Oi tos kelionės kelionės… pagalvoji apie jas ir širdis apsąla… užmerki akis ir jau žinai, kur „esi“ (arba, kur norėtum būti)… Bent aš tai tikrai žinau – visur :-). Tačiau šį kartą mes atostogaujam namie – Žemutinėje Bavarijoje vis įkeldami koją ir į Austriją. Ne vieni, žinoma. Kaip ir kasmet vasarą pas mus daug svečių. O šį kartą ir keliautojas, kuriam vos ketveri… Ir ačiū jam! Prisišokinėjom ant batuto, prisižaidėm smėlio dėžėj… Juk mes rimti suaugę to nebedarom…
Bet viskas nuo pradžių…
Pirmąją dieną mūsų svečiai atvyksta vakarop. Gal kiek pavargę po kelionės. O mums tai, kas? Mes gi namie sėdėjom 🙂 O ir mažajam keliautojui nuovargis nė motais. Kuriam laužą, žaidžiam futbolą… kažkada einam miegoti.
Kitos dienos rytą nutariam, kad šiandien bus gyvūnų diena 🙂 Važiuojam į netoliese esantį gyvūnų parką (http://www.wildpark-ortenburg.de/). Fauna vietinė, bet dažniausiai laisvai bėgiojanti tarp lankytojų. Kartais labai įžūli – kišanti nosis į kiekvieną rankose laikomą dėžutę (to „maistelio“ galima įsigyti prie kasos), o kartais labai išranki – iš delno išsirenkanti tik kukurūzus, arba tik avižas… Vienus norisi glostyti, nuo kitų – įkyruolių – norisi kuo greičiau pabėgti…
Be to ten yra ir smėlio dėžė (Emilis ją pamatęs sako: tikiuosi bent kastuvas ten bus… (buvo :-)) ir supynės, suoliukai ir stalas. Tikrai gera idėja iškylai.
Gyvūnų šiai dienai pakaks… o kaip Bavarija be alaus? Sukam į mažą alaus daryklą Aldersbache (http://www.aldersbacher.de ). Įdomu čia yra tai, kad maistą galima atsinešti. Atsineši kokio kumpio, dešros, sūrio, ar dar ko nors – ko tik širdis geidžia – susidedi ant stalo ir nusiperki tik alaus (aišku, kitokių gėrimų čia irgi yra). Šiemet paskaičiau, kad rožių sodelyję (lauke prie tos Stuberl (užeigėlės)) galima net savo gėrimus atsinešti. Ot užeiga, ar ne? Einu į karčiamą ir viską atsinešu 🙂 Žinoma, pigiau! Bet tokių tikrai pas mus nėra daug. Be to čia nuostabi bažnyčia. Su gidu galima apžiūrėti ir pačią alaus daryklą (žinoma, ji nedidelė, bet įdomu), nedidelį muziejų ir vienuolyną.
Reklaminiame plakate paskaitom, kad paskutiniais mėnesio sekmadieniais čia vyksta „Frühschoppen“ – pusryčiai su baltom dešrelėm, alum ir muzika. Gal ir užsuksim kada 🙂 O dabar važiuojam namo… Po vakarienės dar pasivaikštom, prisirenkam kankorėžių laužui ir… labanakt.
Trečia diena.
Mes turim tokį objektą (aišku, ne mes jį turim…), kurio lankymą visada atidedam blogam orui… Šiandien kaip tik lyja… Ką daryti? Ogi lysim į olą (http://www.lamprechtshoehle.at/). Aš jau ten buvusi n-kartų, bet dar galėčiau tiek pat kartų ten lįsti… Nuvažiuojam gerokai daugiau nei 100 km, lipam iš mašinos… ir pro šalį praeinantis vaikinukas sako: uždaryta. Dėl potvynio… Ot tau ir mūsų objektas esant blogam orui… Na, bet mes vis tiek slenkam iki kasų. Klausiam, ar tikrai. Tikrai… Klausiam, kada tikimybė, kad atidarys. O ji: tai tik Šventas Petras žino… Na nebent lauktume gido, kuris esant mažesniam pavojui veda lankytojus, bet jo reikia laukti apie 2 valandas… o ir tai neaišku, ar bus tas mažesnis pavojus…
Ką daryti? Na, pradžiai einam nervų nuraminti į čia pat esančią užeigą.
