Indija ne sezono metu arba kaip sustiprinti meilę Lietuvai

Mintis liepos pabaigoje keliauti į didžiausią pasaulyje demokratinę valstybę subrendo per sekundės dalį, išvydus, jog iki tol gana žemas akcijines kainas siūliusi Suomijos nacionalinė aviakompanija jas sumažino dar trečdaliu. Dvejų telefono skambučių pagalba surinkus 4 asmenų grupę (optimalus skaičius, paremtas tiek labai svarbiais tiesioginiais parametrais kaip, pvz., taksi automobilių talpa, tiek išvestiniais – kortų žaidimų partnerių kiekiu) bei vėliau sužinojus, kokių alternatyvų dėl to teks atsisakyti, prasideda pasirengimas susipažinimui su Indostano pusiasalio flora bei fauna. Entuziazmą kiek atvėsina draugo iš Delio laiškelis, su viltimi, jog musonų sezonas liepos mėnesio antrojoje pusėje gali jau būti pasibaigęs (kartu leidžiantis suprasti, kad jis visgi gali ir nebūti pasibaigęs).

Svarbiausi pasirengimo elementai: lėktuvų, traukinių bilietai, viešbučių rezervacijos, skiepai. Pirmieji du ypač svarbūs, nes šios transporto priemonės paprastai būna smarkiai užpildytos. Lėktuvų bilietai Indijoje gana nebrangūs (galima 1000 km į abi puses suskraidyti už 250 litų), perkami internetu, ten pat ir keičiami bei, o stebukle – gražinami. Traukinių bilietai dar pigesni (1 klase su kondicionierium (keturvietė kupė su durimis) 1 km kainuoja apie 3,5 rupijas (19 lietuviškų centų), 2 klase (keturvietė kupė su užuolaidomis vietoje durų) – 1 km – 2 rupijos (10 lietuviškų centų), galima rinktis iš trijų pagrindinių klasių (1, 2, 3, paskutinės dvi dar gali būti su kondicionierium arba be). Bilietai taip pat perkami internetu, ten pat keičiami ar gražinami; – pasižadu visapusiškai viešai liaupsinti AB „Lietuvos geležinkeliai“, jei jie iki sekančio dešimtmečio pabaigos sugebės sukurti bent ką, iš dalies primenančio Indijos kolegų pasiekimus bilietų rezervavimo srityje.

Vietiniai skrydžiai – net nesinori lyginti su nacionalinių Baltijos šalių aviakompanijų (ar beje ir su daugelio Europos šalių avialinijų) paslaugomis – pigūs, patogūs ir gan punktualūs (nors sutiktas Indijoje dirbantis australas lakūnas skundėsi, kad „dangus yra užkištas“ ir nacionalinė skrydžių valdymo tarnyba niekaip nesugeba to sutvarkyti), lėktuvai nauji (iš didelio norėjimo pasigirti savo žiniomis vėliau tikrinau lėktuvus pagal jų registracijos ir gamyklinius numerius – dauguma buvo 1-2 m. amžiaus, o man pavyko paskraidyti ir su 3 mėn. senumo lėktuvu), oro uostai (išskyrus Varanasį) – jaukūs ir tvarkingi.

Viešbučių rezervacijos daromos per hostelworld.com – viskas veikia puikiai, išskyrus tai, kad kartais visgi nekenktų žinoti, kurioje miesto, neretai suvokiamo kaip neįmanomai sugrustų namų sankaupa, vietoje tas viešbutis yra. Skiepai – kai kas rekomenduoja, kai kas – ne (asmeniškai aš pirmą savaitę naudojau vietinę dezinfekciją – 50 g tautinių trejų devynerių prieš, po ir per valgį – velnias negriebė net ir antrą savaitę apsieinant be jos). Anot itin sveikuoliškų medikų – skiepai nuo hepatito padaro daugiau žalos nei pats hepatitas. Žinoma, vandens iš krano gerti nerekomenduojama (jis pardavinėjamas buteliuose po 8-20 rupijų (dalinkit iš 19 ir gausit litus), tik reikia įsitikinti, kad pakuotė nepažeista (sako falsifikuoja ir vandenį).

Kelionės maršrutu Vilnius-Helsinkis-Bombėjus (šiaip jau šiuo metu, atsikratant kolonijinio anglų palikimo, jis vadinamas Mumbajumi) laikas sudėliotas idealiai (persėdimas Helsinkyje – 50 min), o 7 val. nakvynė Airbuse neatrodo itin baisi, nepaisant to, jog dėl atstumo tarp kėdžių jose patogiai naktį praleisti gali tik vidutiniai statistiniai japonai.

