Lenkija: Pavasarinis pasiblaškymas po Varmiją-Mozūriją

Pavasariui švelnia žaluma ir baltais žiedais dabinant medžius nors šiek tiek numalšinom kelionių troškulį. Pasivažinėjimai po Lietuvą irgi neblogai, tačiau taip nenuramina, kaip nors trumpas pabėgimas į svečią šalį. Tuo labiau, kad važinėjant Lietuvos provincijoje po kaimus ir mažus miestelius, apžiūrint griūvančius dvarus ir kalbant su ten likusiais vietiniais, dūšia verkia matant kaip viskas darosi pas mus apleista ir nyku. Didžiuosiuose miestuose šito taip nejauti, bet provincija visiškai merdi. Žmonių mažėja, pastatai griūna, apylinkės netvarkomos. Apie kokį progresą kalbėti, jei į miestelį autobusas važiuoja tik du kartus per dieną. Kokios perspektyvos ten gyvenant jaunam žmogui …. Tačiau ne liūdnus pamąstymus čia ruošiausi dėstyt.

Šie metai mums padovanojo kelis ilgus savaitgalius, tad galvoje iškildavo mintis tuo ir pasinaudoti. O paskatinti savo bendraminčių kelionių draugų, ilgąjį gegužės savaitgalį sumąstėm palėkti iki Lenkijos. Yra šiam krašte ką apžiūrėti, tačiau tolimesnius kampelius atidėjom kitam kartui. Mozūrijoj mūsų buvota ne kartą, tačiau toli gražu dar ne viskas matyta. Pasirinkom Varmijos – Mozūrijos kraštą ir dar nelankytas vietas. Kraštas gražus, ežeringas, tuo pačiu ir bundančia gamta pasidžiaugti galėsime.
Žvilgtelėjus į žemėlapį greit sugalvojau, kad dar nenagrinėtos liko Olštyneko apylinkės. Na ir dar gabaliukas viršuje.
Iš pradžių mintijom apsistoti netoli Olštyneko, tačiau vėliau nusprendėm, kad gal paieškom kokios įdomesnės vietelės agroturystykoj. Renkantis iš kelių įdomesnių atsakiusių variantų apsistojom ties dviem – viliojo žirgai. Kartu su mumis ruošėsi važiuoti draugė, kuriai žirgų sportas nesvetimas, tad norėjome ją tuo pradžiuginti. Kiek pasvarstę apsistojom ties Sasek Maly ( netoli Szczytno) . Kaimukas prie ežero, žirgai, pusryčius irgi duos, tad pasirodė visai priimtinu variantu. Rezervuojam. Tyla, jokio atsakymo. Po kelių dienų skambinu, teiraujuos kas ir kaip. Darbuotoja atsako, kad šeimininkai dabar išvažiavę į užsienį ir netrukus grįš. Tikrai, po poros dienų gaunam laišką su atsiprašymu, kad taip vėlai atsako, kad vietos rezervuotos- mūsų laukia. Ir iš karto galiu pasakyti, kad su šiuo variantu neprašovėme.
Ketvirtadienį kiek anksčiau atsiprašėme iš darbų ir šešių žmonių komanda, aišku ir Vyciokas, mūsų mašiniuku nurūkome Lenkijos link. Kadangi nenorėjome laisvos dienos gadinti važiavimu, tad nusprendėme atvažiuoti nakvynei, kad nuo ryto jau galėtumėm įgyvendinti savo planus. Vyciokas vedė teisingai, nesikaprizijo, tik kelių naujų žiedų neturėjo.
Visi susirinko tiesiai iš darbų, pavakarieniausim kažkur pakeliui. Atvažiuosim juk jau visai sutemus. Ir vėlgi, visai netyčia ir kažkurio penkiolikto jausmo vedini, kad reikia stoti čia ir ne kitur ( kaip dažnai ir atsitinka), sustojome kažkurioje iš pakelės kavinių. Ko jau ko, o nemažo žuvies pasirinkimo tikrai nesitikėjome. Visiems akys nušvito. Kas lyną, kas ešeriuką, o kas starkį užsisakė. Porcijos didelės, o kainos ne. Kad ir kaip gaila, bet Lietuvoje apie tokias kainas galime tik pasvajoti. Dviem žmonėms pavalgyti kainuoja apie 40 zlotų. Pasisotinę, toliau traukėme link nakvynės vietos.

