Bahreinas greituoju būdu

Bahreinas yra viena tų valstybių, patenkančių į „dvejų dienų šalies“ apibrėžimą. Išsidėsčiusi vienoje didesnėje (Bahreino) ir keliose mažose (Muharriaq, Umm al Na‘san, Dar, taip pat labiau nutolusios Hawar) salose ši Persijos įlankos valstybė atrodo sukurta tam, kad paviršutiniškas keliautojas spėtų aplankyti visas jos įžymybes per dvi dienas. Tam, panašu, yra skirta ir vizų politika – nors norint patekti į Bahreiną formaliai reikia vizos, tačiau lietuviams, kaip ir kitiems europiečiams ir dar keleto dešimčių kitų šalių piliečiams, viza išduodama be perteklinių formalumų. Ją galima užsisakyti internetu, vidaus reikalų ministerijos pilietybės, migracijos ir apsigyvenimo tarnybos puslapyje (https://www.evisa.gov.bh/), tačiau nenorint be reikalo išleisti keleto papildomų eurų ir pasitikint arabų pasieniečių politinės geografijos žiniomis, pakanka atvykti į tarptautinį Bahreino oro uostą, kur už 15 Bahreino dirhamų (jų neturint galima duoti ir kiek daugiau nei 30 eurų) vietoje gausite 72 valandų vizą. Galima rinktis ir ilgesnio laikotarpio vizas.

Tarptautinis Bahreino (tiksliau sakant – Manamos, o dar tiksliau – Muharako (Muharraq)) oro uostas yra įsikūręs pačiame šiaurės rytiniame šalies pakraštyje – Muharraq saloje. Ketvirtajame dešimtmetyje šalį užplūdę naftos doleriai (Bahreinas unikalus ne tik požeminių gėlo vandens versmių, tačiau ir naftos gręžinių tankiu kvadratiniame šalies kilometre) sudarė sąlygas beveik visiems piliečiams įsigyti nuosavas transporto priemones, ko išdavoje viešojo transporto šalyje beveik nėra. Atitinkamai, norint ją patyrinėti, protingiausia būtų dar oro uoste išsinuomoti automobilį. Pastarosios idėjos teisingumą patvirtina ne tik puikūs ir visą naktį apšviesti keliai, tačiau ir europiečio akį maloniai nuteikiančios benzino kainos – apie 20 euro centų už litrą.

Poros dienų ir poros bakų benzino pilnai pakaks apžiūrėti pagrindinėms salos įžymybėms: Formulės 1 trasai, „gyvybės medžiui“, naftos muziejui ir naftos verslovėms, priešistoriniams pilkapiams ir šventykloms, viduramžiais arabų, portugalų ir persų tobulintiems fortams, tūkstantmetei perlų rinkėjų istorijai (žinoma, jei pasitenkinsite vizitu į ultramodernų nacionalinį muziejų, o ne patys imsite gana nebrangią išvyką jų ieškoti), gana negausiai bet ir netikėtai įvairiai dykumos florai ir faunai (kurios pavyzdžiai gražiai surinkti Al Arymo (Al Areem) laukinės gamtos draustinyje), kelioms šiuolaikinėms mečetėms, ultra moderniam Manamos centrui ir prašmatniems turtuolių draustiniams dirbtinėse salose (dėl patekimo į pastarąsias gali tekti kiek pavargti).

Šalies sostinė Manama pastaruosius keliolika metų išgyvena statybų bumą. Nors ir gerokai mažesnės apimties nei už valandos skrydžio į pietus esantis Dubajus, ji visgi gali pasigirti keletu unikalių dangoraižių, kaip trimis vėjo elektrinėmis pasidabinę naktį vaiduokliškai žydrai šviečiantys ir atrodantys pasvirę Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai, tik iš idėjos į atitinkamą Malmės „Turning torso“ bokštą panašus besisukantis bokštas, kelios dešimtys kitų naujai pastatytų ir vis dar statomų dangoraižių. Greta dangoraižių, modernybę puikiai simbolizuoja ir Karaliaus Fahdo greitkelis, dar 1986 m. sujungęs oro uostą, Manamos centrą ir visą salos šiaurinę dalį bei daugiau nei 20 km ilgio tiltą ir pylimą į Saudo Arabiją ar viena didžiausių pasaulyje Al-Fatih mečetė su paslaugiais ir mielai bendravimui angliškai ne vien apie islamą nusiteikusias gidais ar prižiūrėtojais.

