Baltarusija- pasiblaškymai po pilis ir provinciją ( II dalis)

2 diena
Keliamės anksti ir skubame pusryčiauti. Pusryčiams gauname visokių patiekalų- švediškas stalas. Labai skani paprasta avižinė košė, nors visai neišvaizdi. Net pakartoju dubenėlį. Tik su kava tai problemos – tirpi. Galima įsipilti pieno, bet tada jau nei karvė, nei gegutė gaunasi. Nieko, išgyvensim.

Autobusas suka pro Iškoldę. Stabtelime prie gotikinės XV a. Šv. Trejybės bažnyčios. Seniausia neperstatyta katalikiška bažnyčia Baltarusijoje, tačiau priekinis fasadas tiesiog baltai aptinkuotas. Keistas restauracijos būdas. Bet, kai pagalvoji, gal geriau taip, negu griūvantis statinys. Šventoriuje koplytėlė.

Toliau ramiai važiuojame iki Nesvyžiaus . Pakeliui akis džiugina geltoni rapsų laukai, žydinčios obelys. Ir fermos. Veikiančios. Važiuojame pro vieną gyvenvietę, kurioje yra didelis pieno kombinatas, cukraus gamykla. Čia mokami geri atlyginimai. Tačiau, negana to, kad išlaikyti vietoje jaunimą, išvykus jiems studijuoti, už mokslus moka valstybė, su sąlygą, kad jie grįš į gimtąsias vietas. Ir grįžta, kuria šeimas, dirba.
Nesvyžiuje iš karto patraukiame link Radvilų rūmų -pilies.

Nežinau kaip kam, bet mums tie atstatyti ir be jokios autentikos viduje pastatai nelabai įdomūs. Nors šis kompleksas 1994 m. paskelbtas nacionaliniu istoriniu ir kultūriniu paminklu, o 2005 m. įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, bet… Buvome mūsų atstatytuose Valdovų rūmuose – pastatas be gyvybės. Įdomesnė dalis rūsyje. Galėjo uždengti atkastą autentiką stiklo stogu ir palikti – kaip daug kur pasaulyje yra. Aišku, Nesvyžiaus pilis , o tiksliau rūmai, gražiai atrodo, nieko neprikiši, bet nutariame į vidų neiti.

Vėliau, išklausę ten buvusių, savo sprendimo nė kiek nesigailime. Laiko skirta labai daug – net 4 valandos. Iš principo, net ir lankant pilį, laiko šiam miestui daug. Apeiname aplinkui. Šalia didelis, labai gražus, suskirstytas į temines zonas parkas, nusėtas vandens telkiniais. Dabar gailiuosi, kad daugiau po jį nepavaikščiojome. Darbininkai šluoja kelius, tvarko želdynus.

Tik išėjus pro vartus, pasukame prie medinių suvenyrų kioskelių.

Viename kioskelyje kepa blynus. Su visokiais įdarais. Padaro iš karto vietoje- gali per langelį stebėti visą procesą. Nusiperkame po vieną. Skanūs.

Užsukame į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Jos rūsiuose ilsisi Radvilų palaikai.

Įvažiuojant į Nesvyžių, saulėje auksu sužybčiojo cerkvės stogai.

Rūpi pažiūrėti, tad nupėdiname iki jos. Gaila, į vidų nepatenkame, nes aplink vyksta kelio ir šaligatvio darbai.

Grįžtame į Rotušės aikštę. Sugalvojame užkąsti, tačiau tai ne taip paprasta. Kavinių miesteliuose ne taip ir daug ir, kadangi savaitgalis, jos paprastai užsakomos visokiems banketams. Užeiname į vieną- užsakyta. Į piceriją nesinori. Dar viena, su pretenzija į restoraną – priešais rotušę. Mums pasisekė- kaip tik turi vieną laisvą staliuką- kita dalis užsakyta kažkokiems turistams maitinti. Oras gražus, tad norime sėsti lauke. Tačiau padavėja pareiškia, kad lauke aptarnaus tik tokiu atveju, jei imsime tik gėrimus arba kavą. Gerai, jau gerai, liekame viduje. Maistas normalus. Už sriubą, antrą ir gėrimus, sumokame už abu 10 eurų.

Pavalgius pasibastome po Rotušės aikštę ( nors tiek ten ir bastymosi) – aplink ją prekybinės parduotuvėlės, kurių fasadus puošia arkos. Aikštę įrėmina kino teatras.

Užsukame į vietinį univermagą, vaistinę ( na kaip neprigriebsi dar visokios pigumos lauktuvėms) .

Kiek tolėliau barokinė Slucko broma- tarsi kokie miesto vartai. Iš tikrųjų savo laiku ir buvo miesto vartais iš Slucko pusės.

