Ispanija: PILKAS MADRIDO ŽAVESYS

Ispanija, 2015 gegužės mėnuo.

Kažkada labai seniai vienerius metus teko dirbti Skuode. Tai buvo smagus ir įsimintinas laiko tarpsnis, pilnas nutrūktgalviškų poelgių, linksmų nutikimų, malonių pažinčių ir jaunatviškų istorijų. Šiandien, greta daugybės gerų atsiminimų apie šį miestą ir jo žmones, kartais į galvą prasimuša ir vienas nekoks. Tai epizodai su tuometine Skuodo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams: uolia partine aktyviste, valdinga, provincialia ir visada pasiruošusia įvairiausiems karjerizmo proveržiams bei aferoms. Paskui aš mokiausi Peterburge, vienerius metus dirbau Šilutėje, vėliau Vilniuje, studijavau Maskvoje, vėl dirbau Vilniuje, kol pagaliau likimas atvedė mane į uostamiestį. Labai dažnai kartoju, kad visą šį ilgą ir permainingą gyvenimo laikotarpį mane lydėjo didžiulė sėkmė, nes visur aplinkui apie sukdavosi darbštūs, gerai savo reikalus išmanantys, gabūs bei supratingi žmonės, patys talentingiausi pedagogai, bendradarbiai, ir kaip nebūtų keista, labai profesionalūs ir išmintingi valdininkai.

Bet, anot rusiškos patarlės, ne visada katinui užgavėnės. Pastarieji mano gyvenimo metai vis dažniau man pradėjo priminti kažkada Skuode išgyventus nesusipratimų pilnus epizodus su uoliąja Vykdomojo komiteto valdininke. O kadangi ši gegužė pasitaikė itin gausi įtampomis ir konfliktais, tai vieną gražią dieną mudu su Vytu į viską numojom ranka, ir nors nebuvom nei planavę nei svajoję, nusipirkome bilietus į Madridą. Slogučiui išblaškyti.

Sofiją ir Čen Dzenę palikau visai netoli Marijampolės esančiuose soduose, pas savo seserį. Ten pat pernakvojome, ten pat su džiaugsmu šiais metais pirmą kartą išklausiau kukuojant gegutę, na o rytojaus rytą nuvykome pas Aleksandrą ir Dainą į Vilnių. Laikas su Daina ir jos vyru ( kartu su jais namuose gyvena Dainos tėvai ir vaikai) visada eina įdomiai ir nenuspėjamai. Šį kartą visą vakarą praleidome prie Gėtės „Fausto“ vertimų. Genialųjį kūrinį į lietuvių kalbą buvo mėginta versti ne vieną kartą. Aleksandras ant stalo paklojo Alekso Churgino ( ponas Churginas kažkada grasino paduoti mane į teismą, mat pastatęs jo išverstą „Romeo ir Džuljetą“, spektaklio afišoje aš pamiršau parašyti jo pavardę) bei Antano Jonyno vertimus. Aš nuo jaunystės metų savo galvoje išsaugojau kelis lapus Fausto monologų, išverstų Sigito Gedos. Tad visą vakarą garsiai skaitėme tai vieną vertimą, tai kitą, tai trečią, lyginome juos, ieškojome panašumų ir skirtumų. Pastarųjų atrasdavome kur kas daugiau. Įnaktėjus padarėme išvadą, kad visi trys vertimai yra tokie skirtingi ir nepanašūs vienas į kitą, jog perskaičius juos pačiam autoriui, tas tikriausiai neatpažintų, jog tai yra jo kūriniai.

Ispanijos sostinę pasiekėme netikėtai lengvai. Šį kartą lėktuve į akis daugiau krito lietuviai vyrai nei lietuvės moterys ar ispanai. Tikrai labai dekoratyvūs padarai, galvojau sau, gal šiandien neperdeda merginos kaltindamos mano lyties atstovus sumoteriškėjimu ir perlenktu polinkiu puoštis. Kadangi daugelis vyriškių salone sėdėjo nusimovę batus, tai pirmiausiai man į akis krito jų spalvotos gana įvairaus modelio puskojinės: visiškai trumpos, įprasto ilgio ir iki kelių, ožkos sūrio baltumo, kelininkų oranžo rėksmingumo, švariausio chrizoprazo mėlio ir ryškiai raudonos. Kai kurių kulnus puošė išsiuvinėti gyvūnėliai, kai kurių paukšteliai, dar kitų – kažkokių firmų pavadinimai. Skustomis galvomis ar sušiauštais dredais aš jau seniai nesistebiu, tačiau mane vis dar kirbina infantilus pastarųjų metų jaunų žmonių apsirengimo stilius. Šiandieninių frantų kompaniją einančią gatve, iš nugaros visai nesunku palaikyti septintos ar aštuntos klasės moksleiviais, mat visi yra labai nusisiaurinę, nusitrumpinę, kuoduoti, peicuoti ir visaip kitaip besijauninantys, tačiau žaismingi.

