Rumunija: Šalis už miško – Transilvanija, IV dalis

Bulgarijoje ilsėjomės apie 20 km už Varnos į pietus, Kamchia vietovėje. :

http://oasis-beach-kamchia.com/

Dviejų kambarių numeris (svetainė kartu su virtuve ir miegamasis), viskas naujai įrengta, nauja statyba, liftas, keli baseinai teritorijoije mums atsiėjo 32 eurai/para už numerį visiems penkiems. Pakankamai ramu, jaunimėlio, klubų, tūsų nėra. Trūkumas – iki jūros 3 km ir kelias toks, kad pėstute nueiti neįmanoma, važinėjomės mašina. Viešbutukas – laukuose tiesiogine to žodžio prasme 🙂

Kol vaikai siaučia baseinuose… 🙂

Prasiblaškymui dar kartą aplankome istorinį miestuką Nesebarą (lankėmės jame prieš tris metus).

Dryžuotų ledi kompanija 🙂

Taip pat lankome praėjusį kartą praleistą (gal ir visai veltui) Akmenų mišką.

Kažkaip labai smagu pozuoti tarp tų tarsi gyvų akmeninių kolonų 🙂

Po penkių dienų poilsio laikas sukti namo. Užsakome nakvynę Sibiu. Nors apsistojome vos keli šimtai metrų nuo Senamiesčio grožybių, išsamiau apžiūrėti šio XII a įkurto miesto nepavyko – susirgom, visi vienas po kito iškritom nuo trumpo, bet pikto viruso. Taigi, tik neilgas vakarinis pasivaikščiojimas, ir visi leisgyviai – lovytėn.

2007 metais Sibiu buvo paskelbta Europos kultūros sostine, ir tas (t.y. ES lėšos, skirtos renovacijoms) jaučiasi – Senamiestis tiesiog spindi.

Žymusis Melagių tiltas. Pasak legendos, jei melagis atsistos ant tilto – šis sugrius. (Visai kaip iš dainelės „Melagis melavo, per tiltą važiavo”).

Iš Sibiu pasukame link Salina Turda druskos kasyklų. Į kasyklas-muziejų įleidžiama be gido, pavieniui, nereikia laukti, kol susirinks grupė. Rekomenduoju ! Patartina apsirengti šilčiau bei nusiteikti pastovėti eilėse prie liftų – jie lėti, o žmonių – nemažai.

Trylika aukštų po žeme aptikome vaikų žaidimo aikštelę (užsiciklinau čia su tom aikštelėm, bet esu dvimetuko mama ir aktualijos lieka aktualijomis) ir net apžvalgos ratą 🙂

Apžvalgos ratas:

Už papildomą mokestį galima juo pasikelti.

Tiesa, panorus pafotografuoti iš to rato ir atsistojus, kabina pradėjo įtartinai siūbuoti, priešingai nei likusios – todėl rumuniškos kokybės, t.y. likimo nebandėme ir romiai susėdome ant suoliukų atgal.

Neturintys kantrybės stovėti eilėje prie lifto gali pasinaudoti laiptine – mūsų vyriškoji kompanijos dalis taip ir padarė.

Dar trylika aukštų žemiau – požeminis ežeriukas su galimybe pasiplaukioti valtelėmis jame. Sala suformuota dirbtinai – druskos kasėjai metė netinkamą, „brokuotą” druską žemyn ir taip kibirėlis po kibirėlio, štai jums ir salelė.

Ežeriuko „salė” iš viršaus:

Toliau – namo. Nakvynė Rumunijos pasienyje, miestuke Negreta, viešbutyje Nelaura 😀 Vaizdas iš didžiulio balkono.

Pakeliui kertame Slovakijos miestuką Košice, paskaičiau, kad ten gražu – taigi, ekspromtu suplanuojamas sustojimas, pietūs, pasivaikščiojimas.

Košcė garsėja efektingų maštabų gotikine šv. Elžbietos katedra. Štai jis, grožis didingasis:

Apžiūrime šalimais esantį istorijos – archeologijos muziejų.

Po ekskursijos laukiant pietų:

Dar buvo ekspromtinių pasvarstymų iš serijos, o gal į Krokuvą? Gal į Veličkos kasyklas? Liubliną? Dar kur nors – atostogų rezervas dar neišnaudotas, visiška laisvė pasukti kur nori. (Sakyčiau – šioji laisvė yra vienas didžiausių privalumų keliaujant mašina, neskrendant lėktuvu). Tačiau jau truputį pavargome, ką tik įveiktas virusiukas irgi turėjo reikšmės, taigi – traukiam namo. Šįmetinės klajonės baigėsi.