Du Kiprai

Kadangi pernai nepavyko normaliai pratęsti vasaros Balkanuose – atsitiko tiems kraštams nebūdingai šalta rugsėjo pabaiga, tai šių metų vasaros pratęsimą nukėlėme gerokai toliau į pietus. Į Kiprą.
Kipre visi buvo ir viską matė. Skridome pilnu lėktuvu ir pirmyn ir atgal. O tai reiškia, kad daug lietuvių aplanko Kiprą, turbūt tik graikišką salos dalį. Į šitą gražią ir šiltą salą “suskraidyti” galima vos už 160 EUR, skrydis užima tik ~ 3,5 valandos, taigi poilsio vertės ir kainos santykis – labai ir labai geras.
Kipro saloje yra dvi valstybės. Jeigu labai tiksliai – tai netgi keturios skirtingai administruojamos teritorijos: turkų Kipras – Šiaurės Kipro Turkų Respublika, graikų Kipras, vadinamas tiesiog Kipro Respublika, britų suverenios teritorijos ir ”žalioji zona”, kontroliuojama JT.
Aplankėme visas keturias. Nors, suprantama, UK teritorijoje ir žaliojoje zonoje neužtrukome.

Šiaurės Kipras

Pirmąją kelionės dalį paskyriau turkų Kiprui. Tikėjausi ten daugiau ramybės, natūralaus, ne turistams orientuoto, gyvenimo. Viso to gavome net daugiau negu tikėjausi. Nedidelis eismas keliuose, labai patogus priprasti prie vairavimo kaire puse. Pustuščiai populiarūs pliažai ir daugybė jaukių vietelių prie jūros, kur žmonių nesutiksi.

Puikus resortas, kuriame gyvenome, irgi nebuvo užpildytas daugiau kaip 20%, taigi dideliu ypač švariu baseinu dalinomės tik su keliais britais.
Šiais laikais, kada visos pajūrio teritorijos Europoje ”išasfaltuotos ir užbetonuotos” Šiaurės Kipras – unikali, išskirtinė vieta, daug mažiau paliesta urbanizacijos. Tiesa ir čia pajūryje masiškai statomi resortai, viešbučiai, tačiau neaukšti, pasislėpę tarp kalvų ir kažkaip susiliejantys su gamta. Vilos ir apartamentai čia pigesni, negu graikų Kipre, todėl daug rusų, taip pat britų ir kitų perkasi čia nekilonjamą turtą.
Pažntis su turkų Kipru prasidėjuo nuo Gazimagusos, kurios graikiškas pavadinimas skambesnis ir gražesnis – Famagusta. Taip jau išėjo, kad norėdami pamatyti mirusį miestą – Varošą – pravažiavome vos ne visu tvoros, skirančios jį nuo likusio miesto, pakraščiu. Kaip tik iki internete išpopuliarintų didžiųjų apleistų viešbučių neprivažiavome, užtat per tvorą prisižiūrėjome apleistų graikų vilų liekanų.

Paskui graikų klausiau, kodėl turkai užėmę tą teritoriją jos ”neįsisavino”, o paliko kaip draudžiamą įeiti zoną. Atsakymo nesužinojau. Keistas turkų valdžios sprendimas. Ta teritorija atskiria nuo miesto pajūrį ir gražius pliažus. Na, bet užtat į naudą laukinei gyvūnijai. Sako, kad ten dabar ramiai laiką leidžia jūros vėžliai ir kiti, nemėgstantys žmonių trukšmo, gyvūnai.
Pati Gazimagusa-Famagusta – jaukus miestas su įspūdinga pilimi ir tradiciniu Viduržiemio jūros senamiesčiu.

Liūdnokai atrodo buvusi Šv. Mikalojaus Katedra, kuri dabar – Lala Mustafa Paša mečetė, papuošta Turkijos ir Šiaurės Kipro vėliavomis.

Tačiau reikia pasakyti, kad turkai, nors ir neprižiūri graikiško paveldo, bet jo ir nenaikina. Nors lietuviai kaip žinia ne musulmonai, bet paliktos be priežiūros bažnyčios pas mus ne tik kad greitai prarastų visą savo inventorių, bet matyt ir sienos neatlaikytų vandalų siautėjimo. Gi turkų Kipre jose pilna tvarkingai stovinčių ikonų ir niekas jų neliečia.
Netoli Famagustos kitas garsus turistinis objektas – Salamis. 30 laipsnių karštyje apeiti visus jo griuvėsius neitin smagu, bet, pasimaudžius šalia esančiame pliaže – vsai įdomu. Jei nesate didelis griuvėsių mėgėjas, užtenka paėjėti iki amfiteatro. Toliau ten tik akmenys ant žemės.
Sekantis rytas prasideda maudynėmis baseine. Toliau – kava terasoje su nuostabiu vaizdu į jūrą.

Po pusryčių kelionė į tolimiausią Kipro salos tašką – apaštalo Andrejaus kyšulį.
Ramus, snaudžiantis gyvenimas, nedideli miesteliai visą kelią. Puiki Karpaz Gate marina ir žvejų prieplaukos. Taip pamažu priartėjame prie įžymiojo Golden beach.

Bungaluose prie jo nemažai gyventojų, taigi ir besimaudančių bus kokių 20 ar net 30. Gi pavažiavus šimtą-kitą metrų į šoną visas pliažas – tik mūsų.
Važiuojant toliau kelią pastoja asilai. Pripratę būti maitinami pravažiuojančių jie nebijo automobilių ir norint toliau važiuoti kartais reikia arba asilui duoti kažką valgomo arba apgauti, imituojant tą davimą. Kitaip iš kelio jis gali nesitraukti ilgai.