Svarstom, ką galėtume apžiūrėti pakeliui… ir ką? Mums taip besvarstant didysis „pavojus“ praeina – nebelyja, vanduo truputį atslūgsta ir mes galim lįsti į tą olą (be gido). Valio! Tiesa, tas toks „pavojaus“ jausmas kutena, nes prieš porą metų ten buvo evakuojami turistai. Jei ką, tai evakuos ir mus :-). Nieks neevakavo, viskas gerai čia :-). Vaizdai nuostabūs!
Pakeliui namo sukam vakarienės.
Grįžę namo dar bandom skraidinti aitvarą… Gaila, vėjas vos pučia, bet tie vaikiški krykštavimai! Nesvarbu, kad tas aitvaras tik metrą nuo žemės pakyla… Oi, kiek galima iš vaikų pasimokyti…
Ketvirta diena
Mūsų mažasis keliautojas šiandien švenčia 4 gimtadienį. Taigi nutariam visą dieną skirti jam (ne gimtadieniui, žinoma, o keliautojui :-)). Važiuojam į netoliese esantį atrakcionų parką http://www.erlebnispark-voglsam.de . Įėjimas čia nemokamas, kai kuo galima žaisti (šokinėti, važinėti…) taip pat nemokamai, kai kas mokama. Nesakau, kad tą parką būtina aplankyti ir tikrai jis neprilygsta didiesiems Vokietijos parkams. Bet veiklos čia mums pakanka visai dienai. Ir patys prisišokinėjom ant oro pagalvės ir prisivažinėjom, prisivaikščiojom ir prisižiūrėjom į žaidžiančius vaikus…
Gerokai po pietų važiuojam namo, juk reikia ir gimtadienio žvakutes užpūsti ir tortą suvalgyti… o ir šiaip visokių darbų namie pilna…
Penkta diena
Šiandien mūsų planuose Lajų takas http://www.baumkronenweg.at Pasak lankstinuko, tai ilgiausias takas pasaulyje.
Čia yra ir didžiulė žaidimų aikštelė vaikams, bei viešbutis. Vos ne raganų trobelės ant vištos kojų. Bilieto kaina 9 eurai, mažajam keliautojui mokėti nereikia. Iš 40 metrų aukščio bokšto atsiveria nuostabūs vaizdai. Takas pilnas visokių kliūčių ir mes, žinoma, jas visas bandom įveikti.
Neatsisakom sukristi į didžiules supynes, kur telpam visi 4. O „prisisportavę“ pailsim hamake… Tiesa, dar prieš tai sukirtom po šnicelį, tai kaip čia neprigulsi…
Šešta diena
Žinoma, iš to hamako vakar atsikėlėm… o šiandien plaukiosim laivu. Važiuojam prie Chiemsee ežero (Kimo). Plaukiam iš Prien am Chiemsee http://www.chiemsee-schifffahrt.de Galima rinktis didįjį ratą (daug sustojimų), galima plaukti tik iki Herrenchiemsee (vyrų salos), galima rinktis trijų salų maršrutą. Mes jį ir renkamės (8,70 euro). Pirmiausia plaukiam iki Herrenchiemsee.
Į pačius rūmus (Liudviko II) nutariam neiti (ten tik su gidu). Bet grožio užtektinai ir rūmų soduose. O mažasis dar pavėžinamas arkliais, tai ko ir bereikia. (Jei įdomu daugiau info čia http://www.herrenchiemsee.de/deutsch/n_schloss/index.htm ).
Paskui plaukiam iki Frauenchiemsee (moterų salos). Čia vienuolynas, bažnytėlė, aišku užeigų visokių, vienuolyno krautuvėlė. Čia ramiau nei Vyrų saloj. Iš moterų salos vėl į Prien ir namo.
Vakare dar laužą kuriam – reikia gi surinktus kankorėžius sudeginti.