Ekspreso autobuse, vežančiame mus į Madrido centrą, į mano akis krito keturios gražios, brandaus amžiaus lietuvės. Jos man priminė, kažkada keliaujant į Prahą, sutiktą vieno žymaus Lietuvos estrados dainininko žmoną. Į Čekoslovakijos sostinę ji vyko apsitaisiusi pilkai kaip pelytė, tačiau kai vakare įžengė į Grand viešbučio restoraną, tada netekau amo ne tik aš, bet ir visi mūsų grupės dalyviai. Pilkus kelionės drabužius ji buvo pakeitusi blizgančia taftos suknele, tarp stipriai apnuogintų krūtų blaškėsi apvalus auksinis cvambalas, dekolte buvo iškirpta iki paskutinės galimybės ribos, lūpos degė kaip purpuras, o drėgnos išplėstos akys buvo pasiruošusiomis netikėtumams ir nuotykiams.

Panašiai atrodė ir visos keturios kartu su mumis aeroporto ekspresu važiuojančios lietuvaitės . Gražios, žavingos, juslios, ir nedviprasmiškai provokuojančios flirtui. Štai kur atsiskleidžia tikrasis mano tautiečių grožis – galvojau – svečiose šalyse. Atrodo, kad pas mus namuose jau kuris laikas tapo nebemadinga merginoms ir moterims puoštis prieš savus. Nebemadinga ir nenaudinga ekonominiu požiūriu.

Grįžtant atgal, aš vis žvalgiausi tų keturių į atmintį įstrigusių veidų, tačiau nemačiau. Vargu ar jos galėjo sugrįžti kitu lėktuvu. Greičiausiai, vis dar svečiuojasi Ispanijoje.

MADRIDO MENŲ MEKOS

PRADO MUZIEJUS
Lyginamas su Paryžiaus Luvru ir Peterburgo Ermitažu, Madrido Prado muziejus yra laikomas vienu didžiausių pasaulyje. Čia surinkta labai didelė Ispanijos dailininkų kolekcija, gausybė Italijos ir Olandijos menininkų šedevrų. Oficialiai muziejus buvo atidarytas 1819 metais Prado parke. Nuo parko vardo kilo ir pačio muziejaus pavadinimas. Muziejaus statyba truko ilgiau nei dvidešimt metų. Pirmąją Prado muziejaus kolekciją sudarė apie trys šimtai paveikslų, šiandien čia yra saugoma virš šešių tūkstančių pačių vertingiausių pasaulio dailininkų drobių, virš keturių šimtų skulptūrų ir šiek tiek juvelyrinių dirbinių.

Man didžiausią įspūdį paliko jau seniai pažįstami ir pamilti: Karavadžo, Rafaelis, Tintoreto, Velaskesas, El Grekas, Ribeira, Muriljo. Nustebino Boschas. Dar labiau pamėgau puošnumu ir emocionalumu pagarsėjusį Veronezę. Po trijų valandų vaikščiojimo pasijutau, kaip visada tokiais atvejais, nepajėgus jokiems įspūdžiams, nusipirkau „La Guia del Prado“ ir mes išėjome iš muziejaus tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome.

KARALIŠKOJI DAILIŲJŲ MENŲ AKADEMIJA.
Tai nuostabus muziejus, taip pat įsikūręs turtingo muziejais ir visokiausiomis įžymybėmis Madrido centre. Jis , meno kritikų nuomone, labai stipriai ir galingai prisideda prie Ispanijos sostinės istorinės ir kultūrinės vertės kūrimo. Tai ne tik užburiantis pastatas, bet ir daugelio Ispanijos dailininkų gimtoji Alma – Mater. Pilnai įmanoma, jog jeigu Filipas penktasis nebūtų nusprendęs atidaryti šios garbingos mokslo įstaigos, pasaulis būtų neišgirdęs ne vienos dabar šią šalį šlovinančios menininko pavardės. Be Prado muziejuje matytų El Greko, Velaskeso, Gojos, Riberos, Zurbarano, Rubenso darbų, čia mano akį labiausiai patraukė Muriljo. Gal todėl, kad staiga prisiminiau Maltoje girdėtas legendas apie šio žmogaus gyvenimą, pomėgius, nusikaltimus, tremtis, meilės nuotykius, šlovingus apdovanojimus ir netikėtą, banalią mirtį, o gal dėl daug paprastesnių ir asmeniškesnių dalykų, todėl, kad jis man visada, paprasčiausiai, patiko.

