Portugalija: Paskutinę minutę į Madeirą

Į Araratą kopti nepavyks, tai galutinai paaiškėjo likus gal trims ar keturioms dienoms iki kelionės į Turkiją. Turkai atnaujino karinį konfliktą su kurdais, vaizduodami, kad su IS kariauja – kažką tokio skaičiau „Economist” žurnale pakeliui į Madeirą. Turėjau perskaityti, nes rūpėjo, kodėl po galais negaliu lipti į išsvajotąjį Ararato kalną, kur taip norėjau. Bet ką čia dabar verksi dėl prapuolusios kelionės (oficialiai, ji atidėta kitiems metams) dabar svarbiausia sugalvoti ką čia nuveikus, nes staiga lyg iš dangaus nukrito visa laisva savaitė, o man, niekad neturinčiai laiko, tokie dalykai labai retai nutinka. Pasirinkimas yra gana nemenkas: nuo galimybės važiuot namo, į kaimą ir sėdėt po savo obelia, iki galimybės aplankyt kokią nors naują šalį. Rinktis ir malonu ir sunku ir net truputį skausminga, bet nusprendus, kad nepatekusi į kalnus noriu prie jūros, labai greit paieškos ratą susiaurinu iki salų Atlanto vandenyne. Skrydžių kainos nulemia pasirinkimą, ir po karštligiškų viešbučio paieškų, nes aišku viskas jau senai užsakyta, užsisakau nakvynę dviejose Madeiros vietose – gal taip pavyks daugiau pamatyt, galvoju sau.

Kelionė nebuvo baisiai ypatinga, nebuvo toks ir nusileidimas Madeiroj, nors buvau girdėjus pasakų apie labai trumpą nusileidimo taką ir vėjų blaškomus lėktuvus. Tik pradėjus leistis puoliau dairytis tos žaliuojančios salos ir spėjau pastebėti apačioj tyliai praslenkančias Madeiros salynui priklausančias salas „Deserted islands”, kurios kiek spėjau paskaityt yra visiškai netinkamos gyvenimui, tai ir nebuvo niekada apgyvendintos. Kad dykai nestūksotų, portugalai ten bent jau saugomą teritoriją kažkuriai ruonių rūšiai saugoti įsteigė. Atrodo, kad negalim mes žmonės be statusų nei patys gyventi, nei nieko dėtam uolos gabalui neleidžiam šiaip sau būti. Nors, kai pagalvoji, nei tai uolai nei ten gyvenantiems ruoniams į visus tuos statusus nusišvilpti, svarbu jien, kad žmonės į akis nelenda ir tingiai gyvent leidžia. Beje, teisybės dėlei tenka pridurti, kad vistiek į tas salas žmonės braunasi, nes iš Madeiros yra prganizuojamos ekskursijos saloms aplankyti. Kainuoja dienos kelionė 80 eurų, už tai būsite nuplukdyti į apleistąsias salas, gausite pietus, gal pasimaudyti tykiam užutėky, ir tada jus gražins atgal į Madeiros sostinę. Norėjau aš ten, į tas salas, bet ai, daug ko aš norėjau.

Tik atvažiavus į viešbutį esantį Caniço gyvenvietėje iškart po pietų, pradėjau po jį blaškytis, norėdama susiplanuoti kone visą savaitę – kad tik nei minutė veltui nepraeitų: reikia man pamatyti išgirtasias levadas, užsilipti į aukščiausią viršūnę, pasilabinti su banginiais ir būtiniausiai išsimaudyti Atlanto vandenyne. Belaukdama kambario užsisakiau kokias tris malonias procedūras, nes viešbutis ne tik kad buvo įsikūręs nuostabiam botanikos sode, bet ten dar buvo ir spa, ką lietuviškai mes turbūt vadinam sveikatingumo centrais.
Po to gavau arbatos ir pradėjau šiušenti kalną lankstinukų apie levadas, kalnus ir organizuojamas keliones, kurių prisirinkau viešbutyje ir oro uoste. Diena buvo kaip reikalas vėjuota, todėl mano popierius be manęs dar šiušeno ir vėjas, o vieną minutę įsijautęs apskritai nunešė juos nuo stalo, barstydamas tarp stalelių, o porą pamerkdamas į baseiną varlėms. Gal ir nebuvo tas baseinėlis varlėms kurkti pastatytas, ar karveliams praustis, bet jame kas vakarą gražiai kurkė žaliosios, o rytais turkšdavosi karveliai. Stebėjau tuos gyvus vaizdelius daugybę kartų, nes viešbutis internetą tiekė tik priimamajame ir dar čia, bare prie to varlių baseino. Užtai dažnokai čia ir nusėsdavau, kartu su kitais svečiais – interneto aukomis, kurie nuolat kūprinosi ir bedė nosis į ekranus norėdami saulės užtamsintuose iPhon‘ų ir planšečių ekranuose kažką įžiūrėti.

