Rusija: VAKARINĖ RUSIJA – ORIOLAS

Rusija 2016 m. Gegužė – birželis

Kai gavome kvietimą dalyvauti Rusijos Oriolo mieste vyksiančiame teatrų festivalyje – apsidžiaugiau. Kartais tenka išgirsti apie Lietuvos meno kolektyvų atsisakymus vykti į Rusiją. Nenorėčiau painioti savo darbo su politika. Juk atvykdavo pas mus užsienio teatrai net kai čia klestėjo socializmas, o valdžia buvo nedraugiška ir agresyvi. Žiūrėdavome vieni kitų darbus, keisdavomės nuomonėmis, ir negailėdavome gerų žodžių jiems, o jie mums, jeigu pavykdavo pamatyti ką nors naujesnio ar netikėto. Maždaug prieš savaitę, naršydamas internete aptikau įdomų savo Alma Mater – Maskvos Vachtangovo vardo akademinio dramos teatro aktorių video įrašą. Jame vachtangoviečiai dainavo Rimantui Tuminui „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės“ legendą „Dangus tau dovanojo aukštį“. Nustebau ir apsidžiaugiau. Nustebau išgirdęs rusus beveik be akcento dainuojant mūsų kalba, o apsidžiaugiau dėl to, kad vis dar nepraradau gebėjimo stebėtis.

Taigi, po grįžimo iš Makedonijos, ne tiek jau daug laiko liko iki traukinio į Rusiją: tris kart nuvažiavau į Palangą, tris kart repetavom, tris kartus išsimaudžiau, išverčiau lapą teksto, pasėdėjau gimtadienyje ir parašiau pretenziją Vytą nuskalpavusiai UAB BALTIC GROUND SERVICES agentūrai. Tą raštą sudėsčiau greitai, užtat savaitė praėjo, kol atradau kur ir kam jį reikia įteikti. Tarybiniais laikais visi meluodavo, dabartiniais tarsi nebe, tačiau surasti teisybę lygiai taip pat neįmanoma. Taip ir blaškomės jos ieškodami, ir vis labiau nusivildami. Besiblaškant atėjo metas krautis lagaminus.

Pirmiausiai mūsų laukė traukiniai: nuo Klaipėdos iki Vilniaus, nuo Vilniaus iki Minsko, ir nuo Minsko iki Oriolo.

Labai seniai nebuvau važiavęs traukiniu per Lietuvą. Abiejose jo pusėse mainėsi įvairiaspalvė žaluma, o toje žalumoje skendėjo tvoromis apaugintos naujos lietuvių sodybos. Nepuošia tos tvoros nė mūsų namų, nė sielų, bet ką jau čia padarysi. Už nugaros be pauzės dudeno moteriškas balsas:

– Alio. Jo. Aš nepamenu, primink kur susipažinom. Jo, jo. Jo, jo, jo. Jo, jo. Jo. Kur dabar randiesi? Jooo.

Arba:

– Alio. Jo. Iš kur tu? O koks vardas? Iš kokio sakai miesto? Jo. Atsimenu. Jo, jo. Jooo.

Kavalieriai merginai skambino visą kelią be pertraukų. Kartą atsisukau ir pasižiūrėjau į merginos veidą: „Ne tik nesimpatiška, bet dar ir nebejauna“ – pagalvojau.

Išlipus Vilniuje, smilkiniuose nesiliovė dudenę: „Jo. Jooo. Iš kur tu? Jo. O koks vardas? Nu, joo. Pakartok. Jo. Jooo“.

Pirmiausiai pasivaikščiojome po Didžiąją gatvę, paskui nuvažiavome pas mūsų bičiulius nakvynės. Prieš kur nors išvažiuojant ar išskrendant apsistoti nakčiai pas Dainą ir Aleksandrą jau tampa miela tradicija. Nemiela tradicija – anksti ryte keltis ir vykti į oro uostą. Šį kartą į Vilniaus geležinkelio stotį.

