Seišeliai: Žiema Mahe saloje

Į Seišelius patekome pusiau atsitiktinai: pasirinkimą nulėmė atstiktinai „pasipainioję“ pigūs lėktuvo bilietai. Šiaip jau kad pamatyti visą jų grožį, reiktų labai nemažo biudžeto, net ir 1.000 EUR į dieną nebūtų riba. Bet, jei pasitenkinti vien pliažiniais malonumais, tai paatostogavimui užtektų ir tiek, kiek išleidžiame Neringoje.
Apsiribojome vien pagrindine – Mahe – sala. Išmaišėme ją skersai-išilgai. Tai nesunku padaryti, kai išilgai susidaro apie 40 km, o skersai – nėra nei 20.
Sostinė Viktorija man pasirodė Ukmergės dydžio miestu. Įspūdinga indų šventykla, senas laikrodis, bet visumoje neitin patrauklus miestelis. Dviejų valandų jo apžiūrai pakako ir daugiau ten nesirodėme.

Turistinis objektas – Edeno sala. Skirta milijonieriams. Vilos kainuoja nuo 1,5 mln EUR. Bet nepirkčiau nei už 150k – visa sala ypač tankiai užstayta, vila prie vilos, namas prie namo. Žodžiu urbanistikos rojus, bet ne gamtos.

Gi Mahe sala – būtent gamtos rojus. Dėka gausaus vandens čia visada žalia ir gyventojų vilos apsuptos tropikų augmenijos daug vertingesnės negu tos Edeno saloje.

Na bent jau man taip atrodo – nesu urbanizacijos mėgėjas.
Didelė dalis Seišelių salyno – privati nuosavybė. Tose privačiose salose yra tik nedideli resortai į kuriuos jų svečiai gabenami lėktuvais arba kateriais.
Pačiame aukščiausiame Mahe salos taške stovi milžiniški Dubajaus šeicho Khalifa bin Zayed bin Sultan al-Nahyan rūmai. Iš ten šeichas ir jo šeima gali grožėtis visos Mahe ir aplinkinių salų vaizdu. Turėtų būti labai gražu, bet aš, suprantama neturėjau garbės tuose rūmuose pabuvoti. Šeichas taip pat suprivatizavęs gerą gabalą žemės salos pietuose.
Savo išskirtinio grožio dėka Seišeliai – klestinti šalis. Gyvenimo lygis sakyčiau atitinka Austrijos. Visur pakankamai švaru, visi keliai ir pliažai valomi gal net kasdien. Nors… šiukšlių vistiek daugoka o ir stiklo šukės pakrantėje – ne retenybė. Kiek supratau iš vietinių pasakojimų valdymo tipas panašus į Baltarusijos: prezidentas kad ir renkamas, bet dešimtmečius tas pats. Atitinkamai organizuota ir valdžios vertikalė.
Saloje gerai organizuotas ir pigus viešasis transportas – autobusai. Gi nuosavas automobilis – beveik prabanga, nes mokesčiai už jį labai dideli. Bet visi masiškai kažkur važiuoja, nors lyg ir nelabai yra kur. 20 km – jau tolima kelionė. Sostinėje netgi susidaro kamščiai. Atrodytų tokioje saloje patogiausia transporto priemonė – mopedas ar dviratis. Tačiau dviračių išvis nematyti, o ir mopedas/motociklas – retenybė. Mes nuomavomės auto. Vairavimas nėra labai lengvas. Visų pirma todėl, kad kaire puse, o antra – keliai siauri ir šalikelės kaip taisyklė nėra: iškart toks griovys ar net skardis, kad suktelėjus netyčia automobilis „pasikabintų“ ant važiuoklės.

Kainos Seišeliuose turbūt lygintinos su kainomis Skandinavų šalyse. Ypač išsiskiria taksi: už 12 km „kelionę” sumokėjome 40 EUR. Netgi daržovės, kurios čia auga ištisus metus kainuoja gerokai brangiau negu Lietuvoje. O dauguma produktų – importiniai. Vienintelis nebrangus produktas – šviežia žuvis. Nuplaukti į palyginus netoli esančia kitas dvi gyvenamas salas – Praslin arba La Dingue kainuoja 98-120 EUR vienam žmogui. Kadangi ten vėlgi tokie patys pliažai kaip Mahe, tai nutarėme pataupyti ir ten neplaukėme.
Žmonės saloje labai malonūs ir geranoriški. Net keista, kad vietiniai visur užsitvėrę ir „užsigrotavę“. Juk vagims čia neturėtų būti galimybės „darbuotis“ – iš salos niekur nedingsi. Prieš 3 metus didelė Seišelių problema buvo Somalio piratai. Dabar Indijos ir kitų šalių karo laivyno dėka jie čia nebeatplaukia. Bet ir dabar gal 80% vietinio kalėjimo kalinių – somaliečiai.
Vos ne pusę laiko praleidau … jūroje.

Vanduo gal net šiltesnis, negu naudoju vonioje, koralai – nelabai kokie, bet užtat žuvų…. nesuskaičiuojami kiekiai. Nardžiau daug kur: ir Filipinuose ir Indijos pakrantėje ir Viduržiemio jūroje ir dar šen bei ten, bet šitokio žuvų gausumo nemačiau niekur. O kadangi jos noriai kimba, tai ir pats keletą pasigavau ir vakare jos buvo pakeptos ant grilio. Laimikis nebuvo pakankamas, todėl pirkdavome šviežiai pagautą žuvį tiesiog pliaže, kartais turguje.
Be jokios abejonės pagrindinis „turistinis objektas“ – pliažai. Jais apjuosta visa sala. Visi vienas už kitą gražesni, krištolinis vanduo ir batas smėlis.

Tiesa, maudymuisi ir snorklingui man tiko toli gražu ne visi: labai jau seklu. Kai kur išvis pavargsi bristi ar plaukti pusmetrio gylyje, kol pasieksi gilesnę vietą. Bristi toli irgi nelabai įmanoma nesusižeidus kojų. Pliažai tęsiasi šimtus metrų, žmonių kaip taisyklė juose labai mažai arba išvis nei vieno.

Mėgstantiems ramybę ir privatumą yra pilna tinkamų vietelių.