THYSENO – BORNEMISCOS MUZIEJUS
Šis muziejus yra laikomas vienu geriausių šiuolaikinio meno muziejų Europoje. O aš esu, kaip čia geriau išsireiškus, susiformavęs šešioliktojo devynioliktojo amžiaus tapybos gerbėjas, tikriausiai todėl čia didžiausią įspūdį man paliko jo parduotuvė. O jeigu rimčiau, jis man truputį per margas, todėl palyginus su Pradu ar netgi Karališkosios dailiųjų menų akademijos muziejumi, truputį per smulkus, daugybė dailininkų pavardžių susipina galvoje, o paskui ir visai ištirpsta. O pasekmė paskui būna visada viena ir tokia pati – tarsi niekur nebuvai, nieko nematei. Reikalui esant aš visai gerai susigaudau šiuolaikiniuose menuose, bet dažniausiai aš jais naudojuosi tiktai savo darbo sumanymuose, kai šiuolaikinio dailės kūrinio ir mano sumanymai susikerta kažkokioje erdvėje.

KARALIENĖS SOFIJOS MENO CENTRAS
Na, apie šitą muziejų norisi pakalbėti šiek tiek plačiau. Visų pirma todėl, kad jį pirmąjį mes išvydome eidami iš geležinkelio stoties į savo viešbutį, ir dėl to, kad jo galingas metalines konstrukcijas ir kiaurą parą prie muziejaus vartų besibūriuojančias grupeles smalsuolių, mes galėjome pastoviai stebėti pro savo kambario langus. Tiesiog kitoje gatvės pusėje. Karalienės Sofijos meno centras yra labai populiarus muziejus, kuriame eksponuojama daugybė žymių menininkų kūrinių. Jo pasididžiavimas yra Pablo Pikaso ir Salvadoro Dali paveikslai.

Labai įdomus pats keturių ar penkių aukštų pastatas. Pilkas, tamsus tarsi akmeninis maišas, su labai ilgais koridoriais, aukštomis siauromis salėmis ir pasibaisėtinai nejaukia terasa, įrengta ant aukštų metalinių pastolių, juosiančių dalį senojo pastato. Pačiu trumpiausiu keliu atėję į muziejų , pirmiausiai pakilome į tą nejaukią terasą. Tai tikras mirties placdarmas norintiems nusižudyti. Žvilgtelėjus per neaukštą stiklinę sienelę, skiriančią lankytojus nuo svaiginančios prarajos, šiurpas krečia, taip žemai atrodo muziejaus kiemo grindinys. Kai kurios terasos plytelės yra atšokinėję nuo pagrindo, klapsi po einančio kojomis, ir suteikia dar niūresnio įspūdžio. Tam pačiam niūrumui tarnauja ant šios terasos įkurdintas vienintelis eksponatas – kažkokio mistinio už dramblį didesnio žvėries skulptūra, ant kurio nugaros kėpso toks pats, tik šiek tiek mažesnis gyvūnas, o ant to mažesnio – dar vienas , tiktai jau visai nedidelis… Gyvūnų šonai išmarginti visokiausiais tekstais, tačiau aš nesigilinau į tuos tekstus ir nesvarsčiau kokį čia žvėrį ispanai užkėlė į tokias aukštybes. Man pakankamai didelį įspūdį paliko pats terasos dydis, jaukumo stoka, ir aukštis, ant kurio ji yra įrengta.

Nusileidę akmeniniais laiptais žemyn, pradėjome apžiūrinėti eksponatus. Vienos ilgos ir aukštos salės gale pamačiau kažką įdomaus ir nuėjau tiesiai salės viduriu į priekį. Visai nepastebėjau, kad ant tos salės grindų buvo suguldyti keturi ar penki meno kūriniai. Neabejotina, kad jie ant grindų pakloti tinkamesniam susipažinimui su jais, o aš, kaip niekur nieko nužingsniavau per juos, kaip per paprastą šaligatvį, neatitraukdamas akių nuo salės gale kabančio, kažkaip įdomiai deformuoto ryškiaspalvio paveikslo. Laimei, Ispanija ne Lietuva, muziejaus budinti už eksponatų trypimą nepuolė manęs barti ir koneveikti, o tik kažkaip tai jau labai labai keistai ir suokalbiškai man nusišypsojo. Kitose akmeninio maišo salėse žiūrėjau ne tik į sienas, bet ir į grindis. Neduok Dieve, kad nesutrypčiau kokio nors ant grindų patiesto šedevro.