Maždaug dvidešimt penki spektakliai per savaitę – tokios „atostogos“ mūsų laukė Oriole. Festivalio repertuaras labai įvairus ir margas. Mane labiausiai domino psichoutopija „Pulkininkas paukštė“, italų vaidinimas „Teisė būti laimingai nelaimingam“, garsioji Milerio „Kaina“, kažkada vaidinta Lietuvoje scenos aristokrato Stepono Juknos, F.Dostojevskio „Romioji“ ir, žinoma, šiandieninis rusiškosios dramaturgijos topas – „Palaidokite mane už plintuso“.

Žvelgiant į festivalio afišą nesunku buvo pastebėti, kad didžiąją jo dalį sudaro taip vadinama – juodoji drama. Ko mes siekiame tokiu tamsiu savo repertuaru? Norime pamatyti žmogiškojo dugno paskutines galimybes? Ar pasižiūrėti į savo, kaip statytojų, paskutiniąją ribą? Toks laikas? Šiandien žmogus kaip pats gyvena – taip ir suvokia ir vertina viską, kas aplink jį vyksta: degtinė, žemė, rūbai – nieko naujo…Ir ima užmiršti, kad pasitaiko dar ir tikrai vertų dalykų mūsų pasaulyje. Aš nesakau, kad niekinu tokius ieškojimus ar, kad jie man neįdomūs. Tačiau manau, kad juodąją dramą gali pastatyti tik geras menininkas. Jeigu jos imasi antrarūšės teatrinės mokyklos absolventas ar prakutęs šiuolaikinis vadybininkas – lauk dvasinės pornografijos. Labai norisi pažiūrėti Milerio „Kainą“. Ją į festivalį atveža Maskvos akademinis Majakovskio vardo teatras. Mano jaunystės metais patekti į šitą teatrą buvo beveik žygdarbis. Kalba, kad gerąją legendą apie save jis išsaugojo ir mūsų dienomis.

Vėlai vakare gavau žinutę: „ Trečią birželio 14.00 pilies teatro kūrybinė grupė laukiama tiesioginiame radijo eteryje „Retro FM“… jeigu neprieštaraujate ir esate pasiruošę dalyvauti festivalio informacinėje programoje…“. Niekur nesidėsi, teks dalyvaut. Temą pasiūliau tą, kuri man važiuojant vis lindo į galvą – negatyvios postmodernistinės estetikos – mūsų riba, ar vertesnių dalykų nematymas?

TRAUKINIUOSE

Vilniuje praėjome pro pasų kontrolę, kažkur pro netoliese turinčius būti muitininkus, ir atsidūrėme visai moderniame traukinyje. Tiktai labai jau triukšmingame. Dundėjimas kurtino ausis visą kelią iki pat Minsko.

Sudribęs krėsle žiūrėjau į vieną aktyvią, tarp vagono suolų savo sūnelį vedžiojančią jauną moterį ir galvojau – ar dar Europoje yra tikrų, švelnių, moteriškų moterų? Man kartais atrodo, kad tokios galutinai išnyko maždaug prieš trisdešimt metų, ir liko tik dviejų rūšių vyrai: pirmoji rūšis – paprastasis vulgaris arba tiesiog vyras, ir antroji rūšis – vyrai dar vis turintys moteriškų bruožų, labai mėgstantys dažytis ir galintys gimdyti vaikus. Jau nuo tada kai mėsoje neliko mėsos, saldainiuose cukraus, piene pieno, o braškėse ne tik jų skonio, tačiau ir kvapo, jau tada turėjo būti aišku, kad tokiomis atšiauriomis sąlygomis tikrosios moterys neišgyvens.

Taigi , stebėdamas traukinyje džinsuotą čebatuotą vyriškai gestikuliuojančią ypatą svarsčiau: – kur gi mes evoliucionuosime toliau? Paskui padarau išvadą, jog netolimoje ateityje neliks ir to vulgario, nes jam irgi reikia ko nors tikro. Na, bent jau moters. Tačiau greito vyrų, dar vis turinčių moteriškų bruožų ir galinčių gimdyti vaikus, išnykimo tuojau pat nesulauksime. Jie dar šiek tiek išsilaikys. Dėl savo hiperaktyvumo ir pomėgio visada ir visiems vadovauti.

Baltarusių pasieniečiai nepatiko. Na, suprantu, kad jie ne grožio konkurso mergelės – neturi patikti. Bet vis tik galėtų būti šiek tiek mielesni. Ir mielesnės. Dauguma pasus tikrinančių pareigūnų buvo moterys. Primerkusios vieną akį, atrają paslėpusios po lupa, jos ilgai ir įtariai apžiūrinėjo dokumentus ir keleivių nuotraukas. „Irgi visai nepanašios į moteris“ – pamaniau.