Tiesa, panašu, kad dangoraižiais, greitkeliais ir prabangiais automobiliais šalies modernumas ir baigiasi. Naftos dolerių lietus ir dosni valdančiosios šeimos politika išvadavo Bahreino piliečius nuo poreikio dirbti nenorimą darbą. Fiziniams ir kitiems ne itin prestižiniams darbams samdomi Indostano pusiasalio gyventojai, aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir kiti specialistai atvyksta iš Vakarų (prieš keletą metų šalies telekomunikacijų rinkos reguliavimo klausimus sėkmingai sprendė ir vienas lietuvis), o vietiniai – gyvena iš dosnių valdžios subsidijų arba vadovauja gimininiu pagrindu formuojamų finansų, kitų paslaugų verslų plėtrai. Viso to išdavoje šalyje gyvena daugiau imigrantų nei vietinių (gana atvirai kalbama apie didelį žemos kvalifikacijos imigrantų išnaudojimą), dirbančių bahreiniečių moterų beveik nėra (dėl aukštų atlyginimų vietiniams ir išmokų už vaikus pakanka vieno dirbančiojo šeimos nario, o kartai ir tiek nereikia), šalies politinis režimas atrodo užstrigęs XVIII amžiaus europinio „apšviestojo absoliutizmo“ lygyje: į ateitį orientuota ir modernumo siekianti monarcho valdžia, kartu nenorinti piliečiams suteikti politinių teisių. Kitą vertus, nepaisant dosnios valdžios socialinės politikos, „arabų pavasaris“ neaplenkė ir Bahreino: 2011 m. buvo kilusi reali grėsmė, kad tūkstantiniai mitingai gali nuversti valdantįjį režimą. Tiesa, po keleto savaičių neramumų, protestuotojai buvo operatyviai numalšinti pasitelkus Saudo Arabijos „internacionalinę pagalbą“, o valdžia, greta represijų dar labiau padidino išmokas šalies piliečiams, taip lyg ir nusipirkdama jų lojalumą.

2014 m. pabaigoje panašu, kad šalies valdžia dar nebuvo atsigavusi nuo prieš trejetą metų praūžusio „arabų pavasario“ bangų. Gatvėse kas keletą šimtų metrų buvo galima pamatyti policijos automobilius, o šalia svarbesnių sankryžų – ir vis dar nenuplautais dažais apmėtytus tamsiai mėlynus policijos šarvuočius. Kai kurios gatvės Manamos, A‘Ail‘o ir Isa miesto centruose netikėtai pasirodydavo esančios užtvertos spygliuotos vietos užtvaromis, taip į neviltį įvarydamos gana tiksliai veikusią palydovinę navigaciją. Šis policinis vaizdas itin įdomiai atrodė Manamą kertančiuose greitkeliuose – ant pagrindinių viadukų nulinėje juostoje buvo galima matyti sustojusį policijos džipą, priešais kurį stovėdavo bent poros metrų aukščio ir kokios dešimties tonų masės betono blokas. Kitas įdomus fenomenas – išnykusios 500 filų (pusės dirhamo) monetos. Pasirodo, kaip šnibždomis aiškino vietiniai ir pakistaniečiai prekeiviai, ant jų buvo pavaizduotas nepriklausomybės paminklas – didžiųjų 2011 m. protestų pradžios vieta. Nuslopinusi protestus valdančioji al-Khalifa šeimyna pasirūpino kad piniginėse neliktų ir jų simbolio (patį paminklą, tiesa, paliko, tik spygliuota viela ir nuolat stovinčiu policijos šarvuočiu atskirtą nuo eismo).

Bahreinas yra unikalus pilkapių gausa. Atrodytų miniatiūrinėje, 706 km2 dydžio smėlio ir akmenų saloje, jų priskaičiuojama virš aštuoniasdešimties tūkstančių. Arabiškas, tiksliau Babilono amžininkės Dilmuno civilizacijos pilkapis – tai iš žvyro ir akmenų bronzos amžiuje supilta 5-10 m. aukščio kalva. Formaliai jie yra saugomi valstybės, tačiau realybė yra gerokai liūdnesnė – daugelis jų yra tapę statybinių medžiagų karjerais, vietinės reikšmės sąvartynais ar tiesiog vaikų žaidimų aikštelėmis. Pastarąjį faktą paliudijo ir vietiniai puodžių miesto A‘Ail‘o gyventojai, kai kalbai pakrypus į visame mieste ir apylinkėse išsibarsčiusius pilkapius, aplinkui zuję vaikai labai mielai parodė kuriame „džebelyje“ yra didesnė „skylė“. Pilkapių turinys, nepaisant to, kad daugelis jų išgrobstyti jau senovėje, turėtų būti įdomus archeologams – keliuose labiau atkastuose pilkapiuose gerai matyti iš stambių akmenų suręstos sienos su tinkavimo požymiais, skirtingo dydžio ir aukščio kambariai, arkos ir kitos gana sudėtingos architektūrinės konstrukcijos. Kiek geriau viskas atrodo Sar mieste, kur iš atkastų pilkapių formuojamas didelis muziejus po atviru dangumi.