Į Sasek Maly atvažiavome visai sutemus. Agroturystyka iš karto krito akis. O kaip kitaip- juk ten viso labo tik keletas namų. Namas nemažas, gražus. Įeinu- salė, panaši valgomąjį. Sėdi keli žmonės pasistatę alaus, užkandos, šnekasi. Klausiu, kur čia recepcija. Nėra čia tokios. O tau prašom, o tai kaip dabar apsigyventi? Draugė sako, mes čia vietas rezervavom. Į pagalbą atskuba jauna moteris (ech, gražios tos lenkaitės ), kviečia į virtuvę. Sako, ten kabo sąrašai su vardais ir kambariais, kartu paieškosim. Tikrai, prie mano vardo nurodyti trys kambariai. Gerai, sako ji, aš palydėsiu, čia kambariai senajame pastate. Keistai nuskambėjo- senam pastate. Kažin kaip ten bus? Eiti visai šalia, bet pakeliui palydovė spėja papasakoti, kad čia lankosi dažnai, laiko žirgą, tad atvažiuoja pajodinėti. Tamsu, tad visų įdomybių kol kas nematome, tik einant broma į kiemą lyg tai šmėkšteli kažkokie įdomūs važiai.

Kieme, kitam pastate kylam į antrą aukštą. Kambariukai nedideli, tvarkingi, su san. mazgais. Patalynė net gurgžda nuo baltumo. Tiek patalynė, tiek rankšluosčiai su vietos inicialais.

Kambarį su baltais, gėlėmis ištapytais baldais paskyrėme mūsų vyriausiajai porai. Sako, pasijautė kaip jaunavedžiai.

Visur paveikslai su žirgais. Izoliacija tarp kambarių čia nekokia, bet kompanija sava, tad jokių problemų. Žinoma, dabar visi veržiasi į naują pastatą, ten sąlygos žymiai komfortiškesnės, bet mums gerai ir taip. Einame miegoti, ryt viską apžiūrėsim.
Rytas pasitinka saulėtas. Pusryčiai devintą, bet mūsų laiku dešimtą, tad turime laiko apžiūrėti apylinkes. Leidžiamės žemyn. Apačioje salė su stalais, židiniais, šalia didelė virtuvė. Tačiau pusryčiausime naujajame pastate. Kiek vėliau sužinojome, kad pastatas, kuriame gyvenome ir buvo pats pirmasis, kuriame šeimininkai priimdavo svečius.

Apačioje salėje valgydavo. Dabar salė skirta to korpuso gyventojams tiesiog taip pasėdėti. Virtuvė irgi yra, tad norintys gali gamintys patys. Kieme pasitinka juodas šuo, tingiai gulinėjantis saulytėje. Tik paglostyk tai atrodo net prisiklijuoja iš malonumo. ))

Vakar neprisisapnavo – tikrai bromoje stovi visokios įdomios karietaitės. Yra ir didelių rogių- aišku, žiemą čia ir tokios pramogos vyksta.

Kam įdomu kas siūloma http://www.sasek.pl/
Pro bromą matosi ežeras, tad su vyru prie jo ir patraukiame. Paprasta, neišglostyta gamta. Ežere galybė paukščių. Kitam krante būbauja briedžiai. Ežeras smėlingas, pakankamai seklus, šalia laužavietės.

Gretimuose namukuose matosi iškabos- kajakų nuoma.

Neužilgo atbilda ir mūsų bendrakeleiviai su šeimininkų šunimis. Vokietukė Maša dar jauna, džiaugiasi mėtomu pagaliu, atiminėja iš jį draugės ir iš to džiaugsmo nežino kaip šėlioti.