Karalienės Sofijos menų centras buvo atidarytas 1992 metais. Šiandien čia eksponuojamos išimtinai tik dvidešimtojo amžiaus Ispanijos dailininkų kolekcijos: Chuanas Grys, Chuanas Myro, Chulio Gonzalesas, Eduardas Čiljida, Pablas Serano, Karlas Andre ir kiti. Pačiu įžymiausiu muziejaus eksponatu šiuo metu yra laikomas išprotėjusio Pablo Pikaso nutapytas šedevras “ Guernika“. Tai yra sienos dydžio aliejumi tapytas vaizdas ant drobės, kuris buvo pabaigtas 1937 metų pasaulinės parodos Paryžiuje atidarymo proga. Paveikslas yra pilkai, juodai baltas, trijų su puse metrų pločio, beveik aštuonių metrų ilgio, nukreiptas prieš karo negeroves, chaosą ir kančias. Yra manoma, kad šitas darbas buvo inspiruotas Guernikos bombardavimo. Po sėkmingos paveikslo premjeros Paryžiuje, Guernikos paveikslas buvo rodomas daugelyje pasaulio šalių, tapo gerai žinomu ir pripažintu darbu, iki šiandienos į Madridą traukiančiu Pablo Pikaso gerbėjus iš visų planetos kampelių.

Karalienės Sofijos menų centras, Prado ir Thyseno- Bornemiscos muziejus sudaro auksinį Madrido menų trikampį. Karališkosios menų akademijos rinkiniai garbingai šitą trikampį papildo.

Susiruošusius į šiuos muziejus norėtųsi įspėti, kad yra tam tikras laikas, tam tikros dienos ir valandos, kai į juos galima patekti nemokamai. Žinoma, už malonumą veltui pažiūrėti į pasaulio šedevrus, reikės paaukoti šiek tiek brangaus laiko. Tačiau, kaip sakė Makiavelis, tikslui pasiekti tinka bet kokios priemonės.

DIDINAM RATĄ

„Pirmas įspūdis vėlų vakarą atsidūrus Madrido centre – miestas kvepia“, – rašė Aistė Masionytė Lietuvos žiniose apie savo pirmuosius žingsnius atvykus į Ispanijos sostinę. Mes į Madridą atskridome panašiu laiku ir pirmąją pažintį pradėjome važiuodami aeroporto ekspresu, paskui vaikščiodami po miesto centrą. Prado prospektas dar nenuniokotas vasaros karščių ir pavasariškai žalias, prospekto pradžioje yra Botanikos sodas. Iš karto sutarėme su Vytu, kad šitą vietą vėliau reikės būtinai aplankyti. Viena garsiausių Ispanijos sostinės gatvių skęsta didžiulių „begėdžių“ šešėliuose. Nors pirmoji diena pasitaikė karšta, striukių nenusirengėme, mat čia mus kamavo ne tik mūsų šaliai šiuo metu nebūdinga šiluma, bet ir labai stiprus ir šaltas vėjas.“ Fontanai čia trykšta vienas po kito, tad pagalvoji: kodėl Madridui, kitaip negu Vilniui, pakanka lėšų šiems gyvybės šaltiniams išlaikyti, o juk Ispanija linksniuojama kaip viena labiausiai krizės išvargintų šalių. Bene garsiausias Madrido fontanas – vienas jo simbolių – įrengtas Prado prospekte esančioje Plaza de Cibeles aikštėje. Jis vaizduoja dievaitę, vadeliojančią dviem liūtais pakinkytą vežimą. Teigiama, jog šiame fontane taškosi Madrido „Real“ futbolo klubo pergales švenčiantys gerbėjai“ – toliau savo įspūdžius dėsto Aistė.

Čia cituoju šios man nepažįstamos moters žodžius todėl, kad pirmąją dieną vaikščiojant po Madrido centrą mes su Vytu irgi pastoviai užsidavinėjome panašiais klausimais. Tik pakeisdami Vilniaus vardą į uostamiesčio. Tiesą pasakius, panašiais klausimais mes užsidavinėjome ir vaikščiojant po kitų „krizės nukamuotų“ šalių miestus. Kodėl uostamiestis, praktiškai pastatytas ant vandens, beveik neturi fontanų? Kodėl pas mus yra brangu paimti tai, kas veik pasiekiama ranka, o pas kitus įmanoma? Kodėl net gūdžiais tarybiniais laikais šių sielą gaivinančių salelių buvo kur kas daugiau? Koks išminčius sugalvojo įrengtus Klaipėdos miesto fontanus paversti gėlių klombomis? O ausyse nuolat zvimbė uostamiesčio valdininkų, atsakingų už žalią miesto veidą ir tvarką pasiteisinimai: „Klaipėdoje neapsimoka… Klaipėdoje ekonomiškai nepasiteisina…Klaipėdoje problematiška…Klaipėdoje neįmanoma…“. Gerai dar bent tiek, kad Klaipėdoje įmanoma, apsimoka ir ekonomiškai pasiteisina laikas nuo laiko pasimylėti su savo antrosiomis pusėmis, priešingu atveju trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas išnyktų iš pasaulio žemėlapio.