Visas įžymybes apžiūrėjome, tad nutupiame prie fontano. Kaštonai , pasidabinę žiedų žvakutėmis, suteikia malonų pavėsį.

Po truputį renkasi mūsų bendrakeleiviai. Kas dar užsuka užkąsti, kas kokių lauktuvių. Dar nulekiu iki parduotuvės ledų –tikrai jie skanūs. Į kavinę- restoraną užsuka ir kai kurie bendrakeleiviai. Vis tik išsidera, kad pamaitintų ir prie lauko staliukų.

Pagaliau sulipame į autobusą ir vykstame link Myro. Myrą valdė keturių giminių savininkai, tačiau jis nuolat buvo puolamas totorių. Todėl buvo pradėta statyti gynybinė pilis- rūmai. Iki XVI a. buvo pastatyta gynybinė pilis ir bokštai, o XVII a. pradžioje Radvila Našlaitėlis pradėjo statyti reprezentacinius 3 aukštų renesansinius rūmus.
Išlipame miestelio aikštėje prie turgaus. Kai pagalvoji, jeigu ne pilis, vargiai čia kas ir beužsuktų.

Tik dėl renesansinės Šv. Nikolajaus bažnyčios manau retas besivargintų.

Pilis iš tolo atsiskleidžia visame gražume. Viršuje ratus suka malūnsparnis- tokia atrakcija siūloma miesto svečiams. Ir ką – stovi eilė, net jaunieji.

Kaip ir dauguma pilių, Myro pilis ne išimtis – turi savo legendą apie vaiduoklį. Šalia pilies nemažas prūdas. Pasakojama, kad jame nuskendo dvylikametė kunigaikštytė Sonečka ir dabar vaidenasi viename iš pilies bokštų. Dar viena legenda apie buliaus galvą, kuri užmūryta vienoje iš pilies sienų. Sakoma, kad jei ją iš ten ištrauktų, pilis subyrėtų bematant į gabalėlius. O dar vienas pasakojimas yra apie 30 km tunelį, siejantį Myrą su Nesvyžiumi. Pasakojimai ir legendos gerai, tačiau pasivaikščioti, dar geriau. Saulėta, prūdas prie pilies gražus, mėgsta jį paukščiai. Ir mums smagu prie jo pasėdėti.

Saulutė jau ridenasi žemyn, tačiau mums dar reikia aplankyti vieną vietą. Nusukame kažkur į laukus. Gyvenvietė Sinkovičiai . Aplink laukai, kažkoks fermos ar sandėlio pastatas ir už jo, tikras stebuklas- apsupta akmeninės tvoros, gotikinė raudonų plytų cerkvė.

Viduje lampadų ir žvakių šviesoje blykčioja auksuoti ikonų paviršiai. Nežinau ar tiesa, bet pasakojama, kad vidus buvo dekoruotas freskomis, tačiau kažkoks gudročius sugebėjo jas uždažyti aliejiniais dažais ir praktiškai sunaikinti.

Tai viena iš tų retų trijų cerkvių pasaulyje, kuri atliko ne tik sakralinę, bet ir gynybinę funkcijas. Visu pastato perimetru eina šaudymo angos. Bokšteliuose taip pat šaudymo angos.
Priešais cerkvę nedidelė varpinė.

Aplink žydintys rapsų laukai ir vienišas medis. Ramuma nenusakoma.

Sekantis sustojimas- Žyrovičiai. Senais laikais, kur dabar įsikūrusi Žyrovičių gyvenvietė, buvo gūdūs miškai, priklausę Lietuvos didikui Aleksandrui Soltanui. Ganydami prie miško gyvulius, piemenys pastebėjo šviesą, sklindančią iš miško tankmės. Nuėję iki ten, rado Dievo Motinos paveikslą, kurį nugabeno A. Soltanui. Tačiau didikas neteikė didelės reikšmės tokiam radiniui ir paslėpė skrynioje. Atvykus svečiams, didikas norėjo pasipuikuoti ir parodyti radinį, tačiau atidaręs skrynią, paveikslo neberado. Po kiek laiko, piemenys toje pačioje vietoje vėl rado tą patį paveikslą ir vėl nunešė didikui. Tačiau šis, nusprendė paveikslo radimo vietoje pastatyti šventyklą ir ten pakabinti stebuklingą paveikslą. Aplink šventyklą ilgainiui išaugo gyvenvietė. Po kiek laiko, gyvenvietėje kilo gaisras, sudegė daug pastatų, tame tarpe ir šventykla. Tačiau paveikslas buvo rastas nenukentėjęs ant kalvos, netoli nuo šventyklos. Toje vietoje ir buvo pastatyta Kristaus apreiškimo šventovė. Kaip ten bebūtų, vienuolyno ansamblis tikrai didingas. Ir tai vienintelis stačiatikių vyrų vienuolynas Baltarusijoje.