Rytinis nusileidimas Bombėjuje minkštas, vėlavimas tik 1 val., patekimas iš lėktuvo į terminalą, nepaisant vykstančios rekonstrukcijos, taip pat sklandus, imigracijos kontrolė – gan greita (kiekvienas pildo imigracijos lapelį, apie 5-10 min grūdasi eilėje, kol eilės viršininkas (ūsuotas bei uniformuotas pareigūnas, jaukiai išsidrėbęs ant siauros kėdės priešais besigrūdančių atvykėlių eilę), maloningai nusišypsojęs leidžia prieiti prie pasų tikrinimo stalo. Beje, kontrolė visuose Indijos oro uostuose – maksimaliai biurokratizuota ir tiek pat kiaura: norint patekti į terminalą reikia automatais ginkluotų geraširdžių policininkų būriui parodyti bilietą (tinka ir elektroninės rezervacijos popierinis variantas, praktiškai – bet koks popieriaus lapas, su raidėmis ir skaičiais, panašiais į skrydžio duomenis, kurių vis vien niekas rimčiau netikrina), ant kiekvieno rankinio bagažo vieneto kabinamas lapelis su antspaudu apie sėkmingai praeitą saugumo patikrinimą (tas pats galioja ir fotoaparatų ar kamerų dėklams, o tokių lapelių neturinčių dėklų savininkai po ne itin ilgom pokalbio siunčiami praeiti procedūras iš naujo), norint prieiti prie bagažo ar išeiti iš terminalo – taip pat reikia turėti savo įlaipinimo kupono šaknelę ir t.t.

Mumbajus / Bombėjus

Strategija imti tik iš anksto apmokėtą (angl. pre-paid) taksi atrodo efektyvia sužinojus, jog už tokį teks sumokėti tik 590 rupijų, tuo tarpu kai aplink išėjimą besitrinantys taksistai (išskyrus uniformą (Mumbajuje rengiamasi šviesiai rusvai) ir automobilius (Vilniuje – talpesni), nesėkmingai ieškojau jų skirtumų nuo Vilniaus oro uosto prieigose besibūriuojančios publikos, tiek švaros, tiek ir sukčiavimo aspektais) prašo 1500-2500. Sėdam į vieną Bombėjaus ir visos Indijos simbolių – šeštajame dešimtyje suprojektuotą ir tik neseniai nustotą gaminti, CNG dujomis varomą fiatą (nesugebantiems jo vaizdo rasti internete siūlau prisiminti tarybinius panašaus laikotarpio moskvičius) ir vykstame į Chhatrapati Shivaji stotį (vis dar neretai net ir vietinių vadinamą istoriniu vardu – Viktorijos stotimi).

Kitą vertus, vėlesnė praktika parodė, jog kur kas prasmingiau yra eiti tiesiai į taksistų būrį ir garsiai pareikšti, jog tokiam ir tokiam laikotarpiui jums reikia taksi, su angliškai (ar kaip kitaip, pvz. hindi ar malaylalamo kalba – čia jau priklauso nuo jūsų fantazijos ir lingvistinių gebėjimų) kalbančiu vairuotoju už jums patinkančią kainą. Po keleto minučių nuo tokio pareiškimo kilęs šurmulys nurimsta, taksistai iš savo tarpo išrenka jūsų reikalavimus atitinkantį savo kolegą ir po neilgų derybų jūs turite puikų gidą visai dienai. Kadangi mūsų kelyje Mumbajus du kartus buvo tarpine stotele (turėjome jame pralesti po visą šviesiąją dienos dalį), antrą kartą pasinaudoję šia taktika 7 valandas miesto įžymybėmis pro taksi langus gėrėjomės už 700 rupijų (apie 38 litai).

Mieste iš tiesų yra ką pažiūrėti ir mūsų turėti du pusdieniai buvo aiškiai per mažai: Indijos vartai (remontuojami), kabantys sodai (po apačia – vandens saugyklos), Hadži Ali mečetė – siauru molu su žemynu sujungtoje saloje esanti šventykla, puskilometrio kelią į kurią paįvairina nuo galvos iki kojų apipilančios bangos, jų nepaisantys ir jūroje besimaudantys vaikai bei itin gražiai dainuojančių ir išmaldos prašančių luošių chorai. Taip pat verta apsilankyti bet kurioje vietinėje krikščionių, musulmonų, induistų ar dar bet kokioje šventykloje – jų adresai labai gražiai surašyti Lonely Planet ar bet kurioje panašioje knygelėje arba bet kuriame miesto žemėlapyje.

Beje – Mumbajuje yra visai neblogų pliažų (mielos damos, jei norite sukelti ažiotažą (žvairavimo ir atviro spoksojimo susižavėjusiais (vyrų) ir ne visai patenkintais (vietinių moterų) žvilgsniais formos) – eikite maudytis taip, kaip tai darote pvz. Palangoje. Vietinės maudosi susupę į skaras, kas net ir tokiam egzotikos mėgėjui kaip aš, neatrodė itin seksualu), šalia pilna gamtos paminklų (vien Elefantos salos ko vertos) ir t.t. Liūdnoji dalis – kiek teko girdėti dirt & cheap klasės viešbutukai yra tikrai dirt, bet ne cheap, todėl Mumbajaus grožybės jums gali atsieti brangiau (lyginant su likusia Indija, žinoma).