Dvi valandos naujojoje Minsko geležinkelio stotyje praėjo greitai ir visai įdomiai: apžiūrėjome didžiulį pastatą, susiieškojome banką, beje, jų čia yra net keli, pasikeitėme pinigus, išsirinkome kavinę su prieblanda ir didžiuliais akvariumais per visą sieną, užsisakėme šį bei tą pakramtyt ir po puodelį kavos. Pradėjus valgyti silkę, ji man kažkokiu keistu būdu sustojo gerklėje ir niekaip nenorėjo pajudėti, nė pirmyn, nė atgal. Šiaip ne taip susitvarkiau ir pagalvojau: – “Su amžiumi atsiranda vis daugiau ir daugiau problemų, o tuo pačiu ir kažkokių keistų, neįmanomų numatyti atsitikimų. Vis dažniau reikia stengtis būti atsargesniam. Visame kame. Savo mintyse ir pasisakymuose – taip pat“. Paskui įsėdome į traukinį.

Stabčiodavome dažnai. Ilgesniam laikui užtrukome Gomelyje. O traukiniai čia, anot Aitmatovo, vis ėjo ir ėjo iš vakarų į rytus, ir iš rytų į vakarus. Bildėjimas, prijungiamų vagonų dundesys, čaižus balsas per dar karą menančius garsiakalbius, policininkų švilpavimai, ir pirmyn bei atgal riedančios raudonos drezinos džeržgimas. Priešais mūsų vagoną ant penktosios platformos suolelio sėdėjo dvi moterys ir mergaitė. Viena krepšyje laikė du rusų terjerus. Kažkurią akimirką iš krepšio, kuriame sėdėjo du suaugę šunėkai, pasirodė mažulytė trečiojo krepšio gyventojo galvelė. Neišlaikiau ir išlipau pažiūrėti.

Priėjau prie moterų. Jos man tuojau pat parodė krepšyje pasislėpusį drebantį rudaplaukį padarėlį. Ir vis įkalbinėjo pirkti. Už 100 dolerių. Tikrai labai magėjo jį pasiimti su savimi, tačiau pabijojau piktųjų pasienio tetų ir dėdžių. Grįžtant atgal, pasiklausiau traukinio palydovės, ar būčiau galėjęs namo parsivežti tą mažą šunelį?

– Jokiu būdu,- atsakė,- šuniui kaip ir žmogui reikia paso, visų kitų dokumentų ir…bilieto“.

– Bilieto? Tokiam mažam? Juk jis užima mažiau vietos nei du šimtai gramų bonbonkių,- nustebau.

– Net ir šimtą gramų bonbonkių sverenčiam šuniui reikia bilieto,- atsakė.

Daugiau nė pusės paros trunkanti kelionė nuo Minsko iki Oriolo labai neprailgo, tačiau truputį pavargome. Paryčiui prie vagono mus pasitiko festivalio direktorius, įsodino į benzinu „kvepiančią“ palaikę mašiną ir nuvežė į viešbutį. Administratorė paprašė pasų ir deklaracijos kortelių. Kartu su mumis atvykusi mūsų įstaigos meno vadovė prisipažino, kad ji kortelės neišsaugojo. Viešbučio administratorė labai labai rimtai jai atsakė:

– Jeigu neturite kortelės, negalėsiu jūsų priimti į viešbutį.

Mūsų bendradarbė pasirausė savo krepšyje ir vėl pakartojo jau anksčiau ištartus žodžius, jog kortelės nėra. Viešbučio administratorė išretino savo sakinį, nepalikdama jokių šansų abejonėms ar vilčiai.

Išsigandom. Tada bendradarbė pasielgė taip, kaip tokiose situacijose elgiasi daugelis moterų – iškratė ant stalelio visą rankinėje turėtą turtą, ir po minutėlės atrado tą nelemtą popiergalį. Visi buvome truputį susierzinę. Iš administratorės intonacijos puikiai supratome, kad ji nejuokavo.