Apaštalo Andrejaus vienuolyną radome remotuojamą, taigi pasigoržėti galima nebent pastoliais. Užtat vaizdas aplink gamtos mėgėjui – palaima.

Nuo žavaus ir brangaus Sea Bird motelio iki salos galo – dar gal pora kilometrų itin prasto žvyrkelio. Prisižiūrėję gamtos pakeliui nutarėme, kad ten jau nieko naujo nepamatysim ir neverta daužyti beveik naujo nuomoto automobilio. Be reikalo – vertėjo ten nuvažiuoti.
Šiaurinėje turkų Kipro dalyje didžiausias pakrantės miestas – Girne, senoji Kirenija. Apylinkėse čia daug resortų, vilų, viešbučių, bet patraukliai ta teritorija neatrodo. Užlipus į Kirenijos pilį atsiveria gražūs vaizdai į uostą ir miestą.

Palei senajį uostą, savaime suprantama, restoranai viliojantys šviežia žuvimi ar kitais turkiškais patiekalais. Labai skaniais.
Liūdnoka buvo atsisveikinti su turkų Kipru. Gamtos ir ramybės mėgėjui – puiki vieta. Minusai buvo du: gan nuobodus nardymas – nei koralų nei žuvų, ir dar nuobodesnė žvejyba – pakrantėje tik mažos žuvys. Aplamai tiek mažai žuvų kaip Kipro salos pakrantėse nemačiau niekur kitur Viduržiemo jūroje.
Dviejų valstybių sostinėje, turinčioje tris pavadinimus – Lefkoša, Leukosia ir Nikosija – pėsčiomis perėjome sieną. Iš ramaus “natūralaus” turkų Kipro į “industrinį” turistinį graikų Kiprą.

Pietų Kipras

Nors graikų Kipras daug labjau urbanizuotas, tankiau gyvenamas ir čia verda turizmo industrija, įspūdingų gamtos vietelių čia daugiau negu turkų Kipre. Pastebimai žalesnis ir įvairesnis.
Statybų bumas dabar jau praeityje, kainos nebe tokios išpūstos, bet vistik vilos ir apartamentai čia brangūs. Sprendžiant iš kalbančių aplink, daug nekilnojamo turto čia supirkę, suprantama, rusai. Pasirodo nemažai perkasi ir “naujieji kiniečiai”. Tiems milijonas-kitas eurų – “mėnesio alga”.
Vėlgi ryte pasiturškenę baseine, tik daug mažesniame negu turėjome turkų Kipre, išvažiavome maudytis prie garsiųjų Afroditės akmenų. Vieta labai graži.

Kitas “must see” objektas – Avakas’o tarpeklis – dar įsūdingesnis. Aplamai neilgai kelionei nuo Pafoso iki jo gali neužtekti ir dienos: pakelėje pilna įvairių įspūdingų gamtos ir žmogaus kūrinių: olos jūroje, Agios Georgios Pegeias, Pafoso zoo ir t.t.

Na o pats Avakas’o tarpeklis …. būtina pamatyti.

Taip pat būtinai reikia nuvažiuoti į Akamas pusiasalį, nacionalinį parką. Sako, kad ten gražiausi pliažai. Pliažai tikrai gražūs. Vakarinėje pakrantėje įsisiūbavo nemažos bangos, gi jūra netoli įžymiųjų Afrodite’s baths buvo visai rami, taigi tie pliažai buvo mums dar geresni. Afrodite’s baths kaip objektas nevertas specialaus dėmesio – tiesiog baiseinukas šaltinio vandens. Užtat aplink kur neisi visur kažką žavaus surasi.

Jeigu Afrodite’s baths nėra kokia tai išskirtinė vieta, tai jos mylimojo Adonis’o maudyklės – vėlgi vieta, kurią būtina pamatyti. Privažiuoti ten šiek tiek sunkoka – gana prastas žvyrkelis. Bet įveikiamas mūsų Ford Fiestai. Maudyklės – ne tik du kriokliai ir du baseinai, bet ir senovinis malūnas, didžiulė plastiko Afroditė, kitoks kičas ir pikantiška statula su įspūdingo dydžio pimpalu. Skultporiaus, Afroditės statulos autoriaus, supratimas apie grožį gana savotiškas. Normaliam žmogui, manyčiau, tai vos ne baidyklė.
Šitoje teritorijoje nevaisingos moterys turi daug įvairių būdų pastoti. Nurodymai ką reikia daryti – ant lentelių.

Maudynės Adonio maudyklėse – smagumėlis. Nors kainuoja labai nepigiai – 10 EUR žmogui.

Iš didesnių miestų aplankėme tik Pafosą. Smagu pasivaikščioti krantine ar gurkšnojant alutį vienoje iš uostą aplipusių kavinių stebėti saulėlydį.

Pajūrio-pliažines pramogas verta pakeisti pasivažinėjimu po Trodo kalnus. Senoviniai miestukai ten labai jaukūs, kaip ir jų analogai Graikijoje ar Kroatijoje.

Nors Kipras ir ne Seišeliai, bet patiko daug labjau, negu tikėjausi. Patiko abi valstybės – tiek graikų tiek turkų. Skirtingos ir įdomios. Visai netoli, kai turime tiesioginius ir nebrangius skrydžius.