Vokietija: Atostogos namie. Žemutinė Bavarija. Tęsinys…

…taigi, kaip ir minėjau, sulaukėm kitų svečių! Po to dar kitų. Arūna pati viską papasakojo, o aš parašysiu, ką mes čia dar, arba – vėl, aplankėme.
Pirmąją dieną grįžtame iš Miuncheno oro uosto ir nieko grandioziško nebeveikiame… šnekamės, ilsimės… vis lendam į pavėsį – lauke virš 30 šilumos. Antrąją dieną taip pat žadėjom praleisti namie. Bet aš buvau kažkada paskaičiusi vienų sodininkų (netoli Bad Fuessing (Hartkirchen)) reklaminį lankstinuką, kad būtent šį savaitgalį jie organizuoja hortenzijų parodą. Labai viliojantis pasirodė hortenzijų skaičius – 12000! Važiuojam.
Pats plotas nedidelis, bet hortenzijų! Spalvų ir žiedų formų. Aš, aišku, būčiau visas susipirkusi. Buvau girdėjusi, kad jų spalva priklauso nuo žemės rūgštingumo… bet, kad tas pats augalas tiesiog iš raudono pavirstų į mėlyna… Tiek to, nusiperku tik knygą apie jų priežiūrą, hortenzijas paliekam kitiems metams…

Vis dar karšta… Kitą dieną, sakom, važiuojam kur į kalnus, gal ten bus vėsiau… Mes su saviškiu sukurpiam slaptą planą, kurio niekam nepasakojam. O jis buvo toks: pusdienis prie Laerchenhuette (http://www.laerchenhuette.at ), pusdienis pasiplaukiojimui Mondsee ežeru elektrine valtimi.
Na taip, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi… Šiek tiek pasiklydom (pravažiavom posūkį), bet nieko, apsisukam ir visgi randam teisingą kelią link trobelės (Laerchenhuette). Paskutinė kelio atkarpa mokama. 3 eurai. Joks žmogutis čia nesėdi, paprasčiausiai – čia tik kelio užtvaras. Ir ką? Mesk tuos tris eurus kaip nori (ir eurais, ir centais, ir spaudžiant mygtuką, ir ne) – užtvaras nepasikelia… už mūsų jau eilė. Didžiam nusivylime sukam atgal, kiti (stovėję už mūsų) įsitikinę, kad mes kažką ne taip darėm… bet, žiūrim, suka ir jie atgal, ir dar kiti… Taigi, to vaizdo nepamatom… (O nuotrauka iš mūsų archyvų).

Na, ką? Važiuojam tos elektrinės valties… Sustojam dar būtinai Mondsee ežero nuotraukai. Vaizdas tiktai įspūdingas.

Bet…ne mūsų diena šiandien… ne mūsų! Vaikinukas, nuomojantis valtis, patraukia pečiais, sako: visos išnuomotos, laukti beviltiška. Taip norėjos spirti į kokį akmenį…
Gal einam kiek palei ežerą pasivaikščioti… Žiūrim stovi laivas. Klausiam, kas ir, kaip čia. Bilietus pardavinėjanti moteris sako, kad laivas plaukia ežeru maždaug valandą niekur nestodamas, tiesiog panoraminis pasiplaukiojimas (http://www.schifffahrt-meindl.at ). Imam! Mūsų diena išgelbėta! Vaizdai nuostabūs, o ir kaina padori – 8 eurai. Galima užsisakyti gėrimų, ar ko nors užkąsti. Laive groja muzika, pamažu pro akis plaukia vis besikeičiantys vaizdai – relaksas…

Ežero ilgis 11 km, net nepajuntam, kada juos nuplaukiam ir parplaukiam atgal… Dar užsukam į miestelį. Nedidelis jis, bet jaukus. Graži vienuolyno bazilika. Sakoma, kad tai vienas seniausių Austrijos vienuolynų, o po sekuliarizacijos vadinamas Mondsee rūmais. Dabar čia vyksta įvairūs renginiai, seminarai. Įėjimas į baziliką pro nedidelę suvenyrų krautuvėlę. Bazilikoje buvo filmuojamos ir filmo „Muzikos garsai“ scenos. Kalėdiniu laikotarpiu čia vyksta turgeliai, o einant link ežero stovi didžiulis advento vainikas.

