Lietuva: KUR TU VEINA – mona meila

Užgavėnių kaukėmis pasidabinusiu monai Kurtuvėnuose, kaimo klojimo teatrų pasirodymai, ugnies sąšauka minint Baltų vienybės dieną, barsuko paieškos aplankant 10 ežeru, užburiančios Kalėdos Juodlėje, kupoliavimas ir saulės sutiktuvės ant Lubinų kalno… magiškas viliotinis kviečiantis pažinti Kurtuvos kraštą ir puoselėjamas tradicijas.

Kai gyveno milžinai
Senų senovėje šiose vietose gyvenęs miškų valdovas – Milžinas. Dažną rytmetį pasigrožėti tekančia saulala atklysdavo trys sesulės: Rytulė, Ringelė ir Šyvinė. Savo žaviu juoku ir dainomis jos džiugindavo miško paukštelius ir žvėris, o kartu ir miškų valdovą – Milžiną. Dienas ir naktis Milžinas dūmodavo kaip jam prisivilioti jauniausiąją ir gražiausiąją Rytulę, kol sykį šiai atsiskyrus nuo seserų čiupo į glėbį ir parsinešė namolio į miško karalystę.
Seserys neradusios mylimiausios jaunėlės po girias klaidžiojo, tikėdamos atrasti seseraitę šaukė:
– Kur tu viena, Rytulė! Kur tu viena vargsti? – plačiai aidas šauksmo po girias pasklido…
O Milžinas meiliausiais žodeliais kalbino, gražiausiomis dovanomis lepindavo, o iš Rytulės nei džiaugsmo, nei juoko, nei dainų gražiausių…
Lakštutei – miškų giesmininkei, pagailo Rytulės, tad vieną rytmetį užmigdė Milžiną ir padėjo jaunėlei Rytulei pabėgti pas seseris. Pabudęs ir supratęs klastą baisiai įsiuto Milžinas, pyktį išliejo žaibų strėlėmis. Toje vietoje kur buvusios sesutės išsiliejo upeliukai jųjų vardais pavadinti, o Milžinas iš apmaudo kalnu pavirto.
Nuo seserų šauksmo KUR TU VEINA ir plačiai pasklidusio aido šios vietovės pavadintos Kurtuvėnais.
Tiesa ar ne jau niekas neatrinks… tačiau šias vietoves iš tiesų mėgę milžinai, kita legenda pasakoja apie milžiną supylusi Girniko kalną, bet tai jau visai kita istorija…

Kurtuvėnų dvarvietė Nagurskių ir Pliaterių laikais
Kurtuvėnų dvarvietė viena senesniųjų Lietuvoje, pirmą sykį minima 1498m. kai bajoras Mikalojus Jaugelavičius dovanoja bažnyčiai kaimą su 6 gyventojais, o save įvardija Kurtuvėnų tėvoniu. Kurtuvėnai skirtingais laikais priklausė didikams Kęsgailoms, Kražių vietininkui Skaševskiui, bajorams Zarankoms, Skaudvilams, Kniaževičiams.
XVIII amžiuje dvarvietę įsigijus Nagurskiams Kurtuvėnai suklestėjo. Amžiaus pabaigoje 1783-1792 metais Jokūbas Nagurskis fundavo dvibokštės mūro bažnyčios statybas, pagal M.Knafkuso projektą (taip pat jo projektuota VU astronomijos observatorijos priestatas, Troškūnų bažnyčia, Paežerių dvaras). Fundatoriaus garbei bažnyčia pašventinta šv. Jokūbo vardu, o jos rūsiuose įrengtos kriptos tapo amžinaja dvarininkų poilsio vieta.
Jokūbo laikus mena medinis dviaukštis svirnas, sakoma statytas vietos darbininku naudojant tik kirvius… Visgi svirnas tarnavo ne tik ūkio reikmėms (jame buvo laikomi grūdai), tuo pačiu buvo dvarvietės puošmena mat prie jo vykdavo teatro vaidinimai ir pokyliai, į kuriuos svečių atvykdavo net iš Anglijos ir Prancūzijos.
Nuo XIX amžiaus vidurio dvarvietę įsigijo Pliateriai, kurie seniausius medinius statinius pakeitė mūriniais, išdygo nauji dvaro rūmai, oficina, arklidės. Pliateriai įrengė tvenkinius, kurie tapo didžiausiu Lietuvoje žuvininkystės ūkiu. Pliateriu laikais Kurtuvėnuose buvo puoselėjama lietuvybė, jųjų vaikus mokė Povilas Višinskis, viešėjo J.Biliūnas, Žemaitė, Šatrijos Ragana, pro Kurtuvėnus ėjo knygnešių keliai. Pliateriai buvo paskutiniai dvaro savininkai, kol sovietinė valdžia nacionalizavo dvarą, o dvarininkus ištrėmė į Sibirą.

Kurtuvėnai – vilioja smagiais patyrimais
Su kiekvienais metais Kurtuvėnai tampa vis žavesnis miestelis, viliojantis ne tik vaizdingomis apylinkėmis tvenkinių ir miškų apsuptyje, tačiau ir čia laukiančiais maloniais potyriais, tiesa pasakius, kartais ir ne labai maloniais… Syki sumaniau aristokratiškų pramogų ir pradėjau lankyti jojimo mokykla, per pievelę jojau, nuo kumelės drybt… o kad ją perkūnas, vos galiu užlipt… Pramokus joti baimę pakeitė džiaugsmas ir noras palenktyniauti su vėjeliu. Tačiau net nemokantiems joti galima pasivėžinti vežimaičiu ar dailia karietaite.
Smagu pameškerioti įžuvintuose tvenkiniuose. Kibimas beveik garantuotas, nors auksinės žuvelės nesugavau, tik žvynašonių karpių, visgi padariau išvada, moki už vieną o gauni tris: susigauni žuvies, garantuotai – ką tik iš kūdros, ir dar patiri malonumo. Tik moterys vargu bau ar tai supras…
Šoka trypia raganaitės basos… o žaldokas verda alų… per Šv. Jokūba miestelis dūzgia vykstant klojimo teatrų šventei, dvaro parke prie svirno susirenka ir artistai ir turistai ir vakaroja iki išnaktų, tačiau visas gražumas ir smagumas nenusakomas žodžiais – riekia atvykti ir patiems patirti!
Lygiai taip pat ir užgavėnės vienaip atrodo kai tau beldžiasi į duris, visai kitaip jautiesi kai pasirėdęs žydeliu, daktarėliu ar čigonėliu eini nuo trobos link trobos, smagiai trauki daineles, monais ir šposais lenktyniauji su bendrakeleiviais, o vakare ubagu baliuje vaišiniesi surinktomis gėrybėmis.
Kaip gera gyventi, kaip gyventi gražu, o ypač gražu patirti savo kailiu daug džiaugsmų!
Lankantis miestelyje tarp džiaugsmų nepamirškite paveizėti į tai kas gražu, pasivaikščiokite dvaro parku, apžiūrėkite dviaukštį svirną, apsilankykite dievo namuose, jei išalkote užsukite į smuklę paskanauti žemaitiškų patiekalų. Jei nuspręsite likti ilgėliau – jūsų paslaugoms modernus kempingas. Tik va, naktį šviesia pilnaties metu, patariu būt atsargiu, ypač tarp bažnyčios ir kapų einant takeliu, mat sutikti ponu tu gali iš senų senų laikų…

Pusiaužiemio žygis – 10 ežerų ieškant barsuko guolio
Pusiaužiemį gyva tradicija keliauti prie barsuko urvo patikrinti ar šis persivertęs ant kito šono ar ne. Iš to sprendžiama ar žiema ilgai užsibus, ar pavasaris greitai pradžiugins. Žiema kaip žiema, barsukas kaip barsukas, tačiau galimybė per gerą pusdienį apeiti ir pamatyti net 10 ežerų iš tiesų intriguoja, tad syki nutariau patikrinti ar čia ne pramanai ir suskaičiuoti kiek ežerų aplankysime.
Žygis prasideda prie Geluvos ežero, tai vienas mėgstamiausiu vasarotoju ežeru, tikėtina, kad jojo pavadinimas kilęs nuo gėlo vandenėlio, tačiau miškų apsuptyje įsitaisiusi tamsiadugnė Geluva neatrodo jau tokia ir gėla… Keliaujame link užpelkėjusiu nedidelių ežeriukų Šermukšniuko ir Raudoniuko, jų prieigose paskanaujame užšalusiu spanguoliu. Šie du ežeriukai pasiekiami tik žiemą esant įšalui, syki bandžiau prieiti prie jų vasara, kojas maloniai kuteno samanų kilimai, lyg jūra bangavo miško paklotė, tačiau vis stipriau ir gyliau kojas traukė liūno akivarai, tad teko pasiduoti motušei gamtai ir atsisakyti šio sumanymo. Tačiau tąsyk atradau meilę pelkei, atrodo juokinga, tačiau pamėginkite basomis prasieiti pelkę, pajusti jos gaiva, jos jėga, išvysti jos kerinti grožį. Pelkė ją atradus nuostabus gamtos darinys prilygstantis jūrų ir kalnų žavesio jėgai…
Aplankome barsuką, ir keliaujame prie jojo valdų – Barsukyno ežero. Kerinčio gražumo ežeras, žavintis šakomis sumerkusiais medžiais, o rudenį miškui pasipuošus margaspalve skraiste atrodantis lyg iš atviruko. Pro Dubuko ežerėli keliaujame link Širvos ežero, pakeliui link Kurtuvos ežero aplankome Zuikiškės ąžuolą – drūtą galiūną, galingiausia apylinkėse. Ant Kurtuvos ežero vyrai šoka žemaitiška šokį meškutę – šokam šokam mes meškute, meška šoka kudlos dulka, jei nešoktų nedulkėtų, uch, uch, uch… Pakiliu ūpu vyrai ir žavingais šypsniais moteriškos keliaujame link didžiausio – Bijotės ežero. Sakoma, kadais padebesiais keliaudavę ežerai, kol kas iš išminčių, smalsuolių ar šiaip atsitiktinai neįminsiąs jųjų vardu. Kai įmindavo jų vardą, tai tie ežerai toje vietoje ir nusileisdavo. Čionai ant kalvelės sedėjo bernelis su mergele ir tik staiga pritemę, užslinkęs didžiulis debesis. Mergelė į saką berneliui, vajetau kaip bijau, o debesis tik sušniokštė ir kaip pylė į slėnį tarp kalvų ir išsiliejo visu gražumu. Sakoma ežero dugni nuo II pasaulinio likęs paskendęs lėktuvas. Sakoma, kad vienas ežero kraštas atskirtas nedidelio užpelkėjusio sąsiaurio vadinamas – Butiškės ežerėliu… Čia mūsiau žemaitiška mona, kad priskaičiuoti 10 ežerų, tačiau skaičiuoju net tris kartus, bet koliai kas tik 8 priskaičiuoju…
Keliaujame toliau link dvidugnio kitaip dar Juodežeriu vadinamo, sakoma ežeras turintis du dugnus. O štai kitas mūsų ežeras – tiesiog nyksta akyse, tad nežinia ar jį dar atrasime. Tiesa ar ne, pasakojama, kad kadaise buvęs didžiulis gražus ežeras viena diena, kaip dangus užslinkus debesims ėmė trauktis ir niauktis. Žmonės iš paežerių išsikraustė, vietovė apaugo miškais ir pelkėmis, o ežeras Niauka vadinamas. Mes jį atradome ir sąžiningai įveikėme unikalų 10 ežerų žygį.

Juodlė – saulės vilionės keliu (Kalėdos)
Nekartą dalyvavau gamtos ir kultūros puoselėtojų klubo „Aukuras“ šv. Kalėdose. Jos tradiciškai daugelį metų vykdavo prie Juodlės ežero. Šventė prasideda nuo apsikopimo, sodybvietės sutvarkymo. Per metus lūžusios pamiškės ir nugenėtų obelų šakos, greitai buvo surinktos ir užkurtos. Ugnies liežuviais išbučiavo ir įkaitino akmenis, kurie apgaubti palapine tapo turistinės pirties širdimi. Pirtelėje išgynėme velnius, apsiprausėme metų nuodėmes, o šventinio žvalumo „pasisėmėme“ ežerėlyje. Brrrrrrr kaip šala nuo žemėlės kojos, negali nustovėti vietoje…
Pirkioje sušildo medumi gardinta aromatinga žolelių arbata, o alki numalšina soti vakarienė iš suneštinų vaišių. Po sočios vakarienės sveika pajudėti. Pririšame prie virvės „blukį“ – seną kelmą, čiumpame už virvės ir archajiškai dainuodami Tabalai, tai, tai, tai, / Judink seni kaulus, / Up, up, up, / Sudaužk rankų delnus… giname į „blukį“ visas susikaupusias blogybes. Keliaudami aplink Juodlės ežerą nešame iš šiaudų surištus saulės ženklus, dvylika kartų stojame, dainuojame liaudies dainas, bandome prišaukti saule, eidami mišku bandome išgirsti ar nepakuždės stebuklingu žodelių stirna ar voveraitė. Apėja ežerą su visais velniais ir blogybėmis „bluki“ pakuriame ugnyje, uždegame saulę, kuri nuo ryt vis ilgiau ir ilgiau mus džiugins savo spinduliais. Vakaras tęsiamas žaidimais ir šokiais, gitaros akordų ar lūpinės armonikėlės melodijose. Tebunie naujieji metai geresni…
P.S. Šiuo metu, pasikeitus aplinkybėms, šventės tradicijos tęsiamos ir puoselėjamos Jautmalkėje.

Girnikas – ugnies sąšauku šviesoje (Lygiadienis)
Seniai, seniai, nebeatmenamoje senovėje kai gyveno milžinai numirusi vieno milžino motina. Milžino toli gyventa. Jis ėjęs savo motinos laidoti. Beeinant prisisėmė jo klumpės smėlio ir žemių. Milžinas iškratė vieną klumpę liko Šatrija, iškratė kitą liko Girnikų kalnas. Milžinas atsisėdęs palei tą kalną ir pradėjęs graudžiai verkti savo motinos. Iš milžino ašarų pasidarė Bulėnų ežeras.
Du kartus metuose būna Lygės – metas kuomet diena susilygina su naktimi. Per pavasario Lyges – kovo 20d. minima Žemės diena. Per rudens Lyges minime Baltų vienybės dieną – kai 1236m. rugsėjo mėn. 22d. Saulės mūšyje jėgas suvienija Žemgaliai ir Žemaičiai sutriuškino Kalavijuočių ordiną. Graži tradicija kaimyniniams piliakalniams susibendrauti ugnies ženklais – lyg greituoju paštu perduodant žinia apie artėjantį priešą ir pagalbos šauksmą. Neįtikėtina tačiau nuo Girniko esant giedram orui žinia pavyksta perduoti net į Šatriją esančia už 30km. Smagu kad Baltų vienybės dieną prisimenant savo šaknis ir pagerbiant protėvius ugnies laužai sužiba ant šimtų piliakalnių Lietuvoje ir Latvijoje.
Per lyges verčiasi gamta, pavasarį į ilgėjančią dieną, rudenį į ilgėjančia naktį. Smagi atrakcija mažiems ir dideliems šventės dalyviams – vertimasis… verčiantis gamtai – verčiasi ir žmogus…