O gal ir gerai, kad to interneto nebuvo niekur kitur, užtai viešbučio restorane, kur tebuvau kartą įlindus, vietoj šeimų su į telefonus galvas įbedusiais vaikais mačiau guviai bendraujančias šeimas.
Beplanuojant gyvenimą Madeiroj ir besigrožint mane supančios augalijos grožiu praėjo mano pirmasis pusdienis Madeiroj.

Kad ir kaip norėjau aktyvios ir pilnos programos, sekmadienį vistiek paskyriau tingėjimui ir skaitymui. Tiesą sakant, jei būčiau žinojus kokioj puikioj vietoj gyvensiu, būčiau galėjus kokių 15 knygų atsivežt, ir ramiausiai būčiau neišėjusi iš viešbučio teritorijos, o vien tik skaičiusi visų tų palmių, monsterų, bananų ir agavų pavėsyje.

Anksčiau galvojau, kad tai man būtų neįveikiama užduotis – tupėt vienoj vietoj, bet tokioj vietoj kai šitas viešbutis tikrai galėčiau, oi kaip galėčiau. Bet gi atsivežiau vieną vienintelę, užtai nuostabią knygą Akmeniniai klevai, parašytą Lietuvoje gyvenančios rusų rašytojos Lenos Eltang. Kažkada senai buvau skaičius interviu su autore, o po kiek laiko ir knygą įsigijau. Ta knyga nukeliavo iki Akonkagvos, bet ten gal penkis puslapius teperskaičiau ir vieną citatą savo gyvenimui ant kalno pritaikiau. Per sunki ji buvo kalnui. O va tysant ant patogaus gulto po maloniai kaitria Madeiros saule vidury botanikos sodo man labai lengvai pavyko panirti į knygą ir gyventi su pagrindine heroja Sasha Sonli visas tris dienas.

Kad ir koks malonus būtų skaitymas, sekmadienio popietę mano smegenys vis dar veikė darbo režimu ir kuždėjo, kad ten, apačioj yra paplūdimys ir tikras vandenynas –ko tu čia drybsai dabar prie baseino? Teko keltis ir ieškoti kelio iki paplūdimio, kuris pagal žemėlapį turėjo būti ne taip ir toli, tik kad labai jau žemai. Dar atskrisdama, kai bandžiau kišti galvą pro lėktuvo liuką, norėdama kuo daugiau akimis aprėpti, pamačiau kaip ir reikėjo tikėtis kalnuotą salą. Tiesą sakant ji atrodė kaip vienas didelis kalnas. Tai savaime gal ir nebūtų blogai, nes kanus aš myliu, deja toji Madeira dar buvo ir kaip reik apraizgyta kelių kelelių, tiltų, tunelių ir viadukų tinklu ir dar visa nusėta baltais namukais, viešbučiais ir pramogų parkais, net oro uostas joje netilpo, prireikė pakilimo taką statyt ant kolonų, tiesiog vandenyne.

Užtai kai sugalvojau palikti idilišką viešbučio teritoriją, klausimas galvoj kirbėjo tik vienas: kaip aš perbrisiu visas tas autostradas ir prasibrausiu pro tankų viešbučių tinklą, nes jie juk dažnai dideles teritorijas užsitveria? Mano tokios neramios mintys visai nepasirodė pagrįstos, viešbučio administratorė mane patikino, kad kelias iki jūros pėstiesiems tikrai yra, ir kad aš lengvai jį rasiu. Tai ir radau, su gero žemėlapio pagalba. Einant siaurais smėlėtais takeliais ir nukleiptais cementiniais laiptais žemyn nevalingai lindo mintys galvon apie tai, kaip čia viskas atsirado toje saloje, vidur niekur, vidur Atlanto vandenyno? Iš kur visos šitos betono, plytų ir asfalto modernios džiunglės? Juk kažkada čia plytėjo vientisas miškas ir pirmi keliautojai koją salon įkėlę turėjo pradėt nuo elementarios medinės trobelės pastatymo. O kažkada vėliau daugelis statybinių medžiagų, visi įrenginiai, mašinos… viskas turėjo būti atplukdyta… Ir paskatino mane tai pašmirinėt po internetą ir paskaityt apie Madeiros atradimą. Jei trumpai, tai du portugalų keliautojai išsiruošę vandenų prie vakarinės Afrikos pakrantės tyrinėt audros 1419 metais buvo nublokšti į nedidukę salą, kurią Porto Santo pavadino. Toji sala yra mažoji Madeiros kaimybė, garsi savo auksiniais smėlio paplūdimiais. O Madeirą anot vieno šaltinio tie keliautojai teatrado metais vėliau, tik nesuprantu kodėl, nes Porto Santo giedrą dieną yra puikiausiai matoma iš Madeiros, Porto da Cruz miestelio. Mano manymu Madeira ir iš Porto Santo anuomet irgi turėjo matytis…

