Apie Kiprą aš niekada neturėjau aiškios ir tvirtos nuomonės. Na taip, žinojau, kad tokia šalis yra. Žinojau, kad turi gana smarkiai netradicinę vėliavą. Žinojau, kad yra „kažkur ten šalia Graikijos ir Turkijos“. Žinojau ir tai, kad jau daug metų šalis buvo populiari atostogų kryptis visoje Europoje, o prieš kelis metus, kai atsirado tiesioginiai skrydžiai į Kiprą iš Vilniaus ir Kauno, labai išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Štai ir mytrips.lt pasakojimų istorija tą puikiai iliustruoja – senais gerais laikais pasakojimų apie Kiprą tebuvo du. Bet 2012 metais Ryanairas paleidžia skrydžius į šią salą, ir staiga pasakojimų skaičius pastebimai išauga. Bet ar norėčiau aplankyti šią salą, ką ten gero pamatyti, nuveikti, ar ji mane vilioja ir traukia – šitie klausimai mano galvoje niekada nebuvo atsakyti. Šiaip ar taip, viskas pasisuko į tą pusę, kad net ir be atsakymų į šiuos klausimus tako aplankyti Kiprą – prisidėsiu prie šios salos populiarinimo ir aš. Tiesa, man kelionė buvo labai trumpa ir pakankamai tingi, užtat gal bus neblogas orientyras tiems, kas ieško trumpo ištrūkimo savaitgaliui.
Skrydžiai iš Vilniaus į Larnaką dėliojasi visai patogiai: penktadienį išskrendi penktą ryto, reiškia, pusę devynių ryto jau esi atskridęs ir gali pradėti atostogas. Aišku, išskridimas penktą valandą ryto reiškia ir tai, kad vėliausiai pusę keturių jau turi būti oro uoste – su tokiu laiko išdėstymu, panašu, pamiegoti daug neteks, tad, kaip nutiko ir mums, greičiausiai pirma diena bus kupina markstymosi ir baigsis gan anksti, bet čia yra smulkmena. Blogoji dalis yra ta, kad pirmadienį lėktuvas į Vilnių išskrenda šiek tiek po devintos valandos ryte. O tai, kaip bebūtų gaila, reiškia, jog visa diena bus praleista beveik veltui. Na, bet nieko nepadarysi. Gerai ir taip, kaip yra.
Trečią ryto pajudėjome iš namų. Šia proga labai norėčiau pagirti ir pareklamuoti CityBee. Anksčiau kažkaip į šitus automobiliukus nebuvau atkreipęs ypatingo dėmesio, bet pasirodo, kad tai daugiau nei puiki alternatyva taksui. Automobiliai nauji, patogūs, malonūs vairuoti. Priešingai nei kviečiant taksi gali būti tikras, kad neatvažiuos koks nors Fedia ar Vasia su papuvusiu barškančiu pasatu, na ir ne paskutinę rolę vaidina ir kaina. Už kelionę iš Žvėryno į oro uostą, t.y., 11 kilometrų trukmės kelionę nuliovu Mini Cooper reikėjo sumokėti 4,18€. Esu šventai įsitikinęs, kad joks taksi – tuo labiau naktį – nebūtų už tokią kelionę paėmęs mažiau 8€. Maloni patirtis.
