Sirija: keletas pastabų keliaujantiems

Sirija yra labai įdomi šalis, ypač besimokantiems arabų kalbą (jie kalba viena švariausių arabų kalbos versijų be visokių libanietiškų ar marokietiškų prancūzizmų ar egiptietiškų subtilybių) ar tiesiog norintiems suvokti kaip mes Lietuvoje gerai ir patogiai gyvename. Kadangi mano pasivažinėjimas po tą kraštą (2009 m. kovas) nebuvo kažkuo ypatingas ar itin vertas visuomenės dėmesio, publikai pateikiu tik keletą kelionės išvadų.

Žmonės. Mieli ir draugiški. Kai kas netgi kalba angliškai. Turgaus prekeiviai po truputį įgauna turkiškų manierų (helau, veraryoufrom, baihaikvality ir kitos Middle East English subtilybės), tačiau yra sąlyginai neįkyrūs, 80 proc. pardavėjų pradės bendrauti jei tik ko paprašysi, o daugiau nei 1 iš 3 į klausimą sugebės atsakyti vidutinio statistinio Lietuvos penktoko anglų kalbos žinių lygį viršijančia anglų kalba. Paprasti žmonės mieli, noriai fotografuojasi, netgi prašosi būti fotografuojami, jaunimas aktyviai naudojasi proga pasitobulinti šiaip ne itin plačiai dėstomos anglų kalbos žinias. Moteriškoji homo sapiens dalis taip pat gali jaustis rami ir saugi – tiek nuo galimo smurto, tiek ir nuo įkyresnių kabinėjimųsi (nors spėju pabendrauti su jomis atsiras daugiau norinčių); savo neilgos kelionės metu susipažinau su keletu savarankiškai po vieną ir grupelėmis keliaujančių kanadiečių, kinių, tailandiečių, vokiečių moterų – tikrai nieko blogo negirdėjau.

Beje – fizionomikos mėgėjams rekomenduoju įsižiūrėti į sirų vidus. Ypač vyrų. Tikrai nepavyks apibūdinti tipinio siro. Čia pilna ir juodaplaukių, Arabijos pusiasalio tipų ir „ryžų“, panašių į tipinį britų plevėsą, ir kažkuo panašių į pietų prancūzus ir dar bala žino ko. Mano amžinatilsį geras draugas turėjo patarlę (kalba netaisyta) – „jei kur Vokietijoje pamatysi gražią paną, žinok, kad ten koks ruselis savo b…belį buvo prikišęs“. Tas pats ir Sirijoje – jie turėjo ilgą Vakarų Europos kryžiuočių okupaciją 10-12 a. ir matosi, kad kryžiuočiai ne tik pilių griovimu ar statymu užsiiminėjo. Beje – po to, kai buvo išvyti iš Sirijos minėtieji kryžiuočiai, palikę savo vaikus, atsigrūdo mūsų į tikrąjį tikėjimą versti.

Atvykimas.
Turintiems pinigų – Damasko ir Alepo oro uostai yra neblogai pasiekiami iš Europos (ypač jei „neblogai“ kategorija apima galimybę atskristi 2-3 val. nakties į Damaską per Prahą, Romą ar Budapeštą). Turintiems pinigų mažiau – traukinys (tiesiogiai į Alepą) ar autobusas iš Turkijos (Turkijoje važiuoti iki Šanliurfa arba Gaziantep‘o, po to ieškoti transporto į Alepą). Galima atvykti ir iš kitos pusės – iš Egipto, bet tada, kertant Izraelio sieną į Jordaniją reikia saugoti savo pasą nuo žydiškų antspaudų. Galima atplaukti ir laivu – į Latakiją plaukioja laivai iš Grinės (Kirenijos, Šiaurės Kipras), lyg ir iš Alanijos (Turkija). Beje – siena su Iraku uždaryta.
Vizos kaip ir reikia. Anksčiau į pasus klijuodavo kažkokius pašto ženklus, dabar tiesiog deda tris antspaudus. Lietuvoje turizmo agentūros jums Sirijos vizą mielai parduos už ~350 litų, bet labiau pinigus taupantys ją gali gauti Damasko oro uoste už 16 JAV dolerių (turintiems ne Lietuvos pasus – sudėtingiau – kanadiečiai man guodėsi mokėję lyg ir po 60). Beje – išvykstant teks susimokėti 1500 Sirijos svarų (apie 80 litų). Taip pat rekomenduotina neturėti Izraelio antspaudų pase. Kiti dar rekomenduoja ir užtikrinti, kad pasas nebūtų itin naujas (tai gali rodyti, kad keliautoja(s) pernelyg dažnai lankosi Izraelyje ir ką tik pasikeitė pasą, kad apgautų geruosius sirus). Asmeniškai aš atvykau į Damasko oro uostą su 9 dienų senumo pasu. Paso tikrinimas užėmė apie 5-10 min. (tokiu momentu, žinoma, laiko neskaičiuoji, bet jis labai prailgsta), tačiau, kaip supratau – tai buvo labiau susiję su pasieniečių konsiliumo noru išsiaiškinti kuriame kontinente ta „Lituanyja“ yra.

Transportas: gerai išvystytas, nors geležinkelių yra tik šiaurėje ir vakaruose (gal dėl to, kad rytuose dykuma?)

Traukiniai (kaip tikras snobas važinėjau tik pirma klase) – puikūs, apynaujai ir tikrai nebrangūs (nors sprendžiant iš ankstesnių atsiliepimų, mano lankymosi metu jau buvo pabrangę). 200 km važiavau ar ne už 8 litus. Tiesa, informacija ant bilieto ir stotyse itin išsami, deja dažnai tik arabiškai.

Autobusai – dažniausiai nauji kinietiški (anot vietinių 2008 m. pabaigoje beveik visuose miestuose vienu metu pasirodė daugybė naujų kinietiškų King Long‘ų (tiesa, tas king‘as nėra itin „long“) –ryškiai žalių, moderniai atrodančių beveik žemagrindžių, apie 40-50 vietų miesto autobusų, pakeitusių visą ankstesnį municipalinį autoparką), tarpmiestiniuose reisuose pasitaiko ir padėvėtų Europos automobilių pramonės atstovų. Tarpmiestiniuose autobusuose nemokamai dalina vandenį (o taip pat plastikinius indelius jam ir įteikia po saldainį). Gal kiek brangesnis variantas nei traukinys, tačiau vienintelė susisiekimo priemonė su rytiniai regionais, pvz. Palmyra. Beje, Sirijoje matomas tas pats pasidalinimas į keliautojų klases – kaitinant saulei yra uždengiamos autobuso užuolaidos, taip palengvinant darbą kondicionieriui, o autobuso „vadybininkas“ (bilietų tikrintojas ir vandens dalintojas) apibara pažeidžiančius šį draudimą, tačiau nieko nesako ir nedaro prieš užuolaidas atsitraukusius užsieniečius.

Lėktuvai – vidiniai skrydžiai – sąlyginai (lietuviams) pigi transporto priemonė. Žinoma, visuomet atsiras gudrutis, galinti pasigirti, kad skrido su Ryanairu už 1 D.Britanijos pensą (asmeniškai aš esu skridęs tik už 1 litą, mokesčiai įskaičiuoti), tačiau nemanau, kad atsiras daug piliečių, galinčių pasigirti tuo, kad iš vakaro prieš skrydį nusipirko bilietą už 68 litus (galutinė suma). Teko skristi reisu Latakija-Damaskas. Labai rekomenduoju visiems aviacijos mėgėjams – skrendama (bent jau kol kas) su beveik antikvariniu Jak-40 (mažiausias pasaulyje reaktyvinis lėktuvas su trimis varikliais), o nusileidimas Damaske – vertas nuostabos karinio idiotizmo dominavimo prieš ekonominę logiką pavyzdys. Sprendžiant iš to, kad lėktuvai ilgą laiką suka ratus tiksliai virš oro uosto bei įvairių griovių jo apylinkėse, galima spėti, jog aplinkui pilna karinių bazių, o lėktuvas suka ratus konkrečioje vietoje tam, kad besileisdamas pernelyg nepriartėtų prie kokio nors itin slapto objekto. Be abejo, fotografuoti lėktuve griežtai draudžiama (nors stiuardesė man paaiškino tai tik po to, kai fotoaparatą atsukau į ją).

Su Jak-40 paliekame Latakiją

Man pasitaikė apskritai juokingas skrydis – kaip žinia Jak-40 (21-33 vietų lėktuvas, priklausomai nuo aviakompanijos įgeidžių) dar yra tos kartos, kai reikalinga trijų lakūnų (du pilotai ir borto inžinierius) įgula. Tačiau tai, kad be 3 lakūnų, kartu su mumis, 9 keleiviais skrido dar 4 ar 5 aptarnaujančio personalo atstovai ir beje – skrido stovėdami, sukėlė iki šiol neatsakytų klausimų apie civilinės aviacijos rentabilumą Sirijoje.

Viešbučiai.
Dirt and Cheap kategorija išvystyta neblogai, tačiau tik tam tikruose miestų vietose. Pasitarkite su žemėlapiu, nes tikėtina, kad taksistai nuveš pas jų draugus. Kainos – nuo 300 Sirijos svarų (apie 17 litų) už naktį vienviečiame kambaryje. Turint nakvynės draugą (-ę) ar kelis (bendrabučio kategorija irgi neblogai paplitusi) galima rasti padorių kambarių už maždaug 8-10 litų nakčiai. Labai rekomenduoju prieš mokant pasitikrinti ką už tai gaunate. Rezervuotis iš anksto tikslinga tik didesniuose miestuose ar keliaujant sezono metu, kitu atveju – pasiimkit žemėlapį, paaukokit valandą ar pan. ir išvengsite mokesčių visokiems tarpininkams bei galėsite įvertinti tai, už ką rengiaties atiduoti savo sunkiai uždirbtus pinigus.

Maistas.
Įvairus ir skanus. Gerai pavalgyti gražiam restorane realu už 10-15 litų. Dezinfekcija nebūtina (t.y. galima valgyti ir neužgeriant alkoholiu). Meniu – visas Artimųjų Rytų arsenalas: daug ko galima rasti ir Lietuvoje, tik kokybė kiek kitokia. Žinoma, kiaulienos mėgėjai nusivils.
Sirija – smaližių rojus. Teko apsilankyti keliose šalyse, bet niekur nemačiau, kad tortų parduotuvės būtų įsikūrusios 10 m. atstumu viena nuo kitos, ir lentynose laikytų po 40-50 įvairiausių tortų pavyzdžių.

Alkoholis.
Kad ir kaip bebūtų keista – yra. Sirija, kaip ir visi Artimieji Rytai, turi tūkstantmetes alkoholio vartojimo tradicijas ir tūkstantmetis su trupučiu islamo (Damaską musulmonai užėmė lyg ir 643 m., visą Siriją iš Bizantijos atėmė tik XI a.) neišnaikino šių gebėjimų. Alus lyg ir gaminamas, nors kiek bandžiau – visur pasirodė esąs libanietiškas. Neblogas. Vyno yra, irgi geriamas, drąsiai konkuruoja su geriausiai lietuviškais pavyzdžiais. Bene geriausia dalis – degtinė – arakas. Malonus ir nebrangus gėrimas, tinkamas dezinfekcijai iš vidaus ir išorės. Jei supratau teisingai – idealus pavyzdys turi 51,2 laipsnio. Kaina – kiek pigesnis nei lietuviška degtinė.

Politika.
Ne itin rekomenduojama tema, nors geriau susipažinus (t.y. pabendravus su žmogum 20-30 min.) jau galima kalbėti ir ne vien apie tai, koks blogas Izraelis. Valdžia lyg ir už kritikos ribų, bet bent jau jaunimo atstovai turi įvairių nuomonių įvairiais klausimais.

Gatvėje apšviestuose stenduose prezidentas pozuoja kaip gydytojas, kariškis, statybininkas, dar kažkas…

Turizmo infrastruktūra.
Neblogai išvystyta – senovės sirai pasistengė pristatyti visokių tvirtovių ir šventyklų. Šiuolaikiniai sirai – pakankamai nebrangių viešbučių ir muziejų. Trūkumai – dauguma informacijos arabiškai. Yra ir angliškai, bet norint suprasti jų anglų kalbą kartais reikia itin pasistengti – gramatika gan baisi (panašu, kad rašo pagal savo taisykles), net ir užrašuose. Šį trūkumą kompensuoja draugiški žmonės. Tik reikia pasistengti rasti tokį, kuris būtų ne tik draugiškas, bet ir mokėtų jūsų mokamą kalbą. Beje – 7-9 dešimtmečio tautų draugystė tarp SSRS ir Sirijos tik padėjo modernizuoti pastarosios ginkluotąsias pajėgas. Rusų kalbos jie neišmoko ir nesimoko.

Anglų kalbą kažkur mokėmės, todėl mokame pasakyti „ay spyk ingliš”

Ką žiūrėti.

Muziejai – daug ir įvairių. Paprastai įėjimas visiems mirtingiesiems kainuoja 150 Sirijos svarų, studentai, moksleiviai ir Sirijos kariškiai patenka į bent 5 kartus žemesnių kainų kategoriją. Susiorganizuokit ISIC‘ą, iš bėdos galit rizikuoti ir su lietuvišku studento pažymėjimu.

Baalio šventykla Palmyroje (2015 m. susprogdinga ISIS)

Damaskas – seniausia gyvenama pasaulio sostinė. Pasiskaitykit Lonely Planet. Umejadinų mečetė, šalia – didžiulis dengtas sūkas (turgus), iš jo išėjus – Tiesiojoje (straight, bent jau man taip paaiškino) gatvėje galima rasti „pirmą pigų viešbutį“ Damaske (vienvietė nakvynė – 300 svarų).

Latakija. Nieko ten gero nėra, išskyrus gerą pliažą (Sirijos Palanga, t.y. prieš važiuodami pagalvokite ar turėdami galimybę rinktis daug sveiko proto žmonių važiuotų ten, kur ir taip pilna vietinių?) ir tikrai labai gražius naujus daugiabučius jūros pakrantėje. Senamiestis – varganas ir gan purvinas. Teigiama ypatybė – mieste yra keletas universitetų ir atitinkamai – pilna jaunimo. Latakijos moterys – pačios gražiausios Sirijoje. Ir komunikabiliausios. Ir rengiasi normaliausiai. Bent jau man taip sakė. Važiuokite į Tartus (150 km į pietus).

Alepas. Didžiulis Šiaurės Sirijos miestas, vienas seniausių miestų pasaulyje. Liūdnoji dalis – to senumo nedaug likę. Didžiulė citadelė, verta poros valandų laipiojimo. Keletas įdomių mečečių, įdomi senamiesčio architektūra. Verta pralesti dieną. Nakvynei – pigių viešbučių daugiausiai kiek į pietus nuo turizmo infocentro. Esminis trūkumas – autobusų stotis beveik už miesto. Miestas pasiekiamas miesto autobusu arba taksi, labai rekomenduotina prieš lipant į juos žinoti kur norite patekti.

Alepo citadelė

Hama. Nedidelis miestelis geležinkelių ir kelių sankryžoje. Labai įdomūs vandens malūnų ratai – mieste gal 20 jų. Pora įdomesnių mečečių, bet šiaip – vertas tik pernakvoti arba užsisakyti kelionę į aplink esančius turistinius objektus, pvz. Crac des Chevaliers.
Asmeniškai aš gyvenau Ryad viešbutyje (taksistas suprato ir be adreso) – labai mielas viešbutukas, valdomas malonaus žvairo administratoriaus Abdulos, visus vaišinančio nemokamais pavakariais ir kalbančio įtartinai gera anglų klaba su rytinės JAV pakrantės akcentu.

Garsieji Hamos vandens ratai

Palmyra
Apie 300 km į rytus nuo Damasko esantis miestukas, šalia kurio yra keleto tūkstančių metų miesto griuvėsiai, yra itin įdomių šventyklų – pvz. Baalo (pvz. kas skaitinėjot Bibliją turėtumėte žinoti koks tai buvo žydų Jahvės konkurentas), įdomių skulptūrų, įrodančių, kad moteriškas vualis/parandža yra ne musulmonų išradimas, o buvo sėkmingai naudojamas jau 6 a. pr. m. e., romėnų karinės stovyklos liekanos (nebloga stovykla, turėjusi akmenines sienas, tokią pat akmeninę iždinę, savo akmenines šventyklas ir pan.). Verta važiuoti taip, kad ten tektų praleisti naktį. Griuvėsiai gražūs dieną (jei neturite nieko prieš saulę jums tiesiai virš galvos ir šešėlio nebuvimą, itin fotogeniški ryte ir vakare, puikus vakarinis apšvietimas, vietomis vyksta remonto darbai (beje, finansuojami Europos Sąjungos). Yra keliolika pigių ir tvarkingų viešbučių, orientuotų į po kelis keliaujančius backpacker‘ius.

ES padėjo atkurti Palmyrą

Beje – Palmyra nėra vienintelis apleistas romėnų miestas. Pasižiūrėkit į žemėlapį ar pasitarkite su vietiniais (viešbučio administratorius – puikus patarėjas, tik nepulkite imti jo siūlomų ekskursijų, o pasiaiškinkite ir kitas nuvykimo galimybes) ir tokių rasite gerokai daugiau. Į daugelį įėjimas nemokamas, kitus – reikia mokėti. Rojus istorijos mylėtojams, kitiems nusibos po kokios valandos.

Kitame romėnų mieste belgai filmuoja kažką istorinio

Kryžiuočių pilys.
Pilna. Pasiteiraukite kur artimiausia. Crac des Chevalliers – būtina aplankyti, kitos – pagal pageidavimą. Aš buvau keliose, vienoje (prie Hamos, pavadinimą pamiršau) vyko remonto darbai. Kol žioplinėjau aplink bokštą, darbininkai pakvietė į viršų. Pastoliais. Jausmas kabarojantis tomis konstrukcijomis, kai apačioje gal kokio pusantro Gedimino pilies kalno aukščio beveik visiškai stati uola – hmmm – ne itin malonus. Mano arabų kalbos žinios kiek viršijo jų suminį gebėjimą bendrauti lietuviškai, bet žmonės buvo itin malonūs, parodė kas ir kaip daroma, kaip atkuria netgi XI a. tualetus – kai virškinimo proceso liekanos krisdavo tiesiai į pilies apylinkes ar vargšams puolėjams ant galvų. Beje – kryžiuočių pilių remontas eina pilnu tempu, dirba jie gražiai ir tvarkingai ir tikėtina, kad netolimoje ateityje tos gyvos senovės bus gerokai daugiau. (beje – ačiū ES ir Italijos vyriausybei už remontų finansavimą).

Bažnyčios.
Klysta tie, kas mano, kas Sirija – tik musulmoniška šalis. Šalis – pasaulietinė (kažkada buvo beveik socialistinė) ir vienas esminių pavojų dabartiniam režimui – islamo radikalai. Mečečių daug, tačiau daug ir stačiatikių, netgi katalikų bažnyčių, galima rasti ir armėnų, kitokių bažnyčių. Jei neklystu – Sirija buvo viena pirmųjų krikščioniškų valstybių (Keraloje, Pietų Indijoje žinau miestą (Kotayam), kur stovi IX-XI a. krikščioniškos bažnyčios, kurias pirmą kartą statė dar VII a. iš Sirijos atvykę krikščionys). Šalia Crac des Checalliers yra itin įdomus 7 a. graikų stačiatikių vienuolynas. Bažnytinio meno mėgėjai nesunkiai susiras bizantiškojo, kryžiuočių, ankstyvosios krikščionybės meno pavyzdžių. Labai rekomenduoju atkreipti dėmesį į tai, kokie ir kaip vaizduojami šventieji ir kiti bibliniai herojai. Egzotikos dėlei rekomenduoju nueiti į Sirijos krikščionių mišias. Arabų, kai kur – aramėjų kalba. Veža, net ir tokį patyrusį bedievį kaip aš.

Religinis menas

Dar egzotikos.
Rekomenduoju nueiti į kirpyklą. Kaip ir daugelyje arabų šalių, Sirijoje egzistuoja vyriškų puošeivų grožio kultas ir plaukams jie skiria daug dėmesio. Atitinkamai kirpyklų daug ir dirba jos kokybiškai. Tiesa, neesu įsitikinęs, kaip ten sektųsi mūsų damoms.

Rekomenduoju pažiūrėti kaip jie kepa duoną. Pirmą kartą mačiau, kad duoną (papločius) lipdytų prie vidinių krosnies sienų. Atrodo efektingai.

Duonkepys (duona kepama antrame plane matomoje krosnyje ją priklijavus prie sienelės)

Drabužiai. Visur pilna gatvės siuvėjų. Dirba gan neblogai, gali greitai ir nebrangiai sukurpti jums pageidaujamą drabužį.

Suvenyrai
Jūsų pasiilgusiems draugams rekomenduočiau lauktuvių vežti saldumynus (anot kai kurių Artimųjų Rytų žinovų Sirija itin pažengusi šioje srityje, nors aš turėjau sunkumų priimdamas šią nuomonę), araką (degtinę) – gan skanus gėrimas, nekalbant jau apie psichologinį efektą, kai išsitrauki arabišku raštu išmargintą butelį, ant kurio puikuojasi užrašas 51,5 vol. Pasistenkite neviršyti į ES leidžiamo įvežti stipriųjų gėrimų limito arba bent jau padarykite taip, kad niekam nekiltų noro jūsų bagažą itin kruopščiai tikrinti.
Man ypač patiko itin aukštos kokybės siriški kaljanai (pamirškite viską, ką matėte Turkijoje ar Egipte) – dekoratorių darbo kruopštumas ir raštų smulkumas. Tiesa, kaip ir visur – palyginti ir pasiderėti niekam nepakenkė.
Istorijos mėgėjai gali rizikuoti ir pirkti senovines ir „senovines“ monetas, kurios itin aktyviai pardavinėjamos romėnų miestų griuvėsiuose. Perspėjimas 1: jei susidomėsite bent kokia – jus tuoj apspis aibė pardavinėtojo kolegų. Perspėjimas 2: jei neturite antikinio ar ankstyvųjų viduramžių istoriko kvalifikacijos ar bent jau romėniškų ir bizantiškų monetų katalogo – rizikuojate įsigyti įvairiausių falsifikatų. Perspėjimas 3: jei visgi ryžotės kažką įsigyti – derėkitės, aiškinkite, kad jums siūlo falsifikatus, neimkite itin gerai atrodančių (jei nežinote, kaip turi atrodyti gerokai apyvartoje pabuvusi moneta – pasižiūrėkite į bet kurią Sirijos svaro monetą), atkreipkite dėmesį į monetos kraštus (neturėtų būti dildinimo, kirpimo žymių) arba iš anksto pasitarkite su kuo nors labai kompetentingu šiuo klausimu. Perspėjimas 4: jei abejojate dėl monetų – galite pirkti vietines rankų darbo apyrankes iš įvairių siūlų. Gražios ir gan įdomios. Ir tikrai ne padirbtos.