Nesvarbu kaip ten buvo, svarbu, kad sala, kai ją atrado, visa buvo apaugus laurų medžių mišku tankiausiu. Ir reikėjo tą mišką degint, žemę žemdirbystei paruošt, nes portugalų valdžios salą tik atradus buvo įsakyta apgyvendinti nedelsiant. O tas pirmąsias trobeles statė ir mišką degino iš Afrikos atvežti vergai. Pradėjo ten portugalai cukrašvendres augint, ir virto portugalų parduodamas cukrus auksu ir sala klestėjo. Kažkodėl man tai priminė Peru, kuri kadais klestėjo paukščių mėšlą kaip vertingiausią trašą pardavinėdama. Ilgainiui cukrašvendrės vietą užleido vynui, nes jų auginimas persikėlė į Braziliją ir kitur. O Madeiros vyno jau ragavot ir apie jį girdėjot, taigis tuom ir baigsim istorijos pamokas.

Aš aš juk einu paplūdimio ieškot. Kas ieško, tas randa tad ir aš radau tą keistą vietą, juodų riedulių nusėtą pakrantę, kurią daužė bangos. Ak tai šit kas buvo turėta galvoj patarimų žarstytojų internete, kurie siūlė nesirinkti Madeiros tiems, kurie mėgsta paplūdimiuos vartytis lyg ruoniai. Labai čia pasivartysi ant šitų akmenų…
Nuklypavau per įkaitusius akmenis links vandens, bet šlapi jie žinoma buvo slidūs, tai tik teprisėdau ant vieno riedulio tuštutėliame akmenų ruože galvodama, kad ne, ne ten aš pataikiau, oi ne ten… reikėjo man važiuot į Porto Santo (norėjau, tik ten nebuvo anei vieno būsto prieinama kaina). Trumpai paliūdėjus patraukiau nekuklia palmių alėja tolyn, ir atvedė ji mane link kito akmenų paplūdimio, kuris buvo nusėtas poilsiautojų: ant akmenų, cementinių gultų, tiesiog ant gatvės, visur! Va šičia aš tikrai įsimerksiu į skaidriausią, gaivinantį Atlanto vandenį, pažadėjau sau. Atradimas padarytas, sekmadienis nenuėjo veltui.

Pirmadienio rytą turėjau užsisakiusi pramogą: “banginių medžioklė“. Na suprantama, medžioklė perkeltine prasme, mes turėjom medžiot gerus įspūdžius ir gerus kadrus vidur vandenyno. Nuojauta dar lipant į valtį man kuždėjo, kad ne ką pamatysiu, nors visą kelią mane link uosto veždamas portugalas nuotykių agentūros vairuotojas ir gidas man aiškino apie jų turimus būdus vandens žinduoliams aptikti. Tik išplaukus iš uosto mus pasitiko pasišiaušę bangos ir tarp jų net labai norėdamas nedaug šansų turėjai ką nors pamatyti. Visos dviejų su puse valandų kelionės metu pamačiau vieną vėžlį (kuris taip ir neišniro paviršiun, nes tikriausiai nebuvo gerai nusiteikęs), kažkur skubančio delfino keterą (kai jau buvau beužminganti nuo malonaus sūpavimo) ir lygiai dvi žuvis skraiduoles (jos tikrai skraido). Galėtum tarti, kad medžioklė nevykusi ir 45 eurai išmesti į balą, betgi ne, kelionė baigėsi visai puikiai, mano manymu. Besivaikydami niekur nesančius banginius mes sukorėm gerą gabalą kelio į pietinę salos pusę, ir visą tą gabalą reikėjo grįžti atgal, savaime aišku. Kai tik mes pasisukom plaukt atgal, vėjas irgi apsisuko ir nukreipė visą savo jėgą į mus. Laivo (gerai jau, guminės valties) kapitonė basakojė mergina jį pasuko tiesiai prieš bangas ir perspėjo mus, kad dabar truputį pakratys. Ir mes skridom! Skridom per bangas, kaip tie kateriukai filmuose, skridom nuo vienos bangos ant kitos, kartais kritom žemyn, nes banga nespėjo mūsų prigriebt, kartais tėškėmės taip, kad purslai tikšdavo į visas puses, ir aišku ant mūsų, tada vėl kilom aukštyn ir vėl skridom! Tai buvo tobuliausias pasiplaukiojimas mano gyvenime, nors paslapčiukais norėjau, kad bangos būtų DAR aukštesnės o plauktume dar greičiau. Šalia manęs sėdinti vokietė buvo laiminga tiek pat kiek ir aš ir krykštėm mes visą kelią iki pat uosto. Kai išlipus lauk gidas nutaisęs (aišku melagingą) nuliūdusį veidą atsiprašinėjo, kad nieko neparodė, aš vis dar šypsojaus ir galvojau tylėk tu, žmogeli, mes gi puikiai pasiplaukiojom! Žygį laikiau pavykusiu.

