Atsidžiaugę Sigišoara, judame link turbūt žinomiausio turistinio „objekto” Rumunijoje, kone jų turizmo vizitinės kortelės – liežuvį laužančiu pavadinimu Transfagarašan karo kelio. Pavojingiausia jo dalis būna uždaryta iki vasaros sezono, taigi važiuoti juo geriausia šiltuoju metu. Kadangi kelias, kertantis aukščiausią Rumunijoje Fegeraš kalnų masyvą, kyla į daugiau nei 2 km aukštį, ne visiems turistams pasiseka su orais – jei neduokdie apsiniaukę, pasikėlus aukščiau matysis ne įspūdingi vingiai, o tik tirštas rūko debsis. Ką gi – mūsų ekipažams labai pasisekė !
Artėjame link kalnų.
… Kai „geriau už kalnus gali būti tik kalnai…” ….
Matyt, pakankamai romantiškos natūros sumąstė nakvynę ant bedugnės krašto.. 🙂
Gaila, kad mytrips labai sumažina nuotraukas – nesimato to įspūdžio beigi grožio..Ai, nuvažiuosit – pamatysit 🙂
.
Transfagarašano kelio įžymybė – Balea ežeras. Kaip atrodė Balea mano išankstiniuose įsivaizdavimuose: didelis ežeras, tyvuliuojantis kalnų apsuptyje, pasiekiamas tik atkalesniems keliautojams siauručiu akmenuotu kalnų takeliu. Realybėje: visai nedidukas ežeriukas prie pat kelio, pasiekiamas net mažam vaikui, ir deja, visiškai sukomercintas. Sustojimui – mokama aikštelė, kurioje pilna turistinių autobusų ir automobilių, didelis turgus, ir būreliai tokių pačių smalsuolių 🙂
Persirengiame ir einame neva pakopinėti.
Sala, kurioje visi fotografuojasi (norint nusifotkint, tenka atstovėti gyvoje eilėje). Kiek kitu rakursu.
Vietoje kepama saldi duonelė/pyragas, skanu. Išbandėme su kokosu ir cinamonu, pastaroji pasirodė skanesnė.
Judame link Vidraru užtvankos. Vaizdai kalba patys už save 😉
Transfagarašano viduryje , Corbeni miestelyje esame užsisakę nakvynę. Čia:
http://www.casalazaroiu.ro/servicii.cfm
Didelė teritorija , vaikų žaidimo aikštelė (čia mums labai didelis pliusas buvo 🙂 ), tvenkinys žvejams, sūpynės, terasos, nameliukai su atskirais įėjimais…Ir net baseinas, tiesa, kaip paaiškėjo – už papildomą 15 lėjų (apie 4.3 euro) mokestį suaugusiam už visą naudojimosi laiką, vaikams – nemokamai. Po ilgo kelio atsigauti, parelaksuoti, pasikepti mėsyčių – pats tas. Tiesa, pusryčių meniu pasirodė skurdokas: keptas kiaušinis, virtas kiaušinis ir dar kažkaip trečiaip apdorotas kaušinis, šito taip ir neišsiaiškinome.
Užtai porcijos didelės, prie kiaušinio atnešė ir bandelių, ir dešrytės, ir sūrio, ir daržovių, ir uogienės, viską skaniai sudorojome.
Iš mano namelio:
🙂
VIduje dvi apjungtos erdvės, „svetainės” ir „miegamojo”. Teoriškai gali sutilpti keturiese (sofa išskleidžiama), bet praktiškai leidžiama gyventi ne daugiau nei dviems.
Atsigavę leidžiamės toliau į kelią, link Bran miestuko ir jame stūkstančios Drakulos pilies. Pakeliui ekspromtu stojame aplankyti urvą, nepamenu pavadinimo – urvas simpatiškas, bet labai įspūdingas nėra, gal todėl, kad matę jau ir įspūdingesnių..Tačiau naminiai saldumynai , pardavinėjami šalia to urvo, verti atskiro žodžio 🙂
Paragavome – burnoje tirpsta…Susigundžiau ir paėmiau nediduką maišelį tų apvalių sausainių (jie su nerealiai skaniu įdaru) ir šiek tiek tinginio (skonis irgi nuostabus, tikro šokolado, minkštas, „sultingas”…). Sumokėjau už visa tai…apie 20 eurų…
Stabtelim prie upeliuko.