Kerala – paties Dievo šalis

Tokio turinio tekstais papildoma Keralos valstijos (pietvakarių Indija) reklama. Prieš devynias vakaro tamsoje išlipus iš lėktuvo Kočio (Kochi, Cochin) oro uoste jausmas (ir kvapas) panašesnis į tą, kuris apima vasaros dieną įėjus į pomidorų šiltnamį (Užsimerkit ir pabandykit. Tikslesnio apibūdinimo nesugalvojau). Oro uostas – blizgantis, bagažas iš už 30 m. stovinčio lėktuvo iki transporterio keliauja apie pusvalandį, neapmokestinamų prekių parduotuvė kažkodėl nieko neparduoda vidinių reisų keleiviams ir užsidaro. Iš anksto apmokėto taksi strategija pasiteisina, nors mūsų taksistas apie pusvalandį mūsų viešbučio. Tiesa, adresų tikslumas irgi daro savo – pvz. rezervavęs viešbutį gavau „tikslų” jo adresą – „šalia Santa Cruz bazilikos“. Gerai, kad mobilus ryšys Indijoje yra ne tik pigus (ne lietuviams), tačiau ir plačiai naudojamas, tame tarpe ir mūsų viešbučio šeimininkės.

Beje – apie mobilų ryšį—tik nusileidus gauta žinutė maloniai informuoja, jog vietinio skambučio minutė kainuos apie 7 litus, o tėvynės ilgesį galima nuraminti su lietuviškos vasaros kamuojamais namiškiais bendraujant po 8 LTL/min. Savo ruožtu čia pat įsigyta Hutch telecomunications kortelė tą patį siūlo už 3 ir 30 lietuviškų centų. Būtų malonu išgirsti Bitės ir Omnitelio (Tele 2 niekas iš mūsų kompanijos neturėjo) komentarus šia tematika.

Pats Kočis nėra kažkuo ypatingas, išskyrus kiniškus žvejų tinklus, keliolika portugalų ir anglų kolonijinės architektūros objektų (vienoje bažnyčioje buvo palaidotas Vasko da Gama, bet paskui jį perlaidojo) bei Chariot kavinę, kurioje vietinį alų atneša supiltą į arbatinukus (kitur jo visai nėra, kaip oficialiai nėra ir šioje, licencijos prekiauti alumi neturinčioje, užeigoje). Vietinėje kelionių agentūroje (padoraus šaldytuvo dydžio kambariukas greta garažo) užsisakome kelionę namu-laivu bei vietinės kulinarijos pamokas.

Kelionės namu-laivu organizuojamos iš Alepėjaus (Allepay, Alapuzzha), todėl už 38 rupijas apie 50 km bildame vietiniu autobusu. Autobusas netrukus prisipildo vietinių, o kadangi vyriškoji mūsų kompanijos dalis sugeba atsisėsti moterims skirtoje vietoje (tą byloja labai išraiškingas užrašas malayalam kalba, vidutinio sudėtingumo ornamentus primenančiais malayalam rašmenimis), netrukus paklusus itin įtaigiam vietinės tvarką darančios įspūdingų gabaritų tetos argumentams, tenka atsistoti.

Alepajuje mus pasitinka vietinis turizmo organizatorius, čia pat suorganizuotu tuk-tuku nuvežantis iki uosto. Kartu sužinome, jog pirkdami šią kelionę Kočyje permokėjome 1000 rupijų bei sumokame likusias 4500 už 22 valandų trukmės pasiplaukiojimą Alepajaus ežerais ir kanalais (angl. backwaters) 4 žmonių kompanijai (maistas ir nakvynė laive dviviečiuose kambariuose su dušu įskaičiuoti). Pageidaujantiems kondicionuoto oro – priemoka ar ne 1000 rupijų. Mums užteko ir palubės ventiliatorių.

Pats namas-laivas – apie 10-15 m. (priklausomai nuo vietų skaičiaus) ilgio medinė konstrukcija, ant kurios suręstas šiaudinis namas su dideliais stikliniais langais. Priekyje įrengta savotiška veranda, už jos, priklausomai nuo modelio – 1-4 kambariai, dar už jų – virtuvė. Laivą aptarnauja 3 žmonės – vairuotojas, mechanikas ir virėjas.

Keralos vandens keliai tikrai gražūs, suformuoti remiantis panašiais principais kaip Vakarų Europoje (gamtiniai vandens telkiniai sujungti kanalais, apie kurių kraštus supilti pylimai), šalia driekiasi ryžių laukai, o ant pačių pylimų (3-5 m. pločio žemės juosta) sukaltos vietinių ūkininkų ir žvejų trobelės. Dar vienas įdomus bruožas – daugybė įvairiausių stilių – nuo vėlyvosios gotikos iki postmoderno – krikščioniškų bažnyčių bei visur plevėsuojančių raudonų vėliavų (komunistų partija ne tik kad neuždrausta, bet net ir valdanti, bent jau Keraloje).