BIZNIS LANČ

Atsibudę nuėjome pusryčiauti. Paskui apžiūrėjome miesto centrą, praėjome gražiu pėsčiųjų tiltu, vėl sugrįžome į savo viešbutį. Vakarinės Rusijos miestas Oriolas yra išsidėstęs ant kairiojo Okos kranto ir abipus jos intako Orliko. Jame daug žieduotų gatvių, medinių ir mūrinių pastatų. Nemažai Oriolo magistralių pavadinta poetų ir rašytojų vardais, kurie gimė šiose vietose, tai Ivanas Turgenevas, Ivanas Buninas, Michailas Prišvinas, Leonidas Andrejevas ir daugelis kitų. Oriolas – daugelio tikrai didžių Rusijos rašytojų lopšys, tačiau vienas iš labiausiai vertinamų čia yra Nikolajus Semionovičius Leskovas. Rašytojas – kraštotyrininkas sukūrė visą galeriją vietos žmonių paveikslų, teisuolių – ieškotojų, galingų savo siela ir dvasia, talentingų rusų žemės patriotų. Jo kūryboje yra ypač raiškus ir išplėtotas rusų tautos savitumas ir jos pilna paslapčių dvasia.

Į pietus nuo Orliko upės stovi gyvenamieji miesto kvartalai, pramonės (inžinerijos pramonė, maisto apdirbimas, aprangos gamyba) rajonai, Ivano Turgenevo namas muziejus. Mieste yra pedagoginis ir inžinerinis institutai. Išvystyta prietaisų gamyba, tekstilė, yra staklių fabrikas. Čia veikia trys teatrai, kraštotyros muziejus, daug poetų ir rašytojų muziejų. Visas Oriolo centras šiandien yra išraustas: gatvės, šaligatviai, skverai. Visur šūkauja ir dirba žmonės. Stengiasi, kad iki būsimo 450 metų miesto jubiliejaus viskas blizgėtų:

– Neblizgės,- pyko visur mus lydėjęs studentas Viktoras,- juk iki švenčių liko vos du mėnesiai.

Mums pasitaikė labai guvus savanoris, mielai bendraujantis ir negailintis daug negražių žodžių savo gubernatoriui ir šalies valdžiai. Nuo tų jo burnojimų kartais mums būdavo net nejauku, juo labiau, kad jis pats ne kartą šnekėjo:

– Pas mus visi visko bijo: bijo savęs, bijo vieni kitų, bijo saugumo ir visur esančios pačios įvairiausios žmonių sekimo įrangos. Visiems skersai gerklės stovi mūsų oligarchai ir Putinas, tačiau atsistoti ir pasakyti apie tai viešai šiandien dar niekas nesiryžta.

Nors vaikinas labai piktai ir stipriai rūgojo savo miesto vadus ir šalies vadovybę, tačiau kažkurią akimirką kalbai pasisukus apie Ukrainą, ją teko greitai užbaigti. Mus lydėjusio studento požiūris į tai kas vyksta mūsų kaimyninėje valstybėje mums buvo nepriimtinas ir nesuprantamas. Tos temos daugiau nelietėme. Visai. Kad bent jau tarp mūsų tvyrotų šioks toks pasitikėjimas ir ramybė.

Pirmieji mūsų pietūs vyko restorane, kuris vadinosi „Pas juodąjį erelį“. Priėjusi padavėja labai mandagiai pasakė, kad mūsų grupelei priklauso „biznis lanč“. Nepatikliai nužvelgusi mus atlydėjusį studentą, atsisveikino su savo pakiliu mandagumu ir labai atžagariai jo paprašė:

– Patrauk kojas, ar nematai, kad trukdai aptarnauti.

„Biznis lanč“ nusisekė nevisai. Maistas buvo nekoks, aptarnavimas kaprizingas, tačiau tikrai ne kultūringas. Gerai, kad gavome skanių barščių. Jie man patiko. Patiko Vytui, atrodo, ir visiems kitiems.