Kaip rusai sako- „naguliali apetit“, tad traukiam pusryčiauti į naująjį pastatą. Pusryčiai gausūs, švediškas stalas. Pasirinkimas visų skoniams, daug vietinio maisto, žvėriena. Į stalą keliauja dar šiltos spurgytės.

Šalia pusryčiauja nemažai šeimų su vaikais. Jie čia atvažiuoja pajodinėti. Pamoka 40 zlotų. Iš tikrųjų tai puiki vieta , kur vaikams nereikia kompiuterių. Bendravimas su žirgais, šunimis, kačiukais ( kaip tik katė buvo atsivedusi naują vadą) suteikia puikių emocijų ir pojūčių. Yra ne viena žaidimų aikštelė mažiausiems. Kai kurie čia atvažiuoja gana dažnai, vaikai susidraugauja, laukia naujų susitikimų.

Per pusryčius pagaliau susipažįstame su šeimininke. Šnekamės gana ilgai. Jie turi dar ir galvijų ūkį, kurį prižiūri vyras. Augina keturis vaikus, kurių du įsivaikinti. Papasakoja daug įdomių to krašto istorinių faktų. Kartu padiskutuojam, paspėliojam. Lietuvoje lankėsi ne kartą. Labai mėgsta keliauti ( jei tik leidžia laikas), ir, kaip vėliau sužinojom, savo darbuotojus irgi išveža į keliones. Jei nekalbat lenkiškai , ne bėda. Jie šneka dar vokiškai ir rusiškai.
Pusryčiaujame neskubėdami. Viena iš bendrakeleivių jaučiasi nelabai gerai (jodinėti neteks) – išvažiavo sirguliuodama – tad šiai dienai lieka agroturystykoj išsigulėti. Užsakom jai pietus, o patys žemyn nuo Olštyneko traukiame link Nydzicos. Dangus apsitraukia debesimis, tačiau per visą dieną tik vienoje vietoje nestipriai pakrapina. Debesys vis praslenka šonu – sekasi. Vyciokas nuveda per Wielbark 604 geltonai pažymėtu keliu. Tačiau kelias, nors ir siaurokas, bet geras.

Automobilių nedaug, tad važiuojame per daug neskubėdami, dairydamiesi į pakelės vaizdus. Ir vėl minusas mums, nes važiuojame per visokius kaimus, o ten viskas sutvarkyta, statomi nauji namai. Viename kaime net sustabdome automobilį – centre įrengtas gražus parkelis, vaikams visokios sūpynės, veikia fontanas. Taip norėtųsi, kad ir mūsų provincija turėtų tokias sąlygas.
Pakeliui Wielbarke apžiūrime bažnyčią.

Raudonų plytų Nydzicos pilis statyta apie 1370 m. Pralinksmino tas faktas, kad ji buvo statyta gintis nuo lietuvių antpuolių. Į vidų neiname. Pasivaikštome po kiemą ir apeiname aplink pilį.

Sekantis objektas – Olštyneko Skansen. Etnografinis muziejus, toks, kaip mūsų Rumšiškės. Bilieto kaina 12 zlotų. Prieš važiuojant pasidomėjau ar jis dirbs, nes juk gegužės pirmoji. Tačiau šis muziejus dirba per šventes. Atsakė, kad šį kartą dar ir mugė veiks. Mugėje paskanaujame sumuštinių su įvairiais užtepimais.

Ekspozicija tikrai įdomi. Kad ir kaip bebūtų, bet vieningai nutarėme, kad lenkai, net ir seniau gyveno geriau nei mes. Tai matosi ir iš trobų planavimo, iš įrangos, baldų. Jie net koklines krosnis turėjo. Įdomu tai, kad vietoj aslos, trobos prieangis būdavo išgrįstas akmenimis . Nustebino vidinės virtuvės, kur sprendžiant iš įrangos, virdavo gyvuliams jovalą. Aplink jas ir būdavo ratu išdėstoma troba. Normali sau valgyt virti virtuvė įrengta atskiroje normalioje patalpoje.

čigonų vežimas

Varmijos- Mozūrijos regionui būdingais raštais puošti baldai

Aplinka gyva, kiemuose šmirinėja gaidžiai, gardeliuose ilsisi avys ir kitokie gyviai. Gali prieit, paglostyt. Įspūdis toks, kad vaikštai po gyvenamą erdvę.

Skansene eksponuojami vandens ir vėjo malūnai, mokykla, kunigo troba su bažnyčia.

Medinė, šiaudais dengtu stogu bažnyčia pribloškė ant medinių sienų ir lubų tapytais pano. Nepaprastai gražu ir netikėta.

Visur gali eiti, lipti, čiupinėti. Tik labai nedaug kur užtverta, kad apžiūrėti iš toliau. Mokykla įkurta dailiame pastate. Klasė, valgykla, mokytojos kambarys ir ….. dantisto kabinetas.

panelės mokytojos naktipuodis

pakeliui randame tokią įdomybę

Dar užsukame į Olštyneko centrą. Kryžiuočių pilis, rotušė, centrinė aikštė.

Sukame link namų, tačiau rūpi ir vėlyvi pietūs. Pakeliui matosi nemažai žuvies augimviečių. Visai netoli Ščytno (koks pora kilometrų), prie vienos iš žuvų augimviečių nedidelis bariukas. Stojame pažiūrėti kuo maitina. O jergau- čia žuvies pasirinkimas dar didesnis. Nesuprantantiems kalbos, iškabintos žuvų nuotraukos. Žinoma liksime. Suintriguoja žuvienė. Tokio skanumo žuvienės dar nebuvome valgę. Sriuboje trijų rūšių žuvis.

Visi kiti patiekalai irgi nuostabūs. Apie mėsą niekas net nenori ir pagalvoti. Pasisotinę skubame namo- rūpi mūsų likusi draugė. Jai kiek geriau. Ryt važiuos kartu. Vakare šeimininkai žadėjo užkurti laužą, tačiau oro prognozės žada lietų, tad laužas nukeliamas kitam vakarui. Nesvarbu, mes įsikuriame pavakaroti savo salėje apačioje. Užsikuriame židinį, išsiverdame arbatos ir dalinamės dienos įspūdžiais.

Kitos dienos rytas vėl saulėtas. Rytinis pasivaikščiojimas prie ežero, visų šunų išglostymo procedūra (jie ten labai draugiški ir meilūs), išskyrus trumpakojį ir labai savarankiškai mąstantį Mafiją, kačiukų patampymas.

Šį kartą einame pažiūrėti kaip išleidžia žirgus iš arklidžių į ganyklas.

Paskutinę išveda gražuolę kumelę su kumeliuku. Darbininkas sako, kad jam tik 11 dienų. Išdykėlis laigo aplink ir neina į atskirą gardą. Darbininkas išveda kumelę ir ji pasikviečia savo kūdikį galvos judesiu ( ar žinote, kad arkliai kalba judesiais?) Mažylis iš karto paklūsta ir nulekia pas mamą.

Po pusryčių sukame aukštyn virš Olštyneko. Lankysime Lidzbark Warminsky. Paklausome Vycioko, kuris nuveda mus tiesiausiu, bet tikrai ne geriausiu keliu. Šį kartą patekome į baltai pažymėtą kelią nuo Jeziorany . Asfaltuotas, tačiau labai siauras ir pilnas mažyčių duobių po žiemos. Nemalonu tokiu važiuoti , tik ir taikai į lygesnę atkarpą. Gerai, kad mašinų čia viena kita. Tiesą sakant, tik šią vienintelę blogą atkarpą ir teko pravažiuoti. Visi kiti kaimų keliai puikios būklės.

Lidzbark Warminsky iš tolo pasitinka pilimi. Prie Lyna upės pūpso antroji pagal dydį kryžiuočių ordino pilis. Kvadratinė, tad kiemas, kaip ir Nidzicos pilies, panašus į Trakų pilies. Apeiname aplink ir pro vartus keliaujame į vidų.

Dviese iš mūsų kompanijos nori aplankyti vidaus ekspoziciją. Susitariame kelintą susitiksime prie bažnyčios ir išsiskiriame .

Mūsų keturių kompanija nori kavos, bet pilies kieme įsikūrusioje kavinėje šaltoka. Nors oras ir saulėtas, bet vėjas nelabai malonus. Sukame į miestelį. Visų akis patraukia iškaba „ Kawiarnia Caffe Pasja“. Eisim į Pasiją. Ir vėl neprašovėme. Jauki nemaža kavinė, įvairus kavos pasirinkimas, desertai. To mums ir reikia.

Apsiskaninę pasivaikštome po nedidelį, bet jaukų miestelį. Pakeliui sutinkame pilį lankiusius draugus. Jie apėjo viską greičiau, nei planavo.

Prieš pat išvažiuojant, viena iš bendrakeleivių dar įlindo į internetą pažiūrėti, gal ras kokį įdomų objektą pakeliui. Rado. Visiškai neturistinę, bet nepaprastai įdomią vietą – Sanktuarium Maryjne w Stoczku Klasztornym. Kiwity kaimelyje, porą kilometrų nuo pagrindinio kelio į šoną. 17 a. vienuolynas daugiau piligrimų lankoma vieta. Tačiau įeina į ratuką lankomų tokio pobūdžio vietų, kurių pati žinomiausia- Sv. Lipka.

Bažnyčioje stebuklingas Dievo motinos paveikslas. Aplink bažnyčią po dengtomis arkomis nuostabiai ištapytas kryžiaus kančių kelias. Šalia, uždaras kiemelis su sodu. Lankoma visus metus.

Toliau pagal planą dvaras Galiny. Turėjome jo lankstinuką iš Turizmo parodos, tad nutarėme įtraukti į savo maršrutą. Lankstinukas reklaminis- dvaras, kaip dvaras, vyksta konferencijos, vestuvės. Tačiau Saseko šeimininkė patikino mus, kad tikrai ten įdomu. Iš tikrųjų teritorija nemaža, nusėta žydinčiomis gėlėmis ir jau žiedlapius barstančiomis magnolijomis.

Apžiūrime kiemus, krioklį ir sukame link mažųjų žvėrelių zoo. O ten visokie nedideli arkliukai, ožkiukai ir kiti padarėliai. Jie tik ir laukia, kol paduosi didesnį žolės kuokštą . Prieina prie pat tvoros, nori draugauti. Tik vienas piktas poniukas spardo kitus užpakalinėmis kanopėlėmis, kad negalėtų prieiti prie mūsų siūlomos žolės. Tokiam pikčiurnai žolės neduodame. Nenori draugauti su visais ir nereikia.

Galiny dvare taip pat vyksta jodinėjimo pamokos. Gražu žiūrėti kaip visai maži vaikiukai profesionaliai laikosi balne.

Užsukame į arklides. Viskas atvira, lankoma. Vienintelis prašymas- nešerti žirgų. Žirgai tokie gražūs, kad užima kvapą. Jie nulydi mus protingomis akimis. Čia prarandi laiko nuovoką. Fotoaparatai pamiršti. Su kiekvienu gražuoliu norisi pabendrauti, išglostyti. Glostome, kalbamės – nenusakomas jausmas.
Pagaliau pajudame toliau.
Pakeliui dar užsukame apžiūrėti Velnio akmens Bysztynek miestelyje. Tai antras pagal dydį akmuo Lenkijoje . Realiai jo matosi tik vienas trečdalis, tad sakoma, jis didesnis už mūsų Puntuką. Legenda pasakoja, kad neturtingas batsiuvys savo naujagimiui krikšto tėvu išrinko velnią ir pažadėjo, kad šis galės pasiimti vaiką, kai jis baigs mokslus. Tėvai leido vaiką mokytis kunigu. Ir kai atėjo laikas jaunajam kunigui laikyti pirmąsias mišias, velniui teko užduotis atitempti didelį akmenį, kad galėtų pasiimti to vaiko sielą. O akmenį teko tempti net iš Afrikos. Aišku, kaip visada, gaidžiai sugiedojo ir akmuo buvo numestas Bištyneke. Akmenį surasti nesunku, jis visai šalia mokyklos. Teritorija gražiai sutvarkyta.

Diena jau seniai persiritus į antrą pusę, išalkome. Visi vieningai nutariame, kad prie Ščytno pasuksime į šoną ir grįšime į vakar mūsų surastą kavinę paskanauti žuvienės ir kitokių žuvų patiekalų.
Grįžus į agroturystyką, mūsų laukia laužas ir smagi kompanija. Nusinešame daiktus ir skubame prie laužo. Ech, ir kodėl mes valgėme. Keptos bulvės, dešrelės, kalnas salotų, alus, arbata. Šeimininkai ragina apsitarnauti. Šeimininkė su oranžine liemene.

Stovi trijų litrų medaus užpiltinė. Pila į stikliuką ir prašo atspėti iš kokio medaus padaryta. Žinoma iš grikių. Gerai, kad nevalgėme tų dešrelių. Kiek palaukus atnešamas folija uždengta patiekalas. Šerniukas. Be galo sultingas ir skanus, puikiai išsimarinavęs.

Kartu su visais prie laužo sėdi ir šeimininkai. Netrukus su gitara ateina ir dainininkas. Spėjom, kad samdytas. Visi kartu taukiame lenkiškas girdėtas ir negirdėtas dainas.

Paskutiniai pusryčiai svetingame Saseke. Papusryčiavę dar sėdime, niekur nenorime judėti. Kuriame istoriją, kad reik paskambinti gydytojams paimti biuletenius kokiam mėnesiui ir likti. Galime ir padirbėti už maistą.
Išeiname dar pasivaikščioti. Oras nuostabus. Ežere pulkas gulbių. Pametėm skaičių ties 50. Aplankom žirgelius. Ir …niekur nenorime važiuoti.

Mus aploja Pyyktas kaimynų šuo )))

Tempiame laiką, bet … daiktai pagaliau sudėti, laikas atsisveikinti su šeimininkais.
Pajudame link namų. Tačiau visai pasienyje mūsų laukia dar vienas objektas. Aplankysime Ožkiniuose prūsų-jotvingių gyvenvietę. Jei važiuosite nuo Suwalkų, pasiekę Ožkinius važiuokite tiesiai link Punsko. Pakeliui stovi ranka piešta nuorodą į gyvenvietę. Sukate į šoną, parvažiuojate geležinkelį ir ten jau ranka paduot. Ant vartų pakabintas telefonas. Kadangi žmonių per tvorą nesimato, skambiname ir mus netrukus įleidžia šeimininkas- Lukoševičius. Taip taip, jis lietuvis.

Ten nemažai lietuvių gyvena. Gyvenviečių pavadinimai užrašyti lietuvių ir lenkų kalbomis ir niekam tai netrukdo.

Keistai įdomus objektas. Tačiau žavi to žmogaus entuziazmas, noras įgyvendinti savo viziją. Lankymas mokamas- 6 zlotai. Finansavimo jis praktiškai negauna, viską daro pats, savo rankomis. Apžiūrėti tikrai įdomu.

Nemažai kalbamės su juo, nes iš lankytojų tik mes. Sužinome, kodėl Lenkijoje per šventes nedirba parduotuvės ir prekybos centrai. Lenkija katalikiškas kraštas. Įsikišo bažnyčia ir nuo šiol parduotuvėje per šventes gali dirbti tik jos šeimininkas. Logiška, kad centrai nedirba. Kai kur kaimukuose dirbo tik vietinės mikroskopinės parduotuvytės. Jei šventės, tai šventės visiems. Smagu pasėdėt saulutėje, tačiau dar laukia gabaliukas kelio namo, o ir praalkome. Pasieny kavinukių jau beveik nėra. Likus porai kilometrų iki Lietuvos sustojame zajazde- jo tikrai nepravažiuosite, prie pat kelio. Ir paskutinį kartą sočiai ir skaniai prisivalgome lenkiško maisto.
Smagu buvo, oras palepino, daug pamatėme naujo. O agroturystyką ilgai dar atsiminsime.