Maistas laive tikrai skanus (virėjas sugeba pagaminti pažadėtus „non-spicy“ patiekalus, daugeliu kurių pavyksta mėgautis neišsideginant burnos), nors ir ne be sukčiavimo – pvz. vietoje pažadėto vietinio žuvų turgaus mus nuveža pas vietinį žveją, kurio užsiprašyta kaina už žuvis ir krevetes smarkiai viršija padorumo ribas (net ir apie viską pagalvojusioje mūsų brangiausioje Maximoje jos kainuoja pigiau), o mums nieko nepirkus, tokias pat žuvis gauname pietums.

Nakvoti sustojame (naktį neplaukiama dėl ištiestų tinklų) kaimelyje, kuriame yra ir ajurvedos centras. Asmeniškai ajurvedinis masažas manęs nesužavi, kaip ir nesužavi po jo pasiūlyta indiška pirtis (mano beveik dvimetrinį kūną, palikdami galvą lauke, sukiša į kažkokią metro aukščio medinę dėžę, kuri kaitinama iš apačios ir liepia prakaituoti), nors mūsų damos inkščia iš pasitenkinimo dėl visų išmasažuotų kaulelių.

Grįžus į Alepajų apsilankome jo pliaže (tikrai graži vieta, turinti kažką iš tolo panašaus į Palangos tiltą), tačiau dėl musonų jūros vanduo atrodo purvinas, o ir bangos kiek viršija sveiko proto diktuojamas ribas. Pastebėjęs mūsų braidžiojimą po jūrą, pristato jaunas uniformuotas gelbėtojas (pirmas ir vienintelis aukštojo išsilavinimo neturėjęs mūsų sutiktas Indijos pilietis, kuriam terminas „lifjueinija“ sukėlė konkrečias geografines asociacijas („Lithuania, Armenia, Georgia – I know – biggest food producers in Soviet Union“). Po 10 min pokalbio šaunusis gelbėtojas ne tik pasiūlo pas jį papietauti, bet ir grįžtant į Kočį keltu aplankyti Kotayamą. Skubėdami pasinaudoti antruoju pasiūlymu maloniai atsisakome pirmojo, tačiau keltas išplaukia nespėjus pasiekti upių uosto.

Po pusantros valandos kelionės autobusu pasiekiame Kotajamą (Kotayam). Miestukas niekuo neišsiskiriantis, išskyrus dvi nuo XI (o kai kurių šaltinių teigimu) – ir nuo II mūsų eros amžiaus veikiančias krikščionių bažnyčias. Abi bažnyčios išties gražios, XVI a. perstatytos portugalų kolonijiniu stiliumi, su gausybe induistinių, musulmoniškų ir budistinių elementų, šalia jų palaidoti XI-XII a. mirę vietos vyskupai. Anot labai paslaugaus vietinio šventiko, krikščionybę į šiuos kraštus I a. atvežė pats šv. Tomas, o VII a. jį atsekė ir nemaža Sirijos krikščionių. Esminė kelionės dalis – all-you-can-eat tipo pietūs vietinio prašmatnaus viešbučio 9 aukšte už 10 litų.

Ellora ir Ajanta

Naktinė kelionė traukiniu pirma klase iš Mumbajaus iki Aurangabado tikrai maloni (esant vidutiniam traukinio greičiui apie 40-50 km/h jis yra geriausias būdas suderinti nakvynę su 300-400 km ilgio kelione). Anksti ryte atvykus į Aurangabadą po neilgų derybų išsinuomotu Hindustan Ambassador (M.Starkus ir V.Radzevičius šį technikos stebuklą kažkodėl pakrikštijo „Lachudra“) su vietiniu vairuotoju leidžiamės link Ajantos urvų.

Urvai įspūdingi. Ne mažiau įspūdinga ir transporto infrastruktūra – automobilių stovėjimo aikštelė yra gal už kokių 2 km, nuo jos iki urvų važinėja autobusas, o užvis įspūdingiausia buvo tai, kad jo langai naktį buvo palikti atdari, todėl jam pradėjus judėti per saloną nusirito vidutinio cunamio dydžio bangos (ne per daug perdedu).

Po Elorą klaidžiojame su kažkokiu japonu. Žmogelis rengiasi įkopti į septintą dešimtį, Indijoje – jau aštuntą kartą. Pasitaikė gan protingas ir šnekus. Aptarę geografiją ir dievybes vaizduojančiojo meto ypatybes, bendromis pastangomis nustatome vieną įdomų faktą – Eloros urvus apleido kaip tik tada, kai Japonijoje atsirado budizmas.

Eloros urvai iškirsti vulkaninėje uoloje, kairiajame upės išgraužto tarpeklio krante. Viso jų apie 30. Tikrai įdomus darbas, religinė architektūra (japonas atkreipia dėmesį į tai, kad vėlesniuose urvuose vaizduojamas Buda, o ankstesniuose – tik jo kapas – stupa). Beje – atrakcijų mėgėjams – kiek vėliau sutikome kitus japonus, kurie po tuos urvus keliavo ant nešikų pečių. Keturiese indusai per kalnus velka didelius neštuvus, kuriuose raivosi vienas japonų pensininkas. Kaina tikrai neturėtų būti didelė, nors atsižvelgdamas į savo (ar vidutinio statistinio lietuvio) svorį, tikrai suabejočiau tuo, kaip toli jie nukeliautų su manimi ant pečių.