Čia verta užsukti ne tik apžiūrėti vienuolyno ansamblio, bet ir pasiklausyti vienuolių atliekamų giesmių. Kažkas nepaprasto – tokia užslėpta jėga giesmėse, kad net nugara pagaugais eina. Vienuolynui priklauso 600 hektarų žemės, kuri aprūpina darbu ir vienuolius, ir miestelio gyventojus, ir atėjusius pagyventi į vienuolyną žmones.

Gidė pasiūlo užvažiuoti pakeliui prie stebuklingojo šaltinio. Žinoma, sutinkame. Įėję pro vartus patenkame į gražiai sutvarkytą teritoriją, apsupta lapuočių medžių. Kas pilasi vandenuko į buteliukus, kas tik nusiprausia. O gal ūmai pajaunėsim? )) Vietiniai iš čia vandenį vežasi bidonais. Yra čia ir pirtelė , ir baseinėlis, kuris garsėja gydančiomis savybėmis. Niekas iš mūsiškių nesusigundo jame išsimaudyti.

Nakvynei apsistojame Slonime arba Slanime. Pavadinimas tikrai ne nuo žodžio slon (dramblys), o nuo zaslon (užsklanda, ). Centrinėje aikštėje stovi Leninas su ištiesta ranka link cerkvės. „Čia ne opiumas liaudžiai, eikit ir melskitės“- gidės žodžiai.

Slonimas visada garsėjo savo muzikinėmis tradicijomis, kurias į miesto gyvenimą įdiegė M. Sapiega. Tačiau būtent Kazimieras Oginskis čia įkūrė operos ir baleto teatrą. Miestas garsėjo ir savo orkestru, kuriame grojo net 109 instrumentais. Oginskis skyrė daug laiko ir lėšų muzikiniam miesto gyvenimui vystyti. Buvo įkurtos baleto ir muzikos mokyklos.
Viešbutis žymiai prastesnis nei Baranovičiuose. Dalis kambarių neturi dušų. Tačiau kriauklė yra, ir tai jau gerai. Čia kur kas įdomiau viduje, nei ankstesniame viešbutyje. Ant durų staktos kabo šepečiai batams. Viršuje kabo jau nebeveikiantis radijo taškas. Dar įdomiau su sienine lempa – lova nuo jos gerokai toliau. Net neaišku kokiam tikslui lempa ir pritaisyta. Smagiausia dalis –atsidaryti langą. Rankena guli ant palangės. Įsistatai, atsidarai ir vėl pasidedi ant palangės.

3 diena

Iš pat ryto , dar prieš pusryčius, norintiems, gidė praveda trumpą ekskursiją po miestelį – Nekalto Prasidėjimo bažnyčia -vienuolynas, senoji sinagoga (XVII a.). Gidė pasakoja, kad įėjimo vartai į bažnyčią – muliažas, kuris sėkmingai stovi iki šiol.

Sinagoga labai didelė, bet apleista. Gidė sako, kad ten išlikusios nuostabaus grožio freskos. Bet kur per visokį laužą brausies į vidų.

Bebūnant prie sinagogos, mes su vyru nusiplauname ir savarankiškia pasivaikštome po miestelį.

Pusryčiai viešbutyje irgi patiekiami kitaip nei Baranovičiuose. Švediško stalo nėra. Atėję randame stalus padengtus kiekvienam individualiai. Ant stalo garuoja kiaušinienė, o kiek vėliau atneša dar ir po porą blynelių su varške. Kavos vėl nėra. Užsisakome papildomai. Nors ir, atseit, pupelių kava – bet iš esmės visiškas birzgalas. Nemoka baltarusiai viešbučiuose kavos patiekti , kaip kažin ką.

Pakeliui vėl stabtelime prie vienos iš bažnyčių.

Kiek tolėliau nepaprastai gražus ansamblis, statytas brandžiojo baroko stiliumi- buvę Sapiegų rūmai Ružonyse. Pilis smarkiai nukentėjusi, daugiausia per karus su švedais, tačiau vis tiek labai tapybiška.
Įspūdingi rūmų paradiniai vartai, primenantys triumfo arką – naujai atstatyti.

Už jų, likusios kai kurios pilies sienos ir buvusios menės.

Griuvėsiuose sutinkame keletą vaikų. Jie praveda mums puikią ekskursiją, parodo rūsius, antro aukšto židinio likučius, papasakoja dalykų, kurių gidė neminėjo. Paklausus iš kur tiek žino, atsako, kad lankė kraštotyros būrelį.

