Manau, nesuklysiu teigdamas, jog sąvoka „Omanas“ daugeliui tautiečių nesiasocijuoja su niekuo. Panašiai, ko gero, apie Lietuvą mąstė ir Muskato oro uosto pasienietis, glūdžią ir šiltą gruodžio naktį tyrinėdamas mano pasą. Tačiau pora sakinių persimetęs su kolega ir nustatęs, kad Lietuva yra tame daugiau nei keturiasdešimties valstybių sąraše, kurių piliečiai „vizą“ gali gauti bet kuriame sultonato sienos kirtimo taške, mano kelionės dokumentą papuošė mėlynu antspaudu, įpareigojančiu išvykti per 10 dienų.
Apskritai, Omano vizų politika yra itin patogi daugumai Vakarų pasaulio piliečių. Vizą, jei ja galima tai pavadinti viza, beveik visi europiečiai gali gauti bet kuriame sienos kirtimo taške, sumokėję 5-10 Omano rialų (OMR). Įdomiausia dalis yra tai, kad mokestis yra mokamas … valiutos keitykloje. Tiesa, tam kad pasiekti vieną iš dvejų, veikiančių Muskato oro uosto (vizito metu naujasis terminalas vis dar buvo statomas), tenka pasistumdyti eilėje su kartu atskridusiais apie šimtu Vakarų pasaulio gyventojų. Skarelėmis apsigobusios ir krepšiais apsikrovusioms, ko gero, namų darbininkės iš pakankamai Tolimųjų Rytų, labai disciplinuotai spiečiasi kitoje eilėje – panašu, kad laukdamos darbo vizos.
Labiau susipažinus su žemėlapiu Omanas atrodo esantis tikrame pasaulio pakraštyje – iš dvejų pusių ribojamas Persijos įlankos (ir tik per kelias dešimtis kilometrų nutolęs nuo Irano) ir Indijos vandenyno (Somalio piratai siaučia kiek labiau į vakarus); šiaurėje dykumos ir beveik nepažymėtos sienos atskirtas nuo Jungtinių Arabų Emyratų ir Saudo Arabijos; vakaruose – tokios pat dykumos ir kalnų skiriamas nuo kažkada ginkluotų komunistų gaujas siundžiusio Jemeno (tiesa, tada buvusio socialistiniu Pietų Jemenu). Tiesa, tokia padėtis pasaulio pakraščiu gali pasirodyti tik užkietėjusiems sausumos gyventojams. Istoriškai Omanas buvo jūrinės prekybos kryžkelėje (jau nekabant apie tai, kad numanomi pirmųjų žmonių migracijos iš Afrikos srautai driekėsi per jį) ir daugiau nei šeši tūkstantmečiai civilizacijos paliko nemaža pėdsakų net ir dykumos saulės ir kasmetinių birželio-rugpjūčio khareef‘o liūčių darkomose rausvose uolose.
Kaip ir kitos Persų įlankos šalys (išskyrus, žinoma pačią Persiją – Iraną), Omanas mėgaujasi petrodolerių lietumi. Ir, kaip nebūtų keista, kenčia nuo jo. Už naftą, o tiksliau – dujas, gaunami pinigai panaudojami tikrai neblogai – šalį kerta puikios keturių-šešių juostų automagistralės, neretai puikiai apšviestos net ir naktį, miestuose galima gėrėtis puikiai atkurtais senamiesčiais (čia etalonu yra Nizwa) ir milžiniškomis mečetėmis (sultono Kabūzo valdymo 30-mečiui skirta mečetė jei ne savo dydžiu, tai bent jau atlikimo technika pralenkia beveik viską ką iki to teko matyti).
Kartu, kaip ir daugeliui kitų Persų įlankos šalių naftos doleriai Omanui tapo savotišku prakeiksmu – pajamos iš eksporto leidžia vykdyti dosnią socialinę politiką, ko išdavoje visus juodus darbus dirba atvykėliai iš Indostano pusiasalio bei, jei akis neapgavo – iš Filipinų. Tuo tarpu vietiniai panašu, kad per daug nesivargina kurti nuosavus sudėtingesnius verslus: arba tradiciškai prekiauja arba oazėse užsiima žemės ūkiu. Arba, kiek supratau, gyvena iš ne tokių ir prastų socialinių pašalpų.
Jei apie lietuvius kiek nepagrįstai juokaujama, kad visi mes esame kiek užsiciklinę ties savo istorija, tai apie Omano gyventojus taip galima kalbėti beveik neperdedant. Istorijos ir būtent – gana egzotiškos ir Europoje beveik nežinomos Omano istorijos dvelksmas jaučiama visur. Pavyzdžiui dabartinis sultonas Kabūzas (Qaboos), D. Britanijos karo mokyklos absolventas, 1975 m. nuvertęs savo tėvą, atsisakė izoliacionistinės politikos ir pradėjo šalies modernizaciją nuo … pilių ir tvirtovių konservavimo ir atstatymo. Ir tai buvo daroma šalyje, tuo metu turėjusioje net 8 km asfaltuotų kelių! Tiesa, šios modernizacijos rezultatas dabar yra tikrai puiki turistinė infrastruktūra: puikiais keliais galima pervažiuoti šalį skersai ir (beveik) išilgai: jie nesibaigia ir dykumoje, ir kalnuose. Važiuojant, ypač rytinėje pakrantėje bet kuriuo metu akiratyje matysite bent vieną ant kalno viršūnės stovintį tvirtovės bokštą. Dėl tokios meilės istorijai ir savo kultūros saugojimo Omanas atrodo nepanašus į daugelį kitų pasaulio šalių: net ir sostinėje – milijoniniame mieste nepavyks surasti stiklinio dangoraižio; vietoje to visi pastatai statomi su aiškia aliuzija į tautinį stilių: ornamentai, kupolų ir arkų fragmentai, netikros kolonos, baltas akmuo. Nelabai galiu įsivaizduoti kaip Lietuvoje pavyktų pastatyti istorinio tautinio stiliaus bent devynaukštį administracinį pastatą, tačiau Omane toks stilistinis apribojimas duoda tikrai puikius rezultatus.
Kitas tokio valstybės skatinamo atsidavimo istorijai produktas – tautinių drabužių, ypač vyriško dishdasha, kartais net ir su nacionaliniu lenktu kardu – chadžaru (khajar) nešiojimas. Priešingai nei kitų arabų mėgstamas platus tobas (thawb), Omano variantas yra galima sakyti „slim fit“, dėl to dauguma (vis dar nekamuojamų antsvorio) vietos gyventojų, pasidabinę ir baltomis kepuraitėmis, atrodo tarsi baltos žvakės. Tiesa, moterys neatrodo taip gerai – plaukai, gerokai rečiau – veidas slepiami po skaromis, įprastų vakarietiškų moteriškų apdarų net ir Muskate reikia paieškoti.
Gal kiek ir perteklinis ištikimybės tradicijoms demonstravimas nekliudo Omanui demonstruoti ir modernumą – ko verta vien mintis trikampius stovėjimo aikštelių mokėjimo automatus papuošti informacija apie vartotojų teises: arabiškai – vietiniams, angliškai – atvykėliams darbininkams iš Indostano ir šiaip visokiems turistams, kurių į Muskatą kartais užveža kruiziniai laivai. Tradicijos baigiasi ten, kur prasideda virtuvė: panašu, kad ir kaip kaimyninėse šalyse tradicinė kulinarija pralaimi vakarietiškų fastfood‘inių burgerių variacijoms ar juodadarbių darbininkų iš Indostano pusiasalio atvežtam meniu. Tolstant nuo sostinės tampa kiek lengviau rasti tradicinių makbus (vištiena su ryžiais ir prieskoniais), vištienos, avienos šašlykų, žuvies patiekalų ar vietinių aštrių pupų sriubų nekheh, bajelah ar loobah. Saldumynai – atskira tema ir panašu, kad arabų šalys šioje srityje sėkmingai atsispiria gloabalizacijos spaudimui, kai beveik kiekviena jų šalis yra įsitikinusi, kad joje auga skaniausios datulės (po Omano aš nebežinau ar balsuočiau už Tunisą), gaminamas geriausias kardamono pyragas akil, chalva (aš balsuočiau už ikikarinę Siriją) ir kiti saldumynai. Be tradicines sultis, rauginto pieno gėrimus ir pieno koktelius nustelbiančių gazuotų gėrimų, Omane gerai pasistengus galima rasti ir alkoholio.
Mano kelionė po Omaną prasidėjo anksti ryte (ar vėlai naktį – kaip pažiūrėsi) – oro uoste pasiėmęs automobilį pro šalia einančios autostrados viadukų raizginyje susiieškojau kelią į rytus – kalnų link. Kelias – tiksliau sakant keturių-šešių juostų magistralė, švelniai vingiuoja per rusvo smiltainio kalnus, kartais paįvairinamus juodo bazalto intarpais, kerta keletą vienišais medžiais ir tokiais pat asilais pagyvintų akmeningų lygumų. Vairavimo malonumą gadina tik kas kokie penki (vietomis – kas du) kilometrai stypsantys radarų stulpai. Tiek daug radarų nei vienoje iš daugiau nei septynių dešimčių aplankytų šalių dar niekur neteko matyti.
Omane, ne vien dėl to, kad kuras kainuoja apie 20 euro centų, apskritai verta išsukti iš pagrindinio kelio. Beveik kiekvienas toks manevras atvesdavo link apgriuvusio senamiesčio, tvirtovės bokšto, vaizdingos vadės ar netikėtai atsiradusios oazės. Paklausau Lonely Planet rekomendacijos aplankyti dykumos grybus – vėjo ir smėlio nušlifuotas uolas ir nusuku į šoninį keliuką. Kelias susiaurėja, bet netampa prastesniu – šis klausimas visoje šalyje atrodo puikiai išspręstas. Eilinėje tarpukalnėje akį patraukia informacinis stendas – negalėjau susilaikyti nepaskelbęs. Pasirodo, sezoninėse upėse – vadėse (wadi) – negalima ne tik šiukšlinti, plaukioti šalia uolų ar trukdyti kitų ramybės, tačiau ir keisti variklių alyvos. Svarbi ir aktuali informacija. Netrukus atsiremiam į didžiulį pylimą – neseniai užtvenkta vadė suformavo didžiulį ežerą kalnuotos dykumos viduryje. Tamsiai mėlynas vanduo, skirtingų mėlynumo atspalvių migloje skęstantys kalnai ir rausvos dykumos uolos susitinka be jokio žalumos lopelio – siurrealus vaizdas. Pravažiavus oazėje įsikūrusį nedidelį kaimelį baigiasi ir asfaltas. Nepaisant to, kalnų dykumos žvyrkelis smagiai vinguriuoja per vietovę, kurioje nesunkiai galima būtų filmuoti Marso roverių nuotykius – didokais akmenimis nusėtas kalvas, kuriose pasistengus galima ir nematyti skurdžios augmenijos.
Trečdalio iš trijų milijonų šalies gyventojų namus – Muskatą sudaro trys miestai – Muskatas, Mutrah ir Ruvi. Pirmieji du išsidėstę pakrantėje, trečiasis – tarpukalnėje. Tikrasis Muskatas – keleto kilometrų ilgio parduotuvėmis ir sūkais užpildyta uolų prie įlankos prispausta krantinė ir nedidelis senamiestis. Vaizdą papildo jau privalomi fortų bokštai, kas keletą šimtų metrų stovinčios akmeninės įvairių jūros gyvių skulptūros. Paprastai netoli krantinės viduryje esančio bokšto galima matyti reide stovinčią pusšimčio metrų ilgio karališkąją jachtą Al Said ir ko gero tiek pat karališką tik gerokai trumpesnį dou.
Mutrah‘e tarp įlankų, kalnų ir jų viršūnes puošiančių fortų įsikūrę ir sultono rūmai. Žiūrint iš sausumos pusės tai didžiulis tradicinės ir modernistinės architektūros kompleksas, kurių dauguma lankytojų gali pasigrožėti tik iš išorės. Bet net ir tai atskiro vizito vertas reginys. Nuo jūros pusės vaizdas ne mažiau įspūdingas – atskiromis uolomis išraižyta įlanka, keletas rudai ir baltai dažytų fortų ir tarp jų išsidėstęs beveik kilometro ilgio rūmų kompleksas. Vaizdą labai įdomiai papildo ties rūmų krantine kas šimtą ar panašiai metrų išdėstytos ryškiai raudonai nudažytos ir gana šiuolaikiškai atrodančios mažo kalibro automatinės patrankos. Iki šiol buvau matęs, kad rūmai puošiami tik bent pora šimtų metų senesniais jų analogais.
Šiauriniame Ruvi (Ruwi) krašte – Omano karo muziejus. Paprastai tokios institucijos siūlo puikią galimybę susipažinti su oficialiu požiūriu į šalies istoriją. Omano muziejus įsikūręs, … taip, teisingai, dar vienoje pilyje, kurioje iki praėjusio amžiaus vidurio buvo įsikūręs Muskato garnizono štabas. Kažkada šalia buvo ir pirmasis šalyje aerodromas. Dabar sniego baltumo 1845 m. pastatyta (tiesa, atrodanti bent pora šimtų metų senesne) Bayat al Falaj pilis glaudžia du aukštus kambarių, neblogai iliustruojančių karų su babiloniečiais, kitais arabais, persais, portugalais ir dar daug kuo istorijas. Muziejus puikiai patvirtina amerikiečių patarlę, kad istorija – politikos prostitutė. Vien ko verta Zanzibaro valdymo istorija – Omane sužinau kaip arabai ten vystė žemdirbystę ir civilizaciją, tuo tarpu prieš keletą metų aplankytas Zanzibaras sudarė įspūdį, kad arabų valdymo laikotarpis ir technikos pažanga labai menkai koreliavo – gal dėl to Zanzibaras atrodo menkiausiai išsivysčiusia Tanzanijos dalimi (lyginant su valdytomis vokiečių ar britų) o ir į Zanzibarą sostinę perkėlęs sultonas 1896 m. prieš porą britų laivų tepakovojo lygiai 36 minutes.
Muziejų administruoja kariuomenė, tačiau priešingai nei daugelio kitų tokių muziejų atveju, už įėjimą tenka mokėti (1 OMR), už ką gauni ne tik bilietą, tačiau ir vieną angliškai nemokantį baltai uniformuotą seržantą (be manęs ir pagyvenusio brito muziejaus tylą blaško tik indusų šeimos krykštavimai), kuris lyg ir seka, kad nieko nepadaryčiau, lyg ir yra pasirengęs arabiškai atsakyti į mano klausimus. Daug dėmesio skiriama septinto-aštunto dešimtmečio karui su Jemeno remtais Dhofaro komunistų sukilėliais. Ekspozicijoje yra ir keistų dalykų – šalia XX a. pradžios paradine uniforma pasidabinusio raitelio ir amžiaus antros pusės reaktyvinio naikintuvo piloto įrangos išdidžiai blizga … mėlyna šimtakilograminė aviacinė kasetinė bomba. Kažkaip nepanašu, kad Omanas būtų prisijungęs prie jas uždraudžiančių tarptautinių konvencijų.
Lauke ekspoziciją tęsia karo technika, pradedant antikine balista, gausiai papildyta pilietinio karo metu vyriausybės pajėgų inovacijomis: papildomais aštuoniais kuro kanistrais apkabinėtais Land Rover visureigiais (atstumai Omane tikrai nemaži, o kalnuota dykuma nėra ta vieta kur įmanoma siekti kuro ekonomijos rekordų), ant kurių sumontuoti beatatrankinių pabūklų vamzdžiai. Karines inovacijas papildo ir nežinia kaip atitempti du laivai – vienas beveik šiuolaikinis patrulinis, apkabinėtas valdomomis raketomis, ir kitas – turbūt dar užpraeito amžiaus medinis žvejų dou, savo laiku buvęs Omano laivyno atsigavimo požymiu. Edukacinę karinės įrangos ekspozicijos dalį baigia šiandienos realybė – minų lauko imitacija, slėptuvių, blindažų ir net laukinių ožkų fone vado nurodymus klausančio viso kareivių skyriaus maketai. Muziejaus puošmena – karaliaus limuzinas – pilkas septintojo dešimtmečio šarvuotas kadilakas, kurio vairuotojo vietoje norint galima ir pasėdėti.
Rytiniame Omano pakraštyje – Sur‘as. Be keleto jau tradicinių pilių, puikių ir tuštokų pliažų (pasistengus galima surasti keletą didesnių tarptautinių tinklų viešbučių) jis žinomas tik dou (dhow) – tradicinių arabų prekybinių laivų – statyklomis ir kaip išvykimo taškas keliaujant į jūrinių vėžlių peryklas. Pakankamai išreklamuotos dou statyklos pasirodo esančios tiesiog upės pakrante, kurioje iš pirmo žvilgsnio pakistaniečiai renčia keletą medinių laivų. Greta, ant kranto pramaišiui su plastikinėmis motorinėmis valtimis, ištraukti džiūsta ir yra keletas savo amžių baigusių dou.