Septinta diena
Oras nekoks… lietus… o taip norėjome dar į kalnus. Ką daryti? Ai, gal važiuojam. Namie sėdėti irgi nesinori. Važiuojam Panoramastrasse (apie tą kelią esu jau pasakojusi https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Neturistines-Alpes.-Panoramastrae.-Gollinger-krioklys/1022 ). Aišku, lietus nesiliauja, tai sulendam į kalnų trobelę. Jauku čia, šilta, ko nors užkąsim, paplepėsim…
Emilis nutaria, kad čia karvių ragai… paskui visą kelią klausinėjo, kaip tos karvės tuos ragus besuras, jei kažkas juos toj trobelėj pakabino… nebent kiti užaugs? Gal kokie raudoni?
Besėdint mums ten ir lietus praeina. Taigi, einam pasivaikščioti. Ir ne be reikalo, pasirodo, važiavom. Debesys mums po kojomis… ir karvę beieškančią savo ragų pamatom…
Vakarieniauti važiuojam į Haslinger Hof (http://www.haslinger-hof.de ). Čia visada kas nors vyksta, tai muzika, tai šokiai pokiai, tai dar kas… Iš pradžių pasėdim lauke, paskui einam vidun vakarieniauti. Kas sukerta po nerealaus dydžio ir skonio karką, kas lėkštę salotų, ar šnicelį. (Emiliui labai patiko visur bulvytės fri, kalnų trobelėje – skardoje keptos bulvės, kai čia dabar paklausėm, ką jis norėtų valgyti, pakreipęs galvą sako: tai gal kokių bulvių).
Aštuntą dieną išlydžiu svečius namo… bet save guodžiu, kad tuoj atvažiuos kiti 🙂
Taigi, tęsinys dar bus…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Labai įdomu pamąstymus paskaityt.
O nuotraukų tikrai nedaug, ar biškį pasiskūpijai įdėt?? ))))
Na, šita frazė ,, visos tikėjimo tiesos turi būti išaiškinamos kuo paprasčiau” tai tikrai juokinga ir ją gali ištarti tik tikras amerikietis 🙂 Kur dar paprasčiau? Mišių klausausi tik per laidotuves ir visada jaučiuosi kaip darželinukų lygio renginyje. Gal kažkada tos bažnytinės tiesos ir turėjo švietėjišką funkciją, bet tai buvo labai seniai ir dabar tokiais pamokslais jaunimo nepritrauksi. Nors, pažiūrėjus ką rodo per televiziją, susidaro įspūdis, kad jokios skatinančios tobulėti ir mąstyti veiklos daugumai nebereikia – o kvailą liaudį juk lengviau valdyti.
Prajuokinai savo aprašymu apie maudynes bangose 🙂 Negi tikrai neteko Baltijos jūroj per bangas šokinėti? :))) O stovėt ant banglentės tikrai galima ir Europoj pramokti, pavyzdžiui šiaurės Ispanijoj, kam taip toli skristi…:)
Arūna,
nuotraukų nedaug, nes gi jūra tai vis tokia pati, graži ir mėlyna :). Kitoj daly apie Everglades bus daugiau.
Lina, amerikiečiai visur paprastumo siekia. Iki tam tikros ribos tai nėra blogai, manau.
O apie jūrą.. aš net nelabai pamenu, kada Baltijoj apskritai maudžiausi! O be to bangos buvo tokios, kokių nelabai peršoksi :).
Pripažįstu, kad esu save ‘nusiskriaudusi’ retais apsilankymais prie jūros. 🙂 bet turiu gerą priežastį.
O skristi toli (bet kur) norisi ne tik dėl bangų bet ir draugų! Neseniai sužinojau, kad viena sena pažystama persikraustė į Naująją Zelandiją… 🙂
kartais man ir atrodo, kad ir faini amerikiečiai, jų tas paslaugumas, šypsenos, bet kartais toks tupumas ir bukumas. niekada nepamiršiu vienos nėščios amerikietės, kuri per visą nėštumą daug rūkė, o pasiūlius kavos atsisakė, juk nėščia…
o dėl bažnyčios, tai aš kaip tikinti ir vaikštanti į katalikų bažnyčią galiu pasakyt, kad Lietuvoj ne tik senučiukės vaikšto į mišias. Daug jaunimo, šeimų.