Bran. Sunkiai radome parkavimo vietą, parkavimas mokamas ir nepigus. Prisiparkavome, išlipome, klausiame su vaiku žaidusio aikštelėje rumuno, tai ar čia ta Drakulos pilis . Tas sukikena, taip, čia, tik vargu ar Drakulos (pats vampyro prototipas, kaip minėjau, gyveno visai ne Bran, o Sigišoaroje, o Bran pilis pasirinkta dėl patrauklesnio turisto akiai vaizdelio). Prie pilies – tiršta ilga eilė. Top- pop objektas ir dar savaitgalis , ko rezultate pastovėjom, pažūrėjom į tą eilę, apsisukom ir išvažiavom. Tuo apie vampyrus savo pasakojime ir baigsiu.
Judame toliau, į Rasnov. Jau iš tolo matosi Rasnov tvirtovė, pastatyta XIII a siekiant apsiginti nuo turkų invazijos.
Į kalną kelia funikulierius (bet iš kitos pusės galima privažiuoti ir mašina), mokestis už funikulierių vienas, už įėjimą į pilies teritoriją – dar kitas. Atsargiai su funikulieriaus bilietais – mums pardavė į abi puses, o štai draugams kažkodėl – tik į viršų, taigi, leistis jiems teko jau savarankiškai, laiptukais. – štai nuo to stataus kalniuko.
Pilies teritorija – tai lyg atskiras miestelis, sukurtas išgyventi priešo apgultis ir turėjęs net savo mokyklą. Tvirtovė gana ilgai buvo laikoma neįveikiama, kol nebuvo rastas vandenį jos gyventojams „tiekęs” šaltinis .
Keliamės viršun.
TOLIAU :
https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Transilvanija-be-Drakulos-III-dalis/1202
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Intensyvus ruduo , kelionė po kelionės.
O man įdomu, kašmyrus nusipirkot ar ne? ))))))
Arūna,
na kaipgi ne, žinoma, kad taip.
Su amžiumi pinigai kažkaip vis atsiranda, tai ir „daiktėjimas” prasideda.Nusipirkau du megztinius ir šaliką ir kelias poras kojinių. Namuose jau trys dienos, bet dar nebuvau išėmęs iš maišelio. Reikės vakare apžiūrėt, gal namuose kitaip atrodys.
Jaučiu reiks kažkaip nusigaut iki jūsų ir pačiupint kokie ten kašmyriški švelnumai ))))
Aš visada už bet kokius susitikimus.
Kuo jų daugiau – tuo geriau.
O man kilo klausimų dėl šios frazės : ,, Šioje šalyje niekas nestato tvartų, niekas gyvuliams ir galvijams neruošia jokių specialių pašarų. Karvės, arkliai, avys ir ožkos ištisus metus čia, paprasčiausiai, yra ganomi ganyklose” – įdomu kaip tie jų gyvuliai nesušąla tokiomis šaltomis žiemomis, kuo šeria, jei jau nuo rugsėjo pradeda snigti?
Na, vienas atsakymas tai tas, kad kai kurie gyvuliai( arkliai) užsiaugina žieminį kailį. Mongolai klajokliai, jie savo gyvulius pagal besikeičiančius metų laikus gena iš ganyklos į ganyklą, per šimtus kilometrų keičia ganyklų vietas.
„… savo gyvulius pagal besikeičiančius metų laikus gindavo iš ganyklos į ganyklą. Jie turėjo savo avių, ožkų, galvijų ir arklių…Kai ateidavo metas persikelti į vasaros arba žiemos stovyklavietę, paprastai jaučiai tempdavo vežimus su sunkiomis vilnonėmis palapinėmis…)
Daug ko paaiškinti aš negaliu, tačiau iš gidės supratome, kad ir šiandien čia gyvuliai auginami panašiai. Pravažiavome daug gyvenviečių, labai labai retai kur yra koks nors mažutis tvartelis, paskui vykome traukiniu į Kiniją. Bekraštėse stepėse teko matyti ne vieną didžiulę galvijų bandą, ir tik retais atvejais kokią vieną jurtą netoliese.
Paaiškinimas neprofesionalus, bet tuo tarpu galiu tik tiek.