Dar už keleto dešimčių kilometrų į rytus – Ras al Jinj – viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur reguliariai peri net penkios jūrinių vėžlių rūšys. Apsistoti šalia esančiame kempinge yra gerokai lengviau nei be išankstinio užsirašymo patekti į tą garsųjį paplūdimį. Tautiniais dishdashomis pasidabinę vietos ekologai fone nuolat rodomo filmuko apie jūros vėžlius fone susidomėjusiųjų vakarinę (vakarinės ekskursijos prasideda nuo 21:00) turistų minią sugrupuoja į gal aštuonias grupes ir paguodžia, kad paskutinės dvi ar trys, ko gero, neturės progos šiandien patekti į paplūdimį. Laimingieji autobusu per smėlį pavažiuoja gal kilometrą ir paskui apie puskilometrį einam pėsčiomis iki jūros. Gruodis – ne visai sezonas, dėl to pajūryje tik keletas vėžlių. Pastarieji, tiksliau pastarosios, kiaušinius deda tik aplinkoje be streso, todėl kiekvienai gal trisdešimties žmonių grupei griežtai uždraudžiama naudoti šviesos prietaisus, fotoaparatus (nors pavyksta išsiderėti, kad leistų fotografuoti be blykstės), telefonus, garsiai kalbėtis ir nuklysti kur nors be gido. Šiaurės Korėjos miestuose laisvės turėjome nepalyginamai daugiau.
Pliažas kiek nuvilia – tarp dvejų pusšimčio metrų aukščio uolų įsiterpusi gal kilometro ilgio smėlio juosta nedebesuotą dieną būtų tikrai įspūdinga, tačiau naktį joje pavyksta surasti tik porą vėžlių, o mūsų gidas pagauna dar ir porą ką tik išsiritusių vėžlikų. Tiesa, kartu pažada, kad sezono metu – apie balandžio mėnesį – kas naktį čia galima sutikti bent keletą dešimčių visų penkių rūšių atstovų.
Pabaigai atsakant į tautiečių ir ne vien tautiečių klausimą – ar verta ir kodėl verta važiuoti į Omaną, galiu pasakyti tik tiek, kad į šalį neverta važiuoti jei norite 5* serviso – tokį gausite tik keliuose viešbučiuose. Ne itin verta į jį organizuoti ir gurmanišką kelionę. Į Omaną verta važiuoti norint pamatyti kitokią arabų civilizaciją, daugybę gerai (ir ne taip gerai) išsaugotų viduramžiškų tvirtovių, puikius kalnų ir dykumos peizažus, žalias dykumos oazes ir nardymo vėsiuose ežeruose malonumą, taip pat verta ten apsilankyti jei norit išvengti įkyrių prekeivių (Omane net ir sūkuose niekas per daug įkyriai nesiūlo savo prekių) ir pakankamai ramiai pabendrauti su vietiniais, nejausdami įpareigojimo kažką iš jų pirkti. Žinoma, vienos dienos sustojimo Muskate plaukiant kruiziniu laivu yra gerokai per mažai, ir jo tikrai nepakaktų susidaryti tam tikrą įspūdį apie šalį (tą gerai įrodė kažkaip keistai nusivylę lietuvis tėvas su paaugle dukra, kurie, užlipę į viduramžišką stebėjimo bokštą Muskato krantinėje, be manęs nieko daugiau nerado). Keliaujant savarankiškai itin svarbu atkreipti dėmesį į automobilių nuomos sąlygas – Omane beveik visos nuomos kompanijos, netgi didžiosios tarptautinės, nustato maksimalų limitą, kiek galima nuvažiuoti per dieną. Hertz‘o atveju tai buvo 150 km. Kadangi rezervuodamas internetu šią svarbią aplinkybę buvau praleidęs, po kiek ilgoko pokalbio pakeltais tonais gavau automobilį, kuris buvo nuvažiavęs … apie tris šimtus kilometrų mažiau nei buvo užfiksuota dokumentuose. Maksimaliai programai to nepakako, bet vis vien malonu.
O čia tai viskas yra naujiena. 300 km nuo Lietuvos i … terra incognita. Galėtų nedideli laivai plaukti į Karlskroną ar Visbį, tokie savaitgalių turai.
Pritariu, Cesius, tikrai galėtų plaukti kokie laiveliai. Tada ir lietuvaičiams būtų dar viena trumpų atostogų ir savaitgalių išvykų vieta, o ir skandinavai atrastų Lietuvos horizontus, nes tiek Lietuvoje, tiek Skandinavijoje yra labai gražių vietų, kurios vertos keliautojų dėmesio.