Ajanta – kitas urvų kompleksas gal už 100 km. Dar didesnis ir gražesnis. Viso urvų apie 45, ant žemės sužymėtos fotografavimui geriausios padėtys ir kryptys. Urvuose kažkada gyveno vienuoliai, pilna baigtų ir ne itin mažų kambarėlių. Nerealiausias dalykas – uoloje išpjautos kokių 50-60 m. ilgio/pločio ir kokių 4-5 aukštų šventyklos. Tiesiog išpjauti akmens gabalai, su kambariais, keletu aukštų viduje. Net langai ir jų grotos išpjauti iš vientiso akmens gabalo, kartu su kambariais ir pastatais.

Architektūros, akmens apdirbimo ir induizmo fanai kiekvienam šių kompleksų gali rezervuoti bent po dieną. Visiems kitiems kiekvieno šių kompleksų užtenka stebėtis kokias 3 valandas. Paskui tiesiog supranti, kad žiūri dar vieną nerealų akmens gabalą, tiek pat nerealų kaip prieš tai buvusi ar bet kuri iš sekančių kelių dešimčių naujų ir dar kitokių šventyklų.

Varanasis – šventasis šiukšlynas

Varanasio oro uostas (beje – vienintelis kelyje pasitaikęs neatnaujintas) – ne itin įdomus, nutriušęs ir apšnerkštas pastatėlis (beje, atsižvelgiant į pokyčių greitį Indijoje, pastaroji informacija jau gali būti pasenusi). Viešąjį transportą atstovauja taksistų gauja, terminalo pastate siūlanti iki miesto nuvežti už beveik 3000, tačiau išėjus iš jo – jau po sunkių derybų (pataikėme kažkokios šventės metu) galima susitarti ir už 1500 rupijų.

Varanasis, o ypač jo senamiestis – rojus itin specifinės egzotikos mėgėjams, jaučiantiems malonumą nuo siaurų tamsių ir purvinų gatvelių, kuriose jaukiai sugyvena čiabuviai, šunys, karvės, vabzdžiai, ropliai ir dar kažkas, po savęs paliekantys virškinimo proceso produktus. Einant link Mir ghato (prieplaukos) galima grožėtis rinktinių luošių-elgetų eilėmis bei prašymais (nors šiaip tikėjausi, kad jų bus daugiau).

Kaip jau minėjome, pataikėme kažkokios Kali garbintojų šventės metu, todėl Mir ghate teko sudalyvauti ir religinėje ceremonijoje (tikintieji labai gražiai gieda sustoję prie Gango – tikrai verta pažiūrėt). Tiesa, upė buvo patvinusi po musonų, todėl joje plaukiojančių lavonų nepamatėme, kaip nepavyko susiorganizuoti ir ekskursijos upe.

Vietoje to, naktį nuėjome pasižiūrėti kaip religingi indusai užsitikrina kelią į rojų ar bent jau į geresnę inkarnaciją susideginimo prie Gango būdu. Pati deginimo ceremonija, bent jau naktį, neatrodo labai įspūdingai – gražiais drabužiais aprengtas kūnas ant neštuvų yra atnešamas iki Gango, nuprausiamas ir užkeliamas ant laužo. Kūnas dega 2-3 valandas, o nesudegę dalys (vyrų – krūtinkaulis, moterų – dubuo) yra išverčiami į šventosios upės vidurį. Nuo gyvenimo nuodėmių švariais yra laikomi gyvų šventųjų (induistų religijos specialistų), nėščiųjų (nepriklausomai nuo to, kaip jos tokiomis tapo), mirusių nuo raupų bei vaikų iki 10 m. kūnai, kurie ne deginami, o kokoso pluošto virvėmis (neyra vandenyje) yra pririšami prie akmens luitų ir skandinami Gange.

Gan įspūdinga deginimo vieta – senovinės konstrukcijos, šventyklos, platformos, amžinoji ugnis (sakė, dega toje vietoje nuo pasaulio pradžios ir negesta net per lietus ir potvynius, tačiau kai prie jos prisiartinau – matyt pajautęs mano nuodėmnes, nuo upės papūtė vėjas ir teko paspringti itin aitriais dūmais), deginimui skirtų malkų (jų, pasirodo yra trys rūšys – pagal piniginę) kalnai.

Mūsų savanoris gidas ypač aktyviai pasakojo apie tame pat pastate gyvenančią 107 m. senutę, kuri prižiūri vargšus ir yra laikoma beveik šventa. Anot jo, ši, geriausia jau velionių motinos Teresės bei princesės Dianos draugė, savo maldomis gali padėti pataisyti karmą – tereikia tik paaukoti vargšų laidotuvių malkoms (tiesa, kažkodėl yra aiškinama, kad už 5 JAV dolerius nupirksi tik kilogramą sandalmedžio malkų).

