisveikinome su kontrastų miestu.
Keliauti į arba iš šalies šeštadieniais neapsimoka (šabas), bet prieš pirkdami bilietus apie tai nepasidomėjome. Norit nusigauti iki oro uosto, teko kviestis ganėtinai brangų taksi. Kai jau atrodė, kad visi nuotykiai nugludo mūsų prisiminimuose susidūrėme su kareiviais esančiais prie įėjimo į oro uostą. Pradžiai jie pasidomėjo iš kur esame, kiek laiko čia buvome, po to uždavinėjo kiek keistokus klausimus apie žmonių supakavusių mūsų kuprines tapatybes. Galiausiai teko kuprines atidaryti ir tik išnarsčius jiems mūsų drabužius ir kitus asmeninius daiktus, buvome praleisti prie registracijos skrydžiui zonų. Būtent tada prasidėjo ta žydiškų patikrų virtinė, kai „magnetinių rezonansų“ gausa privertė rimtai pergalvoti ar spėsime visa tai praeiti ir laiku išskristi.
Spėjome.
Pakilus į dangų ties dešiniu sparnu matėme ilgą paplūdimio ruožą, kurį po kelių akimirkų pakeitė viduržemio jūros vandenys. Ar Izraelis yra saugi šalis keliauti? – taip, čia nesklandumų gali kilti tik jei prieš tai esi buvęs Izraelio priešų teritorijoje, esi panašus į palestinietį (asmeninė pastaba) ar paprasčiausiai negerbi jų įstatymų ir papročių. Tai šalis, kuri kvepia prieskoniais, vos apie ją pagalvojus pradeda spengti ausyse, vos mintimis grįžus į dykumos slėnius. Taip, tai kontrastų šalis. Kontrastų tarp gyventojų, architektūros ir kultūrų. Tai šalis, kuri suartina. Nesakau religiniu požiūriu, kad prie Aukščiausiojo. Suartina su tuo kuo tiki: Dievu, kavos pardavėju ar žmona – manuoju atveju.

Daugiau apie mūsų keliones: www.kurdabar.lt

3 thoughts on “Izraelis – stereotipus sulaužiusi kelionė”
  1. Prieš skaitydama tikrai nesitikėjau, kad jūsų pasakojime išvysiu visai kitokią Kopenhagą, nei mačiau pati 🙂 Tikrai yra ten ką veikti, o kai orai šalti, tai ir muziejai labiau vilioja.

  2. Mums oras labai geras papuolė. Pirma diena buvo saulėta ir + 10. Vaikščiojimui pats tas. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *