Moldova: Po trisdešimties metų vėl Moldavijoj

Moldova 2015, lapkritis

LIJO LIJO

Bilietus į Kišiniovą pirkome metų pradžioje. Kadangi paskutinieji mėnesiai išvykomis buvo labai turtingi, tai apie kelionę į Moldovą beveik pamiršome. Užtat atėjus lapkričio pabaigai, ji buvo tarsi visai netikėta, tačiau jau beveik negeidžiama. Skrydžiai vyko labai sklandžiai, be kokių nors netikėtumų ar nuotykių. Gal tik kelias iš Klaipėdos iki oro uosto stebino šiokiais tokiais mūsų tautiečių minčių ir poelgių kontrastais. Kartu su mumis mikroautobusu iki Rygos važiavo keturi Lietuvos emigrantai: du į Norvegiją, vienas į Švediją ir dar viena dramatiškos galvosenos iššaukiančių drabužių savininkė vyko į Vokietiją. Kažkuriam užvedus kalbą apie Afrikos migrantų antplūdį į Europą, visi atgijo ir pradėjo nelabuosius atbėgėlius „skalbti“. Šnekėjo, kad juodukai ne nuo karo bėga ir ne dirbti veržiasi į Europą, o pašalpų kaulyti, ne mokytis, o kitus mokyti, ne gyventi, o trukdyti čia darniai gyvenantiems europiečiams, ir kad Azijos – Afrikos emigrantai nepriima ir niekada nepriims europiečių kultūros ir vertybių. Apsiramino tik tuomet, kai neiškentęs pacitavau liaudies išmintį, bylojančią apie iš katilo besišaipantį puodą ir pateikiau šiek tiek informacijos apie mūsų emigrantų nelabai korektiškus darbelius Anglijoje, Airijoje, toje pačioje Norvegijoje ir netgi Latvijoj.

Atskridus į Kišiniovą greitai atgavome nedidelį savo bagažą, išsikeitėme pinigus, užsisakėme taksi, ir po dvidešimties minučių išlipome prie sostinės vardu pavadinto viešbučio. Pasitiko maloni viešbučio budėtoja, užsakytą kambarį su dviem atskiromis lovomis, mums nesuspėjus net susigaudyti, ji pakeitė į dviejų kambarių dviejų lovų liuksą. Be jokio papildomo mokesčio. Kambariai buvo neblogi: trys langai į pagrindinę gatvę, erdvi ir šviesi vonia, nedidelės švarios lovos, šaldytuvas, televizorius ir du raudonai rudi kilimai. Šiek tiek šokiravo tik nuo langų viršaus iki pat žemės nukarusios didžiulės blizgios medžiagos užuolaidos.

Visi langų rėmai buvo mediniai, baltai nudažyti, dvigubi, ir kaip gūdžiais tarybiniais metais apklijuoti baltomis popierinėmis juostomis. Kad neišeitų šiluma. Durys ir spintos taip pat buvo iš medžio, o grindys – iš aniems laikams būdingo parketo, jau nuzulinto, bet gerai nušlifavus dar galinčio tarnauti ne vieną dešimtį metų. Tokius kambarius europiečiai paprastai vadina „tarybiniais“. Taip, tai yra tiesa, tačiau aš norėčiau pridurti, kad panašaus interjero viešbučių ar šiaip visuomeninės paskirties patalpų galima atrasti ne tik buvusioje SSSR teritorijoje, bet ir kur nors Vietname, Kambodžoje, Kuboje ar net pačioje Amerikoje. Panašaus pjovimo parketai, langų rėmai, durys ir kiti interjero elementai, iki naujųjų statybos technologijų, plastiko ir kitų sintetinių statybinių medžiagų atsiradimo, egzistavo daugelyje pasaulio valstybių,.

Taigi, apsigyvenome Stalino laikų stiliaus viešbutyje ir labai apsidžiaugėme, kad jo holai, kavinės, koridoriai ir gyvenamieji kambariai buvo labai šilti. Sėdėdamas fotelyje prie šaldytuvo Vytas ilgai maigė savo išmanųjį, o paskui pasakė:

– Visą laiką kol būsime čia ( aštuonias dienas) lis. Lis beveik be jokios pertraukos, gal tik paskutinę viešnagės dieną išvysime truputį saulės. Dienomis bus nuo 3 iki 7, naktimis iki 8 laipsnių karščio.

Jisai net vieną laipsnį šilumos visada vadina karščiu. Šitoje vietoje dar turiu pažymėti, kad internetas mūsų dviejų kambarių būste visą kelionės laiką veikė vienintelėje vietoje – pirmajame kambaryje prie šaldytuvo stovinčiame fotelyje. Visur kitur – niekaip ne.

Kai mes gerai išsimiegoję kitos dienos rytą priėjome prie budinčios pasiimti pusryčių talonų, ji tarsi pratęsdama vakarykštę Vyto prognozę taip pat konstatavo, kad visą mūsų viešnagės savaitę pils lietus. Kitą, ko gero, taip pat.

LIJO LIJO LIJO

Išėjome į gatves. Ant mūsų galvų, drabužių ir batų iš dangaus krito stambūs vandens lašai. Nesmarkiai, monotoniškai, įkyriai, o po kokių dešimties minučių kažkur po drabužiais ėmė smelktis drėgmė. Traukėme pagrindine miesto arterija ieškodami skėčių. Apniukusi diena visai atitiko mano nuotaiką. Ne kartą teko skaitinėti mūsų žinomos režisierės Aurelijos Ragauskaitės ese, interviu. Viename įsidėmėjau tą vietą, kurioje ji rašė, kad visada išdidi ir laiminga išeidavo pas žiūrovus po gerai pavykusio spektaklio, o jeigu artistai pjesę suvaidindavo prastai, ji vengdama publikos nerdavo į pirmą pasitaikiusį kambarį. Kad tik nesutiktų žmonių ir jų žvilgsnių.

Prieš pat išvykstant į Kišiniovą, mes vaidinome trečiąją spektaklio „Prisiminimai apie Kiaulių gatvės gyventojus“ premjerą. Iš vakaro repeticijoje spektaklis atrodė visai neblogai, susirinkus žiūrovams pirmoji vaidinimo dalis buvo suvaidinta gerai, gi vaidinant antrąją, teatriniame mechanizme kažkas trakštelėjo, visi pasidarė įsitempę, rėksmingi ir neįdomūs.
Ne gana to, nelabai vykusiai artistų vaidybai techninėmis klaidomis atitarė ir spektaklio garsistas bei apšvietėjas. Statistikos duomenimis, kiekviename darbe žmonės labiausiai vertina du faktorius: gerą atmosferą ir atlygio dydį. Kai šitiems dalykams vietos valdžia neskiria jokio dėmesio, sulaukti nemalonių techninio personalo siurprizų nėra jau toks didelis netikėtumas.

Taigi, apsiblausęs Kišiniovo oras ne tik nesikirto su minorine mano nuotaika, o visai organiškai susiliejo su konkretaus miesto objektais ir emocijomis.

Kadangi lietus nesiruošė liautis , užėjome į didelį univermagą. Nors pirkti nieko nesiruošiau, tačiau tokioje vietoje akių neužsiriši. Taigi, pradėjau žvalgytis. Į akis krito trys daiktai: pirmajame parduotuvės aukšte – kiniečių gamintas tailandiečių dailininkų rankomis dekoruotas Jakateriną antrąją vaizduojantis kavos servizas, antrajame – vokiška stalinė lempa su žaliu gaubtu, šeštajame – avikailių liemenė su daugybe kišenių ir užtrauktukų. Tą akimirką šitų daikčiukų aš pirkti nepuoliau, tačiau buvau tikras, kad juos tikrai įsigysiu ir todėl mano surukusi savijauta truputį prašviesėjo.

Paskui šiek tiek paklaidžiojome po Kišiniovo turgaus maisto skyrių, pavalgėme pirmoje pasitaikiusioje kavinėje, ir vėl sugrįžome prie turgaus prekystalių. Amerikonai mėgsta kartoti, kad bet kokią depresiją galima nuslopinti pirkiniais. Nemėgstu klausytis šitos šalies liaudies balso, tačiau tą dieną geras apsipirkimas man irgi pasirodė pati tinkamiausia išeitis iš susidariusio blogos nuotaikos vakuumo.

Kišiniovo turgus didžiulis, vietos stebėjimuisi į valias. Tikrai jos užtenka ir akims paganyti, ir piniginei patuštinti, juo labiau, kad kainos nedidelės, nesikandžioja. Nusipirkome saldžiarūgščiais kopūstais farširuotų paprikų, panašiu būdu paruoštų baklažanų, namuose išaugintų pomidorų, padžiovintų slyvų, graikinių riešutų meduje, korėjietiškų salotų, mėlynųjų „Moldovos“ rūšies vynuogių, mėsos skyriuje savo krepšius papildėme slėgtainiu su ausimis, slėgtainiu su jaučio liežuviu ir margo mėsos asortimento saltisonu. Nepraėjome ir pro tik ką iškeptos duonos ir bandelių lentynas. Prisiminiau kažkur išgirtą moldavų pyragą – placindą, taigi jų taip pat nusipirkome: vieną su varške, antrąją su moliūgais, trečiąją… Žodžiu, Dievas davė mums viską, bet pamiršo duoti UŽTEKS. Apsirūpinę keliais kilogramais maisto sugrįžome į savo pilką, Stalino laikus menantį viešbutį. Pirmajame mūsų kambaryje stovėjo šaldytuvas, čia pat buvo elektrinis arbatnykas, šiek tiek indų ir visi svečiui reikalingi stalo įrankiai. Dar kokį pusvalandį pasidarbavome ruošdamiesi vakarienei, paskui susėdome ir ėmėmės kasdienio, tačiau niekaip žmonijai neatsibostančio užsiėmimo.

Lietus nesiliovė. Pavalgę ir pasmaližiavę saldumynais, pasidarėme tingūs ir apatiški.
Tokia, tikriausiai, visų sočiųjų dalia,- mąsčiau sau drybsodamas lovoje,- gyventi be žingeidumo ir azarto, be žiburėlių akyse, bejausmiais, abejingais ir nejautriais. Visi persisotinę žmonės yra nykūs, nuobodūs ir tingūs, – gulėdamas lovoje toliau rutuliojau to vakaro savo vidinį monologą ,- tai ko gi mes taip dažnai kabinėjamės prie savo valdžios? Ko galima tikėtis ir laukti iš žmonių, kurių organai kasdien pasidengia vis storesniu ir storesniu riebalų ir taukų sluoksniu? Nieko. Visiškai nieko negalima tikėtis ir laukti. Taigi, telieka vienintelis žmogiškas jausmas – mes privalome juos užjausti. Juos reikia tiktai užjausti, ir visam laikui praeis noras pykti, priešgyniauti, kritikuoti ir keiktis. Juk pilvo reikalai dažnam lietuviui visada yra kur kas aukščiau už gyvenimą. Taigi, ir už politiką jie gali atsistoti kur kas aukščiau…

Panašiai sau mintindamas ir klausydamas į langus barbenančio lietaus, po truputį, tarsi į gilų šiltą liūną grimzdau į miegą. Praryjantį visus mūsų jausmelius ir palaimingą.

DIENA BE LIETAUS

Prieš išvykstant į Moldovą, vienas bendras mano ir Vyto pažįstamas mūsų paklausė:

– Turite Kišiniove giminių?

– Ne.

– Turite pažįstamų?

– Taip pat ne.

– Tai ko jūs ten beldžiatės?

Trečiąją mūsų kelionės dieną, prieštaraudamas Vyto ir viešbučio budinčios prognozėms, lietus staiga liovėsi. Greitai papusryčiavome ir vėl išėjome į miestą.

Po Moldaviją važinėjausi prieš trisdešimt metų, gerai atsimenu jos žalias kalvas, pastoralinius kaimus, ramius ežerus ir milžiniškus saulėgrąžų laukus, persisunkusius tyliu žavesiu ir žmonių gyvenimais. Nors mūsų folkloras man yra mieliausias pasaulyje, iki šiandien atsimenu čia girdėtą vieno kaimo folkloro ansamblį. Šita šalis taip pat turi kai kuriuos pačius geriausius Europos vynuogynus. Anuomet už porą rublių čia buvo galima nusipirkti kelis butelius pačio geriausio vyno. Kelionių po šią šalį vinimi iki šiandienos laikomi Moldovos vynai, kuriais ji garsėjo ir garsėja toli už savo sienų. Anuomet daugiau bastėmės po gamtą, vos dieną kitą paskirdami jos miestams. Šį kart nusprendėme būti vien sostinėje.

Kišiniovas yra laikomas pačiu žaliausiu didmiesčiu visoje Europoje. Tą mes supratome ir patys , vos tik lietui pasibaigus išėjome į gatves. Net apniukusią dieną buvo nesunku suvokti, kad šiltuoju metų laiku čia viskas tiesiog skęsta žalumoje. Moldovos sostinę gaivina ne tik dideli medžių plotai, bet ir dvidešimt ežerų. O turistus kiekviename žingsnyje džiugina vietos žmonių nuoširdumas. Gražios gamtos ir svetingų žmonių miestas stebina į jį atvykusius netgi nepalankiu oru.

Tą dieną pasižvalgymą pradėjome nuo Šventųjų vartų arba Pergalės arkos. Arka sumūryta Stefan cel Mare bulvare, vienoje jos pusėje išsidėsčiusi garsioji ortodoksų katedra su medžiais ir varpine, kitoje yra Didžiojo susirinkimo aikštė ir šalies vyriausybės pastatai. 1928 metais arka buvo sumūryta vietoje sugriauto paminklo Rusijos imperatoriui Aleksandrui II pagal Aleksandro Plemedialės projektą.

Didžiojo susirinkimo aikštėje tą popietę stovėjo lietuje permirkęs palapinių miestelis, po kurį kava bei arbata šildydamiesi vaikštinėjo antivyriausybinio protesto dalyviai. Jie blokavo visus išėjimus iš parlamento pastato, taip mėgindami sulaikyti buvusį šalies premjerą Vladą Filatą, kuris yra įtariamas įsipainiojęs į bankų aferą, per kurią iš valstybės iždo nudaigojo apie 1,5 milijardo JAV dolerių. Taip pat yra įtariama, kad ponas V.Filatas iš vieno Moldovos verslininko paėmė 260 milijonų dolerių kyšį ir netiesiogiai padėjo jam perimti vieno iš didžiausių bankų kontrolę.

Mums einant pro šalį, protestuotojai kvietė prieiti arčiau, pasakojo apie jų šalyje klestinčią korupciją ir velniai žino kur išleistus milijonus, skirtus pasibaisėtiniems Kišiniovo grindiniams lopyti. Labai daug gilintis į protestuojančių reikalavimus nepanorome, mat jų mintys ir tekstai buvo kaip du vandens lašai panašūs į mūsų antivyriausybiškai nusiteikusių piliečių mintis: kyšiai, valdžios atstovus apraizgę giminystės ryšiai, korupcija…

Naudodamiesi galimybe be skėčių pavaikščioti Kišiniovo gatvėmis, beveik visą tą dieną joms ir paskyrėme savo laiką. Įsivaizduoju kaip malonu miestiečiams čia vaikštinėti šiltais vasaros vakarais, goglinėti po prie pat Stefano cel Marės bulvaro prilipusį to paties pavadinimo parką. Šita žalioji zona miesto žemėlapiuose žymima nuo 1818 metų. Ji prasideda bronziniu Stefano didžiojo monumentu. 1957 metais parke buvo iškilmingai atidaryta Moldavijos literatūros klasikų alėja. Įdomiausias dalykas, kurį mums su Vytu čia pavyko aptikti – nepaprasto grožio senovinis fontanas. Piramidės formos, ažūrinis, šiek tiek pasviręs, vietomis pažaliavęs, jau stipriai apsilaupęs, tačiau akį traukiantis iš gilios praeities atkeliavęs stebuklas. Nesinori pasakoti apie kitas tą dieną mūsų matytas vietas, galiu tik patvirtinti, kad mielai čia atvykčiau dar kartą, tačiau tikrai nesiryžčiau į Moldovą skristi vėlyvą rudenį ar žiemos metu, mat vaikščioti lietaus permerktomis miesto gatvėmis, kurių duobėse telkšo milijonai balų, o grindinių plytelės yra taip išsiklaipę, jog beveik nelieka laiko pakelti akių į vynuogienojais apraizgytus senovinius rūmus, kartais gali prilygti sunkiam ir ne visai maloniam darbui.

LIJO LIJO LIJO LIJO

Pirmuoju Kišiniovo muziejumi buvo Archeologinis muziejus, įkurtas pirmojoje XIX amžiaus pusėje. 1880 metais atsidarė Kraštotyros muziejus, kuriame buvo saugomi Besarabijoje, Ukrainoje ir Kryme iškasti radiniai. 1889 metais, papildžius Žemės ūkio muziejaus eksponatus, buvo įkurtas Zoologijos muziejus. Daug muziejų Kišiniove atidarė tuomet, kai Besarabiją prijungė prie SSSR. 1940 metais pradėjo veikti Dailės, Kraštotyros, Katovskio, Pogrindinės tipografijos, Puškino namas – muziejus, ir visa eilė kitų.
Dar turtingesnis muziejais Kišiniovas tapo po 1965. Maždaug per penkiolika tarybinės santvarkos metų mieste duris atvėrė Kultūros didvyrių, Gamtos, Memorialinis Bulgarijos sukilėlių, Ščiusevo namas – muziejus, Moldavijos TSR liaudies švietimo, Karinės šlovės, Istorijos ir Mokslinio ateizmo muziejai.
Šiandien moldavai apie kai kuriuos jau menkai teatsimena, tačiau didžioji jų dalis dar vis klesti ir priiminėja miestiečius bei turistus. „Jei norite susipažinti su šalies, kurioje viešite, istorija, kultūra ar vietovės tradicijomis, pats pirmas jūsų tikslas turėtų būti – muziejų lankymas“ – kažkas pasakė. Žinoma, kad galima šalies istoriją pasiskaityti vadovėliuose ar internete, tačiau tik muziejuje galima tapti tikraisiais senovės palikimo liudininkais! Kadangi oras pakenčiamas buvo vienintelę dieną, tai visai nenuostabu, kad didesniąją mūsų laiko dalį mes praleidome žiūrinėdami įvairias ekspozicijas. Ir labai gerai, nes daug galimybių rinktis visada kelia sumaištį galvose.
Aplankėme net penkis muziejus.
Rašant šį skyrelį man pačiam pasidarė labai įdomu, kokius gi muziejus labiausiai vertina juose dirbantys žmonės, muziejininkai, mokslininkai. Atradau net sudarytą pačių iškiliausiųjų pasaulio meno ir istorijos saugyklų dešimtuką ir pasidžiaugiau, kad didesnėje jų dalyje buvau ir aš. Štai tas dešimtukas: Luvro muziejus Paryžiuje, Britų – Londone, Ufici galerija – Florencijoje, Metropoliteno meno muziejus Niujorke, Prado muziejus Madride, Egipto muziejus Kaire, Olandijos nacionalinis muziejus Amsterdame, Smitsono – Vašingtone, Valstybinis Ermitažas – Peterburge.
Turbūt nesunku suvokti, kad Kišiniovo muziejuose, bent jau šiandieną, neatrasime Botičelio, Mikelandželo, Da Vinčio, Rembranto, Karavadžo ar Rafaelio kūrinių. Tačiau apsilankę jų salėse, atradome sau tikrai daug nelaukto, netikėto, originalaus. Nesismulkinsiu aprašinėdamas, tačiau aplankyti bent jau Etnografijos ir gamtos, kurio perlu yra laikomi atkurti mamuto griaučiai, Dailės bei Puškino namą – muziejų tikrai derėtų kiekvienam atvykusiam į šios šalies sostinę.

LIJO LIJO LIJO LIJO LIJO

Šeštadienio vakare išsikvietėme taksi ir nuvažiavome į naujuose Kišiniovo rajonuose esantį „Teatrą iš Rožių gatvės“. Kadangi šio teatro įkūrėjo ir vyriausiojo režisieriaus Jurijaus Charlamovo darbus buvau matęs anksčiau, tai kažko ypatingo nelaukiau ir nesitikėjau. Tą vakarą teatre buvo rodomas premjerinis vaidinimas „Baltoji akacija“. „Baltoji akacija“ yra tarybinė garsaus rusų kompozitoriaus Isako Dunajevskio operetė, kuri jau penkis dešimtmečius vis „nenulipa“ nuo Europos scenų.

Šiandien šio kompozitoriaus asmenybė ir kūrybinis palikimas vertinami labai įvairiai. I.Dunajevskis yra vienas iš tarybinės operetės pradininkų. Autorius sukūrė dvylika šio žanro kūrinių. Operetės yra tik dalis kompozitoriaus kūrybinio palikimo. Per visą plačiąją tarybų šalį skambėjo populiarios I. Dunajevskio dainos. Neatsiejama jo kūrybos dalimi tapo ir muzika kino filmams.

„Baltoji akacija“ yra paskutinis šio rusų muziko kūrinys, visas prisodritas labai ryškaus, labai melodingo ir patrauklaus skambėjimo. Šiame kūrinyje I.Dunajevskis nutolo nuo klasikinės operetės struktūros principų ir sukūrė lengvą, linksmą, spalvingą lyrinę komediją. Savo stiliumi ši operetė yra labai panaši į 30 – 40 metų tarybinius kino filmus: „Cirkas“, „Volga – Volga“, „Keturios širdys“. Neapsiriksiu pasakęs, kad vyresnės kartos žiūrovai atėję į šitą spektaklį, tą vakarą patyrė šviesius nostalgiškus jausmus, o jaunimui jis tapo tarsi retro kelione į pasaulį, pilną pačių nuoširdžiausių aistrų, patriarchalinių senosios Odesos papročių bei moralės, pasaulį sklidiną romantikos ir tikrų, nesuvaidintų išgyvenimų. Pasižiūrėję Teatro iš rožių gatvės vaidinimą, senas ir jaunas gavo retą galimybę pamąstyti apie meilę, patikimus draugus, jausmų švarumą ir drąsiai savo tikslų siekiančius žmones, kurių niekada niekas negalės nugalėt.

Tikrai labai puikus spektaklis, be moralų tačiau su kirbančia viltimi. Ir ne mažiau geru, nė minutėlės nuobodžiauti neleidžiančiu žydišku jumoru.

Miesto savivaldybės išlaikomas Teatras iš Rožių gatvės per gyvenimą ėjo laiptelis po laiptelio, iš mėgėjų tapo Liaudies teatru, iš Liaudies – profesionaliu, atitinkamai didėjo spektaklių finansavimas, režisierių ir aktorių honorarai. Susižavėjęs, su pavydu tą vakarą žiūrėjau puikų šio teatro vaidinimą ir mąsčiau apie mūsų miesto teatralų gyvenimo realijas, kurios kažkaip jau labai ryškiai skiriasi nuo kišinioviečių, o tarpais ir visai praranda sveiku protu suvokiamą logiką. Pinigų kultūrai mūsų savivaldybėje dirbantys valdininkai negaili, jų mano nuomone, pilnai užtenka, tik kažkodėl labai jau painūs ir nesuprantami tų pinigų vaikščiojimo keliai, švogeriški ir švonderiški.

XXX

Jeigu kas nors šiandien manęs paklaustų, kas man labiausiai įsiminė šitoje kelionėje, atsakyčiau:
– Vakaras teatre ir trijų valandų pašnekesys su kolegomis iš Vokietijos, Rusijos ir Prancūzijos Kosmoso viešbučio bare.
– Ir dėl to vertėjo trenktis kelis šimtus kilometrų ir išleisti krūvą pinigų?
– Taip, vertėjo.