Ra, man panašu iš tavo aprašymo amerikietiška bažnyčia į protestantišką. Amerikoj pilna visokiausių protestantiškų bažnyčių, kurios ištikrųjų labai skiriasi nuo katalikiškų. Ten nėra mišių, o tik maldos susirinkimas.
Linosa, mišios ir apskritai viskas kas susiję su bažnyčia taip ir liks darželio lygio kai tik per laidotuves ten tenka pabūti. Tikėjimą reikia atrasti ir ugdyti, nes kitaip tai lieka tik nesuprantamomis frazėmis.
Tiesa sakant, laukiau tokio komentaro kaip Vititos, ir sakau ačiū už jį. Aš visai nepraktikuojanti katalikė apie bažnyčias ir kripščionybės kryptis nedaug nusimanau ir nelabai žinau skirtumu, todėl į didesnius pamastymus savo tekste ir nesiplėčiau. O dabar gavau paprasta ir gera paaiškinima. Visa, ka mačiau amerikos bažnyčioj tikrai daug panašiau į pamaldas nei mišias.
Ir tikrai teisybė, kad bažnyčiu ten yra įvairiausiu, ir kiekvienam mieste vis kitokius pavadinimus mačiau. Tai East Baptist, tai Willow Creek, tai dar kokia nors…
Bet klausimas, ar protestantu pamaldos Europoje irgi yra taip super supaprastintos? Nežinau, bet man smalsu. Gal kas papasakotu?
Kalbant apie tikėjima apskritai, sutinku, kad jį, kaip ir daugelį dalyku reikia tobulinti ir ugdyti. Ir pats tai turi daryti. Aš deja, kaip Lina dažniausiai bažnyčioj atsiduriu tik tam tikrais atvejais. O va kartais kai paskaitau Bernardinu straipsnius, akys pradeda vertis ir suprantu, kokį gilu tikėjima ir Dievo suvokima galima išvystyti.
Bet jei grįšime prie mano amerikietiškosios patirties, tos pamaldos tikrai nedaug ka tegali išugdyti.
Ir nepaisant kai kurių neigiamų dalykų, visą tai norisi pamatyti savo akimis :).
O dėl pamaldų, tai nežinau kaip kitose protestantiškose bažnyčiose, bet Lietuvos liuteronų bažnyčioje jos nėra iki tiek „supaprastintos”.
Lietuvoj tikrai nėra taip supaprastintos pamaldos liuteronų, reformatų bažnyčiose, turiu omeny nuo seno Lietuvoj esančias. Bet atsiranda Lietuvoj ir amerikietiško tipo bažnyčių, kur viskas paprasčiau. Na bet čia kalbam apie keliones, ne apie religija, ane? 🙂
Na, jei kelionėse susiduriam su religija ir jos keistenybėmis, manau, kad tinka ir apie ją pakalbėti truputį 🙂
JAV tokia tolima, jog truputį mistiška. Tad Ra informacijos dozė labai sudomino.
Man ta Floridos bažnyčia irgi egzotiškai atrodo. Bet gal tikinčiųjų santykis nėra toks formalus. Seklesnis, bet šiltesnis…
Buvau Vokietijoje Wildehausen katalikų bažnyčioje šv.Mišiose ir ten pat pas katalikų vyskupą namie. Gėrėm vyną ir juokavom apie numirėlius. Kitoje katalikų bažnyčioje po medžiais, atviroje, Vechta apylinkėse visiems išdalino šv. Komuniją. Po šv. Mišių katalikų pagyvenęs kunigas atvažiavo į bažnyčios teritoriją dviračiu. Mus fotografavo vietos spauda. Ten paprasčiau, šilčiau. Sekmadienį buvom savo parapijos šv. Mišiose. Apypilniai suolai ir kokie 5 stovintys, bažnyčia nešildoma. Niekas nepasislenka, kad atsisėstum.
