JAV: Kalėdos po palme. Florida, I dalis

Klausimas kur praleisti dvi savaites kalėdinių atostogų buvo netgi labai rimtas. Žinojau tik, kad nesutiksiu jų namie. Planuose buvo ir sniegas, ir kalnai, bet nugalėjo saulė, šiluma ir draugai. Tiesiog pagalvojau: „Kažin, ar galiu nors kartą kaip visi normalūs žmonės nuvažiuoti prie jūros, kur šilta?“ ir nusprendžiau „Reik pabandyti“. Be to buvau labai pasiilgusi savo senų gerų draugų, kurie gyvena Floridoje. Taigi, draugystė nugalėjo kalnus ir apie viešnagę pranešus Natašai nusipirkau bilietus. Tie kainavo labai nepigiai, nes Kalėdų metu jokių pigių skrydžių nebūna. Dar nepigiau keliauti gavosi todėl, kad sumojau pakeliui porai dienų sustoti Vašingtone. Ten irgi šaunių draugų gyvena.

Ir štai pagaliau gruodžio 21 d. aš išdardėjau į Briuselio oro uostą. Jau anksčiau buvau pastebėjusi oro uostų darbo skirtumus Europoje ir JAV, o šios kelionės metu juos prisiminiau dar iš Briuselio neišskridus. Keliaujant į ar po Jungtines Valstijas man vis kliuvo Amerikos oro uostų darbuotojų elgesys su keleiviais. Jei Europoje viskas yra daugiau mažiau nurodyta ženklais o keleiviai juos supranta ir patys savrankiškai keliauja ten, kur jiems reikia, tai čia, Amerikoje, oro uostų darbuotojai atrodo visus keleivius laiko bukagalviais ir gano juos tarsi paikus avinėlius. Visame oro uoste kas 10 metrų tave pasitinka po darbuotoją, reguliuojantį eismą ir griežtu tonu nurodantį, kur dabar eiti. Įlaipinimo bilietą tikrina bent kelis kartus. Net nežinau, kas man labiau nepatinka, ar ta darbuotojų gausa ar tas jų griežtas ir pamokslaujantis tonas.

Tas ganymas šitos kelionės metu prasidėjo dar Briuselio oro uoste, kur saugumo darbuotoja bandė mane iškvosti, kur ir ko skrendu, kur gyvensiu ir kas pakavo mano lagaminą. Amerikiečių United Airlines lėktuve beveik viso skrydżio metu buvo įjungti diržus prisisegti raginantys ženklai. O maždaug kas porą valandų kapitonas dar papildomai primindavo, kaip negalima ju atsisegti. Galiausiai skrydžiui einant į pabaigą jis dar patarė, kad dabar geriausias laikas nueiti į tualetą, nes tuoj leisimės. Taigi, amerikonams jau reikia pasakyti, kada reikia eiti nusilengvinti. Nesuprantu, ar jie tokie buki, ar juos tokiais tik laiko?

Ar galima suprasti Ameriką?
Bandžiau tą aptarti su savo draugais, pas kuriuos viešėjau. Šiaip jie yra (ar reiktų sakyti, buvo) europiečiai – ji rusė o jis ukrainietis. Abu jau dvylika metų gyvena JAV, yra gavę JAV pilietybę ir laiko save amerikiečiais. Myliu ir gerbiu juos labai, bet galvoju, kad per greitai jie sugebėjo pavirsti tikrais amerikiečiais. Bet ne apie tai dabar kalba. Kai papasakojau jiems apie tą padidintą amerikos pareigūnų „rūpestį” ir beveik įžeidžiantį varinėjimą, mano draugai atsakė, kad toks elgesys yra priimtinas, kad visa tai skrta žmonėms padėti ir kad į Ameriką privažiuoja tiek visokio plauko nieko nesuprantančių užsieniečių, kad kitaip su jais elgtis neįmanoma. Na, po tokio pasisakymo pokalbis virto dideliu ginču apie Amerikos ir Europos skirtumus. Gale visi likom su savo nuomonėmis, bet aš ir toliau sukau galvą, ar tai yra gera taktika? Juk teisybė, kad čia daug keliautojų suplaukia, tai gal ir yra paprasčiausia (ir saugiausia) juos ginti per oro uostą su botagėliu? Nors pas mus atrodo be to visai neblogai apsieinama. Nors gal aš klystu. Gal visi į Europą suskrendantys keleiviai norėtų, kad jiems kelią rodytų tvirta pareigūno ranka?