Ne kartą savo pasakojimuose esu minėjęs, kad su žmona turim tradiciją oro uoste prieš kelionę išgerti po bokalą alaus, tokiu būdu tarsi pažymint, kad „va, atostogos jau prasidėjo“. Juokinga, bet šį kartą tradicija žlugo dėl absurdiškai paprastos priežasties – oro uosto baras? (restoranas? užkandinė? – nežinau net, kaip jį pavadinti) tokiu ankstyvu metu paprasčiausiai nedirbo. Bet gal ir ne į blogą visa tai. Praleidžiam pusvalandį laukimo salėje knapsėdami nosimis ir baisai gailėdami mažų vaikučių, kurių mūsų skrydyje buvo ne tiek jau ir mažai, nes jiems, vargšiukams, dar sunkiau nei mums – pažadinti vidury nakties, neišsimiegoję, pavargę tiek, kad net pykti ir ožiuotis jėgų neturi, jie tik slankioja po salę atbukusiais žvilgsniais ir besipinančiomis kojytėmis, visai kaip maži zombiukai iš „The walking dead“. Kita vertus, tame yra ir šiokių tokių privalumų: turbūt visi, kurie skrido lėktuvu, kuriame yra nemažas skaičius mažų vaikų, žino, kad paprastai būna erzelis, verkimai, šniurkščiojimai, zyzimai ir kitokie nemalonūs, tačiau neišvengiami garsai. Šiuo atveju, panašu, kad visi mažiukai greitai ir efektyviai išlūžo, tad apsiėjome be triukšmo.
Galų gale atėjo išganingasis pakilimo laikas. Visi prisisegė, kas atsipalaidavo, kas įsitempė (labai nemėgstu pakilimų – grynai fiziologiškai, mane visąlaik truputį užsupa ir apsvaigina, todėl puikiai suprantu ir niekada nepykstu ant lėktuve zirziančių vaikų), pasiruošėm skrydžiui, bet lėktuvas kaip nejuda, taip nejuda. Negana to, prie lėktuvo privažiuoja technikai ir pradeda kažką krapštytis. Juokaujat?! Prieš pat pakilimą?! Čia pat kapitonas skuba su pranešimu, jog soriukas, bet techninis personalas nesutvarkė skrydžio dokumentų, tai truputį užtruksim. Ok. Malonu, kad prieš pat pakylant lėktuvo nepradėjo remontuoti, bet sumoj tie du ar trys iki galo nesutvarkyti popieriai reiškia tai, kad pakylam geru pusvalandžiu vėliau. Na bet svarbiausia, kad pakilom, atskridom ir nenukritom (vos dieną prieš išskrendant kaip tik nukrito Egipto lėktuvas).
Larnakos oro uostas yra vienas iš tų fainųjų, bent jau man, kurio pakilimo/nusileidimo takas eina statmenai link jūros ir prasideda nuo pat kranto, tad leidomės labai vaizdingai ir beveik į jūrą, kol paskutinėm sekundėm vandenį pakeičia asfaltas, ratai jį paliečia ir mes pagaliau Kipre. Oro uoste manęs laukia brolis, kuris gyvena Limasolyje, tai iš principo visi rūpesčiai tuo ir pasibaigia – nereikia sukt galvos nei dėl auto nuomos, nei dėl apgyvendinimo. Labai patiko man toks atostogų principas, kai niekuo nereik rūpintis ir apie nieką galvot. Bet su turizmo agentūromis važiuot vis tiek nenoriu. Gal nebent kada nors vėliau į kokį AI nuvažiuot su savo bambini.
Atvažiuojame pas brolį namo, pasidedam daiktus, ir kas sau – jis į darbą, o mes prie jūros (čia visai nepakenktų šitą Biplan dainos melodija sau galvoj prasisukti). Tiesa, buvom įspėti, kad iki jūros toli, kokie 4 kilometrai, kad geriau palauktume, nes po pusantros-dviejų valandų bus pietų pertrauka ir mus tada nuveš, bet tai kurgi mes lauksim. Šmutkes į kupriaką ir pirmyn valso žingsneliu. Tiesa, net ir dešimtą ryto jau buvo geri 28 pagal Celsijų, tai valso žingsnelis, greitai prasidėjęs, dar greičiau ir baigėsi.