Turiningą salos praeitį liudija ir akmens amžiaus šventyklos, pavyzdžiui šalia Ad Diraz įsikūrusi ir išminties bei gėlo vandens dievui Enki skirta Barbar šventykla, kažkada užėmusi keleto hektarų plotą. Istorijos mėgėjai turėtų maloniai nustebti sužinoję, kad legendinis šumerų karalius Gilgamešas amžinos jaunystės šaltinio ieškojo ir būtent joje.

Persų, turkų, arabų ir portugalų kovų dėl gėlo vandens šaltinių šioje Persų įlankos saloje kupiną šalies viduramžių istoriją gerai iliustruoja keletas išlikusių tvirtovių – pradedant šalia oro uosto esančiu Arado fortu (nepainioti su tokio pat pavadinimo Transilvanijos miestu), už 15 min. važiavimo Saudo Arabijos link esančiu portugalų išplėstu Bahreino fortu su puikiu muziejumi (įdomiausia tai, kad muziejus yra mokamas, o fortas – ne, tačiau patekti į fortą neaplankius muziejaus yra gana sudėtinga) ir baigiant salos gilumoje esančiu tik XIX a. pastatytu Rifos (al Riffa) fortu.

Važiuojant į pietus nuo Manamos netrukus atsiduri ties Formulės 1 trasa (ne lenktynių dienomis šeštadieniais organizuojamos ekskursijos po jos užkulisius), įsikūrusia vienintelio šalies nacionalinio parko – Al Aryno (Al Areen) kaimynystėje. Nacionalinis parkas, nors ir nedidelis, tikrai atrodo vertas šio vardo, su gražiai įrengtais voljerais, į bilieto kainą įskaičiuota ekskursija autobusais po beveik laisvės sąlygomis gyvenančių gyvūnų plotus. Tiesa, panašu, kad šis laukinės dykumos įvaizdis netrukus pasibaigs, nes iš bent dvejų pusių aplink parką yra statomi didžiuliai pramogų parkų ir gyvenamųjų pastatų kompleksai.

Kiek labiau į rytus, naftos siurbliais ir tradicinėmis klajoklių palapinėmis, kuriose gyvena iš Indostano atvykę darbininkai, užpildytos dykumos viduryje auga viena pagrindinių Bahreino įžymybių – vadinamasis gyvybės medis. Pats savaime jis neatrodo įspūdingai – tai tiesiog senas, daugiakamienis skėstašakis algarobas (angl. mesquite, lot. Prosopis juliflora) rūšies medis, augantis neaukštos kalvos viršūnėje, savo šešėlyje pridengęs keleto namukų pamatus. Kitą vertus, tai, kad medis kažkaip sugeba augti taip ilgai ten, kur pilna naftos, tačiau nėra jokio randamo vandens šaltinio, kelia tokią vietinių pagarbą, kad vieta yra paskelbta vietiniu gamtos paminklu, įkurtas net gyvybės medžio lankytojų centras (t.y. medis aptvertas įspūdinga betonine konstrukcija, pastatas tuščias namelis ir dar keletas vadžios dėmesį liudijančių, nors ne taip gerai pastebimų objektų).

Iki XX a. antrosios pusės Bahreinas buvo pusiau nepriklausoma Didžiosios Britanijos dominija. Britų viešpatavimo požymių likę labai nedaug: daugiausiai tai keli tarpukario ir pokarinio modernizmo stiliaus pastatai Manamos centre. Turbūt ryškiausias paskutinių britų pastangų suderinti tradicijas su modernybe pavyzdys – prieškariu pastatyti Bahreino vartai – Bab-al-Bahrain. Ketvirtame dešimtmetyje ši konstrukcija stovėjo Manamos krantinėje ir buvo gana praktiškas uosto tęsinys. Šiandien Bahreino vartus ir visą administracinį bei sąlyginio senamiesčio turgaus rajoną, kertamą itin neįspūdingos Government Avenue, nuo jūros skiria nuolatinių vyriausybės pastangų plėsti šalies teritoriją atsikovojant žemę iš jūros rezultatas – beveik kilometras miesto. Žiūrint iš paviršutiniško stebėtojo perspektyvos, atsikariautoji teritorija Manamai išėjo į naudą: joje vietos pakanka ir greitkeliams ir Bahreino finansiniam uostui – įlankų, prieplaukų, uždarų prabangių namų miestelių ir aukštuminių biurų pastatų rajonui.