Į pokalbius apie Amerikos ir Europos skirtumus dažnai įpainiodavom klimato kaitą, ekonomiką, laisvają rinką ir tikėjimą – viską, kas mums aktualu. Atmosfera dažnai kaito, o ypač kai įsiaudrinęs Paša man aiškindavo, kodėl kilo 2008 m krizė (čia valstybių politika buvo kalta anot jo, o ne finansinės bankininkų machinacijos). Bet man smagu buvo apie visa tai ginčytis, nes tie pokalbiai davė peno ir skatino suprasti Ameriką. Daugybė stereotipų apie ją egzituoja, bet aš jų nemėgstu. Amerikoje yra daug puikių dalykų, kurie man patinka, o tuos, kurie nepatinka, man smalsu bent bandyti suprasti. Na kodėl jiems dabar reikia važinėtis tomis milžiniškomis mašinomis? Kaip jie sugebėjo tapti taip visiškai priklausomi nuo cukraus? Manęs nepaliauja stebinti tas nuolatinis siekis turėti kiek galima daugiau komforto. Apie „drive-through“ McDonaldus visi žino. O šįkart pastebėjau ir „drive-through“ vaistines ir netgi bankus! Vietoj to, kad tobulintų internetinę bankininkystę ir tvarkytų reikalus nepalikdami namų ar darbo vietos, jie vis dar naudojasi ranka išrašomais čekiais, bet atvykę į banką nesiteikia išlipti iš mašinos, kad tą čekį priduotų. Iškiša jį pro langelį. Klausimas aišku, ar tas komforto siekis yra blogai? Ir kur yra riba tarp komforto ir tinginystės?

Kaip ten bebūtų, manau, kad JAV yra pakankamai puiki šalis, kur galima labai daug pamatyti ir pasimokyti. Jei norit pavyzdžių, tai pirmiausia žinoma yra paslaugų kokybė (visai nepritariu mūsuose dažnoms pašaipoms apie dirbtines amerikiečių šypsenas, ir ne apie jas dabar kalbu). Kalbu apie Amerikos paslaugų sektoriuje egzistuojantį realų paslaugumą ir norą padėti. Dar man patinka labai mandagūs ir kantrūs žmonės. O labiausiai tai žinoma man patinka tos šalies įvairovė ir tai, kad amerikiečiai moka (gaila, bet nevisada) saugoti nuostabiausius gamtos kūrinius. Kalbu apie nacionalinius parkus, kurių ten daug, ir kurie yra tiesiog pasakiški. Nedaug dar jų teaplankiau, tad manau dar grįšiu ir grįšiu į tą svajonių šalį.

Kalėdos ir tikėjimas
Tikėjausi, kad šiemet man pavyks išvengti Kalėdų šventimo. Nesigilinsiu čia kodėl, bet manau kartais sveika jas praleisti.

Mano draugai yra labai religingi. Jie yra slavai, tad švęs Kalėdas po naujų metų, kaip ir visi stačiatikiai, galvojau. Klydau. Persikraustę į Ameriką jie Kūčias su Kalėdomis švenčia gruodžio 24 – 26 dienomis. Bandžiau Pašos klausti, kaip čia taip nutiko, bet jis man atsakė, kad taip paprasčiau, be to tos kirkščionybės atmainos ir jų skirtumai yra žmonių sugalvoti, o svarbiausia yra tiesiog švęsti Kristaus gimimą.

Taigi teko ruoštis kūčių vakarienei, o prieš ją mane dar nusivedė į bažnyčią. Jau antrą kartą (pirmasis buvo, kai pas juos lankiausi prieš porą metų). Šį kart net nesipriešinau nes amerikietiška bažnyčia yra baisiai įdomus fenomenas, kurį dar kartą norėjau patyrinėti.

Europoj nieko panašaus nebuvo tekę matyti. Visų pirma bažnyčios pastatas niekaip neprimena bažnyčios, tokios kaip mes ją įsivaizduojam. Tai yra paprasčiausias statinys, labiau primenantis biurų pastatą.