Man kartais atrodo, kad lietuvius iš savo šalies išvaikė pasibaisėtinai savanaudiški mūsų šalies valdininkai ir visų rūšių žiniasklaida, nuolat skalambindama per visas informavimo priemones apie tai, kaip kokia nors visiškai vargingai Lietuvoje gyvenusi trisdešimtmetė Birutė, išgalėjusi prasigyventi tik du vaikelius ir nieko visai nieko daugiau, kokioje nors Šveicarijoje ar Anglijoje, sugebėjo susirasti ne tik jaunikaitį, bet ir trečiąjį vaikelį, dešimties miegamųjų rūmus, kelių hektarų sodą, krūvą pinigų, ir, žinoma, dangišką palaimą ir harmoniją.

Tęsiu apie Madridą.

Tą patį vakarą Madride mes pamatėme dar ne vieną nė kiek ne prastesnį fontaną už tą, kuriame taškosi „Real“ futbolo klubo pergales švenčiantys gerbėjai, praėjome pro Prado muziejų, Vytas nufotografavo visas skulptūras “saugančias“ šią menų šventovę, nusifotografavo pats, aš , žinoma, taip pat neatsilikau. Juk dabar yra ypač madinga fotografuotis, netgi netinkamu tam laiku ir pačiose netinkamiausiose vietose, kuriose anksčiau niekas net neįsivaizduodavo save pozuojant. Plaza de Cibeles aikštėje apžiūrėjome įmantrius neogotikinius rūmus (Palacio de Comunicaciones). Susidarė toks įspūdis, kad šita architektūros žymenybė yra labiausiai mėgstamas fotografuotojų ir selfininkų pastatas visoje Ispanijos sostinėje, tiek daug ten jų priklupusių, pritūpusių ir prigulusių būna kiekvieną mielą dieną. Kažkada šiame pastate buvo pašto ir telegrafo muziejus, o dabar – miesto rotuše. Čia taip pat yra parodų salės, o mėgėjams pamaloninti save žemiškesniais dalykais, keletas barų ir prabangių restoranų.

Sutemo. Nutarėme, kad pirmajai dienai įspūdžių jau yra per akis, bet neiškentėme neužsukę į visai netoli mūsų viešbučio esančią senąją Atočos traukinių stotį. Na, iš ties mūsų pasaulis yra toks įdomus ir nuostabus, kad ko gero būtų galima parašyti ne vieną knygą vien apie gražiausias, įdomiausias ir keisčiausias pasaulio geležinkelio stotis. Madrido geležinkelio stotis tikrai nusipelno atskiro rašinio. Tai ne tik istoriškai įdomus ir išraiškingas pastatas, bet ir akį glostantis malonumas. Ypač pastato viduje. Apie didžiules sales ir siaurus labirintus, inovatyvius techninius sprendimus, modernius keleivių patikros punktus, parduotuves, kavines ir restoranus, smagius ispanus saldumynų pardavėjus, trumpais koncertiniais išpuoliais atkreipiančius į save dėmesį ir kviečiančius paragauti jų parduodamų delikatesų, galiu daug nerašyti. Bet bent keliais žodžiais norisi jus supažindinti su tikrų tikriausiu, milžiniškomis palmėmis apsodintu tropiniu stoties sodu. Šitas sodas mums buvo tikras siurprizas, vienas didžiausių netikėtumų patirtų Madride. Tikrai nesitikėjau tokioje funkcionalioje ir proziškoje vietoje atrasti tokią žalią ir gaivią, tikrų tikriausius atogrąžų miškus primenančią vietą. Ir šilta čia kaip tikruose tropikuose, ir oras dirbtinio drėkinimo dėka yra dulksnus ir drėgnas, o labai panašiose į tikras salas, ištiesę savo ilgus kaklus ir iškėlę žavias galveles, šildosi šimtai didesnių ir mažesnių vėžlių, nebetelpančių nedideliuose salelių plotuose, susispaudusių ir sulipusių vienas ant kito, tingių. Šitie vėžliai „besikaitinantys“ dirbtinoje saulėje ant dirbtinose balose dirbtinai sukurtų salų, stoties rūmų tropikams priduoda ypatingo šarmo.

Ieškotis kokios nors maitinimo įstaigos nenorėjom. Buvome per daug kupini įspūdžių ir nuovargio. Senais mediniais laiptais pakilome į mūsų viešbučio antrąjį aukštą ir smukome į savo kambarį. Jis buvo kuklus, su dušu, kriaukle, dviem dideliais langais, dvigubomis langinėmis, taip pat dviem balkonais, dviem plačiomis lovomis ir televizoriumi palubėje, kurio mes neįjungėme nė vieno karto per visas aštuonias viešnagės dienas.

KITOS DIENOS

Aukščiau trumpai paminėjau keturias Madrido meno mekas, kurias mes aplankėme pirmiausiai, ir įkyriai patartume aplankyti jas kiekvienam čia atvykusiam. Na, bent jau dėl to, kad nepasipuoštumėte savo prašmatnių namų brangiomis, tačiau iš tiesų beveik jokios vertės neturinčiomis senųjų meistrų paveikslų kopijomis. Mes aplankėme tik keturis muziejus. O čia jų, kaip ir kituose Europos didmiesčiuose arba Niu Jorke yra tikrai labai gausu, ir labai įvairių. Reikia gerai pasukti galvą, kad išsirinktum sau reikalingiausius ir mieliausius. Kadangi aštuonios dienos Madride yra ne toks jau ilgas laikas, o mes tinkamai pasiruošti šitai kelionei jo neturėjome , tai pasitikėjome mūsų kelionių organizatorių siūlomomis vietomis, muziejais ir parkais. Ir per daug nenusivylėme.

Viena seniausių aikščių Madride yra Plaza Mayor. Aikštės centre stovi bronzinė karaliaus Filipo III statula. Kita aikštė – Plaza Puerta del Sol ( Saulės vartai) yra mažesnė, bet man paliko kur kas didesnį įspūdį. Pusmėnulio formos žemės plotas savo pavadinimą gavo dėl šioje vietoje penkioliktame amžiuje stovėjusių miesto vartų. Miesto ekskursijų vadovai sako, kad ši vieta yra pats geriausias atspirties taškas pradėti pažintį su Madridu. Aikštės centrą puošia Karolio III paminklas, čia daug gatvės vaidintojų ir pasižiūrėti jų audringo meno tikrai verta, nors man pasirodė, kad akimirkomis jis yra truputį nešvankus ir prasilenkiantis su geru skoniu. Taip atsitinka todėl, kad mūsų laikais meną gali kurti kiekvienas. Atsitiktiniai žmonės mene niekada nejaučia tos ribos, kurią tikras menininkas niekada neperžengia. Užtat mūsų dienomis teatrų scenose ir televizijos ekranuose taip gausu nebūtinos nenormatyvinės leksikos, ir pačio šlykščiausio slengo. Na, bet juk tai yra gatvės menas. Pirmąsias dienas šioje aikštėje mus labai stebino visokie fokusininkai, bet greitai apkarto kai supratome, kad įspūdingi jų triukai yra tiesiog gerai parengtos techninės apgaulės.

Plaza de Espana aikštė yra ko gero pati didžiausia. Paminklas Don Kichotui ir Sančai Pansai sudaro didelę dalį sudėtingos aikštės kompozicijos, pašvęstos visame pasaulyje žinomam ispanų rašytojui Migelio de Servantesui Savedrai. Nacionalinio paminklo sukūrimo idėja atsirado artėjant 1916 metams – 300 – ioms Servanteso mirties metinėms. Idėja buvo palaikyta inteligentijos, vyriausybės, ir užtat buvo sėkmingai ir greitai įgyvendinta. Vytas kažkaip jau labai keistai ir atsakingai ruošėsi fotografuoti šitą paminklą, o kai viešbutyje peržiūrėjo nuotraukas, tai ir pats labai nustebo, kad į kadrą nepatalpino nei juokingojo Don Kichoto ginklanešio Sančos, nei jo suvargusio asiliūkščio. Nuo Plaza de Espana visai netoli nukakti iki Karališkųjų rūmų.

Oficialioji Ispanijos karalių rezidencija įkurdinta vakarinėje senojo Madrido dalyje, buvusioje maurų tvirtovės vietoje. Rūmų statybos buvo baigtos 1744 metais. Anot miesto žinovų, šiuos rūmus juosia nuostabūs Kampo del Moro ir Sabatini sodai. Ilgiau pavaikščiojus ir geriau įsižiūrėjus, dėl tų sodų kyla šiokių tokių abejonių. Taip, jie yra gražūs, labai sodriai žali, prižiūrėti, tačiau kituose Europos miestuose panašių sodų galima atrasti kur kas gražesnių, spalvingesnių ir išradingesnių. Tikriausiai, viso to priežasties reikia ieškoti Madrido klimate. Ispanijos sostinėje vasaros yra labai karštos. Lepūs gėlynai ir rožynai neatlaiko tokios didelės saulės kaitros, užtat jų čia beveik ir nėra. Gražiam ir įdomiam parko vaizdui sukurti architektai panaudojo keletą rūšių karštį ištveriančių krūmų, iš kurių čia yra išgautos pačios įvairiausios kombinacijos ir gyvi labirintai.

Įėjimas į karaliaus rūmus palyginti nebrangus, 10 eurų suaugusiam ir per pusę tiek vaikui. Karalius ir jo šeimyna aplanko rūmus tik tada, kai atvyksta kitų šalių aukštieji pareigūnai ar pravedamos tradicinės iškilmingos ceremonijos. Aprašinėti rūmus galima ilgai ir plačiai, tačiau šiandien vargu ar tai verta daryti, nes perspjauti internetą juk vis vien yra neįmanoma.