MIESTAS, TRANSPORTAS IR TURGUS

Niekaip negaliu susigaudyti savo jausmuose mūsų pamatytam miestui. Man labai patiko jo mediniai namai, nors kai kurie jau prašosi remonto. Patiko daug gražių Stalino laikų rūmų, ypač tie, kurie švyti saulėje ir dar atsiduoda dažais. Patiko naujai įrengta krantinė, tiltai ir rašytojų skulptūros. Patiko Vaizduojamojo meno muziejus. Didžioji paveikslų dalis – niekada nematyti, dailininkai – negirdėti. Gal tik vieną kitą Grigorijaus Mesojedovo drobę teko regėti Peterburge, o iš pačių žinomiausių rusų dailininkų čia pristatytas tik Vasilijaus Surikovo tapytas portretas „Moteris violetine skarele“.

Patiko teatrai. O labiausiai – jų publika. Beveik visi spektakliai buvo vaidinami pilnose salėse, vaidinimų metu niekas nevaikščiodavo pirmyn atgal, nei karto negirdėjau skambant telefono, nebuvo vėluojančių. Mūsų meno vadovė nuėjo pasižiūrėti Nižnevartovsko teatro vaidinimo „Noriu į Paryžių“, tačiau pavėlavo. Dėl šitos priežasties vaidinimo jai išvyst nepavyko. Visų teatrų durininkės labai malonios, kai tu jų ko nors teiraujiesi apie trupės gyvenimą ar artistus. Tačiau tampa visai nesukalbamos tau pavėlavus į spektaklį ar koncertą.

Oriolas – miestas erdvus. Gatvės plačios, prospektai – ilgi. Vieni sakė, kad čia gyvena trys šimtai tūkstančių gyventojų, kiti – keturi. Gatvėse niekas netriukšmauja, nesistumdo, jokių spūsčių niekur nėra. Man atrodo, kad Oriolas savo žmonių tankumu yra šiek tiek panašus į Kauną. Bent jau dienos metu. Vakare miestas stipriai pasikeičia, kažkur išnyksta vyresniojo amžiaus gyventojai ir miesto parkus, skverus bei aikštes užima jaunimas. Vietinio jaunimėlio „tūsai“ labai savotiški, tikrai labai ryškiai besiskiriantys nuo mūsų paauglių susibėgimų.

Vos ima temti, į centrinius bulvarus, skverus miesto aikštes ir viešbučių bei didesnių įstaigų automobilių stovėjimo aikšteles, pradeda rinktis ratuoti Oriolo jaunuoliai. Savo mašinas jie pasistato čia pat prie šaligatvių, juos juosiančių bordiūrų, žodžiu, ieško vietų, kuriose būtų kokie nors pakylėjimai, paminklų pjedestalai ar išsikišę namų atbrailos. Ant tų pakylų jie susikrauna atsivežtą mantą: kaljanus, kortas, įvairiausių žaidimų reikmenis, išsitraukia alų, sidrą, lengvus nealkoholinius gėrimus, ir pradeda laukti kompanijos. Praėjus kokiai valandai, pagrindinių gatvių, skverų ir aikščių pakraščiai pasidaro tiršti nuo bendrauti susirinkusių grupių. Kiekvienas sambūris linksminasi atskirai, kartais jų tarpe atsiranda vienas kitas perbėgėlis.

Nors viešai alkoholinių gėrimų ir kitų kvaišalų niekas nedemonstruoja, tačiau tikrai negalvoju, kad Oriolo jaunimas linksminasi vien tik su kaljano ir bealkoholinio bizalo pagalba. Kai po užsitęsusio pasisėdėjimo teatre grįžome namo, beveik gailėjomės, kad pasukome tiesiausiu keliu per atrakcionų ir poilsio parką. Kompanijos jau buvo suspėjusios gerokai įsisiūbuoti, ypač įžūliai elgėsi silpnosios lyties atstovės, čia pat prie tvoros sutūpusios šlapinosi, spygavo, keikėsi, kvietėsi arčiau prieiti savo draugužius ir palaikyt joms kompaniją.

Priešais mūsų viešbučio langą taip pat buvo susiformavusios kelios jaunimo grupės. Klausėsi garsios muzikos, triukšmavo. Nuėjau gulti ir todėl nežinau kelintą valandą linksmybės pasibaigė. Iš ryto Vytui pasiskundžiau, kad rašydamas apie Oriolo jaunuolių pasilinksminimus, nežinosiu kaip užbaigti savo samprotavimus. Ar – Oriolo jaunimas yra disciplinuotas, vienuoliktą valandą susikrauna linksmybėms skirtą inventorių ir išsiskirsto namo, o gal – labai nekultūringi jauni Oriolo piliečiai, stūgauja ir siaučia iki paryčių, trukdydami miegoti miestiečiams ir miesto svečiams.