Antradienis taip ir išvengė bet kokių rimtesnių planų, todėl pasiėmiau knygą ir išėjau į tą akmeninį paplūdimį. Ir štai pagaliau, trečioj buvimo Madeiroje dienoj, tame akmenų paplūdimy mane ir ištiko atostogos. Nors jau žinojau anksčiau, bet dabar teko iš naujo patirti: bangų mūšos gausmas yra geriausias vaistas nuo bet kokių nereikalingų minčių, streso ir viso kito. Besiklausant bangų man beliko tyliai bendrauti su Sasha Sonli iš Akmeninių klevų, kurios gyvenimas deja nebuvo toks saldus kai mano, bet kuri į visas jai tekusias nelaimes žiūrėjo su filosofo (ar raganos) ramybe. Taip ir prasėdėjau kone visą dieną ant cemento lopinėlio po gražiu skėčiu pasitiesus ploną rankšluostėlį, skaićiau klevus, o kai per daug įkaisdavau, brisdavau atsigaivinti į skaidriausius Atlanto vandenis.

Po puikios dienos pajūry svajojau skaniai pavalgyt internete nužiūrėtame restorane, bet jiems priskambinti taip ir nepavyko. Iš anksto neužsakius stalelio ten važiuoti nedrįsau, o viešbučio priimamojo ponulis pasmailintu liežuvėliu tuojaus pasinaudojo proga ir įsiūlė man nuvažiuoti į jo rekomenduojamą restoraną. Nuvežimas, beje, nemokamas. Visi žinom, kaip tokios klientų viliojimo schemos veikia, bet iš nenoro likti vakarieniaut viešbuty aš sutikau. Ir atvežė mane malonus taksistas į tokią nuobodžią pakelės užeigėlę su ilgiausiu meniu. Nusivylimas pradžioj buvo nemenkas ir jau buvau bekylanti iš vietos ir bėganti lauk, bet čia jaunas padavėjas atėjo su lėkšte šviežutėlio sūrio ir alyvuogėmis. Sūris buvo toks skanus, kad nusprendžiau, jog čia bus geras ženklas ir likau restorane. Piktumo nuotrupos užsilikę galvoj neleido imti dienos žuvies, kainuojančios dvigubai daugiau nei kiti patiekalai, ir saugumo dėlei pasiėmiau tradicinio vietinio patiekalo „estapada”. Tai balta ir skani žuvis, sužvejota netolies, ir tikėtina bus šviežia. Buvo ji skaniai pačirškinta ant griliaus, todėl tikrai susivalgė skaniai. Piktumas kiek atslūgo (kol paskui sukilo vėl, pamačius atneštą sąskaitą)… reikia pasakyti, kad porcijos čia Madeiroj yra milžiniškos, tad po tos žuvies desertui vietos neliko, kad ir kaip jo mano galvelė būtų norėjusi. Beliko užsisakyt taurelę saldžios Madeiros…

Vakare, po malonaus ir tykaus pasisėdėjimo splendid sode ir iki soties prieksperimentavus fotografuojant naktinius natiurmortus, susikroviau daiktus rytojaus žygiui, nes ryt juk pagaliau lipsiu į kalną. Labai aukštą, net dvejų km nesiekiantį Madeiros kalną. Po to plaudama lėkštes kartu su arbūzo sulčių likučiais į kanalizacijos bedugnę nuploviau ir tuziną mažų mielų skruzdėlyčių, kurios nuolat marširavo ant virtuvės stalo. Už viską reik gyvenime mokėti, net ir skruzdėlėms, galvojau, tikriausiai vis dar patyliukais maištaudama prieš mane apmovusį restoraną, kuris saskaiton atskirai įskaičiavo ne tik garnyrą, bet ir pradžioj patiektą skanųjį ir šviežų madeiros sūrį ir net duoną.

Nesigilinsiu aš labai į keliavimo po Madeirą subtilybes, nes jas gana kruopščiai prieš mane aprašė viena šauni keliautoja. Nesinorėjo man atradinėt autobusų grafikų ir perprasti jų spalvų kodus, be to ir taip buvo aišku, kad joks autobusas iki žygio tako pradžios manęs nenuveš. Nesinorėjo man ir organizuotos kelionės su gidu, bet buvo akivaizdu, kad tai pigiausias žygio variantas. Taksi kelionė iki tako pradžios ir atgal man būtų kainavusi daugiau nei 30 eurų – tiek sumokėjau už organizuotą kelionę. Viską pasvėrus ir susumavus tai buvo visai neblogas žygis, nes ne tik kad paspoksojau į pasakiškus vaizdus virš debesų, bet dar smagiai papliurpiau su gidu, išpešiau naudingos informacijos apie Azorus (!) ir susipažinau su kitu šauniu kalnų gidu iš Mančesterio (kur važiuosiu lygiai po savaitės). Kalnų vaizdų aprašinėti neverta, geriausia ten nukakti ir savo akimis visą jų tobulybę pamatyti. Į aukščiausią salos kalną Pico Ruivo galit eiti be gido, nes pasiklysti ten nėra kur, visas kelias iki pat viršūnės yra dailiai akmenimis grįstas, nukrypti niekaip nepavyktų.

Tuo pasivaikščiojimu po kalnus ir baigėsi mano pirma kelionės dalis, grįžau į nuostabųjį rojaus sodų viešbutį, apkibusį spalvingiausiais žiedais tik tam, kad sulaukčiau taksi nuvešiančio mane į šiaurrytinėje salos daly esantį miestuką Porto da Cruz. Čia yra burlenčiavimui tinkančių paplūdimių, ir net atrodo, burlenčių sporto mokykla. O ir viešbutukas, t.y. miniatiūrinis butukas, kurį užsakiau trims naktims buvo dvigubai pigesnis nei Quinta Splendida su savo tarpstančiais sodais.

Taksi vairuotojas savo darbą atliko kruopščiai: paskambino buto sąvininkui, išsiaiškino tikslią „apartamentų“ vietą, atvežė mane prie durų pakeliui išgyręs Porto da Cruz kaip jaukią ir ramią vietą poilsiui, ir pažadėjo sugrįžti šeštadienį 5 valandą ryto, kad nuvežtų mane į oro uostą. Kainavo man tai truputį daugiau nei kad būčiau vietoj taksi prigriebus, bet nusipirkau ramybę, nes buvau tikra, kad jis prie durų prisistatys laiku.

Iš pirmo žvilgsnio man nei viešbutėlio savininkas, nei butas, nei pats miestelis nepasirodė verti dėmesio, o gal buvo net ir visai įtartini ir jau pradėjau galvoti, kad visai be reikalo būsiu metusi savo Quinta Splendida ir atsibeldusi į šitą visų užmirštą salos kampą. Galva buvo perkaitus nuo saulės po žygio virš debesų ir tuoj gerokai įsiskaudėjo, tad aš pirmiausia nubėgau į vietinę krautuvę nusipirkt vandens ir jogurto pusryčiams. Krautuvės pardavėja mane maloniai nustebino, kaip ir daugybė kitų vėliau šiame miestely nustebinusių žmonių ir dalykų: puikiausiai prabilo angliškai ir papasakojo apie pasiruošimus Žolinės šventei. Ir išties, gatvėse virš galvų jau kabojo daugybė spalvingų girliandų kurių kitą dieną su kiekviena valanda vis daugėjo. Apie tą žolinės šventimą ir dviejų dienų trukmės party apgailestaudamas pranešė ir buto šeimininkas, sakydamas kad čia penktadienio vakare prasidės chaosas ir aš nepailsėsiu. Net ir su iš skausmo plyštančia galva sėdint ir jo klausantis man tas būsimas chaosas skambėjo labai viliojančiai, ir pradėjau nutuokti kad čia, Porto da Cruz man greičiausiai labai pasiseks.

Ryte prabudau su vis dar truputėlį tebeskaudančia galva ir todėl tuoj pat atmečiau vakar greitomis sukurptą planą nuvažiuot iki vienos levados ir ja pasivaikščiot. Važiuot visai buvau norėjusi, nes dar vakar su vieno malonaus jauno berniuko pagalba išsiaiškinau, kad labai lengva autobusu nuvažiuoti iki Portelos, kur ir yra tos levados pradžia. Berniukas mane maloniai nustebino, kaip ir prieš tai pardavėja, nes net neprašytas autobusų stotelėje kuo sklandžiausia anglų kalba papasakojo kaip ir kada važiuoja autobusai. Šitas užkampis tikrai neatrodo esantis turistų pamėgta vieta, bet visi užkalbinti žmonės kalba ar bent jau supranta angliškai.
Šitoje vietoj galima būtų pašlovinti Interneto galią ir naudą. Apie pietus, apėjus dailias gatveles, patikrinus pasiruošimus žolinėms, patupėjus jaukiam paplūdimy ir net radus burlenčių mokyklą (tik gaila, noras mokytis jau buvo išsivadėjęs, o mane užvaldžiusi tinginio nuotaika) sumaniau paieškoti, kur čia šiame miniatiūriniame Porto Da Cruz kaime galėčiau pavalgyt. Jau įpratau šitam reikalui pasitelkti Tripadvisor, kuris pasiūlė mažą vietelę „snack bar a Pipa”. Ji yra čia pat už kampo tos pajūrio alėjos kur rikiuojas pakankamai atgrasūs paplūdimio restoranėliai. Atėjau, pavalgiau ir supratau, kad šitoj Pipoj valgyčiau kad ir tris kart per dieną. Pietums valgiau keptų sardinių, buvo taip skanu, kad galėjau ir kauliukus praryti. Restoranas nedidukas, o dauguma klientų ateina po du, ir todėl efektyvumo ir draugiškumo vardan poros susodinamos prie to paties staliuko, kad vietos tuščios nebūtų ir garbūs klientai alkani neliktų. Šalia manęs atsisėdo olandų pora ir žinoma mes truputį paplepėjom. Liūdnoka, nes mašininiai jie turistai pasirodė: buvo išsinuomavę mašiną ir važinėjosi po salą, kad ją pamatytų, nes mat sėdėjimas viešbutyje per dienas yra ne jiems. Nutylėjau savo kuklią nuomonę, kad pro mašinos langą šnipštą čia pamatysi, ir tada jau tikrai geriau būtų viešbuty sėdėt. Pietums tokioje neįtikėtinoje vietoje kaip šis Pipos restoranas jie nepatiklai pažvelgė į mano sardines ir užsisakė salotų su konservuotu tunu iš skardinės. Aš mačiau nusivylusį barmeno žvilgsnį kai jie tas salotas užsakinėjo…