Karališkasis teatras nustebino. Iškilmingas, pilkas ir niūrus – lindo į galvą šitie trys žodžiai. Tačiau labai intriguojantis. Žiūrint į masyvius ir labai šaltus jo fasadus vaizduotė niekaip nepagimdė jokio jo vidaus paveikslo. Nei vieno. Šiaip savo mintyse aš Madridą jau pirmąją kelionės dieną pakrikštijau pilkuoju miestu. Visi pagrindiniai, didžiausi ir įdomiausi jo namai yra pilki. Šviesiai pilki, tamsiai, juosvi, balti su pilkuma, tačiau ne spalvoti. Kažkokia labai jau rimta ta Madrido pilkuma, tačiau žavinga ir šiek tiek netikėta.

Vytas labai norėjo aplankyti grandiozinę bulių kautynių areną, talpinančią neįsivaizduojamai daug kraujo ištroškusios publikos. Aš nenorėjau. Tačiau vis vien išsiruošėme. Kažkur kažką ne taip supratome, kažko neperskaitėme, kažkur ne ten pasukome, Vyto išmanusis irgi kaip tyčia nerodė jokio noro mums pagelbėti, tad sukorę keletą kilometrų, pavargę ir suprakaitavę, įžymiosios arenos nepriėjome. Dėl šito nepavykusio reikalo nė kiek nenuliūdau.

Karališkasis botanikos sodas labai patiko. Na, o išgirtoji Madrido žalioji oazė – garsusis Retiro parkas ir mane ir Vytą beveik nuvylė. Burtininkų, žonglierių, fokusininkų pasirodymais ir pasiplaukiojimais garsėjantis didžiulis medelynas aiškiai kažko stokoja. Kai kuriuos žmones tikriausiai intriguoja čia tiesiai ant žaliųjų žolynų aistringai besiglebėsčiuojantys ir besibučiuojantys vyrai ir moterys. Bent jau tam tikros grupės vyriškių pulką jos čia tikrai sutraukia.

Labai daug tikėjomės iš Gran Via. Ir nė trupučio nenusivylėme. Puiki ir įspūdinga yra ne tik ši, gražiausiais dvidešimtojo amžiaus pastatais pagarsėjusi gatvė, bet ir kitos esančios aplinkui. Puikus ir įspūdingas visas kvartalas, pristatytas pačių nuostabiausių praeito amžiaus namų ir rūmų. Vienas svarbiausių – Edificio Metropolos – secesinės architektūros stiliaus šedevras, pabaigtas 1911 metais, užburia. Įspūdžio nesugadino net įsiliepsnojęs ginčas su Vytu, dėl architektūros terminologijos. Vytas norėjo mane įtikinti, kad secesija ir ampyras yra vienas ir tas pats stilius. Aš niršau ir įrodinėjau, kad secesija ir ampyras, nors ir turi daug panašių detalių, tačiau yra visiškai skirtingi ir nė kiek nepanašūs. Mėginau išaiškinti, kad jugendo, secesijos ir moderno stilius yra vienas ir tas pats, tik skirtingose šalyse buvo skirtingai vadinamas. Na, o ampyras yra visai atskiras, labai oficialus, gremėzdiškas, pompastiškas, ir net labai skiriasi nuo perkrauto detalėmis ir pernelyg gausiais puošybos elementais išdabinto moderno. Vytas netikėjo ir toliau sudirbinėjo mane į miltus.

Pasibaigus kelionei ir sugrįžus namo atsisėdau prie kompiuterio ir perskaičiau: „ Secesijos periodas architektūroje skirtingose valstybėse yra apibrėžiamas skirtingai. Austrijoje toks stilius vadinamas Sezession, kilęs iš dailininkų grupių pavadinimų:Vienos secesija ir Monako secesija. Lenkijoje šitas stilius taip pat vadinamas secesja. Vokietijoje ir Skandinavijos valstybėse naudojamas Jugendstil (jaunimo stiliaus) pavadinimas, Prancūzijoje Art nouveau (naujas menas), Ispanijoje kalbama apie modernisme, Italijoje šitas stilius žinomas Stile Lyberty pavadinimu. Jungtinėje karalystėje jį atitinka Arts and Crafts judėjimas, o JAV Čikagos mokykla. Visi šie pavadinimai jungią vieną, dvidešimtame amžiuje atsiradusią architektūros kryptį. Rusijoje šis stilius vadinamas Модерн, kadangi Lietuva tuomet priklausė Rusijos imperijai, tai Lietuvoje šitam stiliui taip pat prigijo moderno pavadinimas“.