Vytas man patarė skirsnį apie jaunimą užbaigti taip, kaip jis pasibaigė iš tiesų. Tai yra, tiesiai šviesiai parašyti, jog vos atsigulęs į lovą užmigau, ir kada išsiskirstė jaunimas – negirdėjau. Tačiau mūsų palydovas Viktoras pasiūlė visai kitą šitos pastraipos pabaigą, teisingą. Pasirodo, visi pasilinksminimai šiandieninės Rusijos miestuose pasibaigia lygiai vienuoliktą valandą. Kadangi vienuoliktą valandą, vietinių žargonu tariant, prasideda komendanto valanda. Ir niekas, net patys girčiausi, nenori patekti į teisėtvarkos pareigūnų rankas.

Mes vis mėginome išsiaiškinti, ką rusams reiškia ekonominė Europos blokada. Tačiau nelabai ką konkretesnio sužinojome. Parduotuvėse visko apstu, kainos mūsų nestebino nė per daug dideliu brangumu, nė pigumu. Nuėjome į turgų. Prisipirkau braškių, trešnių, džiovintų vaisių, riešutų. . Dviejų pardavėjų – moterų paklausiau, ar jų prekės yra įkandamos vietiniams pirkėjams? Ar ne per brangios?

– Mūsų žmonėms turguje pirkti yra labai brangu, – atsakė abi,- visi ieško pigesnių vietų.

Kokios yra „tos pigesnės“ vietos, nesiteiravom. Nutuokiame patys. Juk nemažai metų gyvenome SSSR.

Vieną dieną mūsų palydovas pradėjo teirautis apie lietuviškus atlyginimus. Jis vis klausinėjo, o mes stengėmės jam sąžiningai į tuos jo klausimus atsakyti. Po kiekvieno mūsų atsakymo Viktoras vis labiau stebėjosi ir kartojo, kad jis tuojau pat važiuosiąs į Lietuvą ir ten praleisiąs likusią savo gyvenimo dalį, mat mūsų gaunamų atlygių dydis jam darė įspūdį. Paskui jis pradėjo kamantinėti, kas ir kiek pas mus kainuoja, kiek mokame už komunalines paslaugas, vaistus ir ligonines. Išgirdęs mokesčių ir paslaugų kainas vaikinas ilgam nutilo, o paskui nusijuokęs pasakė:

– Na, rytoj į Lietuvą gyventi dar nesikelsiu. Reikia šiek tiek pasvarstyt.

Apie Oriolo transportą pasakysiu trumpai: jis blogas ir labai blogas. Vazikus, pazikus ir kagus mes jau seniai išbraukėme iš savo atminties. Ariolas man priminė tas ne labai išvaizdžias, ne labai patogias, ne labai gražias transporto priemones, kurias norėtųsi matyti nebent tik muziejuose, tačiau tikrai ne gatvėse ar keliuose. Kalbėdami apie savo senus automobilius, vietos gyventojai mėgindavo mus įtikinti, jog būtent tokių jiems reikia, kad galėtų nuvažiuoti prie ežerų, upių, į svečius pas savo bičiulius ar pasiekti Kareliją. Tačiau klausantis buvo nesunku suprasti, kad tuose jų žodžiuose labiausiai trūkdavo rusams būdingų dalykų – nuoširdumo ir tiesos.

GARSŲJĮ TURGENEVO ROMANĄ „TĖVAI IR VAIKAI“, TOLSTOJUS SKAITĖ MIEGODAMAS

Organizatoriai buvo malonūs ir surengė mums ekskursiją į Ivano Turgenevo muziejų – draustinį Spaskoe Lutovinovo. Tai vienintelis Rusijoje didžiojo rašytojo muziejus, kuriam greitai sukaks 100 metų. Turgenevo sodybos likimas po rašytojo mirties klostėsi dramatiškai. Knygos, portretai, rankraščiai, šeimyninės vertybės ir relikvijos buvo išdalintos įvairiems paveldėtojams. Daugelis daiktų dingo. Ištuštėjęs Turgenevo namas 1906 metais sudegė. Tik po daugelio metų jis buvo atstatytas pagal išlikusias nuotraukas ir brėžinius. Dvarininkų Galachovų dėka didelė rašytojo palikimo dalis ir vertingiausia biblioteka buvo išsaugota.

Pilietinio karo metais sodyba buvo labai blogai saugoma ir vėl vos išvengė liepsnų. Likimo valiai palikta sparčiai laukėjo, daug kas buvo išvogta. Kai kuriuos namus žmonės sugriovė. Prūdai užako, keitėsi peizažas. Keletą metų pastatai buvo nuomojami privatiems asmenims, paskui žemės ūkio artelei, dar vėliau – tarybiniam ūkiui ir mokyklai. Gerai, kad viskas laimingai baigėsi ir į atstatytą ir suremontuotą namą vėl sugrįžo Galachovų išsaugotos Turgenevo namų vertybės.

Buvo labai įdomu išgirsti visą Lutovinovų ( Turgenevo giminės) istoriją. Daug įvairiausių šio gyvenimo epizodų nugulė talentingo prozaiko kūriniuose, dienoraščiuose. Pati Lutovinovų šeimos legenda man kažkuo priminė Balio Sruogos pjesės „Apyaušrio Dalia“ ir festivalyje matyto šeimininkų spektaklio „Dailininkas ir meilė“ siužetus: išsilavinęs tačiau labai bjauraus ir niekšingo charakterio dvarponis turi daug baudžiauninkų, gausybę meno kūrinių, nuosavą teatrą. Žmonės dirbdami jam dažnai net žūsta, tačiau į jų nelaimes ponas nekreipia jokio dėmesio, nuolat siekia gražuolių artisčių meilės, o atstumtas bjauriausiai pasielgia ir su savo geistomis moterimis, ir su jų mylimaisiais…

Spaskoe Lutovinovo Turgenevas praleido 17 metų. Mažai kur išvykdavo, vaikščiojimą po dvaro parką laikydavo palaima ir tobulėjimu. Nenuostabu, kad į tokią gražią vietą atvykdavo kiti Rusijos rašytojai, jų tarpe ir Levas Tolstojus. Tarp išsaugotų unikalių, patį Turgenevą menančių baldų, muziejuje yra išlikusi ir labai plati bei minkšta kušetė – lova. Tokia patogi ir miela, jog žmogus vos atsisėdęs ar atsigulęs ant jos kaip mat užmigdavo. Kai Turgenevas baigė rašyti savo garsiausią romaną „Tėvai ir vaikai“, pas jį pasisvečiuoti ir susipažinti su naujuoju kūriniu atvyko Tolstojus. Turgenevas jį palydėjo į kambarį, kuriame stovėjo patogioji kušetė, padavė jam į rankas savo romaną, ir kad nekliudytų geriau įsigilinti į kūrinį – išėjo iš kambario. Po kelių valandų Turgenevas sugrįžo pasižiūrėti, kokį įspūdį Tolstojui daro jo naujasis šedevras. Išsitiesęs ant patogiosios kušetės Tolstojus miegojo. Vos pradėta skaityti knyga gulėjo prie pagalvės, o ant grindų voliojosi knygos lapams pjaustyti skirtas peilis.

1921 metais Tarybinė vyriausybė priėmė vyriausybinį aktą, saugantį istorines sodybas, gamtos paminklus, parkus ir sodus. Turgenevo muziejus Spaskoe Lutovinovo buvo palaimintas 1922 metų spalio 22 dieną. 1976 metais Spaskoe Lutovinovo buvo pilnai atstatytas Turgenevo namas, atkurti interjerai, surankioti ir čia sugrąžinti visi išsimėtę daiktai. 1976 metais ekspozicija buvo oficialiai atidaryta lankytojams.