Viduje, prie įėjimo į pagrindinę salę yra pririkiuota stalų su kava ir saldumynais. Prieš eidami melstis amerikonai pirmiausia pasistiprina. Tada visi sudarda į koncertų salę. Oi, atsiprašau – į pamaldų salę, kurioje puslankiu surikiuotos besimeldžiančiųjų (žiūrovų?) kėdės o priekyje – scena. Pamaldos prasideda linksmu kelių dainų koncertėliu. Dainuojamos melodingos Kristų šlovinančios dainos. Tada ant scenos išeina pastorius (?) ir pradeda pamaldas. Pradžioje yra šiokia tokia įžanga, tada visi atsistoję sukalba maldą. Tada laikas dienos temai. Šiandien tai akivaizdu – Kalėdos. Pastorius labai labai paprastai paaiškina (pasitelkdamas powerpoint pranešimą) Kalėdų reikšmę ir svarbą. Tada pasako pamokslą. Tada dar kartą visi pasimeldžia ir pamaldos baigiasi dainomis. Visi laimingi atsisveikina ir savo didžiaisiais automobiliais išrieda į namus.

Man atrodo tos mišios yra beviltiškai supaprastintos ir paviršutiniškos. Jose visai nesunku atbūti, ir jos nelabai verčia mąstyti (na nebent apie skirtumus su mūsiškomis) lyginant su tomis ceremonijomis ir tradicijomis, priimtomis Lietuvoje. Visokios mintys zyzia galvoj po tokių mišių. Kas tai? Primityvėjimas ar modernizacija? Pagrindinė mintis, t.y. klausimas ar tai dėl tokios pertvarkytos, prie eilinių amerikiečių prisitaikiusios bažnyčios jie išliko tokia religinga šalis? Kiek girdėjau tikėjimas Europoje nyksta ir į bažnyčias vaikšto senučiukės, tuo tarpu čia bažnyčia pilna jaunų šeimų. Jei tokia bažnyčia pritraukia žmones, gal tai yra puikus pavyzdys Europai? Nes atrodo pas mus tuoj visai nebebus kam į Bažnyčią eiti. Žinoma, aš viską ką galvojau išklojau Pašai, kuris visą savo gyvenimą buvo religingas ir ėjo į bažnyčią ne tik čia, Amerikoj bet ir Ukrainoje, kur anksčiau gyveno ir kur mišios yra tradicinės. Jam tas supaprastinimas visai nekliūva, anot jo, taip ir turi būti – bažnyčia turi būti prieinama kiekvienam ir visos tikėjimo tiesos turi būti išaiškinamos kuo paprasčiau. Nežinau kaip čia iš tikro yra. Gal jis ir teisus.

Tai va tokia buvo mano atostogų pradžia. Su visokiom įdomiomis patirtimis, kuriomis čia dalijuosi, nes man jos įdomesnės nei smagus pasipliškenimas jūroje. Visas Kalėdų dienas praleidome „namie“. Namai yra vienoje iš daugybės Jacksonvilio priemiesčių bentruomenių. Bendruomenė tai tokia priemiesčio gyvenvietė iš amerikietiško filmo, kur visi gyvena vienoduose namuose palei mažą ratu einančią gatvę. Prieš kiekvieną namą yra tvarkingai nupjauta pievelė ir ten auga koks nors medelis (šiuo atveju palmė). Namas turi didelį pagrindinį įėjimą o šalia dvivietį garažą. Pro šalį praeina kaimynas ir garsiai šūkteli „Linksmų kalėdų“. Čia visi visur važiuoja automobiliu nes pėstute tai bendruomenės teritoriją teapeisi, o iš jos ribų išėjus papuoli į greitkelį. Pirmą kartą lankydamasi tokioje bendruomenėje labai stebėjausi, o dabar jau beveik nebe. Ten viskas labai patogu, saugu ir jauku, bet kažikodėl jauties savotiškai įkalintas. Įkalintas teritorijoje, taisyklėse, standartiniuose namuose ir dideliuose mokesčiuose už komfortą. Bet kai kam toks įkalinimas patinka. Tikra amerikietiška svajonė. Pripažįstu – labai tinkama gyventi su šeima, kur mamytė nedirba ir vežioja vaikus į mokyklą ir kitur.

Kalėdų proga gyvenvietė buvo virtusi kvailiausių kalėdinių dekoracijų demonstravimo parku. Atsistebėti negalėjau…. vienas kaimynas pilną pievą prieš namą buvo pristatęs žėrinčių papuošimų, ir kasdien juos keitė, kad būtų įdomiau….