Neįdomioji dalis buvo ta, kad Limasolis, tiksliau ta dalis, kur buvom apsistoję, niekuo neišskirtinė ir visai neišvaizdi, tad tie keturi kilometrai buvo visai nevaizdingi ir neįkvepiantys. Realiai tai būtų maždaug tiek pat vaizdingumo, kaip iš Perkūnkiemio eiti į Šeškinę per Ukmergės gatvę – vilniečiai supras, ne vilniečiams teks patikėt mano žodžiu, kad nieko doro.
Bet kuriuo atveju, po valandėlės kulniavimo bei trumpo apsilankymo supermarkete, priartėjome prie jūros, pakeliui prisiklausę nemažai rusiško tarškėjimo ir visokių Gagarinų ir Kirkorovų, garsiai rėkiančių per atidarytais langais važiuojančių mašinų kolonėles. Tiesa, vėliau brolis paaiškino, kad Limasolyje labai daug gyvenančių rusų. Ne poilsiaujančių, bet tiesiog gyvenančių. Jei gerai pamenu skaičių, tai apie 20% miesto populiacijos. Pliažas buvo toks truputį šiaip sau, bet mano asmeninė patirtis yra tokia, kad miesto viduryje retai kada būna faini, gražūs, tvarkingi paplūdimiai. Bet kuriuo atveju išsidrėbėm pasimėgauti, o greit po to prisistatė ir mano brolis ir nuvežė mus pietų į labai dailiai atrodančią mariną. Ten ir pietavom, apsupti katerių, jachtų, saulės ir palmių. Bepietaujant kilo idėja, tad paprašiau, kad po pietų mus nuvežtų į kokį laukinį paplūdimį ir ten paliktų iki kol baigs darbus. Tokiu būdu atsidūrėme vėžlių pliaže, esančiame.. Jungtinėje karalystėje.
Jei pažvelgtumėte į salos žemėlapį, pamatytumėte, kad pietinėje dalyje, greta Limasolio, yra nedidelis, vienintelis visoje pietų pusėje, pusiasalis. Pasirodo, kad oficialiai tai skaitosi britų užjūrio zona, ir, nors nereikėjo praeiti jokios pasų kontrolės bei nebuvo jokios sienos ar kitų skiriamųjų ženklų, išskyrus nediduką kelio ženklą, teisine bei geografine prasme atsidūrėme Jungtinėje Karalystėje. Taigi aš, niekada nebuvęs Anglijoje, vistik oficialiai esu ją aplankęs.
Vėžlių paplūdimys, esantis pakankamai atokiai nuo pagrindinių turistinių maršrutų, savo pavadinimą gavo – kaip jau galima iš anksto suprasti – dėl ten kiaušinius dedančių vėžlių. Dėl šios priežasties paplūdimys yra saugoma zona, neužstatyta nei viešbučiais, nei kavinėmis. Tikrai negaliu sakyti, kad jų pasigedome, nes ramus, tingus kelių valandų pasibuvimas buvo tai, ko mums labiausiai ir reikėjo po tokios ankstyvos dienos pradžios. O ir šiaip, nors paplūdimys ir laukinis, bet labai gražus, apsuptas uolų, balto smėliuko ir visai tuščias.
Prisibuvę, prisideginę, prisimaudę net nepastebėjom, kaip atėjo vakaras ir laikas grįžti namo, susiruošti ir keliauti šventinės vakarienės – mano poniai gan smarkiai stuktelėjo gimtadienis, tad jau Lietuvoje buvome suplanavę jo šventimą. Apsilankėme gražioje vietoje, ant jūros kranto įsikūrusiame „Puesta Oyster bar and Grill“. Pagal Tripadvisor vartotojų vertinimą – tai viena geriausių Limasolio vietų. Jei kada ten užklysite, pabandykit keptas austres – restorano specializacija. Skanu ir neįprasta.