O aš atsisveikindama restorano berniukui pasižadėjau sugrįžti vakare. Taip ir buvo, apie septynias jau sėdėjau prie to paties stalo kaip ir perpiet ir net į meniu nežiūrėjus užsisakiau porciją „lapas”. Lapas tai tokios vietinės midijos, ant keptuvės su visom kriauklelėm pačirškintos skleidė tokį nuostabų aromatą, kad dar pietų metu buvo aišku, kad vakare jas tikrai užsisakysiu. Ir tikrai buvo neišpasakytai skanu gardu, moliskų sultys citrina pagardintos per smakrą varvėjo, kai dažiau jas iki paskutinio lašo iš dailių geldelių nuostabia česnakine duona… Šalia dar patiekta buvo salotų, kur buvo patarkuota žalių morkų ir burokėlių! Na kur tu žmogus šitam sviete gausi tokių žaliavalgiškų salotų! Sušlamščiau viską ir sėdėjau sau, palaimingai šypsodamasi padažo sūrrūgščiam skoniui pamažiukais gomuryje sklaidantis. Pabaigai aš pusiau sauso Madeiros vyno užsisakiau, nes šefas su desertais nesivargina ir jų negamina. Nepyksiu, Madeira liejos širdį gaivindama ir protą linksmindama.

Taip ir įsimylėjau aš šitą Porto da Cruz. Įsimylėti privertė ne tik Pipos nuostabus maistas, bet ir mažos jaukios gatvelės ir svarbiausia, veik kiekvienam kampe girdima bangų mūša. Ji galutinai man iš galvos išmušë visas levadas ir supratau, kad liksiu čia žolinių švęsti, o ryt geriausiu atveju prasieisiu į mažą žygelį čia pat, artimiausiose apylinkėse.

Tarpe tarp nuostabių pietų ir vakarienės tą ketvirtadienį aš sukrapščiau šiek tiek energijos (smalsumo ir taip buvo sočiai) ir užlėkiau į gretimą kalną pažiūrėt, kur čia prasideda takas einantis kalno šlaitais ligi paties pietrytinio salos krašto. Takas buvo ten kur ir turi būti, o apačioje plytėjo vienas nuostabesnių kada nors matytų vaizdelių. Aš gi tikrai būsiu atradusi rojų Madeiroje, pagalvojau. Nusileidus žemyn beliakiek laiko sėdėjau ant smėlio ir klausiausi bangų dainavimo.

Po vakarienės dar kartą apėjau nediduką ratą apie bažnyčią, nes ji stūkso miestelio centre ir visas gyvenimas tarsi vyksta ratu aplink ją. Tomis dienomis belaukiant Švenčiausios Mergelės Dangun ėmimo šventės, ji apskritai buvo visa ko valdovė, išpuošta vėliavomis, gėlių girliandomis ir kvapniomis kiparisų šakelėmis. Vėlų vakarą kiekvienas miestelio užkampis žėrėjo nutviekstas daugybės lempelių, tyliai bylojančių, kad miestas švęsti pasiruošęs.