Jacksonvilyje temperatūra laikėsi apie 19 laipsnių šilumos. „Pas mus dabar žiema, apsirenk“ man sakė Paša išleisdamas mane į kiemą. Prie jūros žinoma nuvažiavom (iki jos 20 min), bet tik pasivaikščioti ir kriauklelių parankiot. Dar dūkom ir nuolat dėl ko nors derėjomės su Natašos sūnumis, bei bandžiau susidraugauti su juos mažyle dukryte. Toks paprasta šeimyninė kasdienybė, kuri šeimas vargina, bet man šeimos neturinčiai tai buvo jaukus poilsis. Tikroms atostogoms Nataša buvo suplanavusi leistis į pietus, į Jensen paplūdimį (galima sakyti, kad Floridos Atlanto pakrantėje miestų, išskyrus tuos didžiausius, nėra. Viskas „matuojama“ paplūdimiais: Jensen Beach, Daytona beach, ir t.t.), ten kur vanduo šiltas ir galima maudytis. Į jokius Majamius ji nenorėjo, nes ten važiuoti reiktų visas 5 valandas, be to ten brangu ir beprotiškai tiršta žmonių. Vėliau supratau, kad ji buvo labai teisi. Jie norėjo išvažiuoti šeštadienį, bet aš įkalbėjau iškeliauti diena anksčiau.

Atostogos Jensen‘o paplūdimyje.
Tikrosios atostogos turėjo prasidėti penktadienį. Jensen paplūdymyje turėjom prabūti iki pirmadienio, tada aš nuomojuosi mašiną ir lekiu į Everglades nacionalinį parką, o mano šeimyna grįžta namo.
Didelė mašina buvo prikrauta lagaminų ir visokio paplūdimiui skirto gėrio – sulankstomų kėdžių, spalvotų skėčių, rankšluosčių ir plastikinių kibirėlių. Trijų valandų kelionė beplepant apie šį bei tą nelabai ir prailgo, bet kai pagaliau atvažiavom (tiesiai į paplūdimį) ten lijo. Va tau ir atostogos, galvoju. Nataša pareiškė, kad reikėjo išvažiuoti tik ryt nes šiandien namie geras oras ir būtume galėję juo mėgautis. O dabar mėgavomėms pasivaikščiojimu tuštutėliu paplūdimiu per lietų. Apsistojom ten keliom valandom nepaisant blogo oro. Beveik kaip benamiai glaudėmės ant savo sulankstomų kėdžių po skėčiais. Šalia, nepaisydami blogo oro pora žmogeliukų mokėsi banglenčiuoti. O aš to labai ir labai norėjau. Kai jie išlipo krantan tai papasakojo, kad visai nesunkiai nusipirko poros valandų pamokas iš vieno nedidelio banglenčių nuomos punkto, nors dauguma jų dabar (gi žiema) uždaryti ir paslaugų neteikia. Su Paša susigundom ir jau ketinam ryt pirkti pamokas. Bet kol parvažiuojam iki viešbučio, mano skrandis amerikoniškos bulkos prikimštas pradeda rimtai streikuoti. Viešbutyje apie šeštą vakaro paslika griūvu į lovą ir nesikeliu iki ryto. Tai kas čia dabar per atostogos?

Ryte atsargiai suvalgau avižų košės porciją ir lekiam į paplūdimį. Viduje vis dar kažkas gurgia, bet nekreipiu dėmesio. Tik sakau Pašai, kad jėgų mokintis burlenčiuot tai deja nebus. Paplūdimyje „prisiparkuojame“ su savo skėčiais ir kėdėmis. Spoksau į jūrą. Ji smaragdinė tokia, net silpna. Oras šiltutėlis, paplūdimys klega. Atrodo pagaliau prasideda atostogos.

Pradžioje tai net bijojau bristi jūron, nes ji buvo pakankamai banguota. Stovėjau ant kranto ir galvojau, ar aš kada nors apskritai maudžiausi tokiose bangose? Vaje, kiek gyvenime prarasta!!! :). Nežinau net, kaip čia galima maudytis ir juo labiau plaukti. Tik pabandau brist tolyn ir teškia mane iškart putota banga žemyn į vandenį. Skrandžio problemas pamiršau sulig ta pirma banga.

Atlėkęs Paša tempia mane tolyn į jūrą, prasibraunam pro krantą daužančias bangas, ir patenkam į ramią „teritoriją“. Ten bangos mus kiloja aukštyn žemyn, viskas aplink siūbuoja…

Taip ir praleidau tas dvi dienas vandenyje, tik retkarčiais išlipdama padėti Natašos sūnums smėlio pilį statyti (pastatėm visą karalystę) ar pavalgyti.