Iki muziejau dardėjome gana vidutiniškais, nors ir asfaltu grįstais keliais, pravažiavome kažkokį miestą, kuriame matėsi kelios senos, tačiau gerai sutvarkytos į akį krentančios cerkvės. Atstatinėti kultinius pastatus šiandien Rusijoje ne tik mada, bet ir valstybinės politikos paragrafas. Klaipėdos dydžio miestas atrodė nykiai, naujomis reklamomis apkarstytos senos parduotuvėlės, neprižiūrėti privatūs namai ir apšiurę penkiaaukščiai, keli nedideli turgeliai ir negrįsti šaligatviai, išsipusčiusios jaunos panelės, ir visai joms į poras netinkantys nusmurgę ir tatuiruoti vaikinai. Toks pamatytas vaizdas.
Jis ne tik nesužavėjo mūsų, bet net nepaskatino pasidomėti pravažiuotos vietovės pavadinimu.

Užtat Spaskoe Lutovinovo muziejus man patiko labai. Atkreipiau dėmesį, kad su kiekvienais metais man vis labiau ir labiau patinka muziejai. Jų ir žmonių likimų istorijos šitas vietas daro vis įdomesnėmis ir trokštamomis. Labai patiko ir dvaro parkas. Tokių aukštų liepų niekur nemačiau, sudomino įmantrus alėjų planavimas, tarsi nutilę, medžių šešėliais pridengti prūdai. Gal teisus buvo Turgenevas sakydamas, kad po šias vietas vaikščiodamas žmogus ne tik susilieji su gamta, bet dar ir nepaliaujamai tobulėji.

Vakare dalyvavome festivalio aktorių ir kritikų susitikime. Kaip ir Makedonijoje, pokalbiai pynėsi laisvai, be jokios įtampos. Jautėsi ryški takoskyra tarp tų, kurie stato spektaklius, ir tų, kurie apie juos rašo. Klaipėdoje yra kritikų, kurie teatrus mėgina sukurti patys, nelaukdami kol jie atsiras savaime. Tačiau man kyla įtarimas, jog teatras yra ne plunksnų ir rašalo pagalba kuriamas, o jausmų. Kritiko sumanytas ir popieriaus lape sukonstruotas mechanizmas yra niekinis. Tokių teatrų visai nelanko publika.

PO 22 VALANDOS VILNIAUS PILIEČIAI NESIŠLAPINA.

Grįžome į Vilnių 10 valandą vakaro. Labai pavargę nebuvome, tad nusprendėme važiuoti toliau iki pat Klaipėdos. Mūsų meno vadovė išvyko jau tik vieną laisvą vietą turinčiu mikriuku, mudu su Vytu nusprendėme palaukti 11 val. autobuso. Prireikė tualeto. Pasirodo, kad šio profilio įstaigos autobusų stotyje užsidaro dešimtą valandą vakaro. Iki ryto aštuonių. Pasijuokėme, kad Vilniaus valdžia turistus ir vilniečius nori atpratint nuo panašaus pobūdžio reikalų. Kaip čigonas arklį nuo ėdimo. Nuo gėrimo,- sako,- jau buvo atpratinęs. Tai būtų atpratinęs ir nuo ėdalo, tik va, padvėsė bėdulis.

Po karštos savaitės vakaras pasitaikė šaltas. Autobuse ventiliacija veikė visu pajėgumu, šildymas – ne. Jaunimas kosčiojo, aš vis stipriau spaudžiausi prie minkšto sėdynės atlošo. Elektrėnuose, net nepagalvojome, jog autobusas iki Klaipėdos važiuos penkias valandas, priėjau prie vairuotojų ir paprašiau šilumos. Ventiliaciją jie išjungė kaip mat, tačiau šildymo neįjungė.

Šalau. Nusprendžiau išlipti Kaune ir pernakvoti viešbutyje, o iš ryto pratęsti kelionę namo. Tačiau privažiavus Kauną autobuse pasijuto pirmosios šilumos bangos. Ką gi, pasilikau , o Kaune gerokai pratuštėjus autobuso salonui, išsitiesiau ant galinių sėdynių.

Pabudau prie pat Klaipėdos. Nuo šalčio:

– Mūsų šalyje, kažkodėl, niekas niekam neatsiperka arba neapsimoka,- prisiminiau kažkieno ištartus, o gal savo paties kažkur jau anksčiau užrašytus žodžius,- neapsimoka fontanai, gėlių lysvės, žmogui patogus pašto darbas, veikiantys tualetai…

Šiluma autobuse,- ko gero,- neapsimoka taip pat. Bent jau kol kas…