Vakarieniauti važiuojam į netoli namų esančią užeigą. Aš vis sakau: silpnų nervų žmonėms – nepatariu. Čia kaip ir toj kalnų trobelėj, kur maistą per tvartuką atsineši. Asenbergalm (http://www.asenberg-alm.de/) savininkas turi gyvūnų prieglaudą (ten visko ir arklių, ir asilų, ir kačių, ir šunų…). Žinoma, ne visi tie gyvūnai yra prie tos užeigos. Bet dalis – taip. Mus pasitinka 4 šunys. Šmirinėja aplink staliukus, o kai tau atneša išsvajotą (po dienos kelionių) šnicelį, jie sugula šalia staliuko ir žiūri į tave… Ne, tikrai nebando to šnicelio nugvelbti tau iš lėkštės, ne. Bet man kartais užtenka jų žvilgsnio ir aš pagatava atiduoti tą savo šnicelį. Ne, ne, jie neišbadėję, jie vos pasijudina iš to gerumo, kaip jiems ten gerai, bet vis tiek, va… ir, ką tu jiems. O vienas dar, pats mažiausias, ir savo gailų balsą įjungia. Taigi, ne silpnų nervų lankytojams. Žinoma, viskas – skonio reikalas. Man patinka čia pati idėja. Visi pinigai, kurie uždirbami užeigoje, skiriami tų gyvūnų priežiūrai.

Diena į pabaigą, dar sukrentam ant žolės… atsinešam kortas…
Kitą dieną paskiriam visokiems apsipirkimams, pašnekesiams… Juk ne taip dažnai ir susitinkam. Juk tai visai kas kita, kaip bendravimas kompiuteriu…

Kažko tas laikas taip greitai bėga… jau penkta diena… O, tiek dar visko reikia apžiūrėti! Šią dieną vėl skiriam kalnams. Šį kartą – be kelio užtvaro…. Šį kartą – kalnams su gondoliniais keltuvais. Renkamės Lofer (Austrija) miestelį, iš kurio kilsim į kalnus (http://www.skialm-lofer.com). Vasarą čia rojus keliautojams-kopinėtojams, žiemą – slidinėtojams.
Keliamės keltuvu (kaina 11 eurų) ir gėrimės vis plačiau atsiveriančia panorama.

Pasiekus tarpinę stotį galima rinktis: eiti toliau pėsčiomis, arba važiuoti autobusiuku. Žinoma, galima eiti į užeigą ir po to vėl keltuvu leistis žemyn. Bet tiek to jos, tos užeigos. Ne tam čia kėlėmės. Taigi, kiek pasvarstę nusprendžiam važiuoti autobusiuku (kaina 5 eurai, jei nori juo ir atgal – 9), norėsim gi ir viršuj pasivaikščioti. Be galo gražios Alpių pievos, išsibarsčiusios jaukios kalnų trobelės ir tingiai žolę kramsnojančios milkos.

Užsukam į vieną iš tų trobelių, reikia gi pasistiprinti. Prie maisto dar gaunam ir kažkokio šnapso. Šeimininkė vaišina. Aptingstam ir mes, kaip tos milkos. Sėdėk, rodos, ir sėdėk. Prieš akis kalnai, o visas skubantis pasaulis kažkur toli, lyg jo ir visai nebūtų.

Kylam, nors ir nesinori, bet laikas namo (nenorim likti paskutiniam keltuvui). O čia dar sugrįšim! Reklaminis lankstinukas (ir rodyklės) siūlo 7 takus (nuo 45 min iki 5 valandų) ir 4 viršukalnes su 360 laipsnių panorama. Veiklos čia pakaktų visai savaitei…

Vakarieniaujam namie, o kai kas dar lekia dažyti namo sienų…

Na, karšta… karšta… gerokai virš 30. Bet namuose lindėti nesinori. Gal kur prie vandens? Vėl renkamės Chiemsee. Ir vėl 3 salų maršrutą. Jis mums labiausiai patinka. Ir nesvarbu, kad visai neseniai čia buvau. Gražu ir tiek!

Vakarieniauti sukam į Moosbraeu Simbach am Inn (http://www.moosbraeu.de). Vienos porcijos čia laisvai dviem pakaktų.

