Ar pažįstamas tas laukimo jausmas, laikant gražiai atrodantį obuolį rankoje ir ruošiantis atsikąsti- kai nežinai ar bus kiek rūgštelėjęs, ar labai saldus? Panašus laukimo jausmas ir prieš keliones, kai dar tik nujauti kas tavęs laukia, bet galutinio rezultato nežinai.
Jau pavasario pradžioj susidėliojam maršrutą: pietų Čekija, per Salzburgą į Bavariją, paskui Bodeno ežeras užsukant į Šveicariją bei Lichtenšteiną. Susidaro 8 žmonių grupė -aš su vyru, dukra su drauge, mano draugė su sūnum ir dar viena draugų pora. Sąžiningai atliekame namų darbus, užsakome nakvynės vietas, nes Bavarijoje ekspromtu surasti tokiam kiekiui žmonių nebrangią nakvynę sudėtinga. Galų gale ir laiko paskui gaila leisti nakvynės paieškoms. Užsisakom 9 vietų autobusiuką ir jau beveik pasiruošę.
Paskutinės dienos prieš atostogas darbe praeina kaip kosmose ir liepos 3 labai ankstų rytą pajudam. Komanda pasipildo naujuoju kalbančiu nariu Vytautu (toliau Viciokas). Lenkiją šturmuojam visą dieną, aišku pakeliui sočiai ir skaniai pavalgydami, bei nusipirkdami trešnių dozę. Pakeliui užsukame į Čenstochovą – Jasną Gurą vienuolyną. Įsikūręs pačiame miesto centre, garsus saugoma stebuklingąja Čenstochovos Dievo Motinos ikona. Per Žolinę čia suplūsta tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio. Parkuojamės šalia, kur išvažiuojant galima paaukoti įmetant pinigėlį į nešiojamas aukų dėžutes. Didelis, jaukus vienuolynas, su atsiveriančiu gražiu vaizdu į apylinkes nuo varpinės bokšto, palieka gerą įspūdį.
Dar truputis kelio ir atvykstame į Čekiją nakvynei, netoli sienos, miestelyje Koprivniče. Viešbutis „Stadion“ dvelkia geru sovietiniu stiliumi, tačiau pusryčius gauname atsakančius. Čekijoje visas nakvynes užsakiau su pusryčiais. Restorane stalai padengti tik mūsų kompanijai. Už pusryčius barmenas bando nulupti dvigubai, nei buvo derėta, tačiau parodytas iš viešbučio valdytojo gautas el.laiškas viską sustato į savo vietas. Koprivniče niekuo labai neypatingas (turi technikos muziejų), tad neužsibūname ir traukiame į už poros kilometrų pūpsantį Štramberk miestelį. Parkuojamės šalia miesto parko (2 val.-30 kronų), kur kažkodėl esame apšaukiami vietinio dėdulės- sargo. Na ir tegul sau rėkauja, gal žmogus neišsimiegojo. O mums atostogos! Karšta, tad su malonumu traukiame į parko pavėsį ir lipame į kalną ieškoti Jeskyne Šipka. Tai dar neandartaliečių laikus menantys urvai.
Atliekant archeologinius tyrimus, nuosėdose buvo rasta daug įvairių gyvūnų liekanų (kaulų, dantų). Palandžioję urvais, siauromis ir stačiomis gatvelėmis kylame link miestelio centro. Centrinė miestelio aikštė puikuojasi fontanu. Pakeliui nusiperkame paskanauti vietinio imbierinio skanėsto – štramberske uški. Iš tolo, ant kito miestelio kalno matosi pilis su cilindriniui bokštu – Trúba.
Pakylame laipteliais prie bokšto, kur atsiveria puiki apylinkių panorama. Leidžiamės kita puse, kur kas kelis žingsnius akį traukia jaukūs kiemeliai bei puikiai sutvarkyti kampeliai.
Jauku, be galo tvarkinga, ramybė neišpasakyta, turistų visai nedaug. Leidžiantis nuo kalniuko sutinkame motociklistus belipančius į kalną. Kaip mes jiems nepavydėjome tos gerulės aprangos karštą dieną.
Traukiame toliau link Kromerižo. Vyciokas nuveda mus kažkokiais kaimų keliais, bet skųstis negalime, nes keliai puikūs, o ir transporto nedaug. Pakeliui pilna visokių nakvynės vietelių, bei motorestų.
Kromerižas garsus renesansine XIII a. vyskupu pilimi – arkivyskupo Karlo Lichtenšteino rezidencija ir didžiuliu parku.
Saugoma UNESCO, kaip ir beveik kiekvieni rūmai ar žymesnis pastatas Čekijoje. Parkuojamės senamiestyje prie pat TIC. Šeštadienį nuo 14 val. nemokamai, tačiau pavėsiuko nė lašo. Į pilį neiname, bet pasigrožime parku (lankymas nemokamas). Puikiai sutvarkytas parkas teikia malonų pavėsį. Stebime prie tvenkinio vykstančią vestuvių ceremoniją. Gražu ir labai gaila, kad pas mus dar šitaip negalima. Gėlynai, mini zoosodas, pavėsinės, tvenkinėliai- matosi, kad ir vietiniai čia puikiai leidžia laisvalaikį. Truputį laiko skirame senamiesčio apžiūrai ir traukiame link Brno, kur nakvosime 3 naktis. Apsistojame pensione „U Evi“ miesto pakraštyje. Pensionas įkurtas nuosavame name. Gauname visą aukštą paskutiniame namo aukšte, su nedidele virtuvėle, bei iš didelio balkono, kaip ant delno plytinčia Brno panorama. Maloni šeimininkė viską paaiškina, net išspausdina miesto transporto tvarkaraštį. Tačiau užklausta apie Lietuvą, nežino tiksliai kur ji randasi, tik pamini, kad ruošiasi aplankyti Peterburgą. Jai tai beveik tas pats.
Kadangi alkis rodo savo nagus, tiesiu taikymu traukiame vakarieniauti į šeimininkės netoliese nurodytą kavinukę. Vos spėjus atsisėsti, padavėja užklausia apie užsakomus gėrimus. Aišku, alus. Juk būti Čekijoje ir neragauti alaus- tiesiog nusikaltimas. Nors nesu alaus gerbėja, mano draugė, dar mažesnė, tačiau draugiškai nutarėme- čekiškas alus fantastinis. Svarbiausia, kad nemuša į galvą kaip pas mus ir nekerta per kelius. Mūsiškiam dar toli gražu iki tokio alaus gamybos. Ragavom nemažai rūšių ir viena geresnė už kitą. Valgymus užsisakom pačius įvairiausius, tame tarpe ir firminio čekų valgio – kepto sūrio (smažony syr). Porcijos didelės, tad prisikertame atsakančiai.
Kadangi miegoti tiek prisivalgius eiti nesveika, o kažką pažiūrėti šalia nelabai yra ką, patraukiame link šalia esančios vietinės įžymybės TESCO. Nusiperkame vakarojimui alaus bei sūrio ir balkone leidžiame likusią vakaro dalį žiburiais besidengiančio miesto fone.
Ryte traukiame į pietus nuo Brno link Valtice rūmų.
Muziejai Čekijoje vasarą dirba iki 17 val. ir lankomi tik su gidu. Perkami bilietai (60 Kč moksleiviams ir studentams, 90 Kč suaugusiems) ir einama su grupe nustatytu laiku. Gidė kalba čekiškai, tačiau į rankas išdalinami teksto vertimai, kuriuos gali pasirinkti iš kelių kalbų. Fotografuoti negalima, bet kelis kadrus padarome.
Ekskursija slenka labai lėtai, todėl pabadome nusiplauti. Tačiau pastangos išjudinti duris bevaisės – jos užrakintos. Paįvairinimui pasiklausome trumpą gyvos muzikos koncertėlį vienoje iš salių, atliekamą senoviniais instrumentais, bei iš balkono stebime dviejų vyrukų su špagomis, inscenizuotą dvikovą. Apžiūrime vyno rūsį, kur galima padegustuoti (už pinigus) bei nusipirkti patikusio vietinio vyno.Prekybos centruose šio vyno galima nusipirkti keliaisi litais pigiau…
Grįžtant mūsų laukia labai mielas miestelis Mikulov. Čia, beje, 1866 m. sudaryta Nikolštadto taika tarp Austrijos ir Prūsijos. Tikras malonumas paklaidžioti šio miestelio pilies takeliais ir paieškoti jaukių kampelių bei pasivaikštinėti nediduku, ramybe alsuojančiu senamiesčiu. Šis miestelis – vyno apylinkių centras, kuris yra didžiausias Čekijoje. Gausybė vyno rūsių, restoranų bei vynotekų, net centrinėje aikšteje galima padegustuoti vietinio vyno. Čia taip pat rasite žydų geto liekanas bei labai dideles žydų kapines.
Sukrentame centrinės aikštės kavinės pavėsyje paskanauti šaltos kavos (ypatingai skani riešutinė). Iš čia puikiai matosi pagrindinis miestelio akcentas- Šventasis kalnelis ant kurio stovi Šv. Sebastijono bažnyčia, varpinė bei kiti sakraliniai pastatai.
Netoliese aikštėje malasi dviratininkų pulkeliai, vaikštinėja diedukai su šunimis, šalta kava maloniai atvėsina gomurį. Sėdėtum iki nakties…
Čekija negali pasigirti vandens telkinių , ypač ežerų gausa, tačiau netoli Mikulov telkšo didelis vandens telkinys. Mūsų planus nusimaudyti sugriauna staiga prapliupęs trumpas, bet smarkus lietus. Numoję ranka važiuojame atgal į Brno – reikia pagaliau pasivaikščioti po miestą, kuriame apsigyvenome. Brno -Moravijos sostinė nuo 1641 m. Didelis gamybinis ir komercinis Čekijos centras. Mieste yra net 6 universitetai.
Link centro bandome nuvažiuoti vietiniu transportu. Sustojime nei jokio kiosko, nei automato bilietams nesimato. Nutariame, kad bilietus paprasčiausiai nusipirksime iš vairuotojo. Tačiau dėdulė varuotojas nusiteikęs piktai. Į kišamus pinigus nekreipia dėmesio, čekiškai mus aprėkia ir užtrenkia langelį.Iš visos tirados suprantame, kad reikia duoti smulkiais. Bandome laimę vėl su smulkiais, bet nesėkmingai. Apsidairę pamatome plakatėlį, kuriame parašyta, kad mokėti vairuotojui reika nustatytą sumą už nuvažiuotą laiką. O iš kur tu, žmogus, žinosi, už kokį laiką mokėti, jei pirmą kartą šiuo maršrutu važiuoji. Nusprendžiame, kad niekas čia mūsų visų 8 nepuls bausti ir zuikiu nusibaladojam iki centro. Išlipę randame bilietų automatą, kur pagaliau išsiaiškiname bilietų pirkimo vingrybes.
Brno miestas didelio įspūdžio nepaliko, liko paskutinėse reitingų lentelės vietose. Laisvės aikštė, Parnaso fontanas, Kapucinų vienuolynas, bažnyčios –nuobodu ir monotoniška.
Šiek tiek žavesnė miesto katedra.
Žmonių – kaip pašluota, atrodo niekas negyvena tame dideliame mieste. Pavakarieniaujame vienoje iš tuščių kavinukių, pasivaikštome ir nutariame traukti nakvynės vieton. Kompanija išsibarsto. Liekame keturiese. Jausdamiesi žinovais, apsirūpiname troleibuso bilietais iš automato, tačiau iš sustojimo pamatome nemažai lauko stalelių ir iškabą „Starobrno“ (gatvių Pivovarska ir Hlinsky sankirtoje). Tai vietinis miesto bravoras. Lauke po skėčiais dideliausia krūva stalų su suolais. Juokas, alasas, žmonių minia – net nerandame iš pradžių, kur atsisėsti. Miestas beveik tuščias, o čia nėra kur nutūpt. Viduje kelių aukštų milžiniška aludė, bet kadangi vakaras šiltas, žmonių visai nedaug. Pagaliau nutupiame ir visai smagiai praleidžiame vakarą. Tik kitą dieną paaiškėja, kad sekmadienio vakarą daug vakarojančių bravore todėl, kadangi liepos 6 buvo išeiginė.
Ryte mūsų laukia Macochos urvai. Pasirenkame Punkvos urvą, nes čia galima ne tik vaikščioti, bet ir plaukti laiveliu požemine upe (160 Kč suaugusiam, moksleiviams ir studentams 80 Kč). Atvykstame po dešimtos, o numatytai ekskursijai bilietus gauname 12 val. Turėdami porą valandų, nusiperkame bilietukus į traukinuką iki urvų bei keltuvą, pasikelti į kalną (kompleksinis bilietas pirmyn- atgal suaugusiems 120 Kč, su nuolaida 100 Kč). Nuo kalno atsiveria gilios bedugnės grožis.Vaizdingu kalnu takeliu nusileidžiame link urvo. Urvuose vėsoka apie 10 laipsnių. Iš tamsos išsiplėšia stalaktitai bei stalagmitai, sutyvuliuoja požeminio ežero akis. Kažkur skliautuose paskęsta gidės balsas.
Lėtai einame gūždamiesi nuo šalčio, kol išneriame į dienos šviesą. Pasakų slėnis atkragina galvas, atnarina žiaunas. Žalia žalia žaluma, kad net skauda, samanomis ropščiasi į kalną, tarsi lengvu kilimu dengdama plikas uolas. Aukštai nuo uolos palinkę medžiai žiūri žemyn. O nuo vos matomo iš apačios tiltelio, bando mus įžiūrėti lauko lankytojų akys. Akmenukais nuklotu dugnu vietomis nučiurlena upeliukas, šalia jo murkšlinai žalia miniatiūrinio ežeriuko akis, už nugaros gulasi uolų luitai. Žalia drėgmė lenda po rūbais, o samaninis šlapias kvapas kutena nosis. Fantastiškai gražu.
Tolyn į tamsią olą ir neužilgo į valties šonus pliuškena požeminio ežero vanduo. Prietema, uolos, drėgmė ir ramybė, vis trikdoma vairininko pasakojimų.
Dienos šviesa sugražina į realybę. Vėl kelias link Brno ir dabar jau pažįstamu maršrutu, troleibusu traukiame iki centro. Išlipę, pamanome nusėsti alaus bare, aptarnaujame ne padavėjų, o traukinukų, tačiau beprapliumpantis lietus vėl sugena mus į „Starobrno“ aludę. Žmonių gerokai mažiau- vis tik kita diena, darbo. Mes taip pat ilgai neužsisėdime, rytoj laukia kelias iki Česke Budejovice.
Pakeliui užvažiuojame į Trebič miestelį. Vaisių ir daržovių turgus vidury miestelio aikštės bei nemažas žydų kvartalas. Jei ne smagios žydukų figūrėlės su užrašu „ Židovskie mesto“, net nesuprastum, kad įėjus pro namo vartus, per siaurą kiemą, gali patekti į kvartalą už upės.
Sekantis miestelis Telčai, įkurtas 13 a. Parkuojamės mokamoje aištelėje, su dėdule sargu, kuris paslaugiai moja, kur yra laisva vieta automobiliui. Žiauriai skaniai pavalgome šalia parkavimo vietos mažytėje kavinukėje.
Pro vartus patenkame į senamiestį. Pasteliniai karameliniai namukai supa didelę aikštę.
Telčuose filmuojama nemažai filmų. Prie vagonėlio-baro stypso baltas arklys ir kažkuo vaišinasi. Reiškia filmas sukamas. Aikštė atsiremia į didikų Rožemberkų renesansinę viduramžių pilį,
o visas senamestis apjuostas vandens. Grįžtant arklį randame šalia ant laiptelių gulinėjančio kaubojaus.Kitame aikštės gale pavėsyje sėdi keistai apsirengę žmonės, pilna senovinio inventoriaus- vyksta filmavimas. Pasigirsta keistokas garsas – kriuksėjimas. Iš šešėlio į aikštę išlenda šauni porelė, vedina milžiniška paršavede. Moteriškės skrybėlaitę puošia vyšnių medelis. Prasilenkdami pasisveikina su kita tokia pat įdomia porele. Scena baigta, kriuksinti paršavedė vedama į pavėsį. „Aktorei“ už darbą pasiūloma kibiras vandens, tačiau ji reikalauja dušo. Kibiras supilamas ant nugaros, o kiaulytė, suklupusi ant priekinių kojelių, iš malonumo net užsimerkia.
Landžiojame tarp senovinių automobilių, sutartas laikas prabėga labai greitai. Parkavimo aikštelėje bandome atsispausdinti bilietėlį. Dėdulė sargas paslaugiai aiškina ką kur mesti, ir ką spausti. Automatas nesuveikia, todėl dėdulytis pasiūlo sumokėti jam tiesiai delniukan, o šlagbaumą jis ir pats pakels. Tai štai iš kur tas paslaugumas visiems įvažiuojantiems. Gerą bizniuką dėdulis įsitaisė, bet negi gaila, vis tiek mokėtume.
Keliaujame į Česke Budejovice (ten nakvosime 2 naktis). Vyciokas įkyriai perša mintį važiuoti kažkokiais miškų takais, kur pastatyti eismą ribojantys ženklai. Už tai gauna bart, ir važiuojame pagal žemėlapį. Netoli Budejovicų, kažkelintam kaimely užmatome pakeliui pagyvenusį čeką su pintinėle. Rūpi gi baisiai pažiūrėt ką ten nešasi. Stabtelim- o ten grybai. Pintinėlės šeimininkas išdidžiai pademonstruoja- vieni baravykai. Aplink miškai, tad stabtelim gamtos reikalais. Tik staiga girdisi mano vyro balsas: „- Neškit fotiką greičiau!!“ O jergutėliau,- po pušaitėm baravykai. Dideliausi, po kelis, kirmėlių nepagraužti.. 5 minutės ir pusė „Rimi“ maišo prigrybauta. Ir nesvarbu, kad dar nežinom ką su jais darysim. Turbūt ir tas vietinis, po pietų nusnūdęs posmelį, nuėjo po miškelį pasivaikščiot. Tubūt kaip nujausdamas, Vyciokas vis ginė mus į miškus.
Česke Budejovicuose apsistojame pensione „Oliver“.
Senoviniame pastatas, kambariai dideliausi, nors šokius renk, aukštom, aukštom lubom, tik neseniai po remontų.
Patį jaukiausią kambarį palėpėje gauna mūsų merginos- tikras palėpės kambarys studentėms. Baravykus atiduodame pensiono šeimininkui. Apsidžiaugia žmogus, pasirodo grybavimas, vienas mėgstamiausių jo laisvalaikio užsiėmimų. Česke Budejovicai garsūs KOH – I-NOOR pieštukų gamykla bei gausia „second hand“ parduotuvių gausa. Pastarųjų randi kas keliolika žingsnių. Pasivaikštome po vakarinį miestą, bet lietus vėl pargena mus atgal į pensioną.
Turbūt gražiausia Čekijos pilis Hluboka nad Vltavou lankoma kitą dieną. Parkavimas centre nuo 50 iki 70 Kč porai valandų, bet nemokamą vietą surandame tolėliau nuo centro. Kylame į kalną, pilis iškilusi ant 83 m uolos. Nosį kutena šviežiai iškeptų skanėstų kvapas- kioskelyje kepami staročeske trdl. Link pilies žengia pasipuošusių, su gėlėmis rankose grupelės žmonių. Nusprendžiame, kad tai greičiausiai mokyklos išleistuvių dalyviai.
Pilis pritrenkiančio balto grožio.
Lauko sienos padabintos ragų trofėjais.
Vaikus paleidžiame į bokštą (studentams 30 Kč) pasigrožėti apylinkėmis. Švytinčios saulėje baltos sienos, kaltiniai sukti laiptai į terasą, puikai sutvarkytas sodas- galėtum iš karto čia apsigyventi. Bet ir vėl įsijausti nevalia, dar turim aplankyti Českij Krumlov. Kad būčiau žinojusi, tai nakvynei vietas iškart būčiau užsakiusi Českij Krumlove. Po miestą galėtum landžioti dienų dienom jaukiomis gatvelėmis, lankant mažytes suvenyrų parduotuvytes, atrandant vis ką gražaus ir netikėto.
Miestelis tūno ant Vltavos upės kranto, todėl vandens sporto mėgėjai gali sėkmingai paplaukioti plaustais, kanojomis ir baidarėmis. Pats miestas beveik nekeitė savo veido nuo 18 a. Tačiau iki 1989 m. buvo ganėtinai apleistas. Dabar, po renovacijos, tai vienas jaukiausių miestelių, kur nepastebi kaip prabėga laikas. Viena didžiausių Čekijos pilių pastatyta Vltavos upės linkyje, o senamiestis įsikūręs kairiajame upės krante. Pilyje siūlomi net keli maršrutai turistams, vyksta vaidinimai. Pakrantės nusėtos mielomis kavinukėmis, kur čiurlenant vandeniui gali mėgautis kavos puodeliu, alaus bokalu ar sukirsti gerą gabalą mėsos.
Pro KOH-I-NOOR parduotuvėle negalime ramiai praeiti. Nuo pieštukų pasiūlos mirga akyse- perkame lauktuvių.
Likus geram pusvalandžiui iki sutarto susitikimo laiko, netikėtai užsukam į kavinukę kavos, kur siūlomi paskanauti tiesiog milžiniški gabalai nuostabių grynai naminių tortų ir pyragų.
Grižus į Budejovicus, paprašau šeimininko pasinaudoti internetu. Jis atneša kompiuterį tiesiai į kambarį, tad pasinaudoję proga, tuo pačiu ir smagiai pasišnekame. Pensionus anksčiau įkurti ir laikyti Čekijoje nebuvo jokių problemų, bet po įstojimo į ES, kap ir visur, atsirado kalnai popierizmo ir kitų nesąmonių. Naujai įkurti pensioną būtų gerokai sudėtinga, kaip ir pas mus. Šeimininkas puikiai žino Lietuvą, pats yra lankęsis Estijoje – Taline. Klausiam apie krizę- ar jaučia. Sako, kad jų versle krizės nėra. Savo pensione vos spėja suktis. Gal kiek sudėtingiau žmonėms, kurie dirbo dideliuose pramoniniuose objektuose, bet iš esmės nėra blogai. Nors kalbame iš pradžių angliškai, įsišnekėjus, pasakoja, kad mokėsi ir rusų. Pasikalbam ir rusų kalba……..
pirmas 
79tieji 
ipvoisas