Mano paskutinė diena Madeiroj žadėjo būti intensyvi. Pirmiausia reikėjo prasieiti vakar rastu taku, einančiu skardžiais iki vieno neblogo apžvalgos taško o vakare reikėjo švęsti žolinę. Nes, kaip vakare pasakys viena barmenė „jei nesudalyvavai tradicinėje kurio nors Madeiros miestelio vasaros šventėje (o tokias pasirodo organizuoja kone kiekvienas kaimas) tai reiškia nematei Madeiros“.
Rytinis pasivaikščiojimas buvo tobulas. Išėjau vėlokai, mano manymu (pusę dešimt) bet gerokai per anksti visų kitų keliautojų nuomone, todėl visas porą valandų ir beveik visą kelią iki tikslo pėdinau vienui viena, jokios gyvos dvasios nesutikdama. Aš tuo ėjimu žinoma mėgavaus, o po kokios valandos tokio ėjimo pajutau tą keistą, truputį nejaukų bet savotiškai malonų jausmą, kai atrodo lieki visai vienas vienutėlis vidury nepasiekiamo krašto. Mano kairėje driekėsi vandenynas o dešine ranka kone rėmiausi į statų kalną apaugusį mišku, priekyje driekėsi kilometrai tuščio tako.

Kai jau nuėjau daugiau nei pusę kelio ir buvimu vienumoje kaip reik pasisotinau, tolumoje pamačiau didelį būrį kitų žygeivių einančių man priešais – tai vistik ne aš viena šį puikų maršrutą žinau. Aš tuo tarpu sėdėjau nedidelėj aikštelėj valgydama savo kuklius pietus. Bevalgant dangus nuskaidrėjo (o ryte man išeinant truputį krapnojo), tolumoje pasimatė Porto Santo sala ir žygelis tapo dar puikesnis nei iki tol. Po kojomis matėsi nenusakomai vaiskios mėlynos spalvos vandenynas taip ir masindamas pasinerti į svaigiai žydras bangas, o prieš akis šmėžavo smaragdiniai kalno šlaitai.

Palengvėle atpėdinau iki apžvalgos taško, pakeliui pasisotinus kuo maloniausiais vaizdais. Būtų buvę galima sukti atgal, bet man magėjo užmesti akį į patį rytinį salos kampą, tokias plikas uolas, kur irgi mielai būčiau pasivaikščiojusi, tik kad jos tolokai buvo. Daug nesvarsčius užsiropščiau ant artimiausio kalnelio ir pagaliau pamačiau Madeiros pasaulio kraštą. Dabar jau galėjau ramiai nuo batų nusivalyti raudonas dulkes ir keliauti atgal.

Man grįžus miestelis jau pamažu niro į linksmą šventės siautulį ir visur mirgėjo minios žmonių. Dulkėtom kojom ir batais patraukiau tiesiai per linksmą minią į artimiausią tašką nusipirkti ledų apie kuriuos jau ilgokai svajojau…

Vakare šventė įsiošė kaip reik. Šventė tai toks jaukus ir garsus visa ko makalynas. Visos gatvės apramstytos per kelias praėjusias naktis suręstais prekybos kioskais, čia pardavinėjama viskas nuo kiniškų blizgučių, suvenyrų ir sportbačių iki šviežiai kepamos puikiosios Madeiros duonos, alaus, cukraus vatos, spurgų ir jautienos šašlyko, ir be abejo garsiųjų vetinio romo kokteilių. Bažnyčioje mišios, jos transliuojamos visam miestui, šalia bare rodo futbolą, tad esi pačiame visų įvykių centre – ir pamokslo gali klausyt, ir savo mėgiamos komandos įvarčius skaičiuot. Rodos, garsų kaip ir pakaktų, bet kiekvieno kioskelio pardavėjas aišku turi po magę ir groja jiems patinkančią muziką, taip suorganizuodami visišką garsų kakofoniją. Pradžioj kemšasi ausys, o po to pripranti.

Visai greta mano būsto įsikūrusio kiosko prekiautojai irgi magę atsivežė, tik su vienu kompaktu, kur įrašyta viena daina, ir ji sukama be paliovos. Na tokia lotynų liaudies. Tradicinė ir linksma, jei pirmą kartą girdi. Dainuojamasis dialogas tarp vyro ir moters – po kiek laiko galvoji, nes turi laiko įsiklausyt – daina nesustoja. Tada nežiniakelintąjį kartą klausydamas bandai spėti, apie ką toji moteris ir tasai vyras dainuoja. Galiausiai po kokios valandos ji tiek įgrista, kad galvoji jog tuoj sprogsi iš nevilties, jei tik išgirsi ją dar kartą. Nesprogsti. Keista. O daina tęsiasi.

Aš po savo kalno atsigaivinau duše ir „pailsėjau“, treniruodama savo nervus ir klausą ta nepaliaujamai kartojama daina. Dar reikėjo daiktus susikraut, nes į oro uostą turėsiu iškeliaut penktą ryto, o krautis daiktų ketvirtą tikrai nesinorės. Tada ėjau švęsti.