Bubiai ir Padubysiai
Bubiai – nedidukas miestukas gražioje vietoje, kažkada buvęs Bubių dvaro centras. Deja įspūdingais grafų Zubobovų rūmais tikrai nenustebins… tačiau gerą laisvalaikį garantuos svečių namai su SPA centru ir vyno rūsiais.
Pasakojama Bubių pilis labai stipri buvusi, bet sykį ją užpuolė tiek daug priešų, jog neatsilaikė gynėjai. Priešai leido išeiti moterims ir išsinešti su savimi tai, kas brangiausia. Moterys sukišo į maišus vyrus ir nutempė žemyn su savimi. Vyrai išsigelbėję pasikvietė pagalbos ir puolė pilį. Priešus jie sumušė, bet sudegė ir tvirtovė. Iš tų pelenų susidarė kalnas – Bubių piliakalnis.
Šiandien Bubiai žavi užtvenktos Dubysos ištakose suformuotu ir poilsiautoju mėgstamu Šiaulių jūros paplūdimių su nuostabiu vaizdu į Bubių piliakalnį primenanti balno forma…
Prie senojo tiltuko per Dubysą auga penkios liepos, kurių mažulėlėmis tikrai nepavadinsi…
Verta aplankyti ant Dubysos krantų esančius Mirskiškės ir Dengtilčio vandens malūnus. Mirsiškės unikalus visa išlikusia technologine įranga, syki sutiktas senolis (savininkas) net leido apžiūrėti iš vidaus ir tikino, kad galėtų nors ir dabar imti ir sumalti miltų. Neturiu pagrindo juo netikėti. O štai Dengtilčio vietovė, o vėliau ir malūnas sakoma gavęs vardą nuo per Dubysą pastatyto tilto su šiaudais dengtu stogu. Įdomu ar daug tokių tiltų statydavo… bent aš pirmą kartą girdžiu… Subjektyviai manau, kad toks tiltas atsirasti galėjo jau stovint malūnui, mat po derliaus nuėmimo dažnai prie malūno susidarydavo nemažos eilės, o stovėti po stogeliu kur kas maloniau nei po lietingu rudens dangumi. Tai malūną darė patrauklesnį žemdirbiams, tad malūno savininkai turėjo motyvų tokio tilto statybai. Tačiau čia ne vienintelis mondras pavadinimas, sakoma vienu metu šį malūną valdė labai žmonių nemėgstamas Pašiaušės dvarininkas, kurį vietiniai šikgrafiu vadindavo.
Nors vandens malūnai yra privatūs ir lankymui nepritaikyti, visgi smalsu į juos paveizėti.
Lygiagrečiai Dubysai, lyg Ventos yra Lietuvoje unikalus inžinerijos statinys – Ventos Dubysos perkasas (kanalas), tiesa niekuomet nebaigtas… Po trečiojo Abiejų tautų padalinimo Lietuva atiteko carinei Rusijai, o Klaipėdos kraštas su Nemuno žiotimis ir vartais į Baltijos jūrą Prūsijai. Nemunas buvo svarbus vandens kelias eksportuojant produkcija į Europą, o dideli muitai per Klaipėdos uosta vertė ieškoti alternatyvu. Buvo nuspręsta sujungti Dubysa su Venta ir iš Nemuno, per Dubysą, kanalą, Ventą ir Ventspilį išplaukti į Baltijos jūrą. XIX a. pradžioje tai buvo didžiausias techninis projektas visoje carinėje Rusijos (tikslas buvo vandens kelias nuo Juodosios iki Baltijos jūros). Deja nors diduma darbų jau buvo atlikta baigti taip ir nepavyko. Sutrukdė kilęs sukilimas, vėliau karas… Gal ne be pagrindo atsiradusi ir legenda. Kartą gyvenusios dvi jaunos, dailios, draugiškos sesulės, jųjų vardai buvę Venta ir Dubysa. Gražiai gyveno sesulės, kolei viena diena neatsirado žavus jaunikaitis – Nemunas, kuris pasirinko Dubysą. Nuo to karto sesulės nesutaikomai susipyko, viena teka pas Nemuną, kita į Baltiją, o žmonės ir istorija byloja, jog bandymas jas sutaikyti sukelia baisiais negandas… sukilimą, karą…

Daug puikiu dalyku galima ne tik išvysti, bet ir patirti Kurtuvėnų regioniniame parke ir jame vykstančiuose renginiuose. Neaprašytos liko ir jau seniai seniai nelankytos Rasos ant Lubinų kalno.
Vis dar trūksta pasiryžimo išbandyti 33 dviratininkų trasa, kurioje vyksta MTB varžybos. Tačiau džiugu, kad dar yra ką naujai patirti. O Jums linkiu ieškoti ir atrasti ne tik aprašytas, bet ir nepaminėtas įdomybes: Svilės šaltinius, Kryžių kryžkelę, Vainagių pažintinį taką ir kt. O visų smagiausia kraštą aplankyti tradicinių renginių metu, ne tik pamatyti, tačiau ir patirti ir pajusti… kaip gera gyventi, kaip gyventi gražu, o ypač gražu gyvent pamažu 🙂