Varanasyje galima rasti keletą visai neblogų šilko parduotuvių (tiesa, jas reikia atsirinkti iš keleto šimtų vietų, kur atvirai mėgina apgaudinėti). Tam, kad gerasis parduotuvės šeimininkas gražaus rankomis smulkiai siuvinėto šilkinės patalynės komplekto kainą sumažintų per pusę – iki 100 litų, mes pažadėjome visoje Lietuvoje reklamuoti jo parduotuvę. Todėl reklamuoju – Mehotra Silk Factory, K 4/8 A., Lai Ghat, Raj Mandir, Varanasi. Tiesa, ši reklama nereiškia, jog kitur negausite tokių pat ar geresnių prekių už tokią pat ar mažesnę kainą – viskas priklauso nuo jūsų sugebėjimo derėtis ir kantrybės ir sugebėjimo atskirti šilką nuo sintetikos. Antra – tai taip pat nereiškia, jog be čiabuvio pagalbos jums pavyks ją surasti, nes, bent jau mano supratimu, santykis tarp vietos geležinkelio stotyje gauto nemokamo žemėlapio ir gatvių raizgalynės yra itin savotiškas.

Khajuraho – Kamasutros šventyklų kaimas

Po poros valandų kelionės Mahindra, vairuotojui sumokėjus kyšį kelių policijai (pasirodo, jis neturėjo teisės vežioti turistus), pasiekiame Khajuraho miestelį. Pagrindinė jo įžymybė – 9-12 a. šventyklų kompleksas, plačiau žinomas kaip Kamasutros bažnyčia. Kompleksas išties gražus, nors iš kažkada buvusių 85 likę tik 25, o tik keletas šventyklų išpuoštos gan pikantiškais vaizdeliais.

Pati skulptūrų tematika nėra itin plati ar novatoriška – tūla(-s) lietuvė(-is) net ir be televizijos teikiamos patirties galėtų pateikti nemaža pasiūlymų dėl tematikos plėtros, tačiau kvapą gniaužia skulptūrų gausa ir atlikimo (skulptūrų atlikimo) technika. Įspūdį stiprina ir visiškai ne indiška tvarka ir švara, vyraujanti rytiniame šventyklų komplekse (įėjimas mokamas). Vakarinis kompleksas – ne toks įspūdingas, ne tiek sutvarkytas, tačiau nemokamas ir veikiantis pagal pirminę paskirtį. Vietiniai prižiūrėtojai taip pat maloniai viską paaiškina (ypač neprašyti) ir visai džiaugiasi 10-20 rupijų atlygiu.

NH29 – kelias esktremalams

Kelionė autobusu iš Khajuraho į artimiausią geležinkelio storį – Jhansi (Khajuraho stotis vis dar buvo statoma) tapo vienu ryškiausių visos išvykos elementų. Iki jos maniau, jog Indijos nacionalinės svarbos magistralės (numeracija – su raidžių kombinacija NH) yra gan kokybiškos, drąsiai konkuruojančios su antraeiliais asfaltuotais Lietuvos provincijos keliais. Savo ruožtu, šešias vietoje numatytų keturių, valandų trukusios kelionės metu autobuso vairuotojas sugebėjo ne tik surasti geriausius Rusijos analogus atitinkančius šunkelius, tačiau ir pakeisti visą ikišiolinį įsivaizdavimą apie autobuso talpą.

Pirmieji įtarimai pradėjo kilti kai po nepilnos valandos kelionės dar visai padoriais keliais vairuotojas ir dar apie 3 jo padėjėjai (kiek jų buvo iš tiesų, taip ir nesugebėjau suprasti) kažkur išėjo tarpinėje stotyje užrakinę mus (4 baltus indoeuropiečius ir panašiai tiek pat ne tokių pat baltų vietinių indoeuropiečių) autobuso viduje. Savo ruožtu autobusų stoties purvyne vis gausiau besirinkusi minia ne tik mėgino įlipti pro duris, tačiau ir pradėjo per langus kišti vaikus. Nors pastarieji netrukus atsiradusių autobuso „vadybininkų“ pastangomis buvo gan operatyviai išgrūsti lauk, tačiau netrukus atsidarius durims, formaliai apie 50 sėdimų vietų (3 vietos dešinėje (pakankamos 2 statistiniams lietuviams ir degtukų dėžutei) ir 2 karėje (ten telpa vienu lietuviu mažiau)) turintį autobusą užpildė gal pusantro šimto keliauti ištroškusių vietinių minia.

Minia lipo į autobuso vidų tol, kol į jį įlipti daugiau niekas nebegalėjo (nesu įsitikinęs dėl to, kiek ir ko keliavo ant autobuso stogo, nors mintyse jau atsiveikinėjau su ant stogo sukrautomis kuprinėmis). Keleiviai susėdo, tiksliau sakant sugulė net aplink vairuotoją – jam už nugaros, iš abejų pusių – kažkas nerealaus. Tiesa, eilinį kartą įsitikinau priklausymo „auksiniam milijardui“ privalumais – mes dviese chamiškai sėdėjome trivietėje autobuso pusėje ir čiabuviai tikrai nemėgino sugėdinti, kad priimtume dar ką nors šalia. Tiesa, ilgainiui vis vieną teko.