Šeštadienis iš anksto buvo suplanuotas kaip ta diena, kai važiuosim kažkiek daugiau pasivažinėti po salą. Bet pradžiai nuvažiavom papusryčiauti į, kaip bebūtų keista, ledainę, kurioje gavom tikrai skanių ir sočių pusryčių – blynelių, ledų, kruasanų, šviežių vaisių ir uogų, šokolado viskam užsipilti ir kavos. Po tokio starto jautėmės ne tik pasisotinę, bet ir gerokai apsisaldinę. Beje, įdomus pastebėjimas – tiek ledainėje, tiek ir vakarykščiame Puesta Oyster restorane, pradėję užsisakinėti angliškai iš padavėjų susilaukėme identiško atsakymo: „tai, žinokit, galit ir lietuviškai užsakinėt“. Štai taip. Po to juokėmės, kad dar betrūksta trečioje maitinimo įstaigoje gaut padavėją lietuvaitę iki pilno komplekto, bet užbėgdamas už akių pasakysiu, kad kadangi buvome kažkur giliai kaime, tai aptarnavo patys šeimininkai, kurie deja nebuvo lietuviai.
Pavalgę išsiruošėm į kelią. Brolis turėjo porą idėjų, bet prie viso to dar pasiklausė, ko norėtume mes. Kadangi puikiai supratom, kad per vieną dieną vistiek visko neapvažiuosim, nusprendėm neieškoti per visą salą išsimėčiusių pačių populiariausių lankytinų objektų, o vietoj to apsiriboti smagiu prasivažiavimu per vieną iš keleto Kipro vyno kelių, o po to jau – kaip išeis.
Dauguma tų vyno kelių ar bent jau tas, kuriuo mes važiavome, vedė į salos gilumą, link kalnų. Bet tokie keliukai pietų valstybėse mane labai žavi – kalvos, balti namukai čerpiniais stogais, alyvmedžių giraitės, žydintys rododendrai – tokie vaizdai džiugina akį ir visai neatsibosta.
Pirmoji vyninė, kurioje apsilankėme, buvo Vlassides. Tai visai naujai (2012m.) pastatytose patalpose įsikūrusi vyno darykla, kurioje, kai atvykome, į pabaigą ėjo turas, kurį vedė pats savininkas, Sofoklis. Tiesa, labai nenuliūdome, kad praleidome turą, nes jau ne kartą esame buvę panašiose atrakcijose, o štai sudalyvauti degustacijoje progos nepraleidom. Sofoklis atnešė mums penkis vynus pabandymui, savaime suprantama, visus vietinius, paties gamintus: du baltus, rožinį ir du raudonus. Po malonaus pusvalandžio, praleisto lūkuriuojant, o vėliau ir degustuojant, pamaloninome savininką nusipirkdami butelį rožinio ir patraukėme link kitų įspūdžių.
Sekanti buvo visiškai klasikinės išvaizdos Ayia Mavri vyninė, tačiau joje patyrėme nesėkmę: durys atlapotos, radijas plyšauja, bet aplink – nei vieno žmogaus. Šiek tiek pamindžiukavę, palūkuriavę ir pasitrainioję aplink supratom, kad dėmesio čia nesulauksim, tad patraukėm dar toliau. Atokiau nuo pagrindinio kelio, šiek tiek paieškojus, užvažiavome į trečią ir paskutinę dienos vyninę – M. Antoniades. Atsibeldę per patį vidurdienį pažadinome šeimininkę, kuri, nepaisant to, greitai pravedė mums turą po savo nedidelę, bet žavią įstaigą. Pati vyninė, beje, įsikūrusi labai vaizdingoje vietoje, ant didžiulio skardžio, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai į kalnus bei vynuogėmis apaugusius slėnius. Taip pat rekomenduočiau nepagailėti 15€ ir nusipirkti jų parduodamą „Nama“ vyną. Jei pasigooglinote kažkiek daugiau apie Kiprą, turbūt jau žinote, kad jis garsėja savo taip vadinamu „seniausiu vynu pasaulyje“ – commandaria. Tai yra 15-16 laipsnių stiprumo, saldus desertinis vynas daugiau nei labai panašus į portveiną. Taigi, žodžiu, „Nama“ vynas ir yra toji Commandaria, plius, kadangi gaminta maža partija, tai daug išraiškingesnio, įdomesnio skonio nei toji, kurią pilsto didieji gamintojai ir pardavinėja prekybcentriuose.
Apskritai, Vlassides ir M.Antoniades vyninės sudaro labai gerą disonansą – viena yra ultra moderni stiklo ir betono simfonija, kita gi – visai tradicinė ir senoviška. Labai siūlau aplankyti jas abi, nors Antoniades gali būti šiek tiek sunkiau rasti – net jų saite pateikta informacija google maps‘ui yra neįkandama. Mano patarimas būtų toks – Pera Pedi miestuke sukti link Pafoso ir tada dairytis ženklų, nukreipiančių į vyninę. Turėtumėte rasti, o jei rasite, kaip jau minėjau, išbandykite Namą. Apsispręsti nebus sunku, nes gausite jos paragauti degustacijoje.
Po vyno dienų patraukėme pirmyn link Olimpo kalno, aukščiausios Kipro viršukalnės. Atvažiavus į vietą pirmiausiai pajutome, kad esam aukštai dėl gerokai žemesnės temperatūros. Šalta nebuvo, ne. Tačiau ir apačioje paliktų 28 laipsnių tikrai nebuvo. Manau, saugus spėjimas būtų 19-20 laipsnių. Gaila, kad tuo metu aplink kalną buvo šiek tiek debesuota. Sakoma, kad visai giedrą dieną nuo kalno galima apžvelgti visą salą iki pat jūros.
Degustuojant vyną ir važinėjant po kalnus, nepastebimai atėjo ir pietų metas. Pakeliui link jų, dar stabtelėjome pasigrožėti neįprastu asbesto kasyklų vaizdu – atrodė, kad esame kažkur šalia ugnikalnio, nes panašūs vaizdai ir landšaftai dominuoja Lanzarotėje, tuo tarpu Kipras tokiais tikrai negarsėja.
Pietauti sustojome Kakopetria miestuke, „Old Kakopetria“ tavernoje. Brolis prieš pietus sakė, kad čia duoda bene skaniausią upėtakį visame Kipre – negaliu labai prieštarauti. Žuvis buvo tikrai fantastiškai skani, su „slaptu firminiu“ jų padažu, kuris, kaip mums pasirodė, susidaro iš ne tokių jau ir slaptų garstyčių, medaus, citrinos ir alyvuogių aliejaus. Bet čia tik spėjimas, gali būti, kad yra ir kitų ingredientų arba nėra kažko iš mūsų išvardintų.
Po sočių ir gerų pietų patraukėme link padalintosios sostinės, Nikosijos, pakeliui dar sustodami pakelėje nusipirkti arbūzo, meliono ir daržovių salotoms vakarienei. Už gero trejeto kilų arbūzą ir likusius pirkinius sumokėjom vos 5 eurus ir padarėm išvadą, kad su tokiom kainom Kiprui net ir Lidl‘o nereikia, nors, žinoma, jis ten vis tiek yra. Brolis vėliau dar pasakojo, kad per patį derliaus piką kainos nukrenta iki 30-40 centų už visą didelį arbūzą.