Judame iki Gardino. Tai paskutinė mūsų lankoma vieta Baltarusijoje. Pro langus matome jau ne pirmą stadioną. Stadionų šalyje daug- jaunimas gali eiti, užsiimti visokiais sportais. Nemokamai. Ir eina, o ne trinasi pakampėm gatvėse. Išsisportuoja, išsidūksta ir sako, per pamokas mokyklose sėdi ramūs.

O mes pirmiausia nuskubame į Gardino priemiestį prie mažutės XII a. Kaložos (Šv. Boriso ir Glebo ) cerkvės. Tai seniausia cerkvė Baltarusijoje. Veikianti. Labai jauki, užapvalintos formos, įdomiai sudėtomis plytomis, išpuošta kryžiaus ženklais, išmūrytais iš spalvotų keraminių plytų. Viena jos pusė yra išlikusi originali statyta, o kita atstatyta ją restauruojant. Taip nutiko dėl to, kad Nemuno šlaitui pasislinkus, dalis bažnyčios tiesiog nugriuvo.

Cerkvė stovi ant skardžio, nuo kurio atsiveria upės vingis. Prie upės veda nauji laiptai. Turėtumėme kiek daugiau laiko, nuliptumėme.

O dabar pasitenkiname sėdėjimu ant suoliuko, belaukiant bendrakeleivių, šalia cerkvės. Vaizdas į kitą pusę

Gardinas labai patiko. Didelis, labai gražiai sutvarkytas miestas, puiki pėsčiųjų gatvė. O jau aikščių dydis, pavargsti beeidamas į kitą pusę. Daug bažnyčių.

Čia atsisveikiname su mūsų gide ir turime laisvo laiko pasivaikščioti. Iš karo patraukiame į pėsčiųjų zoną kavos. Nutupiame vienoje iš nedaugelio kavinaičių ( jų tikrai nedaug). Ir čia jau gauname normalios kavos. O kai kas ir blynelių,

Dabar galime ramiai pasivaikščioti.

Centrinė Sovetskaja aikštė tokia didelė, kad nusiplukiame, kol nueiname iki pat jos galo, iki Gardino dramos teatro. Įdomus statinys- tarsi karūna.

Šalia transporto žiedas pažymėtas tanku.

Grįžtame per patį aikštės vidury. Prisėdame prie fontano – gražu. Aplink plazda visokios spalvotos vėliavėlės.

Šone baltuoja nuostabiai graži Šv. Pranciškaus Kseverijo bažnyčia (1867m. ). Kadangi vyksta pamaldos, tik prie durų pasižvalgome.

Gardine yra bažnyčia, kur pamaldos vyksta lietuvių kalba, bet iki jos nenueiname. Vėl sugrįžtame į pėsčiųjų gatvę. Gardine matomai kitaip ir negali būti – praktiškai visi kelis kartus sugrįžta į šią gatvę. Praeivius linksmina gatvės muzikantai, pasieniais sėdi prekiautojai suvenyrais.

Užsukame dar į parduotuvę šio bei to. Ir vėliau pasigailime, kad neprigriebėme daugiau, nes „duty free“ važiuojant link Druskininkų jau nebėra.
Pietūs, tad pabandome kur nors nutūpti. Kavinės pilnutėlės. Gerai, kad vienoje kaip tik bendrakeleiviai baigia pietauti, tad sėdame į jų vietas. Užsisakome blynelių su lašiša. Gardinas miestas didesnis, tad ir kainos didesnės.

Dar turime laiko iki išvykimo, tad pakeliui link autobuso aplankome Gardino pilis- senąją ir naująją. Senosios, kitaip Vytauto pilies tik pamatai – žiūrėti nelabai ką ir yra. Tačiau čia iš tikrųjų rezidavo Vytautas. Pilis ant kalno, nuo kurio atsiveria tviskantis saulėje Nemunas. Prie pilies išlikęs senas akmeninis tiltas, vedantis į pilį. Šalia – medinis paminklas Vytautui Didžiajam.

Naujoji pilis, aišku, tik pavadinimas. Iš tikrųjų ji statyta XVIII a., tačiau nėra tokia sena, kaip senoji, o ir buvo perstatyta. Kiemas skęsta obelų žieduose.

Tačiau turime skubintis į autobusą.

Judame link namų. Vėl patikrinimas ant sienos. Tačiau praeina sklandžiai, net netikrina bagažo – nerūpi ar vežam daugiau, nei galima. Saulė jau ridinėjasi žeme, kai atidardame į savo miestą.