Taip pergrūstas autobusas keliavo tikrai lėtai, įtartinai linguodamas (geriausi linkėjimai indiškų automobilių pakabos dalių gamintojams – mano kukliu įsivaizdavimu amortizatoriai ir lingės turėjo lūžti jau kokioje ketvirtoje duobėje), nuolat sustodamas ir mėgindamas prasilenkti su priešpriešiais atvažiuojančiais tiek pat perkrautais sunkvežimiais (primenu – asfalto ruoželis buvo vieno automobilio pločio, iš abejų pusių – žvyro juosta su pusmetrio gylio duobėmis), įvažiavus į kokį kaimą svarbiausias darbas buvo vairuotojui pro langą mojuojant lazda, o autobuso „vadybininkams“ – išlipus ant kelio nuvaryti nuo jo miegančias karves (kas pasakė, kad karvių Indijoje negalima skriausti?).

Bevažiuojant moralinę dvasią ypač pakėlė kolegos atsidūsėjimas – „jis niekada neatvažiuos“. Ši frazė buvo ištarta kaip tik laiku, kada suvokiau, kad mes jau pavėlavome į traukinį, kuris turėjo iš kažkur esančios Jhansi stoties mus nuvežti į Agrą. Iš autobuso išlipus Jhansyje (kažkur miesto pakraštyje, pakelėje) autobuso papildomų klausimų talpumo tematika iškėlė nemažas žemyn nuo stogo šliuožiančių keleivių skaičius. Kažkokie vietiniai maloniai nuleidžia nuo stogo kuprines ir netgi padeda jas užsimesti, tuoj pat pradėdami aiškinti, kad turim susimokėti bagažo mokestį. Tiesa, pamatę atsuktas nugaras pasitenkina piktais šūksniais, o mes griebiame pirmą pasitaikiusį tuk-tuką ir kvailos narsos vedami akloje tamsoje lekiame į geležinkelio stotį, iš kurios prieš dvi valandas turėjo išvykti mūsų traukinys.

Jhansio nepamenu, nepamenu ir stoties, išskyrus du momentus – degančią švieslentę su mūsų traukinio numeriu ir stoties platformą, iš kurios 1 kelio mūsų traukinys lyg ir pradeda judėti, o tarp jo (kažkuris iš 20 vagonų yra mūsiškis, tą galima sužinoti iš keleivių sąrašo ant vagono durų) ir mūsų yra pilnas laukas tiesiog ant grindų miegančių indusų. Laimei visi mūsiškiai pasirodo esantys neblogi sprinteriai (kažkaip instinktyviai atspėju kuris iš 2 pirmos-antros klasės vagonų yra mūsų), apie 50 metrų atstumą įveikiame kaip pakankamai patyrę bėgikai su kliūtimis (kliūtys – po kojomis miegančių indusų šeimos, kurias reikia peršokti ar apibėgti sumindžiojus kiek galima mažiau) (beje – kai kas šuoliuoja su šlepetėmis), savo bėgimą užbaigdami galingu šuoliu pro važiuojančio (tiesa, itin lėtai) traukinio vagono duris (tie, kas mano, kad filmuose tai atliekantys kaskadininkai be reikalo gauna pinigus – klysta). Juokingiausia tai, kad visiems suvirtus (kitaip nepavadinsi) į vagoną, traukinys sustoja. Tiesa, tuoj pat vėl pajuda.

Agra

Pirmas įspūdis Agroje nuvilia. Ypač tuos, kurie tikisi, kad atvyks į Tadž Mahalo grožio miestą. Deja, Tadž Mahalas tik vienas, o Agroje gyvena virš milijono ne itin tvarkingų indų (ne indusų, nes dauguma – musulmonai).

Tadž Maahalas aprašytas apie keletą milijonų kartų, todėl nematau reikalo kartoti(s). Keletas detalių. 1. Pasiimkite akinius. Šiaip nesiskundžiu regėjimu, bet praleidus porą valandų prie baltų marmuro konstrukcijų, kepinant liepos saulutei, net ir palijus stipriam lietui, į viską galėjau žiūrėti tik itin prisimerkęs. 2. Pasiruoškite supykti dėl pasaulio neteisybės. Vietiniams bilietas už 15 rupijų. Užsieniečiams – už 750. Arba išmokite maskuotis ir apsimesti čiabuviu. 3. Pasiimkite vietinį gidą. Jie dirba nebrangiai, galit sutarti ir už 100 rupijų. Tiesa, šiokios tokios kultūrologinės žinios nepakenktų – pvz. man buvo labai įdomu žiūrėti, kaip mūsų indusas aiškino apie tai, kad Tadž Mahale esantys 16 tvenkinių ir dar 59 sodai ar kas ten simbolizuoja 1659 – metus, kai Tadž Mahalas buvo pastatytas. Dar įdomiau tapo kai jis susinepatogino paklausus ar tuometiniai Indijos valdovai musulmonai mogolai laiką skaičiavo nuo Kristaus gimimo, ar visgi nuo Mahometo bėgimo į Mediną (nežinantiems – 622 m.). Bet šiaip tas uždarbiaujantis studentas pasirodė labai neblogas informacijos šaltinis apie vietinio gyvenimo ypatybes.