GATVĖSE

Paskutiniąją viešnagės dieną sėdome į metro ir nuvažiavome iki, tikriausiai, patį didžiausią plotą užimančio parko visoje Ispanijoje, pavadinto Jardines del Campo vardu. Jis yra išsiplėtęs maždaug trijų šimtų tūkstančių arų žemės gabale, jo plotuose įkurtos atrakcionų aikštės, sportiniai kompleksai, čia galima atrasti Madrido zoologijos sodą ir akvariumą. Į visas specializuotas parko teritorijas įėjimas yra mokamas, vienam suaugusiam žmogui aplankyti zoologijos sodą kainuoja dvidešimt keturis eurus, vaikui – šiek tiek pigiau. Į zoologijos sodą nėjom, parke pamaklinėjom, veidai įdegė nuo kaitrios saulės, tai tiek tos naudos iš šito pasivažinėjimo.

Kiekvieną vizito Madride dieną ir naktį , daug valandų praleidome miesto gatvėse. Kaip nebūtų keista, tačiau Madride kažkaip labai keistai kažkur paskęsta ir ištirpsta turistai. Lankantis kituose Europos miestuose, gatvėse pastoviai atsimuši į vokiečius, prancūzus, amerikiečius, lietuvius, čia – kur kas rečiau. Per aštuonias dienas mieste teko sutikti tik dvi poras lietuvių, viena lietuvaičių pora blusų turguje matavosi drabužius, kitą aptikome didelėje suvenyrų parduotuvėje. Tik atsitiktinumo dėka supratome, kad suvenyrus apžiūrinėjantys piliečiai buvo lietuviai, mat parduotuvėje tarpusavyje jie kalbėjosi angliškai.

Man patiko, kad visomis kelionės dienomis aplink mus nuolat sukosi ispanai, ir viskas kas krito į akis buvo ispaniška taip pat. Jokios svetimos kalbos žodžių, jokių svetimomis kalbomis parašytų užrašų, jokių reklamų. Netgi metro kasose ir vagonuose viskas užrašyta tiktai ispaniškai. Ir visi susikalba, ir visi vienas kitą supranta.

O pas mus? Manau, kad daug plėsti šitą temą neverta, nes mūsų kalbą jau baigia išstumt svetima, visur, buityje, mokyklose, darbovietėse. Lietuviai didžiuojasi savo užsiėmimais užsienyje, moterys džiaugiasi užsienietiškais bateliais, užsienietiškais drabužiais ir užsienietiškais sutuoktiniais. Mūsų popso žvaigždės dainuoja vien tik užsienietiškai, vien užsienietiškais pavadinimais krikštijasi muzikinės grupės ir netgi teatrai. Ir taip toliau, ir kur tik benueisi…Iš to darau išvadą, kad bent jau kol kas esame ne Europos centras, kaip kai kur mėginame prisistatyti, o tik pats jos pakraštys, riba, užribis. Tas užribis, už kurio jau keli dešimtmečiai tęsiasi savęs niekinimas, ir visokiausių kompleksų kamuojamas egzistavimas, trokštant vis turtingiau ir turtingiau gyventi. Jeigu taip paniškai bijome būti provincialais, vadinasi kol kas būtent tokiais ir esame. Nes tik provincijoje taip patologiškai bijoma būti pačiu savimi. Tik provincialas gali atsižadėti savo kalbos ir vograuti svetima.

Gyvename formalaus tikėjimo, formalaus pilietiškumo ir formalaus žmogiškumo epochoje, kur tarpsta ir klesti tik „viską sugebanti“ valdininkija. Iš tribūnų ir dienraščių puslapių kasdien girdime jų šnekas apie mūsų teises ir laisves, neįgaliųjų globą, talentų ugdymą ir puoselėjimą, jų saviraiškos galimybes, „sinergijos“ būtinumą plėtojant pažangos formas, o iš tiesų tiems nuolat kalbantiems yra visiškai nesvarbu nei žmonių talentai, nei poreikiai, nei galimybės, nei jokia „sinergija“, nes galvojama tik apie save, savo puodą, savo pilvą, savo piniginę, giminę ir subinę.

Tempiam vis sunkėjančią vartotojo naštą pamiršę švietėjus, šviesuolius ir švyturius, pasidavę masinių informavimo priemonių įtakai. Televizijos žiūrėti jau negalima, laikraščius skaityti pavojinga, literatūra išsikvėpė. Pagrindinė mūsų tautos išsivažinėjimo po pasaulį priežastis ko gero yra tiktai viena, tai žmogaus apdurninimas masine kultūra.
Atleiskite už tokį disonansinį paskutinįjį akordą. Tačiau jau tikrai pakyrėjo ir mūsų vis dar nesibaigianti emigracija, ir mėginimas ją pateisinti pačiomis banaliausiomis priežastimis, ir lietuvio žūtbūtinis troškimas tapti kažkokiu tai abstrakčiu „pasaulio žmogumi“, pakyrėjo televizijos laidos pastoviai idealizuojančios užsienio gyvenimo būdą ir demonstruojančios naujus tikinčiuosius, kai iš tiesų jau niekuo seniai niekas nebetiki.