Antrą dieną jūra bangavo dar labiau. Mūsų vakarykštę pilį nuplovė tos milžiniškos bangos. Prie gelbėtojų bokštelio plevėsavo raudona vėliava raginanti būti atsargiems. Besimaudančių beveik nebuvo, užtai pilna jūra buvo banglentininkų. Galynėtis su jūra buvo sudėtingiau, bet mes vistiek jon lindom. Pradžioj atsargiai, prie kranto, kur ir buvo sudėtingiausia, nes bangos užgriūdavo su tokia jėga, kad tėkšdavo žemyn ir dar perversdavo kūlio. O prasibrauti tolyn buvo baisoka, nes bangos buvo dvimetrinės. Atsidūrus už bangų mūšos svarbiausia buvo stebėti ateinančią bangą ir nerti po ja prieš pat jai lūštant. Po jomis buvo keistai tyku ir ramu. Tada išnirdavai kitoje pusėje, kad pasitiktum kitą atidundančią bangą. Jausmelis toks įdomus apima, kai pamatai virš savęs kylančią apie pusantro metro o gal ir didesnę vandens sieną. Banga traukia vandenį į save, kartu įtraukdama ir žmogų. Jos jėga yra bauginanti, bet jei pavyksta atsipalaiduoti, tai žinoma pradedi mėgautis ta jos galia.

Antrą dieną vienu tarpu atsisėdau ant kranto ir stebėjau jūra besimėgaujančius banglentininkus. O kaip noriu aš šito sporto pramokti! Nataša liepia atvažiuoti pavasarį, kai ir Floridos šiaurėje yra šilta, o banglenčiavimo pamokos siūlomos ir Jacksonvilyje. Bet pavasarį reikės važiuoti į kalnus. Nors persiplėšk.

Pavakarėjant traukdavom pasivaikščioti paplūdimiu. Palikdavom savo stovyklą su visais daiktais, pasiimdami tik fotoaparatą ir išeidavom, nebijodami, kad kažkas pradings. O vakarais atsigulus lovoje aš dar ilgai jusdavau jūros bangavimą.

Pirmadienio rytą susirovę šmutkes mes išvažiavom dar piečiau į Fort Lauderdale. Jį galima būtų laikyti atskiru miestu, bet jis visiškai susiliejęs su Majamiu. Ten išsiskirstom – mano šeima į paplūdimį o aš į mašinų nuomos punktą. Kompanija kažkokia nematyta ir negirdėta, bet pasiūlė žemiausią ir prienamą kainą šiuo išprotėjusiu švenčių metu. Kaip daugeliui tikriausiai yra nutikę, verčia papildomai mokėti už draudimą, nors jį nusipirkau internete iš Expedia, kur užsisakiau mašiną. Tasai netinka. Pykstu, skambinu į Expedia norėdama jų draudimą atšaukti, bet ten tik automatinis atsakiklis visokius burtus kalba. Nusispjovus susimoku už papildomą draudimą (17 dolerių dienai) ir gaunu naujutėlaitę Hyundaiir prisiekiu sau niekada daugiau internetu draudimų ir kitokių papildomų paslaugų neužsisakinėti. Kadangi man draugai paskolino GPS, jaučiuos „su ryšiu“ ir lekiu į kelią. Po poros valandų atsipalaidavusio važiavimo 75 autostrada atsiduriu prie Meksikos įlankos. Neapolyje. Jei kada būsit Floridoj ir turėsit laiko bei galimybę rinktis tai nevažiuokit ta nuobodžia autostrada, nes vien nesibaigiančios plynės matosi aplink, be to ji mokama (ok, nedaug – 3 doleriai už visą kelią iš Fort Lauderdale iki Neapolio) o važiuokit dar piečiau nuostabiu Route 41 dar vadinamu Tamiami keliu, jungiančiu Neapolį (Naples) ir Miami.

Neapolyje, viešbutėlyje pirmiausia pasiklausiu apie geriausius paplūdimius ir lekiu maudytis. Vanduo čia ramutėlis ir gražutėlis, net nelyginamas su Atlanto bangomis, smėlis smulkutis ir beveik sniego baltumo. Tai bent pilių pristatytume, galvoju, jei Natašos berniukai čia būtų. Pratūnau čia iki saulėlydžio, kuris Meksikos įlankoje yra nuostabus.