Švęsti, tai susitikti su buto savininku kuris turi nediduką romo gamybos įrenginių muziejų ir jį tai nakčiai pavertė baru. Pirmiausia geriam alų ir jis aprodo savo valdas. Po to pereinam prie romo. Tradicinis vietinis žvejų kadais sukurtas kokteilis: romas su cintrina ir truputis vandens. Pigu, bet šildo esant kiaurai perpučiamoj valtyje vidur vandenyno.

Švęsti, tai brautis per gyvenimu besimėgaujančią margaspalvę ir garsią minią, nusipirkti čia pat keptos duonos su česnakiniu užtepu.

Pamačiusi, kad pagrindinis šventės patiekalas yra jautienos šašlykas, suvertas ant stambių šakų, šventę pratęsiau pamėgtame Pipa užkandžių bare, kur mane jau pažįstantis padavėjas pasiūlė midijų, tik kitokių nei vakar. Šįkart prie stalo buvau susodinta su trejetu portugalų. Guvus vyriokas su dviem moteriškėm. Jie tik kavos atėjo pagert ir futbolo pažiūrėti, bet mums būtinai prireikė pasikalbėti. Pradėjom angliškai, nes tas ponulis šiek tiek moka, po to perėjom prie prancūzų, nes ji jam lengvesnė. Man užtai sunkesnė, bet nebesvarbu, susikalbėjom. Aš jau rodos suprantu ir portugalų – moterėlė kitaip nemoka ir portugališkai man kažką porina. Apie savo sūnų. Tiek suprantu. Jaučiuos keistai Madeiros saloje prancūziškai kalbėdama apie vietinį alų. Atrodo esam kaimynai susėdę bare po ilgos dienos, nors niekad iki šiol nesimatėm. Ir niekad daugiau nepasimatysim.

Po vakarienės tenka toliau švęsti, ir aš vėl traukiu link muziejaus-baro ir griebiu romo kokteilį su marakuja. Vėl paplepam su Jorge, jis pasakoja šį bei tą apie romą, vyną, šventės tradicijas. Ir vėl atrodo lyg būtume pažįstami kažikiek metų. Jis žada kad bus šokių vėliau. Bet dabar artėja pagrindinis šventės akcentas: prieš vidurnaktį miesto gatvėmis keliauja procesija su dviem lėlėmis: berniuku ir mergaite. Po to jie pastatomi ant tilto, kur tuoj prasidės fejerverkai. Lėlė-mergaitė pamauta ant baslio pradeda suktis. Jai po sijonu užsižiebia fejerverkas, ir ji dar smarkiau tęsia savo ugningą šokį. Po to „šoka” lėlė-berniukas. Irgi ratu, varomas ugnelės iš po žipono. Galiausiai visą tiltą nušviečia ugnies užsklanda, o virš mūsų galvų nugriaudi fejerverkai. Taip ir nesupratau, kaip interpretuoti tą tradiciją, o paaiškinti nebuvo kam.

Visą tą šou stebėjau iš balkono, mane ten pastebėjęs užsuko Jorge. Paklausiau jo, kiek jo manymu visa šita fiesta tęsis. „Kad iki ryto, tai tikrai“, gavau atsakymą. „o tai kaip mano taksi, kaip jis čia privažiuos, ir kaip mane ras, jei neprivažiuos?” Jorgės klausiu. „Nieko, mes jam paskambinsim“ nuskamba jo atsakymas. Net jei ir žinau, kad Jorge penktą ryto saldų sapną sapnuos ir jokiam taksistui tikrai neskambins, aš nusiraminu. “Bus tų taksi“ galvoju ir toliau sau stebim, kaip minia sklaidosi ir traukia toliau kepti šašlykų ir gerti romo kokteilių poncha. Po kiek laiko kyla ir Jorge kviesdamas mane dar vienam gėrimui. Pasižadu ateiti, bet jam išėjus aptingstu. Norėčiau dar ratą apsukt, romo paragaut, gal net pašokti, bet dienos nuovargis lenkia mane žemyn, ir aš užblokavus savo ausis kištukais, saugodamasi ne tiek nuo bendro triukšmo kiek nuo tos jau dešimtą valandą be paliovos besisukančios dainos, užmiegu. Muzika tą naktį mane pažadino bent kelis kartus. Ryte po keturių, kai išlindau lauk, jos buvo mažiau bet gatvėmis vis dar slinko ištvermingiausi šventėjai. Svarbiausia buvo tai, kad ta nelaiminga sugedus plokštelė, sukanti tą pačią lotynų liaudies dainą jau NEBEGROJO. Mano taksistas prisistatė sutartu laiku ir išvežė mane į oro uostą, nors aš nenorėjau niekur važiuoti. Buvau visiškai pasirengus likti ir gyventi Porto da Cruz…

Po kokių penkių valandų Bruselyje į lietų nusileido lėktuvas. Išlipus ir einant „rankove” į jos stikus birbeno lietaus lašai o aš staiga pajutau atsibudusi iš šito ir saulėto sapno pavadinimu Madeira.