Ra, ačiū Tau, už viską, labai įdomu. Ypač profesionalios keliautojos, aprašiusios uraganą JAV, Andų viršukalnes, info praplečia akiratį.
Man sunku pasakyti, ar toje Amerikos bažnyčioje bendravimas yra šiltesnis. Iš vieno karto nenuspręsi.. Bet jos nariai atrodo vieni kitus pažysta, vardais šaukia.
Už visus gražius žodžius labai dėkoju. Bet profesionaliu keliautoju aš laikyčiau Justa, čia žinoma kaip Belzas, ne save.. 🙂
Cesiau, gražaus bendravimo pavyzdžių yra ir Lietuvoj. Šį savaitgalį buvo šeimadienis litexpo. Nuostabus renginys, į kurį vien bilietų 7tūkstančiai buvo parduoti. Vienoj vietoj matyti tiek tikinčių žmonių labai faina patirtis. O dar kai pamatai kiek daug visokiausių veiklų, organizacijų, bendruomenių, parapijų vien Vilniaus arkivyskupijoje yra, tai vau 🙂 (Visos organizacijos, parapijos ir kt. turėjo savo stendus ir pristatinėjo savo veiklą). Ir visoj toj besišypsančių ir geranoriškų žmonių masėj aišku išlenda tas lietuviškumas. Pvz. kai mane, bemaitinančią savo kūdikį, beveik tiesiogine to žodžio prasme išstumia moteriškė, nes tuoj prasidės mišios ir visi stengiasi užsiimti geriausias vietas. To niekaip neįsivaizduoju Vokietijoj ar Amerikoj. Tas šaltumas, apsimetimas kad nepastebi ir pan. grynai lietuviški bruožai, kurie vis išlenda. Bet nepaisant to aš vistiek myliu lietuvius.
Teko būti Austrijoje liuteronų ir katalikų bažnyčiose, dalyvauti jų apeigose.Katalikų buvau prieš dvidešimt metų, tai tada kiek stebino tas laisvumas, vaikų laisvas vaikščiojimas ir kalbėjimas, kas dabar yra pas mus ir manau, tai gerai. Juk netuir būti visi tik įbauginti ir susikasutę. O luteronų visai smagiai pabuvom. Smagiai ta prasme, kadangi miestelis mažas, pastorius visus pažįsta, pasitinka, išlydi. Pats atsisėda klausyti pamokslo, (jei tai galima vadinti pamokslu, nes skaito jį pasaulietis) į bendrai esančių tarpą, pajuokauja . Mes buvome viešai pristatyti kaip svečiai. Nežinau ar taip būtų ir didelio miesto liuteronų bažnyčioje
Ir aš myliu lietuvius ir manau, situacija pas mus gerėja. Ir taipogi kataliku bažnyčiose atmosfera laisvėja, nelieka to atgyvenusio įbauginimo, kaip sako Arūna. Nors labai daug nuo tos bažnyčios kunigo priklauso…
Pernai krikštijau savo dukterėčia mažoj bažnytėlėj prie Varėnos, kunigas buvo atviras nuoširdus, linksmas ir draugiškas. Kaip ir turi būti.
Pritariu, Vitita. Aš tą patį norėjau pasakyti. Nors mus čia gal apkaltins diskutuojant ne pagal temą. Vilnius beveik vienintelis miestas Lietuvoje, kuris yra europietiškas, ypač mentaliteto, tolerancijos klausimu. Gali rengtis kaip nori ar pagal nuotaiką, Vilnius priims. Mes tarpušventyje buvome Suzi Quatro koncerte. Pakeliui buvom 2 cerkvėse ir arkikatedroje, uždegėm žvakutes. Aš tą darau užsienyje ir… Vilniuje.
Ra, į kokius kalnus pavasarį trauksi?
dar nežinau, bet greičiausiai į jokius, deja, nes nieks pavasarį atostogų neduos. O norėjau aišku į Nepalą. Jau 5 metai noriu ir vis kas nors sutrukdo..
It happens. 🙂 Man su krūva valstybių ir idėjų taip yra. Nepersiplėši gi.. 🙂