Namie dar krentam ant žolės (trys paršiukai…).

Sekančią dieną kas į parduotuves, kas namo dažyti, o paskui mamikės picos be pado skanauti…

Na, pasėdėjom dieną namie (neskaitant 100 km pravažiuotų nuo vienos krautuvės iki kitos) ir gana. O kaip su tuo mūsų objektu „esant blogam orui“? Nežinau, ar čia geras oras, kai vis dar gerokai virš 30, ar blogas, bet visgi važiuojam į olą. Taip taip, ta pati, kur neseniai buvom (http://www.lamprechtshoehle.at). Tik nedaug apie ją pasakojau. Pirmiesiems lankytojams ola buvo atidaryta 1905 metais, o atrasta dar 17 a. Tik tuomet čia niekas neieškojo gamtos stebuklų, o ieškojo – lobių. Apžiūrėti galima tik mažą dalį visos olos, kuri, pasak aprašymų, yra beveik 60 km ilgio ir laikoma ilgiausia pasaulyje. Taigi, tie 700 metrų, kuriuos galima apžiūrėti, tikrai nėra daug. O 392 laipteliais pasikeliama čia į 70 metrų aukštį. Tiesa, kad ir kaip karšta lauke, oloje ištisus metus būna pastovi +4-+6 laipsnių temperatūra. Taigi ir šiandien striukių prireikė.

Kitą dieną neapsisprendžiam, ką veiksim… laiko nebedaug, o apžiūrėti dar turim ką. Vieni linksta link Lajų tako, kiti link piligrimų miesto Altoetting… Traukiam burtus. Laimi Lajų takas. Bet kai toks karštis – gerai miškas. Mieste ištirpti galima ant asfalto. Šį kartą lajų takas nebuvo toks ramus (šeštadienis juk) ir ant supynės pasisupti tenka trumpiau, o ir palaukti reikia, kol kiti prisisups. Bet vis tiek čia gerai!

Vakare dar einam į miestelio (tiksliau mūsų mažo kaimuko) šventę. „Iš kur? Iš Lietuvos?“ „O tai kokia čia kalba?“ „Gal jugoslavai?“ „Jugoslavės? Ne?“ Nieko, prisikvatojom.

Aldersbachas (taip, taip, vienuolynas, alaus darykla…). Buvau skaičiusi, kad paskutinį mėnesio sekmadienį čia būna vėlyvi pusryčiai su baltom dešrelėm ir alum… O šiandien kaip tik paskutinis mėnesio sekmadienis (velnias, ir kas dar tą Šabaniausko dainą man į galvą įkišo? Paskutinį sekmadienį….). Važiuojam pusryčiauti. Labai tinka po vakarykštės šventės pusryčiams alus… Na, bet čia gi Bavarija (Neseniai anekdotą girdėjau: Klausimas – kiek turėtų išgerti bavaras, kad pasiektų 0,5 promilės? Atsakymas: tris dienas – nieko.). Na, juokas juokais, bet tas Fruehschoppen čia tikrai dar vyksta. Tradiciškai sekmadieniais, kaip seniau būdavo po rytinių mišių, apie 11 val. vyrai renkasi karčiamoj, o moterys bėga namo virti pietų. Pietūs gatavi, vyrai (gatavi?:-)) grįžta namo pietų. Šiais laikais į tą bažnyčią rečiau… o ir moterys nebebėga pietų ruošti, eina kartu freuhschoppintis. Taigi, imam tas baltas dešreles, brecę ir… alų. Ne kasdien gi taip. Aplink staliukus vaikšto muzikantai grodami visokias senas pažįstamas melodijas, nejučiomis ir ploti pradedi ir linguoti. Ir spėkit, kokia ta pusryčių kaina? Viena iš mūsų sakė, gal kokie 35 eurai? Ne! Tikrai ne! 5 Eurai.

Žinoma, jei to alaus per mažai, ar dar ko užsinori, tada ir kaina padidėja…. beje, į tą gražiąją bažnyčią užsukam (tik ne ta eilės tvarka, kaip priklausytų…) ir sotūs laimingi važiuojam namo… o ryt Miunchenas, oro uostas… Smagu buvo! Tik niekaip nesuprantu, kur tas laikas ištirpo…?