Tadž Mahalą reikia aplankyti ir mėnesienoje – sakoma, kad šviečiant mėnuliai labai įdomiai šviečia jo sienose sumontuoti pusbrangiai akmenys.

Verta apsilankyti Agros forte – įspūdinga tvirtovė, kur savo gyvenimą baigė Tadž Mahalą statęs šachas (nieko keisto, kad jį nuvertė jo paties sūnus – pasirodo nuliūdęs valdovas į karštai mylimos žmonos mauzoliejaus statybą sukišo ar ne 15 metų tuometinį šalies biudžetą ir dar buvo pradėjęs ręsti analogišką, tik juodą, konstrukciją sau, kitame upės krante).

Džaipūras (Jaipur)

Džaipūras – Indijos brangakmenių sostinė. Mieli ponai, jei jaučiatės bent kuo nusikaltę savo damoms – stenkitės kelionę po Indiją suplanuoti taip, kad netektų ten užsukti. O jei to neišvengsite – susiplanuokite pvz. kelionę drambliais į Džiapūro fortą (kelias į kalną). Priešingu atvejus viskas baigsis kaip ir man – keliomis valandomis kokiame nors juvelyrikos fabrike, kas išties yra itin kenksminga (piniginės) sveikatai.

Dar Džaipūre yra senovinė observatorija (itin tinkama vieta lankytis energingiems jaunuoliams vidurdienį, kuomet saulė kepina tiesiai į viršugalvį ir nėra kur pasislėpti, bet šiaip – bet kam, kas domisi dangaus stebėjimais ir dangaus žemėlapiais – nerealiai akiratį praplečianti vieta), keletas įdomių architektūros paminklų kaip Vėjų namas (tiesa, vertas žiūrėti tik dėl fasado) ir pan.

Iš Džaipūro galima keliauti į gal už 50 km esančią žiurkių šventyklą. Nebuvau, todėl neparašinėsiu, norintys – pasigūglinkit.

Delis

Delis daro tikro didmiesčio įspūdį. Galbūt dėl to, jog su mumis visą laiką buvo mano draugas indas, tačiau pats miestas man pasirodė visiškai kitoks – švarus, patogus, itin tvarkingas. Visiškai neindišką įspūdį daro vyriausybinių pastatų kompleksas (britų administracijos pastatai, statyti 3 dešimtmetyje, kuriuose šiuo metu įsikūrę ar ne septynios ministerijos), Indijos vartai (britų monumentas, taip pat kartu su aplinkiniu parku naudojama kaip karinių paradų vieta. Kai vyksite į Indiją – pasistenkite pataikyti į kokį karinį paradą.

Egzotikos mėgėjams – bahajų šventykla ir parkas aplink ją. Atvira visiems, gan neutrali, bandanti tapti pasauline religija, daug dėmesio skirianti estetiniam grožiui, parkams.

Geriausia vieta apsipirkti Delyje – Amatų turgelis. Kur jis yra – pasakys bet kuri taksistas. Kainos dažnai mažesnės nei provincijoje, nes prekiauja patys amatininkai, kurie keičiasi kas kelios savaitės. Visko nerasite, bet rasite daug ką.

Tiesa, „įprastinio“ indiškumo Delyje irgi pakanka – pradedant Delio fortu ir baigiant pirmu mėginimu keliauti savarankiškai – tik atsisveikinus su mano indu draugu ir sėdus į taksi, pastarasis kelią į oro uostą pasirinko geriausius Varanasio analogus atitinkančiomis gatvelėmis.

Išvados

Kelionės į Indiją tikslingumą geriausiai atspindi nuomonių kaita – nors išvykstant iš jos džiaugėmės, kad pagaliau grįšime į švarą ir civilizaciją, tačiau jau po poros savaičių pradėjome diskutuoti tema – o kada čia dar kartą nuvažiuoti. Praėjus kuriam laikui ateina supratimas, kad per pora savaičių Indijos nelabai ir matėm – kiekvienoje aplankytoje vietoje ji atrodė panaši, tačiau kažkiek kitokia, o pažiūrėjus į žemėlapį ir palyginus aplankytų vietų skaičių su likusia šalies dalimi, labai greitai tampa aišku, kad drąsiai sakyti ne „buvau Indijoje“, o “mačiau Indiją“ bus galima tik dar po kelių kelionių ten.

Kita esminė išvada – myliu Lietuvą. Su visais lietuviais. Ypač po tokių šalių kaip Indija.