Teritorijos atsikovojimo iš jūros ambicijos matomos visoje saloje – ypač šiaurinėje, kiek mažiau – pietrytinėje bei pietvakarinėje pakrantėse nesunku nuolat atsiremti į uždaras statybų ir jau veikiančių naujų, dirbtinėse salose ir pusiasaliuose suformuotų gyvenviečių teritorijas. Naftos pinigai, pigi importinė darbo jėga, turtingi vietos gyventojai ir šalyje augančios užsieniečių naftos ir finansų sektorių specialistų klasės pageidavimai turėti prabangų Vakarų stiliaus būstą šilto klimato zonoje, daro tokių gyvenviečių kūrimą pagal visą Bahreino pakrantę labai pelningu verslu. Vienintelis neigiamas šalutinis efektas – tai, kad saloje nebelieka natūralių smėlio pliažų – dauguma ankstesniųjų palaidoti po dirbtinėmis salomis, įlankomis ir prieplaukomis. Keletas dar veikiančių pliažų jūroje greitai tampa koraliniais rifais, dėl nelygaus ir akmenuoto dugno nelabai patogiais norint pabraidyti po šiltą vandenį.

Saloje įsikūrusiems užsieniečiams ar turistams nuo Vakarų civilizacijos neatitrūkti padeda ir visoje saloje geriausiai girdima čia pat esančios JAV karinės bazės radijo stotis, paeiliui su šiuolaikine muzika transliuojanti naudingus patarimus kai nugalėti tėvynės ilgesį, neužsikrėsti egzotinėmis ligomis ir turiningai pralesti karišką laisvalaikį. Dar labiau globalios civilizacijos įspūdį sustiprina kulinarinių pasirinkimų (ne)įvairovė – Manamoje reikia gerai paieškoti vietų, kur siūlomas maistas būtų ne fastfood‘inių burgerių variacijos ar juodadarbių darbininkų iš Indostano pusiasalio atvežtas meniu. Tolstant nuo sostinės tampa kiek lengviau rasti tradicinių makbus (vištiena su ryžiais ir prieskoniais), vištienos, avienos šašlykų, žuvies patiekalų ar vietinių aštrių pupų sriubų nekheh, bajelah ar loobah. Saldumynai – atskira tema ir panašu, kad arabų šalys šioje srityje sėkmingai atsispiria gloabalizacijos spaudimui, kai beveik kiekviena jų šalis yra įsitikinusi, kad joje auga skaniausios datulės (aš balsuočiau už Tunisą), gaminamas geriausias kardamono pyragas akil, chalva (aš balsuočiau už ikikarinę Siriją) ir kiti saldumynai. Greta tradicinių sulčių, rauginto pieno gėrimų ir pieno koktelių, Bahreinas yra maloniai liberalus alkoholio atžvilgiu – jo galima gauti net per Ramadaną.

Tiesa, su neatsakingo alkoholio vartojimo apraiškomis yra kovojama griežtai – nuo aukštų tokių gėrimų kainų iki milžiniškų baudų ir įkalinimo bausmių bent kiek apsvaigusiems vairuotojams, tačiau panašu, kad toks liberalumas itin džiugina, o bausmės neatbaido nuo pagundos mėgautis šia laisve. Tai ypač taikytina kaimyninės Saudo Arabijos piliečiams. Greitai susidaro įspūdis, kad būtent didžiosios kaimynės piliečiai sėkmingai išnaudoja šį Bahreino liberalumą poilsiui nuo savo teokratinės kasdienybės: jų pilna tiek pasilinksminimo įstaigose (kartu su gandais apie jų privačiuose vakarėliuose vykstančius dalykus), tiek prekybos centruose, tiek ir keliuose: ne kartą važiuojant kiek daugiau nei maksimaliu leistinu 100-120 km/h greičiu Karaliaus Fahdo greitkeliu teko liūdnai žvilgsniu nulydėti iš abejų pusių lenkiančius Mustangus ar didžiulius džipus su Saudo Arabijos numeriais.

Išvykstant iš šalies negalėjau atsikratyti įspūdžio, jog girdėtas vienos šios valstybės pilietės labai savikritiškas šalies vertinimas – neva Bahreine nieko gero nėra, geriau važiuoti į Omaną – yra tikrai nepagrįstas. Bahreinas yra įdomi, savotiška arabų pasaulio dalis, po truputį pasiduodantis globalizacijos spaudimui ir tikrai vertas net ir daugiau nei dvejų dienų kelionės.