Apie Nikosiją daug nerašysiu, nes praleidome joje visai nedaug laiko, apie pusantros valandos, ir nieko išskirtinio nenuveikėme. Šiek tiek apsipirkome pagrindinėje miesto gatvėje, po to nuėjome į turkišką miesto pusę, kuri, vos įžengus į ją traukte traukia akį „Burberry“, „Louis Vuitton“, „Prada“ ir panaši, be jokio lašo abejonės visiškai autentiška produkcija už tiesiog kvapą gniaužiančias kainas. Bet kažkaip nesusiviliojom mes turkiška autentika, dar nuėjom į buvusią šv. Sofijos katedrą, dabar konvertuotą į Selimiye mečetę, kuri man pasirodė klaikiai nyki ir nuobodi ir pamažu patraukėm atgal link mašinos. Beje, verta atskiro paminėjimo, kad po šito vizito turkiškoje pusėje mes oficialiai aplankėm trijų valstybių teritoriją per vieną parą, neiškeliaudami iš vienos salos ribų. Dabar nesiryšiu garantuoti šimtu procentų, bet, man rodos, toks pasiekimas yra unikalus visame pasaulyje – nepamenu daugiau nei vienos salos, priklausančios trims ar daugiau valstybių.
Grįždami namo dar sustojome prie Governor‘s Beach‘ o – vieno vaizdingesnių Kipro paplūdimių. Nustebino, kad jame neradome nei vieno žmogaus. Na taip, jau buvo sutemę, bet šeštadienis, kaip ne kaip. Turėjome minčių apie maudynes, bet vanduo galų gale pasirodė per šaltas, tad tiesiog pabraidėme ir nusprendėme, kad užteks ir tokio malonumo ir laikas varyt namo, nes laukia futbolas!
Sekmadienis buvo puikus tingėjimo ir netingėjimo lydinys – visa dieną praleidome Ayia Napa kurorte. Jame daug kur galima įsigyti turą laivu – šiuo pasiūlymu pasinauojome ir mes. Tiesa, turai būna dviejų tipų, ilgi – 4 ir daugiau valandų, praplaukiama nemaži atstumai, plaukiama ir iki turkiškosios dallies, pro vaiduokliškąjį Famagustos miestą, bei trumpi. Būtent tokį trumpą, pusantros valandos trukmės turą mes ir nusipirkome. Kainavo po 10€ žmogui ir programoje buvo prasiplaukimas laivu su permatomu dugnu, iki tam šalia Greko iškyšulio esančių grotų, norintieji prasiplaukia jose, likes laikas skirtas maudynėms ir kitoms linksmybėms. Šita dienos dalis man labai patiko – nors laivui plaukiant žuvų pernelyg daug ir nesimatė, tačiau atplaukus į vietą kapitono sūnus užsidėjo akvalangą ir pasinėręs tiesiai prieš laivą pradėjo šerti žuvytes trupindamas duoną. Bematant suplaukė išalkusiųjų pulkai bei puolė doroti duoną, o keleiviai prisižiūrėjo puikių vaizdų. Dar geresni vaizdai laukė pradėjus maudytis – smaragdinis vanduo, uolos, saulė kūrė puikų spalvinį kontrastą fotografuojant, o ir šiaip gražioje vietoje maudytis bei šokinėti nuo tramplino į jūrą yra daug smagiau, nei kokioje kūdroje.
Primirkę jūros druskose grįžome į krantą. Ta proga, kad buvome šalia, nukeliavome valandėlę ar dvi pasėdėti gražiausiu Kipro paplūdimiu vadinamame Nissi paplūdimyje. Dieną užbaigėme nuvažiavę į Greko iškyšulį, išsiskiriantį erozijos pagraužtomis uolomis bei pačioje gražiausioje vietoje britų kariuomenės sustatytais radijo ar kažkokiais kitais bokštais. Man asmeniškai Greko buvo turbūt gražiausia vieta iš visų, kurias aplankėme. Gaila, kad liko neapžiūrėta visa vakarinė bei šiaurinė pakrantė, kaip ir nemaža dalis salos vidaus, na bet ko norėti, kai turi tik tris dienas.
Verta paminėti, kad buvo labai įdomus, bet geras ir malonus jausmas kai sekmadienį vakarieniaudami restorano vynų kortoje radome jau minėto Vlassides vyno butelį. Spėkit, kokį vyną pasirinkome.
Sakau Kiprui “viso”, bet visai neatmetu galimybės sugrįžti – man jis visai patiko.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas